ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom

MINETTE MARRIN

[skaityti komentarus]

Haroldas Pinteris buvo didžiausias XX amžiaus anglų dramaturgas. Tai taip artima tiesai, kaip įmanoma šiuose dalykuose. Visai gali būti, kad ateityje jis bus laikomas vienu didžiausių visų laikų anglų dramaturgų. Ankstyvosios Pinterio pjesės parodo, kas yra kūrybinis genijus.

Pinteriui nereikia nei mano, nei ko nors kito katučių. Aš jį dievinau nuo tada, kai paauglystėje pamačiau „Gimtadienio šventės“ pastatymą, o gal nuo tada, kai maždaug tuo pačiu metu išvydau jo nuotrauką išleistos pjesės užpakaliniame viršelyje. Jis buvo ne tik genijus – buvo juodbruvas, išvaizdus ir kartais žavingas. Tačiau laikui bėgant šie kerai šiek tiek nublanko.

Ne tik todėl, kad jo vėlesnės pjesės ėmė atrodyti nebe tokios įspūdingos. Jis parašė tiek daug nepranokstamų pjesių, kad niekas negali skųstis, jeigu jam nebeliko daug parako.

Bet mane vis labiau stulbino jo nirtulingi politiniai protrūkiai. Kad ir kaip kritiškai vertintum JAV politiką, jo tūžmingas antiamerikanizmas – „pavojingiausia kada nors egzistavusi valstybė“ – buvo nevertas supratingo žmogaus. Tiesiog kvaila lyginti Amerikos užsienio politiką su nacių imperializmu, kaip darė jis, ir tvirtinti, kad Vakarų šalių valdžia tokia pat piktavališka kaip ir blogiausios pasaulio valdžios.

Viešai paremti Tarptautinį Slobodano Miloševičiaus gynimo komitetą buvo nedovanotina. Žinoma, Pinteris gavo Nobelio premiją.

Galvodama apie paikas Pinterio politines nuostatas, ėmiau suprasti keistą literatūros dėsnį: rašytojai dažnai būna kvaili politikos komentatoriai. Tai glumina, nes paprastai į rašytojus kreipiamės tikėdamiesi išminties ir pasaulio supratimo. Tačiau stebinamai dažnai paaiškėja, kad anapus savo kūrybos jie neturi ką protingo pasakyti.

Akivaizdžiausias šio literatūros dėsnio pavyzdys yra Tolstojus – vienas iš supratingiausių ir pastabiausių prozininkų. Bet apie politiką jis kalbėdavo tiesiog kvailai. Aš nekalbu apie stulbinančią prarają tarp to, kaip subtiliai jis rašė apie moterų jausmus ir kaip žiauriai elgėsi su savo žmona, – šis neatitikimas toks paplitęs, kad, regis, tiesiog būtinas kūrybiškai sielai. Turiu galvoje tas nesąmones jo publicistikoje ir jo viešas pozas.

Jeanas-Paulis Sartre’as – kitas akis badantis pavyzdys. Jo romanai ir pjesės gal jau išėjo iš mados, bet nėra abejonės, kad tai buvo talentingas rašytojas. Tačiau jo politinės pažiūros buvo absurdiškos. Iš neapykantos Amerikai jis palaikė masių žudikus Staliną ir Mao, mano nuostabai, taip darė ir didis poetas Pablo Neruda, dar vienas Nobelio laureatas.

Kitoje politinio spektro paikysčių pusėje yra V. S. Naipaulas, vienas mano mėgstamiausių rašytojų, nepaprastai subtilių kūrinių autorius, kuris viešai kalbėdamas apie pasaulio padėtį nusmunka iki pagiežingų dešiniųjų tiradų, keliančių apmaudą visiems jo gerbėjams. Geriausi ir blogiausi XIX amžiaus romantizmo poetai taip pat turėjo kvailokų politinių idėjų. Grahamas Greene’as palaikė Sovietų Sąjungą, kaip ir Brechtas. Martino Amiso, vieno talentingiausių pokario romanistų, politines pažiūras dėl jų vaikiškumo parodijavo (labai įžvalgiai) Bernardas Levinas.

Gal ir nereikėtų minėti Ezros Poundo – kuriuo T. S. Eliotas žavėjosi kaip „geresniu meistru“, – nes jis tikriausiai buvo pamišęs, vis dėlto buvo ne tik originalus poetas, bet ir aktyvus fašistas Mussolini Italijoje. Nereikėtų priskaičiuoti ir Céline’o, pagarsėjusio prancūzų antisemito, kuris tikriausiai irgi buvo pamišęs. Bet yra daug sveiko proto rašytojų, gerų ir vidutinių, kurie patvirtina šią taisyklę. Žinoma, yra rašytojų, kuriems tai netaikytina, kaip antai Čechovas, bet gal tik todėl, kad daugelis jų tiesiog buvo nelinkę viešai daug kalbėti apie politiką. Gal būtų galima surengti naujametinio vakarėlio žaidimą: surask rašytoją, neturintį kvailų politinių pažiūrų.

Jeigu mano taisyklė galioja – o asmeninių pavyzdžių juk netrūksta, – tai kyla klausimas kodėl. Vienas atsakymas būtų, kad kūrybiškumas nebūtinai susijęs su protingumu. Šią mintį nesunku pritaikyti muzikai arba skulptūrai, bet, kalbant apie žodžius, sutinku, kad tai skamba keistai. Noriu pasakyti, kad kūrybiškumas nebūtinai susijęs su analitiniu, loginiu protavimu arba ta paslaptinga ir sudėtinga bendros nuovokos forma, vadinama sveiku protu.

Vienas įdomiausių mano idėjų apie sąmonę pokyčių buvo suvokimas, paskatintas mokslo, kad intelektas reiškiasi įvairiais skirtingais pavidalais. Gabumas kritiškai, logiškai analizuoti yra ne tas pats gabumas – toji ypatinga kūrybinio intelekto rūšis, – kuris įgalino Mozartą rašyti muziką tarsi klausantis amžinybės balso arba Pinterį rašyti dialogus, kurie skamba kaip mūsų bendros pasąmonės balsai.

Man dar vaikystėje krito į akis, kad iškalbos dovaną turintys žmonės atrodo daug protingesni, negu yra iš tikrųjų. Daugelis aukštesniosios vidurinės klasės damų, išaugusių žodinės saviraiškos ir sąmojingų šmaikštavimų aplinkoje, atrodydavo sąmojingos ir protingos, nors mano vaikiška patirtis liudijo ką kita.

Ir priešingai – žmonės, sunkiai surezgantys kelis žodžius, dažnai būdavo protingesni, negu rodydavo jų prasta saviraiška. Manau, kad žodinė raiška iš dalies panaši į kai kurių žmonių gabumą kalboms: susipažinusi ir dirbusi su daugybe poliglotų, dabar jau esu įsitikinusi, kad mokėjimas reikšti mintis svetimos kalbos – bet taip pat ir savos – žodžiais bei frazėmis yra specifinis pažintinis gabumas, nebūtinai susijęs su logika, argumentavimu ar nuovokumu.

Vienas man artimas žmogus jau daug metų tvirtina, tuo mane erzindamas, kad lygiai tas pats pasakytina apie rašančius žmones, kurie pretenduoja į logiką, argumentavimą ir gyvenimo supratimą. Rašymas – bet koks rašymas – yra kaip mezgimas, sako jis. Tai neintelektualus sugebėjimas, kai kuriems žmonėms duotas iš prigimties ir praktikuojantis nepaprastai išlavinamas, bet daug protingų žmonių jo neturi.

Mane visada tai be galo erzindavo, to buvo ir siekiama, bet esu priversta sutikti, kad čia gali būti dalis tiesos. Mes – ir skaitytojai, ir autoriai – turėtume saugotis kalbos apkerėjimo: jis dažnai gali reikšti mažiau, negu mums atrodo.


„Sunday Times“, 2008.XII.28

Vertė L. J.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146345. i2009-01-13 18:37
geras txt . tik autorius klysta del Pinterio. Jis teisus del amerikos

146357. vl2009-01-13 21:22
Padėjus juslių kiaušinį, kudakuoja apie IQ.

146359. cc2009-01-13 22:34
Nieko nuostabaus. Taip yra.

146460. ksk :-( 2009-01-14 18:07
amerika nebe demokratija, nebe libertarinė, deja. aa pinteris (ne)pinčiukiškai teisus. korporacinis kapitalizmas - nauja totalitarizmo forma. amen.

146462. ksk :-( 2009-01-14 18:18
o siaube, viską perskaičius, dar baisiau, net susigūžiau. juk tai atvirai propagandinis dešiniosios ekonominės religijos tekstas. pažvelgus, kas vertė, juokas pro ašaras.

146465. ponių laimė2009-01-14 19:15
Jeanas-Paulis Sartre’as – kitas .... badantis pavyzdys

146466. mįslė apie L.J.2009-01-14 19:19
pigmėjas teisingom politinėm pažiūrom.

146541. e - nebe libertarinė, deja.2009-01-15 11:48
O buvo?

146850. Analizas2009-01-17 14:27
Labai teisingi pastebėjimai - net keista, kad ŠA išspausdino. Galima prisiminti dar grafomaną P.Cvirką ir pan., kurie parvežė Stalino saulę.

147060. Apie kritikus2009-01-18 21:27
Mįslė: kas yra protingos mintys kvailoms ausims?
Iš to ir gimsta pagrindinis kvailio saviguodos lozungas: "Ačiū dievui, kad negimiau protingas, nes tokie visi yra durniai".

P.S. "Taip vadinamas prieštaravimas dažnai egzistuoja ne autoriaus knygoje, o skaitytojo galvoje" (c)Nietzsche

147093. e 2009-01-19 10:36
Aktualus ir 100% taiklus straipsnelis. Liūdna pripažint, bet meniniai sugebėjimai ir intelektas bei moralė - visiškai nesusisiekiantys indai.

147395. visiskai sutinku :-) 2009-01-21 04:17
Jep - sutinku su autore. Kazkada irgi skaiciau labai gera straipsni ar studija apie menininkus ir mokslininkus. Tai ten buvo keliamas ir nagrinejamas toks klausimas: kodel daugelis zymiu mokslininku domejosi menu ir kultivavo vienokia ar kitokia jo saka, o vat zymiu menininku, katrie dometusi mokslu (mokslu apskritai ar konkrecia jo saka) beveik nebuvo. Argi nekeista?

Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:29 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba