ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Literatūrinė kaukė

AUŠRA KUNDROTAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Emilijos Visockaitės nuotrauka

Dmytro buvo neaukštas strazdanius gnomas. Taip žaviai aš jį pravardžiavau, nes vardo niekada nežinojau. Tiesą sakant, aš buvau jo vardas. Aš buvau Dmytro neaukštojo strazdaniaus gnomo vardas. Neblogas titulas, tiesa? Pirmiausia mane sudomino jo venecijietiškų kaukių kolekcija. Nusitempė į savo ankštą nuomojamą kambariuką ir parodė. Štai mano gražiosios beakės. Kai pristatinėjo paeiliui, visą laiką tankiai mirksėjo ir šnarpštė nosimi. Pabandžiau vieną jo gražuolių pasimatuoti, ji buvo juoda, sidabriniais antakiais, absoliučiai neišraiškinga. Dmytro pasakojo, kad ją užbaigti gali tik dėvinčio žmogaus nuotaika, jos pačios savyje būtis nepasiekiama. Aš tą akimirką būčiau pasakiusi: ji pati savyje – tobula nebūtis. Stovėjau sustingusi prieš pirštais nutapnotą veidrodį ir negalėjau atsistebėti, kad dviejose kaukės kiaurymėse atsiradusios žalios akys – mano akys – visgi nesugeba jos paveikti. O juk sakoma, kad akys – sielos veidrodis, kad jos spinduliuoja žmogaus jausmus. Atrodo, kad be mano veido raumenų mimikos jos negalėjo nieko išspinduliuoti. Arba aš tiesiog neturėjau sielos. Dmytro irgi taip manė, tuo ir norėjo įsitikinti pirmąjį mūsų pažinties vakarą. Jis pasakė: tu pati esi tobula kaukė, o aš galėčiau būti tavo siela. Tuomet nesupratau, ką turi omeny mano naujasis draugas, tiksliau, supratau, bet visiškai ne taip – nusikvatojau ir ėmiau pamažu nusirenginėti: nori įsiskverbti į mano kūną, šmaikštuoli? Taip, jis norėjo, jis įsiskverbė, o jau po to, kai nuogi, išsekę tysojom ant sujauktos kanapos, paaiškino – man reikia, kad mane pridengtum.

Nepasakyčiau, kad paskaičiusi apsakymus buvau itin sužavėta, bet, tarkime, jie buvo pakenčiami. Man tik užkliuvo tematika. Ką, tu koks maniakas? Paklausiau ne be nuostabos. Ne, aš visiškas ramiakas. Jis akivaizdžiai šaipėsi. Savo atsakymus rimu derino prie mano klausimų, norėdamas parodyti, kad mūsų dialogas – tik dar vienas prastos literatūros pavyzdys, tad nėra prasmės tęsti. Užsičiaupiau. O jis atsuko čiaupą ir pradėjo šlapintis į kriauklę. Mane visada žavėjo vyrai, kurie šlapinasi nekompleksuodami, taigi, aš apsisprendžiau. Sutinku. Na, ir puiku. Atsakė jis.

Gnomas man skambindavo sekmadieniais. Jis mėgdavo sakyti, kad ši šventa diena yra ideali kūnui ir sielai susilieti. Mes susitikdavome jo kambaryje. Kartais užsidėdavau juodąją venecijietišką kaukę, tai jį įkaitindavo. Daugiau niekada neprašydavo, kad paskaityčiau jo apsakymus, savo apsakymus, o aš per daug ir nesiveržiau, nebuvau didelė literatūros gerbėja. Iš pradžių šiek tiek baiminausi, kad strazdanius pasirodys besąs didelis talentas ir man teks dalyvauti kokiuose įmantriuose literatūros vakaruose, atsakinėti į absoliučiai nesuprantamus klausimus, bet nieko panašaus nenutiko. Aš tik reguliariai patirdavau sekmadieninius orgazmus, la petite morte.

Tiesa, mes užsiimdavome ir kita veikla. Pasimylėję visuomet žiūrėdavome filmus. Jis sakė, kad taip užpildome tarp mūsų esančią tuštumą, kad esame banalūs ir turbūt visiškai vienas kitam netinkami. Bet man buvo nusispjaut, aš mėgau kiną. Štai užgęsta šviesos, nutyla balsai ir į pasaulį su savo baltu paltuku ir raudonu skėčiu įžygiuoja Anna Karina – dar viena godariška kvailutė. Taip subtiliai pavadinau prancūziškąsias femme fatale. Pastaroji visai nepateisina savo vardo ir pavardės literatūrinės asociacijos – tiek maža joje rusiškumo. Et, aš klystu, o Dmytro nepaliauja mokęs mane kvailiausių profesionalaus žvilgsnio gudrybių. Mieloji, geriau atkreipk dėmesį į siužeto plotmėje plevenantį nekaltai dviprasmišką angelo vardą. Aš nusileidžiu. Galų gale man visai nesvarbu. Vienintelis tikrai nors kiek rūpintis dalykas – susilieti su ta mažute, nugvelbti iš jos kad ir menkiausią talijos judesį, žvilgsnio virptelėjimą ar irzlų mergaitišką atsidūsėjimą, kurie kelios valandos po vizualiojo seanso liudytų ir mane turint sielą. Gnomas sakydavo, kad jas kopijuodama tik tyčiojuos pati iš savęs. Bet kas man jo žodžiai, jis gnomas, o ne godaras. Be to, kartą pasakiau, kad tai tas pats kaip į apsakymą įtraukti literatūrinę ar kokią kitokią citatą. Rodos, padariau įspūdį. Neigiamą. Jis nenorėjo, kad turėčiau sielą. Tai buvo jo privilegija. Ką gi, jis vis dar taip pat nekompleksuodamas šlapindavosi į kriauklę, tad neprieštaravau.

Vieną sekmadienį šis tas įvyko kitaip. Kitaip, nei buvome įpratę. Pasilikau nakvoti. Paskutiniu metu sapnuodavau daug košmarų. Matyt, kalti buvo stiprūs vaistai, kuriuos liepė gerti gydytojas. Niekuomet niekuo nesirgau. Paprašiau Dmytro, kad leistų įsikibti jam į ranką. Prabudau paryčiais, kankinama labai nemalonaus jausmo. Ar kada nors yra tekę girdėti apie tualetą-monstrą? Žinoma, ne. Dargi priešingai: tualetais mes linkę pasitikėti, su niekuo kitu taip noriai ir dažnai nesantykiaujame analiniu, oraliniu ir vaginaliniu būdu. Tualetai – labiausiai atjaučiantys meilužiai. Tad ramia širdimi nubėgau ištuštinti neramių vidurių. Įprastas procesas įprastoje vietoje. Tik grįžusi į lovą supratau, kad mano strazdaniaus nėra. Nori įsiskverbti į mano vidų?.. Aš galėčiau būti tavo siela... kūno ir sielos susiliejimas... tualetas, byrančios išmatos, šniokščiantis vanduo... Viena. Mane apėmė panika. Ar kada jautėtės iškakoję mylimą žmogų? IŠkakoję, ne APkakoję (pastaba įvairių fetišo stilių mėgėjams)? Jaučiau nepakeliamą tiesiosios žarnos lengvybę. Vis dar besitęsiantis, bet jau pamažu senkantis vandens šniokštimas tyčiojosi iš manęs. Tualetas-monstras prarijo mano sielą. Kiekvienu odos lopinėliu jutau, kaip smarkiai manęs nekenčia šis ką tik dar toks jaukus kambarys, kaip nori išstumti iš savęs tarsi kokį balastą. Kova dėl būvio. Netekusi sielos, tebuvau eilinis daiktas, su kuriuo niekas – nei knygos, nei venecijietiškos kaukės, nei kilimas, nei lempa, nei pagalvės, nei užuolaidos, nei t. t. – nenorėjo dalytis savo iškovota erdve. Brėkštant ryžausi išeiti.

Dmytro neaukštojo strazdaniaus gnomo daugiau niekada nemačiau. Sekmadieninius susitikimus visai puikiai pakeitė katalikiškos pamaldos – maždaug panašus emocijų koloritas: gomuriu nuslystantis dievas, kūno ir sielos harmonija. Po kelių savaičių pradėjau abejoti, ar toks gnomas išvis kada egzistavo.

Egzistavo. Vieną sekmadienį po pamaldų sulaukiau mamos skambučio: kodėl nesakei, kad rašai, mieloji? Ėmiau prenumeruoti visus įmanomus literatūros savaitraščius, mėnraščius, kultūros žurnalus ir šiaip bet kokį šlamštą, vadinamą spauda. Akys raibo visur šmėkšant savai pavardei, savam vardui. Bent vienas apsakymas per dvi savaites, krūva publicistikos ir eseistikos įvairiausiomis kultūrinėmis, socialinėmis, politinėmis temomis, galiausiai – stambus prozos kūrinys. Aš rašiau apie viską, mano personažai buvo tikri psichopatai ar bent jau nestabilios psichikos, apie stilių nekalbu – pati negalėjau jo suprasti. Kartą jam užteko įžūlumo net parašyti apie mus! Jis sadistiškai mėgavosi, žinojo, kad nenutuokiau, koks jo vardas, tad rašė: vardo niekada nežinojau. Pradėjau maniakiškas paieškas, skambinau į visas redakcijas, leidyklas, kurios tik išspausdindavo ką nors mano. Nieko doro nepešiau, visi tik trūkčiojo pečiais arba, išgirdę, kas esu, sąmoksliškai šypsojosi ir plekšnojo tai per petį, tai per užpakalį, priklausomai nuo amžiaus ir lyties. Pasidaviau.

Užsidariusi išbuvau dvidešimt metų. Išeidavau tik nusipirkti valgyti. Visuomet atsiskaitydavau kortele, matyt, man pervedinėjo įvairiausio dydžio honorarus. Savo visuomenine veikla nebesidomėjau, atsisakiau visų ligtolinių prenumeratų. Galima sakyti, gyvenimas ėmė tekėti sava vaga.

Prieš savaitę gavau laišką, kuris kvietė atvykti į garbingą Rašytojų sąjungos posėdį. Iškart norėjau suplėšyti popiergalį į skutelius, bet paskutinę akimirką man sukirbėjo viltis – gal ten sutiksiu ? Nesutikau. Posėdžio pirmininkas atsistojo ir iškilmingai pranešė, kad už kūrybą esu nominuota Nobelio premijai. Triukšmingos ovacijos, senieji paplekšnojimai per petį ir per užpakalį. Galiausiai man buvo suteiktas žodis. Paatviravau. Jei mane kas nors ir sieja su rašančiuoju, tai tą ką nors iškakojau vieną tamsią naktį maždaug prieš dvidešimt metų. Jei jie taip labai nori kam nors įteikti tą premiją, tegu pasiknaisioja kanalizacijos vamzdžiuose. Vėl ovacijos ir geraširdiškas posėdžio pirmininko balsas: gerbiamoji, būsite šmaikščiausia rašytoja per visą Nobelio premijos istoriją.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146809. ragana Kornelija2009-01-17 00:48
gerai :)

146855. Brr2009-01-17 15:09
Ne Karina, o Karenina, reiktų lyg ir žonoti? Visa kita - fekalinė literatūra. Madingas šššššš. Paprašykit, tų latvių, kur pilstė š, gal ir skirs kokią ŠŠŠšNobelinę

146873. Liuks2009-01-17 16:01
Liuks, miela autore.

146907. Aušra2009-01-17 19:13
mielas/a Brr, šiaip tai tekste minima prancūzų aktore Ana Karina, kuri atliko pagrindini vaidmeni Jean-Luc Godard filme "a Woman Is a Woman". Levo Tolstojaus Ana Karenina yra paminima tik kaip literatūrinė asociacija. Reiktu lyg ir idemiau skaityti..

147078. motion fascination2009-01-19 01:04
o kaip tu manai, laikas eina, stovi, sukasi, plumpsi ar t.t.

147135. Aušra2009-01-19 13:16
kokiam rytų kultūros atstovui tai sukasi, vakariečiam - eina, vyram - stovi, moterim - plumpsi. dėl t.t. nesu tikra..

147310. Stars tonight2009-01-20 15:22
hm, nu teisingai atsakiai. o tu karšta merga :)
ateitis egzistuoja, nes mes į ją patenkame, praeitis yra, nes ją prisimename. tik amžinasis čia dabar neaiškus, nes yra nepakeliama būties lengvybė.

149646. Aušra2009-02-09 18:37
čia irgi mįslė? (: na, praeitis + dabartis + ateitis = būtis. Nepakeliama, nes šių trijų dalykų neįmanoma vienu metu pakelti, t.y. išgyventi. Tačiau negalime nuneigti (ypač kai gyvename tokiu vartotojiškos visuomenės propogavimo laikotarpiu), kad kelių dalykų sudėjimas į vieną (peiliukas, kuris kartu dar yra ir žirklės, ir tušinukas; mobiliakas, kuris dar yra ir fotikas, diktofonas; ir t.t.) visuomet yra supaprastinimas, palengvinimas - lengvybė. = Nepakeliama būties lengvybė.

149647. Aušra2009-02-09 18:38
*propAgavimo

Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:28 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba