ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Pasaka apie pokario lobį

JONAS GRIGAS

[skaityti komentarus]

Visi ateiname iš vaikystės. Ji didžia dalimi nulemia tolesnį žmogaus gyvenimą. Atsigręžęs matau tą kelią, kuris vedė mane smėlėtomis, miškais apaugusiomis kopomis iš tamsaus Varėnos krašto kaimo į pasaulį. Man teko dzūko vaiko laimė sudėtingais laikais paragauti mokslo vaisių ir aplankyti daug nuostabių šalių, sutikti daug protingų žmonių ir iš jų mokytis.

Buvau laimingesnis už miesto grindinio vaikus, nes gimiau nedideliame Kabelių kaime, šalia Čepkelių raisto, kurį kaimo žmonės vadino Gudų šalimi. Artimiausias nuo mano gimtinės didesnis bažnytkaimis – Marcinkonys, išaugę nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį. Senelis pasakojo, kaip, pradėjus važinėti pirmiesiems traukiniams, kaimo gyventojai su siaubu žiūrėjo į tą ancikristo tempiamą sąstatą.

Pušynais apaugusių smėlio kopų ir raistų glūdumoje išsibarstę kaimai buvo tarsi suaugę su gamta: miškų ir raistų žvėrys, grybai ir uogos juos maitino, rengė. Todėl žmonės mokėjo ir vilkus vobinti, ir nuo gyvačių įkandimo užkalbėti, ir vaistų nuo visų ligų prisirinkti. Gimtinės vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daugelio aplankytų pasaulio šalių sostinių, o Dzūkijos smėlynai ir pušynai buvo mielesni už nuostabius Šveicarijos, Japonijos, Amerikos Jeloustouno peizažus ar Indijos Bengalijos kokosų palmių ošimą. Grūdos upelis ir Merkys darė didesnį įspūdį nei vėliau Misisipė ar Reinas, Grūdos ežere su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Tėvo ąžuolais ir liepomis apsodinta sodyba su dūzgiančių bičių dreviniais aviliais sode, apsupta grybų ir uogų pilnais miškais, buvo ir liko mano širdies meilė. Ir būnant tolimiausiuose kraštuose mintys grįždavo į Kabelius, kur upelyje ir ežere laukė žuvys ir vėžiai, paukščių čiulbesys ir gegutės kukavimai šienaujant ankstyvais rytais, laukė ir gili nuoširdžių kaimo žmonių išmintis. Tai buvo mano vaikystės dienų lobis. Bėgant metams, daug žmonių ir gamtos vertybių keitėsi, daug ką praradome, daug ko nesuradome. Anot danų pasakininko Anderseno, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra pasaka, parašyta Dievo pirštais.

Ta pasaka prasidėjo tuomet, kai tik nutilus karo griausmui mama mane basą nuvedė į Kabelių pradinę mokyklą. Ji buvo už trijų kilometrų, ir žiemą, ir vasarą ją reikėjo pasiekti pėsčiomis. Mokyti pradėjo mokytojas Petras Šiškevičius iš gretimo Šklėrių kaimo, bet greitai partizanai jį nušovė, įtarę ryšiais su stribais. Tada atvyko jauna mokytoja Ona Poškutė iš Barčių, bet greitai rusai ją ištrėmė į Sibirą už ryšius su partizanais. Į Sibirą su tėvais ištrėmė ir daug vaikų, todėl nuotaika būdavo slogi, nes nežinojome, kada bus ištremti kiti. Dažnai naktį su tėvais slapstydavomės miške, kad neišvežtų į Sibirą, o ryte jau eidavau į mokyklą. Trečiasis mano mokytojas buvo vietinis Juozas Mazgelis, tik pradinio mokslo ragavęs, bet griežtas ir reiklus: už menkiausią prasižengimą lupdavo liniuote per rankas, pešdavo plaukus, statydavo į kampą iškeltomis rankomis arba klupdydavo plikais keliais ant pabertų į kampą grikių. Mokytojui pagarba buvo tokia didelė, kad, pamatę jį už šimto metrų dirbantį darže, nusiėmę kepures ir nulenkę galvas rėkdavome: „Laba diena!“ Mane mokytojas retai bausdavo. Bet kartą pakeliui į mokyklą ties viena sodyba nutarėme parungtyniauti, kas permes akmenį per tvartą. Ta sodyba buvo kvailai pastatyta: visi statė trobas prie kelio, o tvartus – toliau. Čia buvo atvirkščiai. Kažkuris permetė akmenį per tvartą – tiesiai į trobos langus... O po karo stiklų nebuvo. Šeimininkė, atėjusi į mokyklą, papasakojo mokytojui apie mūsų varžybas. Teko klaupti ant grikių.

Mokymo lygis buvo adekvatus bendram kaimo intelektualiniam lygiui. Lietuva jau gyveno po Justo Paleckio delegacijos parnešta Stalino saule, todėl per istorijos pamokas svarbiausia buvo žinoti, kas yra Stalinas. Jos kaip malda prasidėdavo mums bereikšmių žodžių kartojimu: „Josifas Visarionovičius Stalinas yra Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius.“ Kas suklysdavo toje beprasmių žodžių tiradoje, tam – dvejetas. Įsirašė jie į atmintį kaip daugybos lentelė. Vėliau taip pat kartojome himną: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė už savąją laisvę kovojus ilgai... Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai.“ Smėlėtuose laukuose veltui dirbo pavergti tėvai, todėl to himno nesupratau dėl žodžių beprasmybės.

Daug nuotykių patirdavome žiemą. Mat į mokyklą visi berniukai ėjo apsiavę vyžomis, o mergaitės – megztomis čempėmis. Mano tėvas vyžas pindavo iš liepų karnų, kurių vasarą prisilupdavo Gudų šalyje. Kiti nesivargindavo važiuoti į Gudų šalį ir vyžas pindavo iš netoliese augančių karklų karnų. Kai tik šaltis spusteldavo, karklų karnos sutrūkinėdavo, vyžos nukrisdavo ir vaikai basi parbėgdavo namo. Taip dažniausiai atsitikdavo Juozui Grigui, vėliau Vilniaus konservatorijos absolventui, ilgamečiam Tauragės teatro meno vadovui. O aš išdidžiai žingsniuodavau su liepinėmis vyžomis. (Vėliau dirbdamas Prahoje matydavau taip išdidžiai žingsniuojantį poniutės už sidabrinės grandinėlės vedžiojamą gaidį.) Dėl tų vyžų keliamos nuoskaudos Juozas išprovokuodavo sūrių karą. Mat į mokyklą nešdavomės keletą gabalų džiovinto sūrio. Kai susipykdavome, įdėdavome į sniego gniūžtes to sūrio ir pradėdavome svaidytis. Dėl to sūrių karo ne tik be užkandos likdavome, bet ir su pramuštais skruostais ateidavome į mokyklą, o mokytojas Mazgelis už tai ne vieną plauką nurovė. Tada vaikų teisių mes dar nežinojome. Pirmaisiais pokario metais į mokyklą dar užsukdavo kunigas Jašukas tų vyžėtų ir čempėtų mokinių poterių pamokyti. Vėliau kunigams uždraudė eiti į mokyklą, o mokiniams – į bažnyčią.

Prie mokyklos tarp kalvelių tekėjo upelis. Žiemą atsitempdavome roges ir per pertraukas pasivažinėdavome. Kartą su visom rogėm po ledu atsidūriau. Išlindęs suledėjusiais drabužiais šaltyje parbėgau namo. Kai išsikapsčiau iš ligos ir atėjau į mokyklą, Mazgelis išpešė eilinę plaukų sruogą, sakydamas: „Daugiau taip nevažinėk.“ Geras buvo mokytojas, ir po pusės amžiaus jį prisimenu.

Žiemą tas „vyžų mokslas“ vyko normaliai, o pavasarį ir rudenį reikėjo jį derinti su piemenavimu. Vaikščiodami paskui karves ir avis dažniausiai du darbus dirbdavome: ruošdavome pamokas ir partizanų sukurtas dainas rėkaudavome. Už pirmąsias pešė Mazgelis, už antrąsias – lupo stribai.

1949 metais Kabeliuose atidarė septynmetę mokyklą ir aš tapau jos pirmuoju įnamiu. Atvyko vaikų iš aplinkinių Musteikos, Šklėrių ir Ašašnykų kaimų pradinių mokyklų, kai kurie buvo ketveriais penkeriais metais vyresni ir jau tada dėjo „dedovščinos“ pamatus. Į mokyklą atvažiavo jaunų mokytojų – Ramutė Kaukaitė (vėliau ji ilgai dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje), Liucija Ragaišytė ir direktorius Stasys Čižas (vėliau tapo žurnalistu). Mokytojai žaidė meilės nuotykius, o man tada pirmą kartą tėvas nupirko batus ir vyžų epopėja baigėsi.

Žmonės jau buvo suvaryti į kolchozus, o Varėnos rajono laikraštis „Raudonoji vėliava“ vis rašė, kiek daug kolchozas pasėjo, nupjovė, prikasė, gyvulių išaugino. Žmonės kraipė galvas, suprasti negalėdami, kam jiems, viską matantiems, meluoja. Tuose rašiniuose ir šimtadalio tiesos nebuvo. Tik vėliau žmonės suprato, kad visa sovietų valstybė ant melo ir apgaulės pamatų buvo pastatyta.

Ta apgaulė įslinko ir į mokyklas. Rajono švietimo skyrius mokyklos direktorių spaudė mokinius pionieriais paversti. Bet nieks nenorėjo užsirišti raudonų kaklaryšių. Tada į lietuvių kalbos pamoką atėjo direktorius Čižas ir, pasakęs, kad rašysime diktantą, pradėjo maždaug taip: „Aš, toks ir toks, prašau priimti mane į Sovietų Sąjungos jaunųjų leniniečių gretas. Iškilmingai pasižadu vykdyti Lenino priesakus...“ Padiktavęs liepė pasirašyti tokį keistą diktantą, surinko ir taip visa klasė tapo pionieriais. Per apgaulę jais tapę, raudonų kaklaryšių vis tiek nieks nesirišo.

Dzūkų turtas buvo grybingi pušynai. Mano vaikystės laikais grybai nebuvo vertinami. Žmonės rinkdavo tik baravykus. Tėvas iš miško parsiveždavo jų vežimą – kaip malkų. Sunkiais pokario laikais grybai ir uogos sudarė vis didesnį dzūkų pajamų šaltinį. Ne veltui nedzūkai juokaudami dainuodavo:


        Jei ne grybai ir ne uogos,
        Dzūkų mergos būtų nuogos...

Tais trėmimų ir kaimo naikinimo laikais labiausiai rūpėjo išgyventi, o ne mokytis, tad dauguma vaikų, baigę septynmetę mokyklą, likdavo padėti tėvams. Mano tėvas intuityviai suprato Aristotelio pasakytą mintį. Atsimenu, jo paklausė:

– Koks skirtumas tarp mokyto ir nemokyto žmogaus.

Tėvas atsakė:

– Toks pats skirtumas kaip tarp gyvo ir mirusio.

Todėl mane, baigusį septynmetę mokyklą, tėvas, pakrovęs į vežimą keletą maišų bulvių ir paltį lašinių, nuvežė į ką tik atidarytą Marcinkonių vidurinę mokyklą. Į aštuntą klasę susirinko mokiniai iš aplinkinių septynmečių mokyklų. Iš Kabelių atvyko ir mokytoja Liucija Ragaišytė, netrukus ji ištekėjo už mokyklos direktoriaus Vlado Krukonio. Jie abu dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau lietuvių literatūrą man dėstė Juozas Čaplikas, matematiką ir fiziką – Vytautas Vėbra, chemiją – Aldona Švedienė, rusų kalbą – Galina Severina, prancūzų – Pranė Meškauskaitė. Tai buvo geri, nuoširdūs, labai atsidavę mokytojai. Tačiau mokykloje, kaip ir visuomenėje, buvo jaučiama įtampa. Kartą aštuntoje klasėje per literatūros pamoką mokytoja Liucija Krukonienė skaitė Salomėjos Nėries eiles: „...sužaliavo, sužydėjo visas kraštas raudonai.“ Mokinys Jonas Jurėnas paklausė, ką reiškia žodis sužydėjo – ar žydais virto? Išsigandusi mokytoja išvijo Jurėną iš klasės ir tik komunisto girininko tėvo dėka jį vėl priėmė. Mokytojams bijoti buvo pagrindo, nes mokinį Petrą Valentukevičių už partizanų sukurtos dainelės dainavimą jau buvo pasodinę penkeriems metams į kalėjimą. Kitą kartą Jurėnas nuskuto Stalinui portrete ūsus. Vėl tėvas išgelbėjo sūnų nuo pašalinimo iš mokyklos, o gal ir kalėjimo. Laimė, tais metais Stalinas mirė. Kad ir kaip keista, atsirado žmonių, kurie verkė. Verkė atsipalaidavę nuo ilgo streso ir baimės, nes kai kurie jau buvo virtę mankurtais.

Mokykloje buvo gana griežta drausmė. Į mokslą ir elgesį mokytojai ir mokiniai žiūrėjo labai rimtai. Mokiniai mokėsi kiek išgalėdami. Bolševikinė tvarka įsigalėjo ir mokyklose, kai kurių mokytojų pagrindiniu uždaviniu tapo ne teikti vaikams žinias, bet platinti obligacijas, dirbti ateistinį ir propagandinį darbą, masėms skleisti komunistų partijos politiką. Daugelį metų buvau liudininkas, kaip patys silpniausi Vilniaus universiteto absolventai, netinkantys nei moksliniam, nei gamybiniam darbui, buvo siunčiami į mokyklas. Joms tiko bet kas. Tų mokytojų mokiniai vėl stojo į universitetus – ir taip sukosi mokyklos degradacijos ratas.

Nukrypsiu kiek į šalį. Atrodė, kad nūnai atgimusioje tautoje atgims ir mokykla. Tačiau tautinę mokyklą kūrę žmonės mažino gamtamokslinių ir didino humanitarinių disciplinų pamokų. Ir štai moksleiviai nesugeba logiškai reikšti minčių, mokytojai tapo beteisiai. Valstybėje, kuriančioje dorovingą ir išlavintą visuomenę, mokytojai turi būti vertinami aukščiau už visus valdininkus. Dabar yra atvirkščiai. Atsimenu, lankantis Japonijos kompanijoje „Panasonic“ jos prezidentas pasakė: „Didžiausias šalies turtas yra gerai išlavintas jaunimas.“ Tuo vėliau įsitikinau aplankęs daugelį šalių. Bet grįžkime į mano vaikystės mokyklą.

Mokydamiesi Marcinkonyse, šeštadieniais pėsti 14 kilometrų eidavome į Kabelius namo ir, pasiėmę maisto, sekmadienį grįždavome atgal. Žiemą brisdavome iki kelių sniegu šlapi nuo prakaito. Kartais parvažiuodavome, slapčia pasikabinę ant traukinio laiptelių ar buferių, nes bilietui pinigų nebuvo. Nepaisant to, mokytis buvo įdomu. Mokykloje šokome liaudies šokius, vaidinome šmaikščias Kazio Sajos pjeses ir dainavome dainas.

Klasės auklėtojas Juozas Čaplikas vertė stoti į komjaunimą. Silpnesni mokiniai pakluso, o keleto mūsų priversti negalėjo. Mėgau parašyti straipsnelių į laikraščius apie tarybinę tvarką. Vieną feljetoną apie mokyklą pasirašėme trise ir dar iš kvailumo Julijos Ilkevičiūtės, vėliau Varėnos vidurinės mokyklos literatūros mokytojos, parašą suraizgėme. Atvykus korespondentui patikrinti faktų paaiškėjo, kad Julijos parašas suklastotas. Išsikvietė direktorius mus ir pasakė: „Arba į komjaunimą, arba lauk iš mokyklos.“ Iš dviejų blogybių pasirinkome mažesnę ir tapome komjaunuoliais.

Mokykloje mokytojai buvo darbštūs ir reiklūs, nors ne visi buvo geri pedagogai. Elgesio pažymį mažindavo už nepagarbų žodį ar ganėtinai nekaltą veiksmą. Paskutinėje klasėje man sumažino du kartus. Elgesio pažymys buvo lojalumo santvarkai rodiklis. Mokykla galėjo neduoti atestato mokiniui, kurio elgesio pažymio vidurkis buvo mažesnis už penketą. Bet kas nori vaisių, turi lipti į medį. Universiteto dėstytojai stebėjosi, kad stojamuosius egzaminus išlaikiau daug geriau nei brandos.

Kitais metais mūsų mokyklos abiturientai Jonas Zalanskas ir Kęstutis Šibaila Vasario 16-ąją prie traukinio Druskininkai–Vilnius garvežio prikabino trispalvę – su ja traukinys atvažiavo į Vilnių ir išgąsdino saugumiečius. Netrukus jie surado kaltininkus ir, palaikę KGB rūsiuose, išsiuntė į armiją perauklėti, o mokytojų kolektyvą išvaikė. Vaizdingų Dzūkijos pušynų apsupta Marcinkonių mokykla ilgainiui nusilpo.

Gyvenimo sunkumai ugdo valią ir grūdina žmogų. Yra žinoma Nobelio premijos laureato Wilhelmo Ostwaldo formulė, kuria laimė bandoma aprašyti energetiniais reiškiniais. Į formulę įeina troškimams ir siekiams bei kliūtims įveikti žmogaus sunaudojama energija. Anot formulės, net jei žmogus nieko netrokšta ir nesiekia, jei bet kokia kliūtis jį sustabdo, jis gali būti laimingas. Mano vaikystės lobis buvo mokslo žinių siekimo energija. Žinių, kurios vis plačiau mums atskleidžia mikropasaulį ir visatą.

Tačiau kad išliktume žmonėmis, anot Goethės, kasdien turime išgirsti dainelę, paskaityti eilėraštį, pamatyti gerą paveikslą ir pasakyti kitam keletą jautrių žodžių. Mokykimės iš pasakų...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154268. dd :-) 2009-03-18 19:34
Įdomu, istorija visada įdomu

154291. tuoj 2009-03-18 20:31
varna įsisuks... "Sužaliavo sužydėjo visas kraštas raudonai"? "Sužaliavo raudonai"? Neblogai...

154300. kls2009-03-18 21:43
geras idomus jautrus tekstas, TIK: nereikia peikti humanitaru, ir pabaiga netinkama - Gothe - tai ne pasakos... paskutines pastraipos - nereikejo.

154338. taip2009-03-19 09:34
taip, paskutine pastraipa reikala kiek gadina

154382. Saulius M.2009-03-19 21:27
Dėkui už prisiminimus!
Negadina ir paskutinė pastraipa: joje du skirtingi vienas kitą papildantys sakiniai.

154389. XYZ :-) 2009-03-19 22:42
Parašyta sklandžiai, malonu skaityti. Tik jaučiasi, kad autorius dar nenusikratė tarybinių laikų įpročių - kai ką gerokai "persūdyti".

154451. varna2009-03-20 17:25
Jonai, tai vis varai ant žydų, a ne? Nu, nu, kvailiuk, ar ruošiesi teismui?

154474. varna2009-03-20 19:29
Jonai, durneli, gal tu perrašyk savo turtą anūkams ar kam ten, nes kai reikės po teismo mokėti moralinę žalą, tai į kelnes prisišikęs bėgiosi.

154526. varna2009-03-21 12:27
154474 ne mano
El. Redakcija: 154474- tas rašytas iš to paties IP, kaip ir kiti "varna" pasirašyti komentarai po šiuo straipsniu :(

154527. dagilis - varnai2009-03-21 12:31
Ant žilvičio kalno (Pakruojyje) žydas virė degutą...

154533. varna2009-03-21 12:53
Kai buvau visai mažas, man kiti vaikai pasakodavo, kad žydai, norėdami pasidaryti kraujo savo macams, daro taip: prikala iš išorės į tuščią bačką daug daug vinių, tda pagauna vaiką nežydą, įdeda jį į tą bačką, užkala dangtį ir paleidžia nuo kalno ridentis. kai bačka ridenasi, vinys subado vaiką ir iš jo išbėga visas kraujas. Kalno apačioje žydai atidaro bačką, išpila visą kraują į indus ir paskui naudoja jį macams. Todėl kai laidoja tokį vaiką, jis visas baltas, nes kraujas iš jo išbėgęs. O veido nesubado, nes vaikas iš baimės prieš žydus visada veidą rankomis užsidengia.
Jonai, galėtum panaudoti šitą pasakojimą savo "autentiškiems" prisiminimams iš Kabelių. Būtų geras pasiteisinimas taviškiams, kodėl žydus žudėte. Ar ne?

154579. iškrypėliui2009-03-21 22:47
be reikalo manai, kad nebaudžiamai gali terorizuoti straipsnių autorius.

154601. el .redakcijai2009-03-22 12:19
manyčiau, kad 154533 turėtų būti pašalintas

154618. aciu autoriui :-) 2009-03-22 18:50
tam, kad išliktume žmonėmis kasdien turime pamatyti gerą paveikslą ir pasakyti kitam keletą jautrių žodžių, paskaityti eilėraštį ARBA JONA GRIGA

154628. cc :)2009-03-22 20:25
Neskriauskite man Varnos. Infarktą norite jam įvaryti? Žmogus yra labai jautrus sau ir gan kritiškas kitiems.

154688. archyvaras2009-03-23 12:58
Geriau atvirkščiu pataptų: jautrus kitiems, savikritiškas sau mūsų didelis garbanotas architektas ir rašytojas Varna/A.I iš Antakalnio/Žvėryno...Geros dienos!

154693. pirmoji mintis, besisukaliojanti apie varnos galvą2009-03-23 13:14
ar jautrūs kitiems greitai nuplinka?

Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:04 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba