ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom

AUŠRA KUNDROTAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Siamo dvyniai. 2008
Syta Letkauskaitė

Metoniminė distiliacija*

Egzistuoja du mozaikų rinkimo būdai: tiesioginis ir atvirkščiasis, kai mozaikos gabalėliai išvirkščia puse į viršų dedami ant pagalbinės medžiagos [...], surinktas piešinys užliejamas skiediniu. Paveikslui sustingus pagalbinė medžiaga nuplėšiama. Mozaikos mane visada žavėjo birumu. Jos buvo kietos, bet žinojai, kad panorėjęs gali mintimis suskaidyti jas į tūkstančius mažulyčių gabalėlių. Aš mylėjau tą jų dalumą. Prisimylėjęs eidavau pasivaikščioti. Mane pradėdavo dominti vientisi kūnai. Kaip ir tą kartą, kai pamačiau tyliai slenkančią porelę. Tarsi šešėliai, tarsi išvirkščioji mozaikos pusė. Jie beveik nešnekėjo – gargaliavimas, išsprūstantis pro kietai sučiauptas jo lūpas, juk galėjo būti ir žodžiai. Tai galėjo būti kalba, kaip ir bet kuri kita, kurios nesupranti, bet jauti joje slypinčią galią. Galią valdyti. Praėjusių metų gegužės mėnesį mokslininkai per radiją paskelbė – mes nesuprantame dar tiek daug kalbų. Aš supratau. Ir ji suprato. Žvelgiau tiesiai į didžiules mėlynas akis ir galvojau – galėtų būti tipiška lietuvaitė. Bet ji neturėjo tautybės. Kad viską supranta, galėjai spręsti iš ritmingai pasikartojančių šviesiaplaukės galvutės linkčiojimų. Manau, ji sirgo. Mokslininkai tą gegužę dar kalbėjo, kad yra tokia liga – norisi linkčioti. O kartais ir be perstojo mirksėti. Tai jis mirksėjo, turbūt irgi buvo ligonis. Keliukas – neasfaltuotas, apžėlęs daugiametėm piktžolėm – vedė tiesiai į ligoninę. Tai tebuvo viena iš pačių paprasčiausių: langai užkalti, ant paradinių durų besisūpuojanti aprūdijusi spyna, viduje nė gyvos dvasios. Jokios dvasnelės – pati paprasčiausia. Ir porelė, trepsenanti per piktžoles, buvo nykiai paprasta. Viena kita piktžaizdė širdyje ar votis ant sėdynės – eilinė porelė.

Takelio gale, prieš pat prasidedant ligoninės teritorijai, riogsojo suolas. Paprastas medinis paprastos porelės tikslas. Mergina – gal jai buvo keturiasdešimt, gal penkiasdešimt ketveri (ei, mergina, čiupk vaikiną, trypkit polką susipynę!) – prisėdo. Ar nepamiršau paminėti, kad ji nuolat mirksėjo? Visgi tai nesukliudė jai pirmajai nutupdyti savo dailų užpakaliuką, rūpestingai pasikaišyti paltą, kad nesudrėktų pasamonai, ir vylingai pažvelgti į bendrakeleivį. Jis savo ruožtu kelis kartus linktelėjo, bet sėstis delsė. Malonėkite atkreipti dėmesį, kad nė karto nepavadinau (ir tikrai to neišgirsite iš mano lūpų!) jo vaikinu. Tiesiog įsidėmėkite – dar ne tokie beprasmiški dalykai gyvenime praverčia, o kitą kartą net ir gyvybę gali išgelbėti... Ji niekaip negalėjo žinoti, kad užvakar jis praperdė kalsonus, kad jau seniai atleista tarnaitė (ir su tom nuolankiom būtybėm pagaliau atsibosta miegoti) jokiu būdu negalėjo jų suadyti, o skylėtus nešioti juk pati didžiausia gėda. Taigi, šiandien jis vienomis medvilninėmis kelnikėmis ir jam šalta. Nors kolegos darbe dažnai ir pasišaipydavo, jis nesibodėdavo garsiai svajoti, kaip priveis daug mažų rubuiliukų. Savo vyriška galia nė kiek neabejojo, bet visgi – kurių galų rizikuoti palikti viso gyvenimo svajones ant eilinio medinio suolo? Mergina vis dar žvelgė vylingai ir be perstojo linkčiojo. O aš būgštavau, kad tik nepasirodytų sanitarai, juk vos už poros metrų prasidėjo ligoninės teritorija, tad maža ko galėjai tikėtis... Bet absurdas mūsų dienomis taip retai pasitaiko, kad greitai nusiraminau – juk šitokia auka žygiuoti ištisus kilometrus be kalsonų ir niekaip neišsiduoti! Neįmanoma, kad dabar paskutinę akimirką viskas žlugtų. Jis prisėdo šalia. Tik dabar pastebėjo – bent iš mano perspektyvos žvelgiant tai jokiu būdu negalėjo įvykti anksčiau, – kad damos kojos nuogut nuogutėlės. Pėdos, žinoma, buvo apautos netgi visai simpatiškais žalsvos zomšos bateliais. Bet juk aš apie blauzdas – aiškių aiškiausiai niekuo nepridengtos! Kaipgi kitaip būtum logiškai paaiškinęs nesidepiliavimo reiškinį? O čia, šią įstabią akimirką, jis reiškėsi visu gražumu: išdidūs styrojo paprastų paprasčiausi plaukai. Jam irgi pastiro. Mergina, nors ją juk lengvai galėjai palaikyti ir moterimi, nuraudo – galbūt susidrovėjo tokio akivaizdaus savo eksperimento pasisekimo, o gal tai tebuvo praėjusią savaitę vykusio skaistalų išpardavimo pasekmė.

Staiga iš po suolelio iššoko mažas šunėkas – dar vienas kvailasnukis pudelis. Atsiprašau, kartais tiesiog negaliu susilaikyti ko nors nesumelavęs. Aiškiai mačiau, kaip tas gyvis išsprūdo iš po jos palto. Jis be perstojo gargaliavo. Jei šioje kompanijoje ir būtų atsiradęs ligonis – tai neabejotinai šis. Galėjai pamanyti, kad yra svarbiausias: iki šiol anie mirkčiojo, linksėjo ir žiopčiojo tik rusvos odos šuniško pavadėlio tampomi. Aš, žinoma, taip nepagalvojau. Aš pasitraukiau. Nebuvau koks iškrypėlis, kad stovėčiau ir vėpsočiau į paprastų paprasčiausią porelę, eilinį vėlyvo rudens rytmetį besimylinčią ant medinio suolo netoli ligoninės. Masturbuotis galėjau pabaigti ir namie – visuomet turėjau lakią vaizduotę.

Kambarys kvadratinėm sienom

Dažnai įeinu pro pirmas pasitaikiusias duris. Nesibeldžiu. Kartais, jei pasirenku trečias iš dešinės, nuspaudžiu skambutį. Man nieks neatsako, tad galiausiai vis tiek tenka pačiai truktelti rankeną. Švelnus kambario rankos paspaudimas. Jis priima mane, apkabina ir taria: Prisėsk. Bandau atsiminti jo vardą, bet šiandien, matyt, ne ta diena. Šiandien pirmadienis. Jis – Pètras Barabas. Atsimenu vaikystėje skaitytas pasakas ir jį, žvelgiantį pro savo kambario langą. Viskas susiliedavo į viena – spalvoti knygų viršeliai, močiutės kuždesiai prieš miegą ir rūstus jo veidas, vos įžiūrimas pro apmūsijusį stiklą. Tai tikrai jis – Pètras Barabas.

Dažnai sapnuodavau veidą, užpustytą smėlio kalnų, bet vis tiek pro juos prasišviečiantį: mažytės smėlio kruopelės akių kampučiuose, gilūs smėlėti grioviai sutrūkusiose lūpose. Bijojau įkristi į jį – tą gilų smėlėtą veidą. Ilgainiui pradėjau baugintis ir lango, pro kurį jis žvelgdavo, ypač stiklo – jame atsispindėdavo visas mano kiemo dangus. Nenorėjau, kad jame karaliautų Barabas. Kai močiutė, čiupusi už kairiosios ausies, tempdavosi į sekmadienines mišias, ėmiau suprasti, ką reiškia bijoti vardų. Jie visi aidu atsikartodavo sakyklose, spalvotų knygų viršeliuose, kuždesiuose prieš miegą, mano kiemo danguje.

Dabar nebegalėčiau tiksliai pasakyti, kada pirmą kartą ryžausi įžengti į vidų. Matyt, tai buvo anksčiau, nei siekia vaikiška sąmonė. Šiaip ar taip – aš jį įsimylėjau. Kambarys turėjo tris sienas. Visos buvo nukabinėtos pageltusiom laikraščių iškarpom. bandysim atgaivinti sustingusį žieminį miestą vaikai išėjo ryte ir nebegrįžo Nuo galvos skausmo jums padės kaltinamasis teigia neturėjęs nieko bendro su šiais įvykiais. Batų išpardavimas Dingo rotveilerių veislės kalytė – juoda su rausvu rūdžių spalvos piešiniu ant dailininkų sąjunga iškėlė šį klausimą kaip vieną iš pačių svarbiausių Knygynui reikalingi pardavėjai (-os) ir taip! Mes tikrai laimėsim! ir pradėkite nuo tešlos minkymo, Tai svarbu pasaulio politikai ponia Angelė iškart kreipėsi Naujųjų metų išvakarėms – tai puikiausias pasirinkimas parkas uždarytas sekmadieniais nuo Kada jie nuėjo, pasirodė man baisu apie tai pasakoti, bet svarbu paminėti rūkyti nuo šiol mes matėme keistus žiburius ir šis margarinas tik jis ėmė kam tai skirta nes patys pamatė Segtuvai kad vakar prasidėjus mugė jaučio ženklu lis prekybos senamiesty kai padėdavusi Jam paskirta tie paukščiai Ten pirmą kartą perskaičiau ir apsakymą apie bites. Jis vienintelis kabėjo tvarkingai pridurtas smeigtuku, jokių traškančių lipnių juostelių. Istorija paprasta. Dvare gyveno trys moterys – Eleonora, Valentina ir Izabelė, – mėgdavusios maudytis kažkokiame keistame upelyje. Kartą, žygiuojančias įprastos maudynių vietos link, jas sugėlė bitės ir jos tapo Cipke, Ibke ir Esterke. Niekaip nepajėgiau suprasti sąsajos tarp bitės įgėlimo ir vardo, tačiau nieko jo neklausinėjau. O kaip būčiau galėjusi? Juk mylėjau jį. Žinojau, kad neturės ką man atsakyti. Dabar buvau didelė ir nebebijojau. Tik kartais dar pašokdavau paryčiais išmušta prakaito, sudrėkusiais naktiniais marškiniais. Negalėjau pakęsti sapnų, kurie jau sapnavosi vakar, užvakar, gal prieš trejus su puse metų. Nenorėjau vėl išgirsti, kaip braška senos dabar jau nukirsto alksnio šakos. Alksniai – niekam tikę padarai. Vienam žurnale skaičiau, kad jais apaugusios ganyklos ir pievos ypač prastos. Ne veltui išminčiai vaikai juos panaudoja sūpynėms.

Nors labai geidžiau Pètro, šiame kambaryje buvo sunku mylėtis. Kai daug skaitai, gali supykinti jodinėjant. Staiga patenki į pasaulį, kur viena raidė palubėj, kitas skiemuo po paklode, o visas žodis išsitėškęs prakaitu ir sperma tau ant nugaros. Nagi, lyžtelk mano ausį, – sakydavo jis. Aš neskubėdavau. Buvau nuolanki ir ūmi vienu metu. Norėjau patirti kuo subtilesnį orgazmą. Nueidavau prie lango, tikėdamasi pamatyti ant alksnio šakų besikariančius vaikus. Bet alksnio nebuvo. Patraukdavau prie geltonosios spintelės, ji stovėjo kambario smaigalyje. Žinojau viršutiniame stalčiuje besislepiant knygą. Visuomet būdavo tik viena. Kartais Čechovas, kartais Tolstojus, kitąkart koks Berenas. Visuomet ją rasdavau. Atsiversdavau pirmą pasitaikiusį puslapį ir skaitydavau – sakinį balsiai, sakinį mintyse. Reikėdavo nuspėti tyloje ištirpusius žodžius. Mįslės nebuvo stiprioji Barabo vieta ir jis pykdavo. Tekdavo perduoti estafetę. Su pasimėgavimu klausydavau piešiamų filmų kadrų, kuriuos jis matė kine. Pati ten neidavau. Bijojau pranykstančių vaizdų. Priešingai – kai žodžių pavidalu jie įsirašydavo atmintyje. Iš filmų vogiau gestus, iš knygų – žodžius. Pagaliau apčiulpdavau jo ausies spenelį ir mano naktiniai marškiniai sudrėkdavo. Jaudindamasi visuomet prakaituoju.

Veidas lange išnyko, mano kiemo dangus nusigiedrijo. Man pasakė, kad jis mirė. Jis – Pètras Barabas. Taip niekada ir nepamačiau išnešamo karsto. Gal jo ir nebuvo. Kartais kūnai tiesiog paliekami supūti. Aš išgirdau žodžius ir jais patikėjau. Tikėjau ir tuo, kad bitės įgėlimas gali kažkaip sietis su vardu. Nusirenk, – sakydavo jis. Orgazmo bangai nuvilnijus nugarkauliu, išeidavau.

Sugrįždavau kada panorėjusi pro pirmas pasitaikiusias duris. Nesibelsdavau. Kartais, jei pasirinkdavau trečias iš dešinės, nuspausdavau skambutį. Nors ir murmėdavau vaikystėje išmoktą maldelę: Eisiu į bažnyčią, klaupsiuos prieš altorių ir gerajam Dievui tarsiu, ko aš noriu. Ten žibės žvakelės, džiugins mano sielą, eisiu į bažnyčią pas Jėzulį mielą, nieks neatsakydavo. Turbūt bekarsčių kūnų sielos neprisikelia. Tekdavo pačiai truktelti rankeną ir įsliūkindavau į vidų. Jis apkabindavo mane ir kviesdavo prisėsti. Mylėjau jį. Šį trikampį kambarį kvadratinėm sienom. Pètras Barabas nepaliko jokio testamento. Tikėjausi rasti jį viršutiniame geltonosios spintelės stalčiuje. Ten tebuvo lapas, margas nuo išblukusio rašalo žodžių.

„Smėlio kulka

Nežinia, iš kur ji atlėkė, bet smigo tiesiai į širdį ir ėmė cirkuliuoti smėlį. [...]

Mūsų miestely gyveno vyras. Vieniems jis buvo tėvas, kitoms sugulovas, visiems – įkyrus vaikščiojantis pramanas. Tik vaikai jo nebijojo. Apspisdavo parke ar pakeliui į krautuvėlę ir prašydavo pasūpuoti. Jis turėjo ilgas lyg nukarusios alksnio šakos rankas. [...] Kai karas baigėsi, rodės, visi pamiršo, kad ginklai vis dar egzistuoja. Nieks nebenešiojo saulėje tviskančių šarvų. [...] Kai tą lemtingą dieną jį sužeidė nežinia iš kur atlėkusi kulka, jis nebepratarė nė žodžio. Tarsi būtų kiaurai savęs prasmegęs. [...] Moterys kalbėjo, kad pirmiausia pradėjęs grasinti akimis – laidė žaibus. Silpnaprotis, – kalbėjo vyrai. [...] Ir staiga vieną dieną pradėjo lyti. Iš pradžių smulkesnėm, paskui vis didesnėm ir stambesnėm smėlio kruopom. [...] Atbėgusios jo pasveikinti moterys terado mažytį smėlio žiupsnelį. Ir nebeliko Gerosios Naujienos. [...] Jau seniai K. miestelis virtęs didžiuliu smėlio kalnu.“

Prismeigiau jį prie sienos ir stebėjau, kaip tirpsta pageltusių iškarpų fone. Nykstantys žodžiai manęs negąsdino. Apsakymą apie bites sulanksčiau ir įsidėjau į vidinę švarko kišenėlę. Buvo gera tikėti ryšiu tarp bitės įgėlimo ir vardo. Gal tai ir buvo jo testamentas. Jo nebyli dovana man.


______________
* Sąvoka paimta iš vienos visuotinės literatūros paskaitos, kurioje buvo kalbama apie Patricko Süskindo „Kvepalus“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154158. atstatytas2009-03-18 08:21
Neturiu nuomones.

154169. Sanitaras2009-03-18 11:37
Vasaros 5.

154204. Psichogydytoj2009-03-18 14:58
Parko 15

154297. sandra2009-03-18 21:24
man labai patinka stilius.

154319. arunas remeza2009-03-18 23:48
jauciuosi, kad esu dar nesubrendes.atsiprasau!

154336. ana :-) 2009-03-19 09:33
Aušrine, - puiku. :)

154357. Spirituxxx :-) 2009-03-19 15:10
lievoka tema, bet textas puse....

154462. vl2009-03-20 18:47
žmogės, nešiukšlinkit eterio, nekimškit lit. paketais komunikacijų.

154685. ale2009-03-23 12:01
kliurkt

Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:00 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba