Sekmadienio postilė

III gavėnios sekmadienis (1 Kor 1, 22–25)

Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.

Bažnyčiai vis dar reikia vitražų

Nemėgstu Apaštalų darbų ir keistuolio Pauliaus. Nuo to laiko, kai nukrito nuo to savo arklio, jis su tipiško konvertito uolumu ir įkarščiu ėmėsi statyti Bažnyčią, kurios doktrinos, jei ir nedrįstu kritikuoti, širdyje šalinuosi. Keista, Jėzus turbūt nė vienoje Evangelijos vietoje nebuvo toks kategoriškas ir nepaliko tiek daug teorinių pranešimų, kuriais galėtų sėkmingai pasinaudoti katalikai praktikai. Pirmasis laiškas korintiečiams, nors parašytas įkvėptai, nėra toks gudrus kaip, sakykime, antrasis; ypač vienalaikiškai jame pasisakyta apie moteris, su fariziejišku stropumu išaiškinti šeimos modeliai, o šalia viso to lyg per klaidą (ne tas nuorašas?) sugiedotas himnas meilei. Beje, iškart po himno einantis skyrius lyg ir steigia racionalumo dimensiją kiek impulsyvioje ir itin asmeninėje Pauliaus mistikoje, bet dėl to skyriaus dar ilgai bus pešamasi, vienaip jį perskaitys Bažnyčios teoretikai, kitaip – praktikai, trečiaip – netikintieji, ketvirtaip – poetai.

Bet čia tik apie tris sakinius, numatytus sekmadienio skaitiniuose. Žyminčius ryškią perskyrą tarp senojo ir naujojo pasaulių, pagonių ir krikščionių, žydų ir graikų. Taip, teoriniai Pauliaus samprotavimai nublanksta prieš visas dvasines Jėzaus praktikas. Akademinis rašymas taip kartais atrodo blankus analizuojamo romano atspindys. Atšvaitas, reprodukcija, karštakošiškas bandymas perteikti originalo sukeltos estezės efektą. Galima suprasti ir įvertinti Dostojevskį perskaičius jį patį, ir, matyt, galima jį įsimylėti perskaičius Freudą – kažkokia panaši priešprieša man klojasi tarp Evangelijos ir apaštalų raštų. Šioje ištraukoje apeliuojama į „kvailybę“ ir „silpnybę“ – be abejo, susitapatinant su jomis ir viliantis visa perprasti bei nugalėti. Bet aš, tiesą sakant, visą laiką prieš tuos du reiškinius nuleidžiu rankas, negaliu nenuleisti.

Jie atsispindi tokiuose elementariuose dalykuose kaip katalikų pasisakymai kokiais nors pasaulietiškais klausimais, nebūtinai pačiais opiausiais. Toji Bažnyčia, Pauliaus statytinė, lig šiol nemoka net skaityti: pvz., ieško knygose katalikiškumo. Ir jeigu būna viena ausimi girdėjusi ką nors apie „netvarkingas“ autoriaus vertybes, atsižada net ir genijų. Todėl ji beveik laukinė, ganėtinai kvaila, neretai jai rūpi tik jos pačios jausmai ir polinkis į neurotišką „taisyklingumą“. Ji kliaunasi viso to „išmintimi“ ir „stiprybe“, įpainiodama patį Dievą, bet nieko nepatikrindama savo kailiu. Tai Bažnyčiai vis dar reikia senstelėjusių Pauliaus instrukcijų ir vitražų, nes apaštalavimo tąsos ir nuolatinio NT laiškų rašymo ji irgi nesuvokia, veikiausiai nemoka perskaityti.

Jeigu Dievas kartais ir apsimeta silpnas ir kvailutis, tai tikrai ne tam, kad mėgdžiotume jį savo patogiam tingėjimui dalyvauti tikrame gyvenime, dar kartą patikrinti ir ištverti atsinaujinančio dvasingumo dilemas. Visada abejosiu Pauliumi, jo nekintamumu, dabartiniais tuometinių signifikantų signifikatais. O vis dėlto juk duočiau ir ranką, ir koją nukirsti dėl to paties Kristaus, kaip ir jie, šiandieniniai Pauliaus cituotojai ir adoratoriai.