ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema

RASA BALOČKAITĖ

[skaityti komentarus]

Prijaukintos kasdienybės: 1945–1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu. Sudarytoja Dalia Marcinkevičienė. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. 205 p.

Atmintis yra selektyvi – pasirenkant ir atsirenkant, ką prisiminti, kuriama ir konstruojama socialinė tikrovė, praeitis iškyla tarsi diskursyvinės atsiminimų salos, ką ten salos – ištisos atlantidos, nugrimzdusios į užmaršties gelmes po visų politinių Žemės plutos transformacijų.

Oficialioji istorija – vyrų kuriama, vyrų rašoma ir perrašoma. Viešoji istorija, kaip ir viešoji sfera – tiek sovietinė, tiek buržuazinė – atiduota vyrų dispozicijai. Ta galia kalbėti ir būti išgirstam, galia suklasifikuoti temas: čia – viešos, svarbios, aktualios, ten – menkos, privačios, nevertos dėmesio, nereikšmingos. Galia nutildyti kitą, priskiriant jį (atsiprašau – ) tai nevertai dėmesio privatumo sferai. Sakoma: ką ten moterys... Joms taigi tik virtuvė ir vaikai...

Pasakojamoji istorija „atrandama“ XX amžiaus antrojoje pusėje kartu su moterų, spalvotųjų mažumų, homoseksualų judėjimais – kiekviena marginalizuota grupė turi savo neužrašytą istoriją ir siekia ją papasakoti bei įteisinti. Privilegijuotas subjektas – pasiturintis, išsilavinęs baltasis vyras – išvytas iš istorijos arenos. Dabar kalbės tie, kurie ilgai tylėjo paraštėse, tie, kurių istorijos buvo suklasifikuotos kaip trivialios, marginalios ir nereikšmingos... J. L. Herman teigimu, koks galingas yra „kalbėjimas apie tai, kas nutylėta“, koks nuostabus ir išlaisvinantis pasakojimas apie „siaubingus dalykus, apie kuriuos niekas nenori ir girdėt“ – šitas kalbėjimas atkuria ryšį „tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, [...] tarp išlikusiųjų, kurie pergyveno didžiules koncentracijos stovyklas, sukurtas tautas valdančių tironų, ir tų, kurie išliko, pergyvenę mažas, slaptas koncentracijos stovyklas, įkurtas namie viešpataujančių tironų“.

Dalios Marcinkevičienės knyga „Prijaukintos kasdienybės“ – vienas iš pirmųjų mėginimų pažvelgti į nutylėtas ir nutildytas istorijas. 1945–1970 metai... Kaip ir kuo tuo metu, kai sesės Amerikoje (simbolinė viso pasaulio moteris jungianti seserystės kategorija...) vadavosi iš savo nurausvintų ir nubalintų kalėjimų, priemiesčių namukų dailiais fasadais, gyveno moterys vadinamajame Rytų bloke? Moterys kolūkiuose ir fabrikuose, lageriuose ir bendrabučiuose? Ar sovietinis režimas, kaip ir kapitalizmas, buvo su (pikto) vyro veidu?

Sovietinė moteris... Dabar ji iškyla prieš mus kaip koks istorijos simuliakras – partinių ideologų kruopščiai sukonstruotas vaizdinys: tyra, monogamiška, ištikima teisėtam vyrui ir marksizmo idealams, ji gimdo sveikus, stiprius kūdikius, nuoširdžiai dirba partijos ir tėvynės labui, žygiuoja revoliucijos metinių parade, žvelgdama giedru žvilgsniu, nedrumsčiamu jokio egzistencinio nerimo ar abejonių, – tikra Rytų bloko Stepford wife arba sovietinė H. Marcusės vienmačio žmogaus atmaina...

D. Marcinkevičienė pabandė nukelti sovietinę moterį nuo pjedestalo, dekonstruoti mitą, per simuliakrą prisikasti iki tikrovės. Ką galvojo ir kaip jautėsi sovietmečio moterys... Koks gyvenimas vyko privačiose sferose – miegamajame, virtuvėje, vaikų kambaryje... Nors, reikia pasakyti, miegamasis, virtuvė ir vaikų kambarys – tik konceptualinės schemos, teoriniai modeliai, dažnai viskas vykdavo tiesiog traukinio vagone, kalėjimo vienutėje ar, geriausiu atveju, širma perskirtame bendrame kambaryje.

Totalitarinio laikotarpio intymumai... Pokario vieškeliuose berniukas susitiko mergaitę, alkaną ir susivėlusią: „Jis laikė po pažastim duonos kepaliuką, [...] iš kišenės ištraukė šukas ir jas perlaužė pusiau. Jis man davė pusė šukų ir pusė duonos kepaliuko.“ Erotika bendrame kambaryje, perskirtame spinta... Vestuvės – ir be gėlių, ir be baltų suknelių, tik su dėžute konservų ir buteliu degtinės... Gimdymai be gydytojų priežiūros, tuščioje palatoje... Persileidimai kalėjimo kameroje – kraujo klane, savaime abortavęsis trijų mėnesių embrionas ant betoninių grindų... Abortai lageryje („įsivaizduok, naktį išsikrapštydavo, dieną lyg niekur nieko dirbdavo, o vakare vėl su vyrais susitikdavo“)... Ir svarbiausia (baisiausia, gražiausia...) – kūdikio žindymas tremtinių vagone: kone kanibalizmu dvelkiantis aukojimasis, kai motina, misdama vien vandeniu užpiltais ruginiais miltais („tai maitinau vaikelį tuščia krūtimi... ir valgiau tuos miltus, užplikydama karštu vandeniu“), atiduodavo (prieš)paskutinius gyvybės syvus...

Privati sfera – nutildyta, nutylėta... Nuslopinta, bet nepanaikinta, Dorothy Smith teigimu... Ir vyrai – vyrai, kurių amžinai tenka laukti, kurie, kaip visada, laiku negrįžta – ar iš lagerio, ar iš baro... Privačioje sferoje, moterų teritorijoje – neįvardytas nuovargis, skausmas ir našta. Vyrai nenori grįžti į namus, kur pasiligoję, pasenę tėvai, zirziantys murzini vaikai, nuo darbų suvargusi žmona, „kur ištisas pragaras“. Bet vyrai buvo geri – jei tik negerdavo ir nemušdavo, ko gi daugiau norėti („Aš paverkdavau dėl tų bobų ar patylėdavau, o ir užsiėmus buvau be proto“).

Visos vyrų sukonstruotos kategorijos – rezistencija, kolaboravimas, klasių kova, socializmas, kapitalizmas, šaltasis karas – netenka prasmės... Kokiu terminu įvardyti tai, kai neįgalus vaikas, visas purvinas, bėga palei prieglaudos tvorą šaukdamas: „Mama, mama, mama...“ Kai už gerą darbą durpynuose netoli Ivanovo miesto gauni maišą bulvių, maišą kopūstų ir 20 metrų gėlėtos medžiagos – ar gali kalbėti apie commodity fetishism? Koks tas gyvenimas – normalus, nenormalus – ir kas dėl ko kaltas: klaidinga sąmonė, ekonominis determinizmas, istorijos dialektika? O vis vien, kaip „Trijose seseryse“ rašė A. Čechovas – mielos seserys, taip norisi gyventi... „Ateis laikas, visi sužinos, kam visa tai, kam šitos kančios, nebebus jokių paslapčių, o kol kas – reikia gyventi. [...] Orkestras groja taip linksmai, gyvai, ir taip norisi gyventi.“ Tuo tarpu Čebutykinas, skaitydamas laikraštį, niūniuoja: „Ta ra ra bumbija... Sėdžiu aš tumboje...“ Paskui pakelia akis ir sako: „Tegu paverkia... Argi ne vis vien!“

Taigi, mielos seserys... Norisi (ir reikia) gyventi. Todėl totalitarinė santvarka „prijaukinama“, politinio režimo padiktuotos gyvenimo sąlygos pripildomos suasmenintų prasmių ir ženklų. B. Ashcroftas knygoje „Pokolonijinės transformacijos“ tai vadina habitacija – habitacija nusako būdą, kaip būti ir gyventi konkrečioje erdvėje taip, kad tavo buvimas įprasmintų ir transformuotų šitą erdvę. Erdvės arba vietovės (arba santvarkos) prijaukinimas.

B. Ashcroftas aprašo mažą Mbararos miestelį Ugandoje. Jame transporto beveik nėra, į „British Petroleum“ degalinę užsuka retkarčiais pravažiuojančios mašinos, bet dažniausiai degalinė – labiausiai apšviesta miestelio vieta – funkcionuoja kaip viešoji erdvė, žmonių susibūrimo centras. Čia renkasi paaugliai, vargais dalijasi moterys, reikalus aptarinėja vyrai... Sena moteris, pasiėmusi tuščią „Coca-Cola“ buteliuką, ateina į degalinę nusipirkti parafino savo krosnelei, kad pasigamintų tradicinę matokę iš kukurūzų krakmolo ir platanų... „Be jokio atsikalbinėjimo ji „įterpia“ paprastą savo gyvenimą tarp dviejų globalaus kapitalizmo formų, tarp „Coca-Cola“ ir „British Petroleum“, kad galėtų išgyventi savo paprastą kasdienybę.“

Kaip gyveno ir išgyveno savo kasdienybę sovietinės moterys – kaip jos prisijaukino sovietinę santvarką, atšiaurų politinį režimą? Perfrazuojant B. Ashcroftą – jos be jokių atsikalbinėjimų „įterpdavo“ savo gyvenimą tarp Lenino raštų ir žurnalų „Kobieta“, tarp kolūkio talkų, partinių susirinkimų ir bažnytinio „šliūbo“, tarp abortų, tremtyje prarastų kūdikių ir pigių gėlėtų suknelių, – viskas tam, kad galėtų išgyventi savo prijaukintose kasdienybėse, pavalgydinti ir priglausti savo likusius gyvus vyrus ir vaikus...

Va čia tai jums ne kokia „Coca-Cola“ ar „British Petroleum“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146349. krankt2009-01-13 19:03
geras tekstas

146377. r2009-01-14 07:26
uztenka tokio vieno,kad galetum vel eiti ,pradeti diena

146480. ivs 2009-01-15 00:31
vyrai yra per tiesmuki, kad suprastu subtilu moters pasauli.

146534. am2009-01-15 11:25
neblogai ta moteriškė rašo, pakomentuočiau, bet kad aš ne koks gėjus

146553. katė2009-01-15 13:29
Dėl subtilumo abejoju. Ne lytis tai lemia. Ir apskritai moterys plėšresnės, tik jos tai slepia po blakstienomis.

146563. am2009-01-15 14:15
"...Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti." čia pabaiga, o pradžia čia: http://uzkalnis.blogspot.com/2009/01/vienios-salos-vandenyno-pakraty.html

146585. Balys2009-01-15 15:30
Atmintis tikrai selektyvi – pasirenkant ir atsirenkant, ką prisiminti. Sausio 13 d. įvykių proga LTV filme „Mergaitė ir tankas“ parodytas toks varganas Vilnius, kad net graudu, o žemės ūkis - taip nustekentas, kad nukaršęs kuinas vos išverčia vagą su keletu bulvelių, nameliai – 18 a. lūšnos, o kad moterys būtų buvusios taip nustekentos, kaip čia rašoma, kad joms viskas tik tam, kad galėtų išgyventi savo prijaukintose kasdienybėse, pavalgydinti ir priglausti savo likusius gyvus vyrus ir vaikus... nepastebėjau. Jo apkūnios, daug šneka, ne taip kaip nugeibę vyrai. Taip kuriama ir konstruojama netolimos praeities socialinė tikrovė...

146661. krankt baliui2009-01-15 23:55
atmintis tikrai selektyvi, ir tamsta nesate jokia isimtis. :)

146666. Baliui2009-01-16 01:04
nugeibę gal nuo alkoholio?

146754. gralis2009-01-16 14:42
... labiau nuo tautinės priespaudos, dabar narsūs aštriadančiai lietuviai laisvi su beisbolo lazdomis šlitinėja amėrikės pakrantėmis

147065. graliui2009-01-18 21:41
Į dešimtuką.

147225. am2009-01-20 10:13
dėl 146534: tai tebuvo ironija ir dar simpsoniška ;) dėl 146563: nesu to blogo autorius, tik radau kur rašoma apie japones - palyginimui

Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:34 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba