ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Nepažinta Lietuva

GAIVA KULIEŠIENĖ

[skaityti komentarus]

Tikiuosi, kad dabar mokyklose daugiau mokoma apie Lietuvą, kad augantys žmonės ją pažįsta ir myli. Arba bent jau pažįsta. Nes ne visada ir ne visiems lietuviams tai buvo lengvai prieinama. Lietuvių kilmės žmonės Australijoj ar Amerikoj myli Lietuvą iš tradicijos, dažnai jos nepažinę, kartais net ir nematę... Senesnioji karta pačioj Lietuvoj gyvenančių žmonių myli Lietuvą iš seniau pažintą, nes socializmo laikais tai daryti nebuvo skatinama... Mano karta, dabartiniai keturiasdešimtmečiai, užaugo tarybinėse mokyklose Lietuvos nepažindami ir nelabai ja domėdamiesi – užsienis už geležinės uždangos rodėsi daug įdomesnis ir labiau traukė. Dažnas iš mūsų, į tą užsienį išsikėlęs gyventi, toks nežiniukas ir liko...

Kaip mums gyvenime pasisekė be Lietuvos – atskira tema, bet Lietuva dabar gražiai tvarkosi ir be mūsų – gal todėl skaitant šią knygą taip dažnai norėjosi verkti?

Beskaitydama prisiminiau paradoksą, kad kuo mažiau žinai, tuo greičiau imi manyti jau viską žinąs. Ir kaip tada retai ar tik atsitiktinai teateina mintis pasidomėti. Ne tik perskaičiau nežinotas žinomų vietų istorijas ar susipažinau su girdėtų pasakojimų faktais... Tai savaime aišku! Sužinojau, ko iš viso nežinojau, net neįtariau Lietuvoj esant! Ir ne gėda buvo. Buvo graudu: norėjosi pakilti ir eiti, važiuoti žiūrėti – parkus, kuriuose veši medžiai iš viso pasaulio, akmenis, mokančius žmones (bent jau padavimai taip sako), bažnyčių interjerus, liaudies meistrų kūrybos vietas... Teks palaukti vasaros atostogų.

O kol kas – turiu knygą. Skaitau pasiskonėdama, vis grįždama prie jau sužinotų dalykų ne vien todėl, kad pateikta daug naujos informacijos, bet ir todėl, kad norisi dar ir dar kartą išgyventi knygos sukeliamas emocijas, pasigrožėti, kokia Lietuva vis dėlto yra... Vėjų pagairėje, bet kaip ir iš kelio: pasauliui mažai žinoma, dažnai – pamiršta. Istorijos požiūriu, Europos, pasaulio kontekste – daug kas išliko, išsaugota, ko kitose šalyse seniai nebėra, jei kada ir buvę...

Knyga susieja į visumą istoriją, archeologiją, kultūrą, tautosaką, sociologiją – iš pirmo žvilgsnio geologija šiame būryje atrodytų lyg ir „prigludusi“ sesė... Bet pagalvojus – kaip tai logiška! Pradedama pasakoti nuo pradžių pradžios: nuo šaknų, pagrindo, grunto sluoksnių... Patys seniausi geologiniai laikai – juk tai pačios Žemės veidas!

Kaip dar geriau būtų galima parodyti laiką, jo tėkmę, bendrąjį gamtos ir kultūros kontekstą? Ir kaip lengvai šiame skubos ir protinio darbo amžiuje žmogus tai pamiršta, įsigilinęs į savo žmogiškų planų įgyvendinimą... Keistai pasijuntam, nustembam, kai mums primenama Žemė – jos amžinumas, jos jėgų virsmas, didybė. Tai procesai, vykę, kol mūsų nebuvo, ir vyksiantys, kai mūsų seniai nebebus... Kaip ir visos tiesos, tai priverčia sudrebėti, tiesa?

Kultūros gyvybingumas, nepamirškime, tiesiogiai priklauso nuo ją kuriančiųjų ryšio su žeme. Kai tik imame nebejausti realios žemės, ant kurios gyvename, mūsų ryšys su ja susilpnėja, žmogaus darbai tampa lengvai laiko vėjų nupučiami – ko gi kito tikėtis, kai nebelieka šaknų?

Autoriai Vykintas Vaitkevičius ir Valentinas Baltrūnas yra ne tik geri savo sričių žinovai, bet ir entuziastai, sugebantys užkrėsti skaitančiuosius savo aistra. Stulbina gebėjimas glaustai pateikti medžiagą – faktus, hipotezes, noras pasakyti kuo daugiau, sudominti kitus. Kuo ilgiau skaitai knygą, tuo labiau imi tuo stebėtis. Tokia „drausminga“ forma kiekvieną objektą iš naujo pateikti?!

Tą pačią drausmę ir, įtariu, pomėgių suvaldymą jie parodo knygos temų parinkimo ar jų „išrašymo“ pusiausvyra – tiek gamta, tiek kultūra, tiek pagonybė, tiek krikščionybė, tiek nepriklausoma Lietuva, tiek svetimo jungo gniaužiama – daug kam atstovaujama, galima pasiskaityti ir rasti nuorodų tiems, kas domisi plačiau.

Žmonės linkę manyti, kad unikalios gamtos vietos ar paminklai, šventvietės ar krikščionybės objektai tokie, kokius juos rado, buvo ir iki jų. Ir liks, kai jų nebebus... Tam tikru mąstymo lygiu žmonės aplinką priima kaip savo besikeičiančio gyvenimo foną.

Bet niekas negali žinoti, į kur eina, jei nežino, iš kur atėjęs! Tai nepasimirš, jei šitą tiesą sugebėsime perduoti, jei ją patys pirmiausia prisiminsime... Ir ja gyvensime! Negali perduoti to, ko pats nežinai, kad ir kaip graudu tai būtų pripažinti!

Kas dar išskiria šią knygą iš kitų tokio pobūdžio (jei tokių yra!) leidinių? Apie kiekvieną vietovę, kiekvieną objektą sužinome, kaip jie minimi tautosakoj – kaip gyvuoja žmonių atminty. Geologija simbolizuoja Lietuvos žemę, jos veidą, o tautosaka yra jos balsas, pasiekiantis mus iš laiko rūkų: širdį šildantys padavimai apie vaidilutes ar laumes, velnią ar nuskandintas bažnyčias – tai dar vienas būdas pamatyti, dar keli štrichai šalies portretui... Lietuva parodoma tokia visapusiška, tokia turtinga!

Kaip gaila, pamąstai, kad ne visada esi smalsus, ne visada randi laiko, energijos, o kiek visko yra, laukia, praeina pro šalį nepastebėta...

Vėl apgaulingas įspūdis! Iš tikro žmogus – tu, tavo gyvenimas – greitai, vis greičiau eina pro šalį. Tai mūsų valandos pasibaigs pirmosios, o Lietuva liks. Ko nepamatei, nesužinojai – tuo tik nuskurdinai save...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154186. ups2009-03-18 14:24
... beskaitydama liaupses net apsišlapinau .

154350. Paulius :-) 2009-03-19 12:00
Straipsnis geras, šiems laikams net perdaug geras, nes ypatingai nuoširdus, atviras, pasitikintis būsimų skaitytojų supratingumu, tikintis jų tokia pat didele meile mūsų Lietuvėlei... Šiais laikais taip rašo dažniausiai rašytojai, arba - apie Lietuvą :) Savo ruožtu norėčiau atkreipti knygos vartotojų dėmėsį į šitos knygos ("LIETUVA. 101 įdomiausia vieta") vaizdinę dalį, nuotraukas. Jos yra tikrai lygiavertė knygos sudedamoji dalis ir, manau, pagal buvusias galimybes maksimaliai padeda skaitytojams suprasti, įsivaizduoti, pajusti aprašomųjų vietovių ar reiškinių esmę, vaizdingumą, grožį... Knygų mugėje buvo pristatytas antrasis knygos leidimas, kuriame nuotraukos sušvitusios dar išraiškingiau!

Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:03 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba