ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Musica, por favor

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Meksiko šešėliai

Man labai neramu, ar tu ką žinai apie juodą spalvą. Aš grįšiu, kalbėsiuosi su tavimi, o tu gal nieko apie ją neišmanai. Meksiko mieste brėkšta be proto ilgai. Valandų valandas. Guliu tamsoje penktą valandą ryto – laiko skirtumas veikia, žinau, neužmigsiu. Vos šviesiau nei naktį. Vos. Susirandu stiklinę, paliečiu stalą – kurgi šaukštelis? Jis kaip tik po ranka. Po truputį sriūbčioju kavą ir laukiu, kol prašvis, kol išryškės, kur yra mano pusryčių keksiukas. Tamsoje nesinori traškinti maišelių, kad nieko nepažadinčiau. Keksiukai čia nuostabūs. Mažose parduotuvėlėse, kiekvienoje stotyje. Pyragaičiai, riestainiai. Tokių Vilniuje nerasi. Tikrai tikrai. Ta tamsa, be galo ilga ryto tamsa, tos juodos linijos, rėminančios dieną. Meksiko miestas yra juodi kontūrai, juodi šešėliai. Čia ne Claude’as Monet ar Pierre’as-Auguste’as Renoiras su savo melsvais, violetiniais, kokiais nori šešėliais, tai ne prancūzai, sakantys, kad gamtoje juodos nėra. Prancūzija pilna oro, kuris yra spalvotas. Meksika – tai aštri dieninė saulė, sukurianti tamsą; juodi kontūrai, pabrėžiantys, rėminantys spalvų erdvės įkalintojai. Kaip konkista po ispaniška architektūra. Tapyta negailint dažo tamsiam Teotihuakano piramidžių akmeniui, tamsioms akims. Meksiko mieste pirmiausia pamačiau juodą šešėlį. Spalvotai dažyti namai, aprėminti juodo akmens gatvių. Spalvoti drabužiai, pabrėžti juodų plaukų. Meksiko miestas – tai marga rylos melodija, aprėminta seniai išnykusių indėnų genčių genų, matomų beveik kiekviename sutiktame veide. Žvilgsnyje. Nesišypsojime. Lengvas svaigulio ir euforijos jausmas nepalieka mūsų, nepratusių prie daugiau kaip dviejų kilometrų aukščio, visą dieną. Centrinė aikštė Zócalo – kaip ir visur. Ten demonstracija. Raudonos vėliavos, plakatai, ispaniškai rėkaujantys žmonės. Gaila, nesuprantu. Miesto katedra, nuostabus architektų darbas, pilko akmens mezginio fasadas. Viduje – didžiuliai auksiniai ištisinio raižinio altoriai. Meksikietiškas barokas turi savo braižą. Išėjusi iš katedros matau rylininką, stovintį šalia policininko. Abu uniformuoti, tik Meksiko mieste rylininkų uniforma kelio dulkių spalvos. Na, taip, ryla gana prancūziška. Einant vis dar senojo miesto gatvėmis iki Santa Domingo aikštės, muzikos garsai tolsta, atrodo, jau pradings turgelyje tarp kioskų, tarp pigių dermatino rankinių, nuo saulės ir laukimo išdžiūvusių tušinukų, gatvėje kepamo maisto. Bet pasukus už kampo vėl stovi jis arba ji su didele dailiai dekoruota dėže ir kepure ant žemės – rylininkas. Leidžiu išgroti visas turimas melodijas, nes Meksiko miestas – tai rylos garsai. Taip, tai daugiamilijoninis miestas. Daugiaaukščių miestas. Keista vartoti žodį „dangoraižis“, kai tame danguje, kurį jis turėtų rėžti, – amžinas smogas, rytais ir ilgai temstančiais vakarais – pilkas. Pagrindinė arterija – Paseo de la Reforma. Mums, atvykusiems iš mažo Europos miestelio, daugiajuostės gatvės eismas atrodo ekstremalus, posūkių signalai čia beveik neegzistuoja. Temstant (net kelionių vadove rašoma apie beprotiškai ilgus Meksiko saulėlydžius) atvėsta. Praeina gėjų porelė. Ne pirma, labai meiliai apsikabinę, bučiuojasi, ir tai nieko nestebina pabrėžtinai katalikiškame krašte. Policininkai, norėdami sušilti, įnirtingai mosikuoja rankomis ir švilpia, varinėdami automobilius į kairę ir į dešinę, iš tiesų tai tik į dešinę. Centrinėse metro stotyse, didesnėse parduotuvėse gali pamatyti ginkluotus kareivius. Kova prieš narkotikų bosus? Prieš sukilėlius? Juodi ginklų kontūrai šiame spalvotame rylos mieste. Prie Bellas Artes sutemus vyksta indėniškų šokių ar ritualų repeticija. Tamsa čia kaip konkista – rodos, rūdija žemėje ir muziejuose, kur neleidžiama fotografuoti. Rūdija genuose. Išvykstame. Tarpmiestiniame autobuse tikrina visų keleivių rankines ir krepšius, nufilmuoja. Važiuoju komfortiškai ištiesusi kojas ir negaliu užmigti – kažkodėl nesu tikra, kad tu nujauti mano juodą spalvą. Man patinka meksikietiškos rylos garsai, tik tos uniformos labai panašios į policininkų.




Oachakos šokoladas

Muzika kartais būna panaši į jausmus, lengva supainioti. Vis dar noriu papasakoti apie Oachaką. Žalsvo akmens miestą, šokolado gimtinę, meskalino gamybos provinciją. Spalvoti vienaaukščiai namai plačiausiais langais ir didžiulėmis aukštomis akmens luitais aprėmintomis durimis – kad lengvas moteriškas balsas, išdainuojantis ispanišką ilgesį su vos juntamu elektroniniu pamušalu, galėtų plačiau sklisti. Lyg permatoma šilkinė skarelė, miesto gatve nešama nesančio vėjo. Pasisukioja, tarytum atmintinai žinotų visus skersvėjus, posūkius ir kampus (taip ir yra, kasdienis darbas), taigi, paplevena aikštėje, toj, kuri centrinė, priešais žalsvo akmens bažnyčią (jos pavadinimo nežinau, kai nustosiu sėdėti, eidama žvilgtelsiu, kas prie durų lentelėje parašyta). Vėjo nėra, vidurdienis. Infantilus moteriškas balsas (tokie dabar madingi, bet aš nežinau, kas ši atlikėja) neužkliūva už tvarkingomis eilėmis susodintų melsvų agavų. Jausmai ar muzika – lyg be galo plona raudona šilkinė skarelė po keistais medžiais plačiomis šakomis ir priplota viršūne, akacijom ar baobabais. Vaikas prabėga jau penktą kartą tik į priekį, atgal – nemačiau. Pradedu stebėti atidžiau. Lėtai grįžta nešdamas lėktuvėlį ir įrodinėdamas, kad man nesivaidena. Neseniai valgiau ledų, čia yra specialus skverelis, kur nuo istorinių laikų (na, neprisimenu dabar, ką apie tai knygutėje skaičiau, vėliau pažiūrėsiu) pardavinėjami namie gaminti ledai. Ir dabar senutės su ledų vežimėliais į stiklinę taurę įdeda ledų iš nešvaraus pieno bidono, gali atsisėdęs prie metalinio staliuko mėgautis ananasų ar tiesiog šokolado skonio. Puikūs kakaviniai su pipirais ir cinamonu – galiu ilgai skanauti, kol muzika plevena kaip lengva peršviečiama draperija po purviną juodą skverelį. Naktis Oachaką pripildo keistų sapnų – einu atidaryti savo namų durų, didelių ir plačių, aprėmintų stambiais akmens luitais, kaip ir įprasta šio miesto architektūroje. Pro jas šilku įplevena per dieną girdėtas balsas, vos paliečia mane ir susirango prie kojų. Jausmai iš tiesų kartais būna panašūs į muziką, lengva supainioti.




Palenkės marimba

Nesitikėk iš manęs stebuklų, šiandien aš norėčiau tau neįmantriai papasakoti apie Meksikos miestų aikštes, tas, kurios visos Zócalo, ir jų orkestrus. Pagal žemėlapį kur nors šalia būtinai rasi Reforma prospektą ar gatvę, Juarez taip pat yra net mažesniuose miestuose, paralelinė arba statmena – Independencia gatvė, netoliese nesunkiai pamatysi 5 de Mayo, kaip mūsuose Vasario 16-osios. Na ir nesvarbu tos gatvės, net jei jos tik Sur ar Nord, aš gi norėčiau papasakoti apie miestų ir miestelių aikštes, grįstas akmens plokštėmis, su žaliais metaliniais suoliukais – tie irgi visur vienodi, išskyrus Meksiko miestą, kur centrinėje gatvėje (Paseo de la Reforma) jie buvo užsakyti skirtingiems menininkams sukurti.

Viduryje dažniausiai stovi pavėsinė – daili metalinė, su keletu pūstų stogelių ir arkomis, puoštomis lietais metalo ornamentais. Arba paprasta medinė, kaip Palenkėje, šiaudiniu stogu lyg tarybiniame ūkyje, persisunkusi tropinės drėgmės, tačiau gana erdvi, akmeniniai laipteliai šiek tiek pakylėja nuo grindinio. Namai aplink ne daugiau kaip trijų aukštų, atviros juodos skylės apačioje reiškia kavines ar miesto centro maitinimo įstaigas. Sėdžiu vienoje, mano staliuko stikle – vakarėjantis dangus, geltonai žydintis medis, elektros laidai, kavinės iškabos vidinė pusė, parūdijusi, kaip ir staliuko kojos. Čia drėgna – labai. Dieną buvo karšta – labai. Džiunglės ne mažiau kaip trijų aukštų, sunku suprasti, kas ant ko auga. Pelėsis visur smelkiasi juodomis dėmėmis. Pro spalvotus fasadų dažus gali matyti augaliukus, kurie kaip užkratas vis grasina suvalgyti, pridengti, pasisavinti majų miestų griuvėsius. Bananų lapai išdavikiškai kyšo iš visų tvorų vos paėjėjus keletą gatvelių nuo centro. Kai kur palei kelią džiunglės atrodo atriektos, tarsi tiesiant kelius kalnuose būtų nupjauta uola. Nuo majų miestų griuvėsių lašantis vanduo virsta stalaktitais. Tarpais lyja. Aikštės akmenys per dieną įkaista ir ilgai išlaiko šilumą besirenkantiems ant laiptelių, apsikabinusiems ir vienišiems tame grįstame stačiakampyje po nežinomų pavadinimų tropiniais medžiais. Temstant į medžius suskrenda galybė liesų juodų paukščių, panašių į lakštingalas, bet iš esmės varnų. Tupia ant šakų, rėkia aukštais nervingais balsais. Mano staliuko atspindėtame danguje skraido ereliai. Stikliniame paviršiuje šmėkšteli ir praeinantys vyrai baltais marškiniais, baltomis drobinėmis kelnėmis ir juodais ūsais, rankose – kokakolos buteliukai. Matau, kaip pavėsinėje materializuojasi keistas muzikos instrumentas, panašus į stalo dydžio metalofoną, tik medinis. Sako, kad tai marimba. Žinosiu. Vyrai baltais drabužiais ir juodais ūsais rikiuoja mušamuosius. Temsta. Miestelio orkestras tariasi, ką gros. Net keturiese tram tam tam, tram tam tam prie marimbos ir vienas, hm, gal būgnininkas (man jį užstoja, matyt, orkestro vadovas su barškalu iš bambuko), švenčia vakarą. Laksto mergaitė su pripučiamu žaislu ant ratukų. Didžiuliais bokštais kyla parduodami balionai – kaip ir kitose Zócalo. Žmonės renkasi, sėda ant laiptų, blyksi lempų šviesoje iki sidabrinių arbatinukų švytėjimo nublizginti batai. Tram tam tam – aštrios salotos, tram tam tam – višta su šokolado padažu, baigiu vakarieniauti. Eisiu artyn. Padarysiu keletą nuotraukų. Šalia stovi vežimėlis su purvinomis plastikinėmis talpyklomis, pripildytomis šokolado, dar kažko geltono, ryt paragausiu. Tram, mmmm, pasirodė saksofonininkas be ūsų. Aš tau norėčiau neįmantriai papasakoti apie miestelio aikštės orkestrą. Tvankų vakarą. Sena moteris man iš tolo šypsosi. Vyrai šluostosi prakaitą, tariasi, ką dar galėtų sugroti. Barkšt barkšt praeina mergaitė su savo žaislu. Gulintis šuo man taip pat nusišypso. Laiptų akmenys nublizginti tokių vakarų – iki vyrų batų švytėjimo. Miestelėnai šoka. Senyvos poros – vienas vyras su treningais, moteris – įsispiriamomis šlepetėmis. Nesigirdi net klykiančių paukščių. Tram tam tam. O už nugarų kvėpuoja džiunglės. Viešbutyje tupi paukštis tukanas ir pritariamai linguoja galvą su nuostabiu snapu: „Linksmintis yra gerai!“ Ryte netyčia atrandu mažytę bažnytėlę, kaip kokios Varėnos, labai jau paprasta, pelėsiai tamsiomis dėmėmis susitelkę kampuose, nuvarvėję nuo keleto baltai dažytų kolonų be jokios ornamentikos, virš besimeldžiančiųjų galvų ir virš Kristaus – parūdiję ventiliatoriai, jie sukasi. Ant altoriaus – didelės senos garso kolonėlės, iš jų sklinda nuostabus giedojimas. Transliuoja, pagalvojau, bet pamačiau pirmame suole sėdinčią moterį su mikrofonu rankoje. Vienas iš vyrų, lazdelėmis energingai mosikavęs virš marimbos, čia groja sintezatoriumi. Kodėl tai buvo pati nuostabiausia mano matyta bažnyčia? Dieve, sakau, duok man dar nors kartą tokį vakarą, nors kartelį. Vyras iš orkestro man nusišypso. Vis tiek teks išvykti. Ir net autobusų stotyje kažkur pulsuoja tas „tram tam“. Vaikinas su dviem dideliais, labai dideliais lagaminais perka bilietus į mano pasirinktą autobusą. Tokių XXXL dydžio lagaminų dar nesu mačiusi. Su ratukais. Madingo dizaino, bet jau aptrinti, matyt, nuo grūdimo į mažesniems skirtas bagažines. Nemaniau, kad ką nors panašaus gamina. „Aš – Eduardo“, – sako vaikinas. Ant tų dviejų gigantų užverstas trečias – mažesnis. Mes kalbame, kad lagaminuose lengvai tilpo dvylika kostiumų su pakabais, keturiolika kaklaryšių ir du šalikai, šešios poros nublizgintų kaubojiškų krokodilo odos batų, visas jų valymo įrenginys (įskaitant kėdutę ir suoliuką kojoms pasidėti). Vietos užteko ir miestelio aikštės orkestrui, vakar grojusiam iki vėlyvos nakties, tilpo net vadovas su barškalu iš bambuko. Juokaujame, aišku, bet kylant keliu į kalnus ausyse jaučiu ne tik daugiau kaip dviejų kilometrų aukščiui būdingą spaudimą. Kažkur ten, autobuso pilve, bagažas tram tam tam, tyliai – tram... Dieve, sakau, padėk, kad muitinė praleistų tuos „tram tam tam“, neatimtų tvankių Palenkės vakarų ant įšilusių per dieną laiptelių ir miestelio aikštės orkestro su medine marimba.



Autorės nuotraukos

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154098. mie2009-03-17 17:13
tuoj skaitysiu, pamiegojau grozio miegu ka tik. labai grazios nuotraukos. kazi kas pirmojoj kyso is sienos? o paskutine akivaizdziai liudija, kad autore lankesi ten, kur buvo zadejusi - uz grotu.

154103. toto2009-03-17 18:09
Va, tram tam tam* Palenkėj.

154152. po palme2009-03-18 01:59
idomu skaityt zmogaus, kuriam Meksika yra kaip atradimas ir pramoga mintis. Daug svaraus idealizmo tam autores asmeniniam susitikime.

154163. mie2009-03-18 10:37
labai graziai parasyta. perskaiciau vienu ypu.

154213. ivs2009-03-18 15:23
labai storos pastraipos.

154283. krankt2009-03-18 20:13
grazios impresijos. :) turistines. :)

154335. am2009-03-19 09:29
"Meksiko miestas – tai marga rylos melodija, aprėminta seniai išnykusių indėnų genčių genų, matomų beveik kiekviename sutiktame veide." tikras perliukas, kuris blizga net profano akyse

154341. ragana Kornelija 2009-03-19 10:01
o kas čia tokio, am? gentys išnyko, o genai liko ir yra matomi veiduose, net jei tas veidas sėdi Vilniaus troleibuse. ragana tada žiūri ir galvoja, kad to veido skaitoma knyga turbūt ispaniška. veidas šiek tiek kilsteli knygą - ogi tikrai! tik dabar jau nepamenu pavadinimo, kažkas apie gamtą ir meną. o veidas toks indėniškas indėniškas. lietuvišku skoniu negražus.

154342. Ačiū2009-03-19 10:07
Labai nevaldiškai dėkui už gerus žodžius :)

154348. Kornelijai nuo am2009-03-19 11:40
perliukas - ne gentys ir ne jų genai, o pats sakinys :) gaila tik, kad nesu labai raštingas ir nemoku tiksliai išreikšti savo minčių juodu ant balto, todėl lieku nesuprastas lyg koks actekas betono džiunglėse (minėjau gi - profanas). o grįžtant atgal į musica, per favor, tai perlų prisirankiojau ir daugiau. jaučiuos neblogai

154349. Kornelijai nuo am2009-03-19 11:55
beje, ir gentys su savo genais - perlas. Majus ir Co, manau, čia niekuo dėti. bet nuo čia jau nebetoli iki diskusijų apie indėnų genocidą ;(

154353. ragana Kornelija 2009-03-19 13:46
tik nereikia, am, por favor :) labai jau kritiškai nusiteikęs. na, kiek perlenkė su tuo poetizmu - betgi pats matai, kaip sunku reikšti mintis juodu ant balto. arba mėlyno :)

154354. Kornelijai nuo am2009-03-19 14:43
aš nenusiteikęs kritiškai. priešingai - palankiai

154355. ragana Kornelija 2009-03-19 14:55
aa, tai matai kaip, ten buvo tikras pagyrimas, be ironijos, o aš kaip supratau :)... tik nežinau, ar labiau dėl šatėnų įpročio visada viską kritikuoti, ar dėl to, kad manęs pačios tas sakinys nesužavėjo :) :)

154356. am2009-03-19 15:09
manyčiau, kad didžiausias susižavėjimo priešas - apsipratimas arba persisotinimas. banalus iki klaikumo pvz: žmogus nuo pat vaikystės dievina cepelinus, kuriais jis lepinamas 2k metuose. baigia kulinarijos m-klą, gauna darbą kokios nors bernelių užeigos virtuvėje ir kasdien lepinasi cepelinais...

154358. ex (šatėnų įpročio visada viską kritikuoti)2009-03-19 15:35
satenu ar raganos kornelijos iprotis?

154359. ragana Kornelija 2009-03-19 15:40
sakiau - šatėnų, exe. ar tau atrodo kitaip? gal nejauti, kad tavo 154358-tas komentaras kritiškas :)?

154360. am dėl 2k metuose2009-03-19 15:42
atsiprašau už lietuvių k. žalojimą

154361. ex2009-03-19 15:42
man neatrodo :), man jis atrodo greiciau smalsus. sunku objektyviai vertinti ... tai atsispindi net tautosakoje apie sapus ir vezimus.

154362. ragana Kornelija 2009-03-19 15:50
o man atrodė, kad šatėnų kritiškumas akivaizdus ir kad tu norėjai pasakyti, kad aš visada viską kritikuoju, exe. tai, sakai, šatėnai net tautosakoje atsispindi :)? tai gal tipiškas šatėnas = tipiškas lietuvis?

154363. ex2009-03-19 16:00
tautosaka buvo savikritiska, t.y. skirta man. ant kito sapa, o ant save vezimo nemato. turejau omeny, kad sunku buti objektyviam (cia vel kalbu apie save). ir as nemoku rasyti, todel ir supranti mane kitaip. o ispudi kiekvienas apie kitus kiekvienas turi savo. nepastebejau, kad kvailute butu agresyvi ( su ja nebijociau bendrauti), o tavo kai kurie pasisakymai man palieka toki ispudi (kraujo ieskancios). deja, turiu islekti. gero vakaro :)

154364. ex2009-03-19 16:02
kiekvienas mato lietuvius kaip nori, as matau juos kaip sateniecius

154365. ragana Kornelija 2009-03-19 16:05
am, yra ir kitas žavėjimosi priešas - neįtikimas skoniui :). tavo pacituotame sakinyje man neįtiko žodis "aprėminta". melodijai reikia laisvės ir erdvės, rėmai jai - blogis, dėl to "aprėmintą" pakeisčiau "inkrustuota" arba paieškočiau lietuviško panašios prasmės žodžio. galėtų rylos melodija sau lengvai pleventi, indėnų genais išsiuvinėta :)... na gal ir taip, exe, gal ir taip, gal ne melodijai, o raganai reikia laisvės ir erdvės, gali būti ir taip :)

154366. ragana Kornelija 2009-03-19 16:12
tai kam, exe, lendi prie kraujo ieškančios :)? per daug jo turi ir nori pasidalinti? --- o ta tautosakos dalis man nepažįstama, aš žinau tik kad mažas kelmas didelį vežimą verčia ir kad būna, kai kito akyje ir šapą pamato, o savoje - rąsto nepastebi... štai kokia svarbi tautosaka sėkmingai komunikacijai. ir ša man, mieste, su savo burbėjimu prieš folklorą!

154369. mie2009-03-19 16:34
folkloras yra sudas.

154373. ivs2009-03-19 16:47
hm... is mano boksto ziurint, kvailute yra itin agresyvi ir kritiska.

154387. prūdas2009-03-19 22:12
Šūdas yra garbėtroška ragana Kornelija, kaip kruvinoji Merė.

154395. e - dėkui už gerus žodžius2009-03-20 08:02
O už `teisingus`, padėkotumėt? Kodėl mums širdeles taip užvanilina tie `geri` žodžiai? Nejau nepastebit, kad po `gerais` žodžiais labai retai slepiasi jo didenybės nuoširdumas ir tiesa? O dažniausiai slepiasi kažkas visai priešingo. Ir šiaip, griežtai vertinant, betkoks komplimentas yra tiesiog melas, dažnai ir su nelabai gerais ketinimais.
Aišku, aš čia ne apie konkrečiai šiuos komentarus ir ne tiesiogiai autorei AK .

154396. ex2009-03-20 08:32
o man labai smagiai nusirijo.... ir tas autobuso pilvas atliepe malonia siluma nuosavam pilve :)

154401. ragana Kornelija 2009-03-20 09:45
man irgi buvo visai įdomu paskaityti, kaip jai pasirodė ta Meksika :). užtat ir žiūrėjau aprašytų vaizdų, garsų, skonių, nesigilindama į tai, KAIP jie aprašyti. pasakyti savo nuomonę apie tą KAIP galėčiau tik dar kartą perskaičiusi tekstą - vadinasi, niekas labai neužkliuvo, nei iš gerosios, nei iš blogosios pusės.
o prūdą turiu nuvilti: per daug gerai suprantu, prūde, tavo psichologines problemas, nesugebėjimą išlaikyti teigiamo santykio su artimu žmogumi ir kamavimąsi dėl to, kad užsigaučiau dėl tokių komentarų. bet tavo bėdų priežastys - tavyje, tavo baimėje (mačiau ne vieną tokį, drebantį dėl savo menko Aš ir tuo tik dar labiau jį nusmurginantį), kiti čia niekuo dėti, užtat ir pagelbėti negali. deja, aš irgi galiu tik palinkėti sveikti, daugiau nieko.

154408. mie2009-03-20 10:14
as irgi nesigilinau KAIP. man padare ispudi. labai vaizdu. lengvai skaitesi. kaip pasakytu archyvaras, "paveiku". ir dar pasakytu "izvalgos".

154419. archyvaras, privat2009-03-20 12:59
Ale kokios nuosavos vienatvės ir ramumos laukiu, kad niekaip neperskaitau "Musica"?...Neatitrūkstu nuo savo rūpesčių ir reikalų. Mieste, už ką mane kali prie pagyrimų ironiško stulpo? Brangioji, už ką? Einu ant ežero atšutusio ledo ( jei kas - neminėkite blogu žodžiu)...

154425. mie - archyvarui2009-03-20 14:18
ne prie stulpo kalu, o keliu i sosta. zinok, is meiles.

154427. miestei - archyvaras2009-03-20 14:47
Tęžta gūra ledas sukorijęs, baugu net pakraščiuose vaikščioti...Nėriau šalin - sausumon. Ačiū, mieste, už meilę artimui. Nelipsiu sostan, ir nekelki, mieste, prašau... Dabar jau skaitysiu tekstą...O už tų grotų ten, nuotraukoje, ar ne ŠA Anusha?

154570. cc2009-03-21 19:47
Skaitydamas jaučiausi lyg per filmavimo kamerą stebėčiau. Patiko. Prisimenu kaip ekskursijos vadovas G. Masaitis, rodydamas plytgalių krūvą brūzgynuose, papasakojo apie buvusio dvaro didybę, apie jos iškilius šeimininkus ir žymius svečius, apie nuostabų parką. Klausėmės susidomėję,susijaudinę, išplėtę akis , pastatę ausis. Tas jausmas išliko iki šiol.

154703. Kornelijai nuo am2009-03-23 15:16
tai gerai (man), kad mano skonis nėra toks išlavintas. ir šįkart be jokios ironijos.

154711. ragana Kornelija2009-03-23 17:00
am, irgi be ironijos: iš vienos pusės tikrai gerai. o iš kitos... tavo nusimanymas irgi kur nors išlavintas - ten ir atkenti :)

154940. -ng- :-) 2009-03-26 12:43
autorė valdo plunksną, ir kamerą. įdomu skaityt. ir šiaip, jaučiu, išaugs ryški menininkė.

Rodoma versija 22 iš 22 
7:19:56 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba