ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Priraišioti vieversiai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Ir vėl tas pats?

Miłoszas ar Gombrowiczius?

...mirtis, žudynės, viltis, tikėjimas, miškai, miestai, – jų griūtys, istorijos nuolaužos, nuoliekos... Ir galop pamatai, kad visa tai sudaro žmogaus veidą.

Iš viso to prasišviečia – veidas...

Linksmasis lietuvis

Žmogus, kuris gatvėje buvo paklaustas, ar tiesa, kad cepelinai yra mūsų tautinis valgis, atsakė:

– Tik lavonai maitinasi vienu maistu!

Gruodžio 30, šeštadienis

Gražiakalbiai ir nepraustaburniai

Jeigu įsivaizduotume skalę, tai pirmieji būtų viršuje, antrieji – apačioje.


        Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
        raudonos, kad pravirkt gali, –
        rasa ten laša nuo lelijų –
        kaip dalgio ašmenys – gaili.

R. išparodijavo maždaug taip:


        Kai pjauna mėsą Žemaitijoj,
        skanu, kad apsiš...t gali,
        paskui nugriuvęs tarp lelijų
        sau perdi ir ramiai guli.

Valdovų rūmuose tikriausiai taip bardus pakeisdavo pajacai.

P. S. Apie Dantę perskaičiau, kad „Naujajame gyvenime“ mokytasi iš Provanso trubadūrų, tik atsisakyta aniems būdingo geidulingumo, t. y. juslingumo. Patį Dantę pakeitė juslingasis Boccaccio su „Dekameronu“.

Dar iš Granauckio pamokslų

Sukritikavo „Kukučio balades“. Girdi, neįsisavinęs tautos mitologijos, neįsigilinęs.

Iš tiesų, Kukutį (ir mitologiją) jis čia parodijuoja ir profanuoja mitą. Naudoja jį saviems tikslams.

Apie A. Baranauską

Girdi, negalėjęs lyrikoj klausti „Ko gi skaudžia man širdelę, / Ko gi man nuobodu...“ Gal „nuobodu“ turėjo kitą reikšmę? Kaip ir „gailus, gaili“ (aštrus, aštri).

Sakau, kad Baranauskas neišėjęs iš savo tarmės. Gal ta reikšmė prasprūdo neužrašyta? Šiaip jau visas XIX amžius – po nuobodžio, nykos, splyno (pranc.) ženklu...

– Nekalbėk, „splynas“ – angliškas žodis!

– Gal normandų? Spleen – melancholija...

Spleen (angl.) – 1. blužnis, 2. pyktis, apmaudas.

Bėda, kad poezija pakeičia žodžių (ir sąvokų) atspalvius. Baudelaire’o ir Verlaine’o splynas yra kas kita, t. y. išreiškia jų pačių charakterį, jų nuobodžio spalvą.

Antano Baranausko „nuobodu“ čia gali būti dėl to, kad lengva surimuoti su „sodu“...

Šv. Paulius

Jo atsivertimas po regėjimų Damasko kelyje iš esmės perkeitė krikščionybę. Jo Kristus – Prisikėlimo, toks jam pasirodė, tokį jis skelbė pasauliui.

Šv. Jono apreiškimų arba apokaliptinis Kristus – mirties ir pasaulio galo.

Dar apie M. M. eilėraštį

„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...“ susisieja su prieškariniu „O tu pašvilpauki, bernioke, / Iš Suvalkijos lygumų, / Tik tu ir vėjas šitaip moka / Pašvilpaut dailiai prie namų...“

Tai Alfonso Keliuočio (1911–1994), Juozo brolio, eilėraštis, virtęs daina. 1939 metais jis yra išleidęs kn. „Nerūpestingas berniokas“, o 1991-aisiais – taigi po 52 metų – „Klajūnę liepsnelę“. Ir viskas.

Salomėja telpa Suvalkijos mentalitete, bet ir peržengia jį. Naktį pagalvojau, kad jos „Diemedžiu žydėsiu“ – vienas eil., o „traukia“ visą prisikėlimo teologiją!


        Ir vienąkart, pavasari,
        Tu vėl atjosi drąsiai –
        O mylimas pavasari,
        Manęs jau neberasi – –

        Sulaikęs juodbėrį staiga,
        Į žemę pažiūrėsi:
        Ir žemė taps žiedais marga...
        Aš diemedžiu žydėsiu – –

Tik dabar pastebėjau, kad čia sukuriamas įspūdis, jog pasaulio perkeitimas įvyksta nuo Pavasario, atjojusio Juodbėriu, žvilgsnio.

Taigi Prisikėlimas Raitelio (Vyčio) akyse. Žinoma, eilutės užrašytos spontaniškai, apie tai net negalvojant, bet žmonės, pasirinkę jį dainuoti, neklydo.

Nuotraukoje (iš studijų metų), apsisiautusi nuo pečių iki kojų, tamsiaplaukė, ji primena... Indirą Gandhi! Su savo lyra, širdim, meilėm ir nuodėmėm. Kelių ar keliolikos lietuvių moterų įvaizdis, klišė, sesuo, motina ir globotoja.

Pradėjau M. M., o baigiau Salomėja... Taip jau išeina. Viena lietuvių poezijos linija vis dar – jos „brėžiama“.

Galop: visa tai telpa V. Mykolaičio-Putino eilutėse „Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!“ („Žemei“, 1922) Ne veltui Justis Mikutis mėgdavo kalbėti apie mūsiškę žemės mistiką.

V. M.-P. nelaimės (tos pačios temos tąsa)

Tie, kurie priekaištauja jaunesniems, neturėtų pamiršti, kad ir Salomėja, ir V. M.-P. yra prirašę radikalesnių liaupsių socializmui. Jaunimas buvo jų „augintiniai“. Ir rašė netgi „atšilimo“ metais – „Žemei gimtajai“ (iš „Parafrazių“, 1959):


        Tačiau iš smurto gėdos išvaduota,
        Ryžtingai pakilai ir nuėjai kartu
        Statyti naujojo pasaulio
        Šeimoj išlaisvintų tautų.

Taigi, SSRS – išlaisvintų (!!!) tautų šeima. Čia jau imperijos himno parafrazė, ne Beethoveno... Ko stebėtis, kad 1930-ųjų (Vytauto Didžiojo metų) generacija intymiais ir asmeniškais ryšiais įsipareigojo komunizmo statybai?

Ko stebėtis visu tuo, kas atsitiko su mumis ir mums, kiekvienam atskirai?

Tokioje paunksnėje, toje, kurią 1988 metų vasarą pavadinau „Šėtono paunksne“, ir – toji metafora akimirksniu aplėkė didelę pasaulio dalį. Bent jau tą, kur būta lietuviškų pėdų.

Nepriklausomybei mes suspėjome susibėgti tik vienai vasarai, po didelės degradacijos. Kas iš savo celės, kas iš girtuoklyno, kas iš psichiatrinės...

Visko būta.

Po to – nauja šunų puota, senųjų sugrįžimas, savųjų pralobimas. Vagystės ir išdavystės.

Trumpam žmogaus gyvenimui ano šimtmečio buvo per daug, netgi to, kas dėjosi per pusšimtį metų.


        Tariau – ir, į purpurą įsivyniojęs,
        Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.
        (V. M.-P., „Rex“, 1916)

2006-ųjų pergalės

Viena iš jų – apokrifinės Judo evangelijos paskelbimas... Bet sov. Rusijos ateistai ją buvo paskelbę dar 1989-aisiais (žr. „Apokrify drevnich christian“, Naučno-ateističeskaja biblioteka, Moskva: Mysl’, 1989).

Ta proga – Pr. M. apie mažas Evangelijos apgaules ir žmogišką klastą.

Sen. žydai kažkokiu būdu įgrūdo į šventraštį sakinį apie draudimą auginti... kiaules. Šiandien kiaulės sėkmingai auginamos Izraelyje, ši šalis – bene didžiausia kiaulienos eksportuotoja, o kiaulidės statomos... ant sijų.

Parabolė apie l. tikinčią moterį, kuri prieš suguldama kiekvieną sykį apsuka Švč. Mergelės paveikslėlį ant sienos. Kad nematytų.

Šiemet Vilniaus „Akropolis“ pasiskelbė prekiausiąs (su nuolaida) per visą šv. Kalėdų naktį. Susidarė tokia eilė, kad tiktų pacituoti: „Didžiausias pragaras yra ne Dantės, o begalinė eilė į Niekur.“ Žmonės, atstovėję tą eilę ir galop išnirę į gatvę, nepamatė žvaigždžių, neišgirdo kalėdinių angelų šlamėjimo. Jie vėl keliavo... Į Niekur.

Kas pasakė pirmas, kad pasaulyje nėra nieko šlykštesnio už buržujų? Prancūzai, anglai, rusai?

Mažoji lietuvių šeima

Regis, apie tai parašyta viename laikraštyje, kažkas persakė, o aš atsiprašysiu autorių: „Vis labiau priklausoma nuo Londono rūko ar nuo darbdavio nuotaikos Kūčių išvakarėse...“

Pridėkite dar: nuo Putino užsukamų ir atsukamų dujų čiaupo... Minskui, Kijevui, Vilniui...

Visi mes priklausomi: nuo tablečių, televizoriaus, alkoholio, vaikų, radiatorių, galop – nuo tų pačių laikraščių. Belieka kliautis tuo, ką Beatričė kalbėjo savo globotiniui prieš 700 metų (!):


        Net negalvojant viskas juk matyti:
                yra valdžia, bet nematyt valdovo,
                ir žmonės grimzta į purvyną didį.

        Tačiau anksčiau, negu sulauksim kovo,
                per šimtąją dalelę, mums nesvarbią,
                nuplieks šviesa kalnuotąją vietovę,

        ir tie verpetai, pranašauti, žvarbūs,
                išskleis bures, atgręš mūs laivo nosį
                ir mus prie kelio tikrojo priartins,

        ir vaisių duos mums obelys žieduotos.

Didžiosios šventės mansardoje


        Lietus barbena į stogą –
        Įsivaizduok, jog tai beldžiasi
        Tavo draugai...
        Michelis Montaigne’is (1533–1592)

Madinga rašyti esė. Montaigne’į ir jo „Essais“ – pirmąją tokią knygą – prisimena retas.

Principas buvo: que sais-je? (Ką aš žinau?)

Rėmėsi tik savo patirtimi, ja grindė savąjį mąstymą.

„Theologia naturalis“ – net religijas (krikščionybę) ėmė grįsti ne apreiškimu ir ne racionaliais mokslais, o morale. Tikra yra tai, ką žmogus atpažįsta savo vidum (-uje), per savo patirtį (sava patirtimi).

„Nieko nėra tikresnio ir kiekvienam savesnio kaip jo paties sąmonė.“

Dar sykį „Essais“ – bandymai, mėginimai pažinti ir priartėti prie tiesos per patį save, savistabą ir refleksiją.

Dar rašė: „Jaunas būdamas labai troškau gauti Prancūzijos akademijos apdovanojimą, per porą dešimtmečių pamatęs, kiek žmonių jį neteisingai gavo, ėmiau nenorėti jokio...“

15 metų grimasos

Tie, kurie andai laikėsi opozicijoje, nuošalėje etc., dabar pamanė: „Išmušė mūsų valanda!“ Per Nepriklausomybės laikotarpį ne vienas jų (kur nespėjo numirti) pridarė daugiau blogų darbų, kvailysčių, apsivogė, pardavė ir išdavė... Žodžiu, pasirodė besą didesni niekšai nei... radikalūs komunistai.

Čia pasiteisino J. L. Borgeso mintis apie tai, kad užmušęs savo priešininką žmogus automatiškai užima jo tuštumą...

Viena ar dvi eilutės

Henrikas Č. pacitavo: „Griežia, griežia griežlė. Kitą pusę nakties apšvietė mėnuo...“ (P. Ž.)

Apie šv. Augustiną ir M. Mažvydą

Gimęs Tagastėje 354 metais žymiausias Vakarų Bažnyčios Tėvas. Vieną 386 metų dieną apsipylęs ašaromis medituoja Milano sode po figmedžiais. Paslaptingas balsas, skanduojantis jam:

– Imk, skaityk!

Augustinas paima Evangeliją ir skaito, ką atsivertęs: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių!“

Raminanti šviesa užlieja jo širdį ir t. t.

Dabar – Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“. Pirmoji eilutė:

– Imkit mane ir skaitykit...

Ar nesama ryšio?

Daugiau nei po tūkstančio metų...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154447. Rimantas :-) 2009-03-20 17:05
Tragiškos lemties klasikas buvo(deja!) ne tik subtilus eiliakūrys, bet ir įžvalgus eruditas. Kokie taiklūs jo pastebėjimai, net nesitiki, kad tokiame kasdienybės "šiupinyje viręs", jis rodo savo dvasios aukštumas nardydamas literatūros kloduose ir ne tik... Naujai man nušvito S.Gedos asmenybė... P.S. Koks keistas likimas. Žiūriu į man brangią Vytauto Kernagio ir Sigito Gedos autografų porą ant "Baltojo Nieko" plokštelės kadais paliktą, ir pagalvoju: taip drauge ir vienas po kito tais pačiais pernykščiais metais nuėjo Anapilin...

154520. Rimantui2009-03-21 11:44
Yra tik vienas esminis skirtumas: Vytautas Kernagis Anapilin nuėjo ligos palaužtas, o Sigitą Gedą į kapus nuvarė Jo vaikai. Be gailesčio, be sąžinės graužaties. Ir dargi po Tėvo mirties kraupiai prisimelavo spaudoje, toliau dergdami Velionį. Kernagio vaikai saugo ir gerbia Tėvo atminimą, o Gedos vaikai kaip grifai plėšosi dėl visko, ką paliko Tėvas. Dar neišgirdome tikrosios tiesos apie Sigito Gedos paskutiniuosius gyvenimo metus ir paskutinę naktį, kai jis savo namuose buvo sudorotas. Ir tegul dukra liaujasi vaidinusi, kad susitaikė su Tėvu. Nesusitaikė. Yra žmonės, kurie tai gerai žino. Palaukim.

154525. Varnėnas2009-03-21 12:25
Kiek atsimenu, žodžiai iš dainos „O tu pašvilpauki, bernioke, / Iš Suvalkijos lygumų, / Tik tu ir vėjas šitaip moka / Pašvilpaut dailiai prie namų...“ nėra A.Keliuočio. Tai Kosto Kubilinsko eilėraštis, virtęs daina.

154565. 154520-ai2009-03-21 18:50
Liaukis, gana vamsėti. Įtartinai skamba.

154607. 154565-ai2009-03-22 13:42
O kas čia įtartino? Čia viskas aiškiau negu aišku. Teisiniais terminais išmokai operuoti draugaudama su nusikaltėliais ar šiaip?

154702. archyvaras2009-03-23 14:42
Kuo toliau publikacija, tuo daugiau įtaigos ir labai taiklių apibendrinimų bei įžvalgų...

154706. mie2009-03-23 15:36
ypac izvalgu.

154710. miestei nuo archyvaro2009-03-23 16:34
Ir Tave, mieste, įžvelgtų bei peržvelgtų Geda gedulis, jei dar gyvas būtų mūsų laikinybėje...Paskaitinėk jo " Vasarė ajero šaka"

154712. mie - archyvarui2009-03-23 17:00
ka gi, prasilenkem. tik syki kalbejau telefonu, pasveikino su premija. ne man.

163858. is arti Sigita pazinojes2009-06-22 10:38
Poeto asmenybe ir jo kuryba daznai yra visai skirtingi dalykai...SigitAS BUVO KARTAIS IR BAISOKAs zmogus -ir sau,ir artimiesiems ..Pagerbkim galinga poetini Sigito talenta ir nesmeizkim jo dukros.Beje,ji neturi ir motinos..

Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:01 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba