Retrospekcija
Nuotraukoje – mano niekad nematyta senelė Anelė Survilienė lyg žnyplėm suspaudė už rankos mano mamą Emilę, kad nepaspruktų nuo keliaujančio fotografo (kitoje pusėje antspaudas – L. Keidel & Sohn – net iš Lotaringijos miestelio Meco). Senelė griežta, tiesaus stuburo, ji yra tik viena iš trijų Aleksandro Survilos žmonų. Survila savo namuose Aidukų kaime (Švenčionių valsčiuje) dirbo kaip ir visi, bet ne kaip visi žiemą išvažiuodavo į Rusiją „daryti baldų“ ir parsiveždavo carinių aukso rublių. Kas iš kaimynų paprašydavo, sukurdavo raštus lenkiškai ir rusiškai. Survila pats sau sukalė ir nudailino, kaip žmonės kalbėjo, aukščiausią kaime kryžių, kuris dar ilgokai turėjo palaukti atgulančio šeimininko.
Nuotrauka daryta apie 1920 metus, per Žolinę, prie svirno. Ir tas svirnas, ir didžiulė dviejų galų troba su gonkom tvirti iki šios dienos, tik šiandien čia jau kiti žmonės, atvažiuojantys kas vasarą, viską gražiai prižiūrintys ir gal nė nežinantys tos liūdnos R. Granausko apysakos žodžių: „Čia gerai užgyventa...“
Kitoj pusėj namų, žinoma, aukštaitiškas ežeras, dabar atostogaujančių padalintas rėžiais ir visai nebetylus, nebevienišas, su kai kur specialiai vazonėliuose į patį dugną įsodintom vandens lelijom.
Kai Emilė paaugs iki pusmergės, į namus ateis dar viena Survilos žmona, be to, daug kas sakys: „Ką tu tokia negraži, juočkė čia, kaime, darysi“, ir prasidės kita epocha – lenkiško Vilniaus užkariavimas. Atsiras kitų, miesto, nuotraukų, kurias papuoš iškilmingi užrašai: „Bendros idėjos draugei.“
Išeiginė balta senelės prijuostė vėliau mamos buvo priderinta prie puošnaus tautinio kostiumo. Prieš karą Vilniaus fotoateljė su jais fotografuodavosi kiekviena save gerbianti mergina.
P. S. Panašią rubriką „Nuotrauka iš praeities“ nusižiūrėjau „Istorijose“ – šio solidaus mėnesinio žurnalo, įdomiai režisuojamo, leidyba ką tik nutraukta.
Skaitmeninių nuotraukų laikai, mano galva, turėtų dar labiau padidinti senųjų „paveikslų“ vertę, jų neblunkančią erdvę. Tikiuosi, kad šatėniečiai ras ką pasiūlyti naujai rubrikai.