ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tiesa bjauri – gyvenimas užsiveria begyvenant. Patirties vis daugėja, o gyvenimo mąžta. Galbūt iš čia mūsų, jau besileidžiančių pakalnėn, psichologinė, gal net egzistencinė, paskata – skverbtis realybėn, nelyginant kankintų koks rupios tikrovės geismas, kartu vis skausmingiau suvokiant, kad daug kas darosi nebesvarbu, yra stačiai menka, kad aplink tave veriasi emocinė tuštuma ir net pats jau kuri tą šaltą tuštumą. Taip artėjama prie būsenos, kurią Justinas Marcinkevičius kadaise nusakė subtilia priešprieša: „ne gyvenu čia, o būnu...“

Mielas miego meistre Jonai, turbūt ir pats negalėtum aiškiai pasakyti, kas rinkinyje „Ir nėra svarbu“ (2003) slypi už tų „dešimties negyvenimo metų“, kai „be įžadų / tik užsikodavęs / [...] tylėjai / žiūrėdamas pro peršviestą / tamsų lapą“, o rinkinyje „Sapnų liudininkas“ (2005) matei: „ir nėra vaikų / tik žvirbliai / žagaruos // uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų.“

Ir to dar negana! Trijuose paskutiniuose eilėraščių rinkiniuose, o „Miego meistre“, išleistame aną pavasarį, – labiausiai, apie gyvenimą skleidei ereziškas ištarmes, lyg ne savas čia būtum, lyg svetimas. Antai sakei, kad „ateidavo tik šuo / tuos dešimt metų“, be to, sau pačiam tikriausiai melagingai liudijai, „kad mes esame atskirti / pačių savęs / nuo gyvenimo mūsų / jonuk“, ir dar guodeisi, tarsi numatydamas būsimą kelionę „begalybėj bekvapių pėdų“ – ten, kur išvirkščia erdvė ir atbulas laikas neva „mus nešė pasroviui / plaukai susipynę / su vandens vijokliais // negalėjom įlįsti atgal / nebuvo išeities / tik gyventi / gyventi“, nes esą „ši niekšybė bendra visiems – / gyventi / kol geismas akių šuliniuos...“

Tai kas gi iš tikrųjų tam miego meistro ir sapnų liudininko gyvenimui yra atsitikę?!

Būdami aiškaus proto, galėtume teigti, kad blėstant valiai gyventi, kai nauji patyrimai žmogaus jau vertinami gana skeptiškai, dvasia vis dažniau žvelgia atgal, vis įtaigesnė ir prasmingesnė rodosi jai praeitis, kuri pasalūniškai užima vis didesnę sąmonės erdvę ir ima ten viešpatauti kaip pasaulėjautos, mąstymo, aplinkos suvokimo, jausenos centras. Visa apsitraukia keistai blausia ir, regis, tauria buvusiojo laiko patina... Mat iš esmės praeitis sąmonei ir yra duota kaip sapnas, sapnuojamas atmerktomis akimis, nors kartu trokštama tikrumo, kuris padėtų išvengti menkavertiškumo, niekingumo, egzistencinės baimės ir skausmo būsenų. Kita vertus, tokia „sapno“ būsena palaiminga, nors intelektui, kaip manoma, itin pavojinga ir be galo tuščiai kūrybinga, primenanti malonų įkalinimą, tačiau nepastebimai naikinanti hierarchinę gyvenimo ir sąmonės struktūrą: mitas ir religija, sapnas ir tikrovė, miegas ir nebūtis čia šeimininkauja lygiomis teisėmis, pretenduodami užgrobti kuo daugiau žmogaus esmės, sukeldami įtampas, nuolat gaivindami netikrumo ir nerimo jausmą... Žmogus dvejinasi ir trejinasi, darosi neatpažįstamas, jis ir pats nebegali identifikuotis, atpažinti savęs pasaulyje, tarp žmonių. Taip įvairiai būdamas – jau tarsi ir nebesi.

Taigi – tai lyg banali ir neskausminga dvasinė savižudybė, o dar dažniau – tai kasdieninė prastos poezijos duona, ašarom pažliugęs sentimentų laukas, kuriame ji sėja jau šiek tiek papuvusias „grožio“ sėklas. Beje, pastaroji išvada gali gyvuoti tik grynai racionalistiškai, net šiek tiek ciniškai mąstant, nepasiduodant nuodingiems estetikos „kerams“.

O mudu, sapnuojantis save ir pasaulį Jonuk, nenorėdami visiškai prarasti intelektinės ir poetinės savigarbos, privalėsime įveikti daug sunkesnį kelią, kad atvertume sapnų tikrovę ir tikrovės sapnus, kad ir kaip keistai tai skambėtų – jų tvarumą, net kūniškąjį, gilųjį materijos, gyvąjį mito pamatą.

„Miego meistro“ atbulųjų – nelyginant senų nuotraukų negatyvai! – įžvalgų link Jonas Kalinauskas nuosekliai ėjo eilėraščių rinkiniuose „Ir nėra svarbu“ bei „Sapnų liudininkas“. Juose žengiami du radikalūs poetinės pertvarkos žingsniai: kaip nors pralaužti kietą esamybės kiautą; kaip nors įsikurti naujai atsivėrusioje estetinėje erdvėje, atgaivinti gerokai gyvenimo ir laiko apgraužtas emocines ir juslines pagavas – ir kaip menininkui sąžiningai paliudyti naująją, iš tikrųjų paties susikurtąją, dvasinę realybę.

1993–2003 metai, manau, yra dvasinės tylos, emocinio nuomario laikas. Tai ir tas poeto minimas „negyvenimo“ dešimtmetis. Tuomet pasaulis ir jo daiktai aklinai užsivėrė. Užsivėrė ir užsirakino netgi ne tada, o pamažu ir šiek tiek anksčiau, kai mes patys nuo jų nusisukome, nebeįstengėme arba nebesistengėme žvelgti į juos paprastai ir su meile, sudėdami į juos visą savo lūkestį, patirtį, vaizduotę ir viltį. Pasaulis, žmogus, daiktai tapo mums „nebereikalingi“, mums laikinai pakako mūsų pačių ir mūsų euforijos. Kad būties paviršius tau vertųsi, privalai kantriai ir be galo švelniai, pamiršęs visą save ir savo intencijas, žvelgti – tarsi savąją gyvastį atiduodamas tam, kas galbūt prabils ir tau suprantama, jau sava kalba... Tai nelyginant būtiškoji žiūra, kai pasaulis, žmonės, daiktai, peizažai, žemė ar vandenys leidžia save atpažinti, kitaip sakant, tave savo tamson, savo tylon įsileidžia. Žvelk juosna, liesk, klausykis ir uosk aromatingą jų laiką, jų atmintį... Tai, kas atsitiko įsisiūbavus Sąjūdžio euforijai ir prasidėjus retorikos orgijoms, drįsiu pavadinti būties ir gyvo gyvenimo išdavyste. Nuo daiktų, nuo pasaulio, nuo gyvenimo ir žmonių tarsi oda buvo nuplėšti žodiniai apvalkalai, nuplėšti ir pasisavinti, nesakau, kad būtinai nedoriems tikslams. Tačiau juk nieko gyvai žmogaus dvasiai nėra svetimesnio negu ideologija ir tuščia retorika. Kokia tad turėjo būti nudrėkstos būties ir į ją žvelgiančios dvasios kančia! Manau, šį mano sakymą, Jonai, puikiai supras tas, kuris yra patyręs nepakeliamą gėdos jausmą, minioje skanduodamas visiems mums brangius žodžius. Jaučiausi lyg koks šventų vardų vagis, žinantis, kaip susigūžę, nes jau nuogi, kažkur į tave žvelgia „laukas pieva kelias upė“... Ir tik stebėtis reikia, kaip ilgai mums vien apvalkalo pakako. Per tą laiką pasaulis, daiktai, žmogus užsiaugino naują odą, naujai įsivardijo, tik kažin ar apsisaugojo nuo mūsų vartojimo aistros. Tačiau užsivėrė giliai ir ilgam. Ypač brendusiems dvasiškai kaip tik tuo laiku. Ar bemokėsim taip žvelgti į daiktus, kad jie savąją gelmę, kurioje juk yra įsikūrę ir kadaise gyvenę mūsų gentainiai, atvertų. Kad iš tikrųjų jie mus, o mes juos atpažintume.

Taip, Jonai, tokie dalykai be dvasinių pasekmių nepraeina. Jie sunkiu ir nejaukiu svoriu pasąmonėn grimzta, ten lyg ir rasdami savąjį kapą, lyg jau ir užrakiname juos ten, tačiau vis vien jie sulaukia savosios valandos, to – anot Gastono Bachelard’o – psichinio vidurnakčio, kuriame kyla pirminės vertės, kuris yra daiktų ir mūsų pačių sintezė:


                plėšiu nuo Motinos veido
        skivytais odą
                aštriu nemigos pusmėnuliu
                prieš Vėlines
        sapnuodamas ar ne

Taip, jie iškyla neišvengiamai, tie mūsų išduoti, išbūtinti, mums susvetimėję, nuskausmintieji ir nužodintieji negyvenimo fenomenai. Dabar jau ne sapnų ir miego kiaukute įkalinti, bet Tavo nerimu įkalinauskinti, nelyginant vardus ir savastį atgavę.

Rinkinyje „Ir nėra svarbu“ poetas, tarsi dvasios chirurgas, nuosekliai redukuoja, „išima“ savąjį žmogų iš užsivėrusio pasaulio, iš atstumiančios, nors neatplėšiamai savos, realybės. Esamojo laiko ženklai, socialinė ir „kultūrinė“ erdvė absoliučiai tikslūs, lengvai atpažįstami – „pijokėliai / prie išvietės šaltekšnyne“; „kaip rausias – / šiukšliadėžių dievo / priemiesčio paukščiai / profesionalai“; ir jau metaforiškiau: „galop pripratau / prie rūbo / pasiūto iš vakarykščio / laikraščio“; o tavo gyvenimas – lyg svetimiausias tau dalykas: „viršūnėj / be garso // už nugaros // visada už nugaros // jis / rupūžė / seniai mane / seka / kranklys.“

O galiausiai – negailestingai „tikslus“ rinkinio apipavidalinimas: pilka nuotrauka su visais sovietmečio atributais – cementinio postamento papėdėje ant suoliuko sėdi gerokai gyvenimo išblukintas ir aplamdytas poetas, jo žvilgsnyje tarsi įrašytas visas buvęs netikras (nors savas) gyvenimas. Tas žvilgsnis, atrodo, norėtų kažką įžvelgti aplink tvyrančiame apleistume... tačiau tai, regis, nėra itin svarbu, nes poetas nemano esąs teisus. Tarp kojų – buvusios gerovės neišvengiamas, stačiai rėkiantis savo tiesą atributas: juodas celofaninis maišelis su tvirtomis plastikinėmis rankenomis. Šalia poeto – pavargusi, ranka veidą pasirėmusi moteris; ji, visa, žinoma, irgi iš ano laiko. Abu yra susiruošę kažkokion kelionėn... Tačiau aname fotografijos laike jų iš tikrųjų ir nėra: moteris nesugrįžtamai nugrimzdusi savin, poetas jau persikėlęs svetur – gal anapus šios regimybės, o gal ir būtojo laiko sapnuosna. Tuodu žmonės – absoliučiai svetimi, vien kūniškai atsidūrę tame pačiame laike ir toje pačioje vietoje...

iliustracija

Iš tikrųjų, sakau, mes visuomet esame ten, kur mūsų nėra.

Nedrįsčiau taip tiesmukai interpretuoti šios viršelio nuotraukos, jei patys rinkinio tekstai nebūtų tarsi nuodo išėsdinti ano laiko. „Ir nėra svarbu“ – juodos ir pilkos spalvos rinkinys: ir vizualiai, ir emociškai. Manau, nepakenks dar žiupsnelis dvasios „sociologijos“: tai toks laikas, kai istorinio ir kultūrinio aktyvumo euforija jau visiškai išblėsusi; taip intensyviai eksploatuotas patriotizmas jau vartotas ir suvartotas, tik tuščias kevalas likęs; bejėgė mūsų laisvė kėsinasi atverti tuštumą be dvasios ir turinio; kilniosios vertybės susigūžusios žvelgia, kaip mikliai jomis spekuliuoja žmogus, anądien galvą už jas guldęs (tarkim, tremtinių atsiminimai netenka „aktualumo“, nes nebekrauna leidykloms pelnų); Liustracijos komisija niekaip negali įvardyti bent dviejų trijų bendradarbiavusių su KGB; visiškai man svetimas yra tas, kurio nepažįstu; kraukis dvasinį ir ne tik dvasinį kapitalą iš garsaus rašytojo, dainininko ar šiaip menininko ankstyvos bei tragiškos mirties; praeitį ir istoriją išnaudok savo labui; siek garbės ir pripažinimo meniniu būdu ekshumuodamas partizanų palaikus... Tokie tad „taurieji“ imperatyvai skleidėsi, grasindami užgrobti visą kultūrinę, žmogiškųjų santykių erdvę, tokia „aura“ gaubia ir vienišą, somnambuliškon būsenon įpuolusį poetą, jau esantį visur, nes neberandantį, aiškiai nebeatpažįstantį savęs niekur.

Tad kur, kokiuose socialistiniuose, dabarties, pokario ar prieškario peizažuose, kokiose gimtose ar svetimose vietose ir kokiame laike, Jonai, dabar mums ieškoti tavojo poeto ir tavojo žmogaus? O pasirodo, tarsi kažko nekantriai ir skausmingai ieškodamas, išnyra jis įprasčiausiose ir kartu siurrealistiškiausiose vietose, tikrame, nors visuomet jauti, kad kažkokiame mistiniame, irealiame ir nejaukiame laike. Ir visuomet vargiai kitus ir save beatpažįstantis, nelyginant pats sau svetimas. Štai regime jį Santariškėse klausantis Šteinio iš Kybartų apie kompiuteriuose gerai išsišviečiančius inkstus, o štai jis durnyne, krintant įstrižam lietui už grotuotų langų, niekaip negalintis numaldyti savo brangaus „aš“. Retkarčiais jis sutinka pats save, einantį pajiesiu ir apsipylusį ievomis, tačiau prasilenkia neatpažinęs. Tačiau dažniausiai stebime jį ar jis pats save stebi vėjo, nuskriejusio atgal, paliktą po negyvenamų namų slenksčiu ar pamatais, jau apleistoj sodyboj ar nesamoj tėviškėj, kur visa yra nutilę, savy užsivėrę, tarsi be laiko, leidžiančio kam nors įvykti, pasikeisti ar pakeisti. Įžengti ten neįmanoma, ten su tavim be tavęs dedasi keisti ir dramatiški dalykai – matai neatpažindamas, gyveni nebūdamas, klausais negirdėdamas, na, nebent atbulai girdi savo gyvenimą. Esi užsivėrusio pasaulio, laiko, daiktų įkalintas, tačiau labai gudriai įkalintas: išeiti negali, tačiau ir tenai nesi. Juk iš tikrųjų, Jonai, tokios ir yra visos tos ribinės, tos egzistencinės situacijos, kai jau stovi ant gyvenimo ir nebūties, ant sapno ir realybės, ant budrios sąmonės ir miego slenksčio.

Esi didelis meistras jas mums pateikti, tačiau ir pats žinai, kad žmogus ilgai taip tverti negali: arba pasiduoda, arba savimi negyvenimą vardija ir liudija, „ir nėra svarbu“ kaip – gali kaip koks Borgesas iki mažiausio plaukelio jo veidą išsapnuoti, gali visas spalvas, visas jusles, visus laikus ir mitus pasitelkęs bei žemę, laukų vėją, ežerų ir upelių vandenį, karklų kvapą kaip koks šuo uosdamas, ievomis ar alyvomis apsitaškęs mums savo tekstuose gimtuosius peizažus ir žmones sugrąžinti. Kad tik atgytų, kad tik panaikintum tą prakeiksmą, kurį pasauliui savo žiauriu atsainumu, tarsi odą daiktams ir dvasiai tikruosius vardus nuplėšdami ir nelyginant drapanas pasisavindami, buvome užtraukę. Dėl kiauto, dėl gražaus paviršiaus išsižadėję kūno, lauko, gyvulio, medžio, žmogaus gyvasties, lyg tie tavo žemių vagys – savo prigimtį, dvasią, savo gyvenimus apiplėšę...

Regiu taip: trys poezijos rinkiniai – trys poetinės ir, sakyčiau, egzistencinės sąmonės, be abejo, ir sąžinės žingsniai. Pasaulio skaudi užmarštis ir užsivėrimas; atpažinimas ir gyvybės paliudijimas; meistriška poetinė puota juslėms, pojūčiams, artimiems žmonėms, peizažams, laukams, žemei, giliems vandenims, senoms ir išmintingoms rupūžėms sugrįžus, viskam atsivėrus...

Pojūčių laisvės, gyvenimo geismo, įaudrinto jusliškumo ir „negyvenamų namų“ drama. Skaudus namų – o kartu ir atminties namų – poreikis, ilgesys, virstantis skaudžiomis išėjimo, sugrįžimo negalimybės, savosios vietos ieškojimo metaforomis, kartais belaikėmis ir bekvapėmis, yra nuolatinis J. Kalinausko poetinių būsenų ir poetinės sąmonės ženklas. Išeinančių, pravažiuojančių, nykių ir tuščių traukinių motyvas yra giliai įsismelkęs ne tik į Jono poeziją, bet ir į sesers Danutės prozą – gal net skaudžiau, tarsi kokia pasikeitimų, išsiskyrimų, tremčių neišvengiamybė – kartų patirties įdagas...

J. Kalinauskas moka suteikti detalei, buities fragmentui, žmogaus judesiui, erdvės, peizažo ar vietos pokyčiui būtiškąjį statusą, išskirdamas visa tai iš tėkmės, tarsi nuspausdamas mūsų vaizduotėje kurį nors visumos klavišą. Tai, kas šiaip, regis, yra visiškai atsitiktina, jo poezijoje staiga tampa visuotina: „ šokinėja / po jauną žolę / juodieji strazdai / snapais žibančiais.“

Kas kuria šio vaizdo meninį būtinumą, lyg ir kokią estetinę neišvengiamybę – sunku net pasakyti. Galbūt savaiminio būties grožio pripažinimas, kai jos fragmentas reprezentuoja visumą, uždaro ją savyje, yra tarsi ikona, absorbuojanti daugiau prasmės, nei, racionaliai į ją žvelgiant, savyje turi. Ar čia ir nebus besanti J. Kalinausko įtaigos paslaptis? Tokios poetinės piktogramos, sugėrusios peizažo, vietovių, galiausiai kasdienybės darbų, pasakojimų apie buvusį laiką prasmes, jas nelyginant priglaudusios, atpažinusios jų dvasią, tarkim, yra: vanagas, užpuolęs namus ir jau seniai metantis šešėlį ant alksnių prie upės; tėvas, einantis į bažnyčios priekį; tėvas, siuvantis beržo tošį, bites, sapnus, vyšnių žiedlapius; toks senukas, lyg paukštis parištais sparnais pėsčias, pirmas sąraše išvežti; debesis, iš tėviškės užslenkantis ant fotografijos ir nešantis į Prūsus nenušienautas pievas; archyvo lape prieš šviesą ryškėjantis veidas; durys, be kurių nėra išeinančių ir sugrįžtančių; senukas, kurį sutinkame ateinantį iš anos pusės, vis toj pačioj vietoj – apėjus Linksmės kalną; šaka, linkstanti vėjy ir vis grįžtanti atgal; išdilusios namų grindys, kuriomis moterys išeina be garso į kitą laukimą; svetimi žmonės kieme; be įžadų dešimt metų tylintis; aš, baugus pajudėti ir tūnantis debesies šešėlyje; naktinėjantis po savo gyvenimą...

Visi perfrazavimai iš rinkinio „Ir nėra svarbu“. Juos atpažįstame ir priimame iškart, priimdami ir jų mums nešamą estetinę žinią – taurų pasaulio apleistumą, liūdną nykstamybės grožį.

Atpažinimas yra akių sąmonei teikiama estetinė palaima.

J. Kalinausko poezijoje atpažinimas – itin humanizuotas, sakyčiau, egzistencinis motyvas. Atpažindamas ir priimi, ir saugai, ir jau atsakingas už kitą, už buvusios sodybos pamatus, už tą žmogų sulytu švarku, už buinas alyvų kekes jauties. Būti neatpažintam – nelyginant jau būti mirusiam. Atpažindami žmogui tarsi grąžiname jo paties kūną, jo savastį, jį tarsi ištraukiame iš anonimiško buvimo, iš svetimųjų sapnuojamų sapnų, iš visiškai jam abejingos esamybės, iš gamtos ir mito tamsos. Iš tikrųjų būti kartu įmanoma tik atpažįstant kito skausmą, jo egzistencinį nerimą. Atpažinti ir liudyti – juk tai ir estetiškai vertinga, ir dora. Visa meninė, žinoma, ir poetinė kūryba yra šio įstabaus akto – dorovinio ir estetinio – įvairialypės atmainos. Liudyti tėvo, sūnaus, sesers ir motinos, visų artimųjų ir tolimųjų, kaimyno Antano, viso krašto, namų artumą ir savumą – tai atpažinti, o atpažintas gali būti tik savitas ir individualus.

iliustracija

Tiesa, tik noriu priminti, kad šie samprotavimai ir Tavo poezijos, Jonai, „atpažinimas“ nieko bendra neturi su pasenusia ir iš esmės pamėgdžiojamąja literatūrinių prototipų teorija – „kaip tikra“, „kaip iš gyvenimo“. Ir pats turbūt apie tai esi stipriai pasakęs: „prisiveisė papūgų / raudonai žalių / pamėgdžiojančių mirusius...“ Veikiau tai neįtikėtina intersubjektyvi žmonių savikūros galia: jei esi išvis neatpažintas, nepripažintas ir neatpažįstamas tarp savųjų, bendruomenėje ar „miego meistrų“ ceche, – tikriausiai tavęs ir nėra. Pribloškė pirmasis Eduardo Mieželaičio sakinys iš autobiografinės knygos „Nereikalingas žmogus“: „Geriau būčiau negimęs...“, mat gyvenimo pabaigoje jautėsi nepripažintas ir neatpažintas. O gal iš tikrųjų E. Mieželaičio poezijos žmogus yra „neatpažįstamas“, net pačiam poetui – ir dvasiškai, ir kūniškai. Antraip iš kur tiek gėlos, jei teisus esąs jauties... Ir kam tada visas tas gyvenimas, jei teks išvis nebūti. Žinoma, viskas ten šiek tiek perdėta ir pernelyg egzaltuota, vis dėlto grėsmė būti neatpažintam – dvasią naikinanti ir didžiai tragiška.

Rinkinyje „Ir nėra svarbu“ mėginęs įsiskverbti nuo mūsų kėslų saugiai užsivėrusion esamybėn, tačiau patyręs tik „dešimt negyvenimo metų“ ir nebeįstengęs niekur savęs rasti ir atpažinti, juolab kur nors įsišaknyti, poetas išeina sapnų – dažnai skaudesnių ir realesnių už patį gyvenimą – savanoriškon tremtin.

Ir ima juos liudyti.

Tas liudijimas yra ir būtiškas, grąžinantis daiktams, žmonėms ir peizažams tikruosius vardus, ir mitinis, kai, anot Marcelijaus Martinaičio, už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą, ir galiausiai šventas, kupinas mistinio virpulio, tikint ir pavasarį atgijusiais vėjy prie upės stagarais, ir anapusybe – taip, tarkim, liudijo būrus Donelaitis ar savąjį Šiaurės kraštą Henrikas Nagys... Taip vardijo išeivijoje Bradūnas... Ir, žinoma, gerąją būties naujieną – apaštalai, nors vėliau ir sakysi: „nesu iš ten / kur esu skelbęsis / net gimęs / ne tuo laiku.“

Taigi – „Sapnų liudininke“ esi jau išėjęs iš negyvenimo metų, jau įsikūręs savosios poezijos sapninguose namuose, emigravęs į vis geriau suprantamą ir tave atpažįstantį vaikystės laiką, nors ir regimą visos patirties, viso dabarties skausmo ir palaimos akimis, juk sakai – „įsileisdamas saują / mirtinai blyškių spindulių / artinuosi kartodamas / buvusias vietas“. Kas be ko – poetinė gimtosios materijos kūryba yra sapnavimas atviromis akimis, taigi, prieš tapdamas sąmonės vaizdiniu, peizažas yra dvasios akių patirtis. Estetines aistras kelia tik svajonėse matyti peizažai. Jie leidžia mums grimzti į pradžią, į mitą, į ūkanų gaubiamą krašto ir kalbos priešistorę, į neartikuliuotas jausmines būsenas, gilesnes ir keistesnes už gailestį ir liūdesį, į žavų gyvybės nerimą ir virpulį, budriajai sąmonei vis siunčiant signalus apie gyvenimo trapumą, o poetinei vaizduotei neįveikiamai geidžiant gyvųjų mirties vandenų – kad ir kukliausiu pavidalu:


        yra dar takelis
                pakrašty pajiesiu

        palei srovę
        nešančią veidus atgal
        vos vos švytinčius
        po tamsiais vandens pirštais

        prietemoj
                vilko
                    artimas aš esu
        arti

Programiškas šiuo požiūriu, bet pernelyg racionalus, be gilesnių properšų yra „Eilėraštis apie apgręžtą laiką“. Apskritai esama šiame rinkinyje šiokio tokio estetinio paradokso, kai tarsi kažkuo nepasitikėdamas poetas mėgina liudyti tikriau už pačią tikrovę: už Jiesios vandenį, už Linksmės kalną, už tai, kaip atminty „vis dar trakšteli / lūždami / runkelių lapai / tamsi ląsteliena“ ar kaip „krinta / sapnų migla / per kelis rusų šimtmečius“, o galiausiai – net tikriau už sapnuojantį save: „Ar aš tenai stoviu / už laukujų durų / aptaškytu ievom švarku / nabašnyku kvepėdamas.“ Tai tokios vietos, kur jau pagal modelį išmąstoma: „nukirsti grįžta medžiai / atsiimti savo šaknų.“ Ištarmę gaivina materialiosios vaizduotės galia, o sustingdo sausas ir idealus racionalumas. Visa tai paliatyvai, nes argi įmanoma abejoti sapnų tikrumu?! Vis dėlto „Sapnų liudininke“ šiek tiek pasigedau siurrealistinės drąsos, kurios, regis, daugiau būta rinkinyje „Ir nėra svarbu“.

Tačiau be galo gražios ir prasmingos, giliai estetiškai jaudinančios man pasirodė tos „varžytuvės“ tarp tekstų ir viršelio nuotraukos: skirtingom kalbom sekama ta pati žmonių bendruomenės sakmė – eilėraščiuose vis neramiam dvasios judesy, vis sapno ar vaizduotės vyksme, vis su skausmu ir užuojauta, vis pulsuojančio pirmyn atgal laiko tėkmėje išgyvenant liudijamus žmonių, vietovių, sodybų, vaikystės takų ar upelių, karklo ar surūdijusios kraujažolės likimus, o viršelio nuotraukoje – akimirkos būtis. Ilgiau ir atidžiau žvelgiant į tuos rugių gubomis iki pat horizonto nustatytus laukus, į tuos veidus, tokius, regis, tau artimus, o kartu nežinomus ir individualius, – nejučia persmelkia baiminga nuostaba ir didi pagarba Dievo ir gamtos kūrybinėms galioms ir bedugnei jų paslapčiai – tai tikra ir niekad nesibaigianti sakmė apie tų žmonių būdą, apie jų bendrą buvimą po tuo pilku tėviškės dangumi, gražiai susėdus ant tos žemės, kuri šitoj akimirkoj jau yra amžina, tvari – kaip jau amžini yra mano, žvelgiančiojo į juos tekant manajam laikui, regimi veidai, jau, regis, savi, jau atpažįstami ir atpažinti... Kalba man suprantama kalba ir tos aštrios ražienos, tie atkakliai norintys perduoti savąją buvimo žinią žvilgsniai, kalba jų kūnai, sutapę su savąja žeme, atvėrusia jiems ir horizonto perspektyvą – kaip begalinį jų ilgesį ir viliojančią galimybę; tie kūnai man aiškiai kalba apie jų gimtinę, jų gyvybės pradžią ir pabaigą... Nesu specialistas, tačiau šios fotografijos įtaiga yra pribloškianti, sakyčiau – šventa. Akimirka, esanti dabar ir visados – visų gyvybės sakmių ir mitų skaidrus šaltinis. O kartu visas nebūties siaubas, gal net svaigulys – vos išnirus atgal iš amžinos akimirkos ir pamąsčius, kur nusinešė, ką padarė su tais žmonėmis laikas... Nežinau, ką jautė fotografas, darydamas šią grupinę rugiapjūtės pabaigtuvių nuotrauką, gal paprasčiausiai atliko savo darbą, tačiau jis paliudijo tuos žmones jų būties tiesoje – kaip pasakytų Heideggeris.

Visa, ką andai apie dvasinio ir estetinio atpažinimo, artimumo bei atjautos fenomeną kalbėjau – ir nuotraukos akimirkoj sustingo, ir J. Kalinausko „liudijimuose“ išsiskleidė. Tikram poetui liudyti, ir sąžiningai liudyti, savo vidinę ir savojo kūno tiesą, liudyti kitus – atpažintus ir svetimus – savyje ir pasaulyje, tėviškėje, laike ir istorijoje, viena vertus, be galo lengva, nes jis paprasčiausiai būna savimi, kita vertus – neapsakomai sunku. Tai jis sako savo susikurtuoju slaptingu, tačiau išmintingu banalumu, kūnišku dvasingumu, kalba, kuri priklauso tik poetui ir nelyginant įkalina jo asmenybę, nors nuolat reikalauja keistis ir liudyti kūrybos laisvę, šiuo atveju – pasaulį ir save kūrinyje įkalinti, įkalinauskinti.

Poetui liudyti – tai ir visa nuo nebūties savąja kalba saugoti, ir aiškiai suvokti: „ Pasauly yra daug / mano žodžių. / Yra daiktų. Juoko. / Gal ašara? / Bet pasaulyje / nėra manęs.“

iliustracija

Kitaip sakant, nuolat išgyventi „kūrėjo mirtį kūriny“, anot Just. Marcinkevičiaus. Taip, visa, Jonai, turi savo kainą, tačiau turi ir žmogiškąją vertę bei svaigulį keliančią prasmę. Liudyti – svaigiai prasminga.

Puiki ir itin poetiškai informatyvi „Miego meistro“ impresija ketvirtame viršelio puslapyje: „Visą laiką mėginau pagauti alksnio žievės kvapą, lietaus ir vėjo, į tamsą krentančio obuolio. Kvapai tvaresni už daiktus. Tai, kas vyksta tik kartą ir neturi pasikartoti. / Buvau apsimetęs Nepažįstamu. Jis ėjo palei Jiesios upę Kaune, apsitaškęs žydinčiomis šlapių pakrūmių ievomis, lietaus šuorams kertant baltus žiedlapių purslus. / Ėjo nuo savo namų, kuriuos užrakinau visam laikui – tą valandą, kuri buvo laimingiausia gyvenime. / Niekada neatsibusiu, nes niekas nėra labai svarbu – kada gimiau, kur, ar tebesu.“

Aiškiai matome – ne tik iš šios impresijos, bet ir iš pačių „Miego meistro“ tekstų, – kad visa „Ir nėra svarbu“ bei „Sapnų liudininko“ žmogiškoji problematika vėl atgyja, tarsi smelkiasi ir į šį rinkinį – tai, kas būna atrasta, skaudžiai išgyventa, jau niekur nedings iš kūrėjo sielos, giliai naujais pavidalais „sapnuosis“. Tai savastis. Vis dėlto nebe tokios skaudžios intonacijos, nebe toks drastiškas negyvenimas, nebe taip skaudžiai žeidžia net artimų žmonių ar brangių vietų netektis. Ir nė lašo kandžios ironijos, nekantraus pykčio. Ar tai jau gyvenimiškoji ir meninė išmintis? Veikiau, Jonai, būsi dar kažką savo ištarmes besakydamas atradęs ar perpratęs...

Juslės, o ne žodžiai ar mintys, atrakina materiją, pažadina patį giliausią ir, ko gero, kūrybiškiausią vaizduotės klodą. Ten miega ir sapnuoja savuosius sapnus pirmykštė poezija ir mitinė sąmonė. Iš ten, be viso kito, ir alksnio žievės kvapas, ir amžina mėnesiena, kuri jau mūsų nebesant išnešios savo įsčiose saulėgrąžos grūdą auksinį, ir pasaulio kurtumas lyg griaustinis, ir geltonųjų pienių duobė, pilna laiko žarijų, „- - - - - - dar vanduo [...] lyg gyvatė / kūno / užsirakina šuliny - - - - -“. Lyg kokiam mirusiam Gargantiua tau „burnoje / musių spiečius / jau ruošėsi baliavoti“, o tu atsikėlei ir nuėjai keliu, „kurio vakar nebuvo“. Iš ten ir sena kaip pats laikas, rupi kaip pati tikrovė, amžina kaip niekad nesibaigianti pradžia rupūžė, antai krutėjusi po sugriautos pilies šaltais pamatais, pūkštusi ir išsipūtusi iki kosminių dydžių – nelyginant pati nebūtis. Dabar ji pasirodo šiek tiek kuklesniu pavidalu, bet daug įspūdingesniu būdu: „vėtra riaumoja / atrydama / rupūžes // ant viešųjų kelių / jos krenta // krutėdamos / išverstais viduriais / šliaužia / į pašalius / išsilaižo.“ Tai ir visas eilėraštis, tačiau kokia baugi jo žinia apie suirusią kosmoso tvarką, apie sergančią dvasią ir katastrofos nuojautą „ant viešųjų kelių“. Jos, žinoma, išsilaižys – kaip ir visa gyva amžinybė. Mūsų sąmonės žaizdos – sunkiai gyjančios...

Baugi, dažnai tamsi ir šaltai drėgna ta mitinė gelmė, sunkūs ten sapnai, o jei dar su pokario tragedija ar vėlesniais saugumo beprotnamiais susiesim, ką ir pats kartais padarai, Kalinauskų Jonuk, – pranoks šiurpiausio sapno košmarą, pervers sielą geležies ugnim ir bus visa gamta pilna „pasiklausymo lumzdelių“... ir reikės šitaip liudyti: „jie grįžta / sapnais iš perdurtų peiliu / ikikarinių knygų / paslėptų po žemėm.“ Tačiau! Tačiau tik mitinė sąmonė gali suvienyti, kas mūsų proto negailestingai atskirta – juslų kūną ir be galo aikštingą dvasią, ji leis mums pajusti šiltą, saugią, gyvą pradžią – motinystę kaip visos gamtos įsčias, o Tau, Poete, sukurti metaforą – vientisos, gyvos, kūrybingos jausenos lopšį... Sigitas Geda vylėsi esąs sukūręs vieną kitą metaforą... Juk ir pats, Miego meistre, jauti, kaip šiame rinkinyje nyksta, lydosi į plastiškesnę visumą aštrus tavo „negyvenimo“ fragmentiškumas, auga visuotinesnė ištarmių prasmė, skleidžiasi jaukūs buvimo pavidalai.

Užviršuodamas šį pamąstymą, nesusilaikysiu nepacitavęs paties rimčiausio poetinės vaizduotės ir poetinių „sapnų bei miego“ specialisto – Bachelard’o: „Materijos gelmėje veši nežinoma augmenija; materijos naktyje žydi tamsios gėlės. Jos sukurtos iš savito aksomo, jų kvapas turi jam vienam būdingą formulę. [...] Taip vandens mėtos kvapas man sukelia savotišką ontologinį pojūtį, verčiantį manyti, kad gyvenimas – aromatas, kad iš būties sklinda gyvenimas kaip kvapas iš materijos, kad upelio augalas turi skleisti vandens sielą.“

Yra tamsioji materijos ir pirmykščio mito gelmė, bet yra „Miego meistre“ ir šviesusis, jau tautos kultūros įskiepytas, vaizduotės pradas – žaismingas folkloro paviršius, kur mums, visaip gudraudamas, atgal girdėdamas, jau ir miręs gyvas būdamas, rodosi „atbulasis jonukas“, sutinkantis kur nors ne tik patį save (tikriausiai ir susimąsčiusį savo autorių), bet ir artėjančią naująją jonukų generaciją: „su prisiūtais vokais / jie nemirksėdami laukia / kol jenerolas / inspektuos naujus pašauktuosius / žemuosiuose seimo kolidoriuose...“

Neramus tu žmogus esi, Jonai. Antai guodeisi:


        po nakties skauda kaulus
        lyg būčiau šokęs
                            velnužių vestuvėse

        ką su manim
                            naktį išdarinėja
        mano sapnai

Tačiau tai, ką tu išdarinėji su savo pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, su laiku ir erdve – šaukiasi Kūrėjo bausmės, atbulasis Jonuk! Eidamas atbulas pirmyn į praeitį, tempiesi paskui save dabartį ir ateitį į pokarį bei brandų socializmą, girdėdamas atgal klausaisi negimusių mirusiųjų, rytoj pabundi kitame gyvenime, bet nepajaunėjęs, tik rugiagėlės jau virtusios usnimis. Nepaisydamas jokių materijos tvarumo ir dvasinės nelaisvės dėsnių, protingų žmonių pamokymų, kaip koks laiko cerberis nori įkalinti mažą paukštelį, jau seniai išskridusį į ateitį, bet žvelgiantį į tave iš praeities visu mūsų mirties pasauliu – lyg Dievo akyje: „jis žiūri viena akele / nemirksinčia / joje debesys / spalvoti miškai / ir valandos / užgęsta atsimerkiant // o ar jau baigėte užkalti duris?“

Juk tai man Tu kalbi apie mano būties ir mano laiko visišką reliatyvumą, juk tai man nori pasiūlyti laiką, kuriame būdamas visaip nebūsiu, gimtąją erdvę, iš kurioje tik išeidamas pasiliksiu, gyvenimą, kuriuo tik nuolat mirdamas džiaugsiuos: „argi nėra gražu / kad mes gyvename neatsibusdami / su savo amžina baime // tai buvo tik akimirka / vėjo šuoras / vėjas / pažiūrėjęs tiesiai širdin - - - - - -“ Kaip visa tai atvira mirčiai ir kaip gyvenimui atverta... Nejaugi, Kalinauskų Jonai, iš tikrųjų tiki amžinybe – ir vagi jos akimirkas eilėraščių trupiniais? Nejaugi tik taip dar įmanoma išlikti ir su kitais būti?

Jeigu kas nors verstų „įrašyti“ Joną Kalinauską į lietuvių poezijos kontekstą, pasakyčiau šitaip: jusliškiau ir kūniškiau nei Nijolės Miliauskaitės, skaudžiau ir giliau nei Alfonso Nykos-Niliūno. Poetas sakosi sapnų keliuose keliąs dulkes dvidešimto kalibro sandalais, o tai nėra maža. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl LLTI mokslininkės moterys, išrinkusios „Miego meistrą“ metų poezijos knyga, ten rado tiek daug sentimentalumo, bet neįžvelgė egzistencinės poeto dramos ir skausmo. Gal matydamos nežiūrėjo? Atpažinusios nusisuko?

Miego meistre, man buvo sunku ir gera tame kelyje iš gyvenimo užmaršties į vis plačiau atsiveriančią mito, materialios vaizduotės ir būties sapnų erdvę, patiriant atpažinimo džiaugsmą ir liudijimo palaimą. Norėčiau pastovėti su Tavimi Tavo „įstrižame lietuje“ – nelyginant žvarbaus mūsų laiko perkirstas, ir norėčiau, kad būtų taip, kaip tu sakai ir liudiji: „jei kada / atrastum tą sodybą / (gal nesudegė?) / po daugelio metų – / tai aš ten dar galiu stovėti – / šlapias ir be Bangio // gal norėtum ko paklausti...“ Ačiū už negailestingą, bet šį tą dar grąžinantį laiką, Jonai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154096. archyvaras2009-03-17 16:20
Įgelmintas šis ėsė Tavo, Justinai, nelyg Skuodo Mosėdžio akmenų veidai laukuose...

154244. m.r.2009-03-18 17:51
gera poezija ir puikus kubiliaus tekstas

154379. Rima :-) 2009-03-19 20:04
Liuksusinis str., Justinai.

154647. tekstas2009-03-22 23:03
pranokes poezija.

154675. xrizantemos2009-03-23 09:40
nebudamas akmeniu, esi zvaigzdziu miltai,- padeka autoriams.

Rodoma versija 22 iš 22 
7:19:58 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba