ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Nedarykite gero per jėgą

Dita Zikarė. Aiškiaregės klaida. Romanas. V.: Alma littera, 2008. 352 p.

Kaip grožinės prozos kūrinys, šis romanas vargu ar ką rimtai sudomintų: stiliaus nėra, kalba šlubuoja, dialogai neįtikinantys, personažai kalba vienu (autorės) balsu, o fabula atitinka blogiausius lietuviškų serialų scenarijus. Taigi kuriam galui jį skaityti?.. Kas čia įdomaus?.. Bet įdomu – nes romaną parašė kaunietė psichologė, kuri jau keletą metų „intensyviai domisi alternatyviomis psichologijos praktikomis ir neatskleistomis žmogaus dvasios galimybėmis“. Žinoma, „intensyvus domėjimasis“ nereiškia, kad parašytas kūrinys bus geras. Dažnai būna atvirkščiai – „domėjimasis“, arba, tarkim tiesiai, visokio šlamšto prisiskaitymas, vargu ar ką gali duoti prozai. Be to, prisiskaitymo nepaslėpsi, jis išlenda netikėčiausiose vietose. Ir jeigu tamstos kalbatės apie ezoteriką ir mistiką su draugais prie vyno taurės, ir kalbos jums išeina natūralios ir net dvasingos, tatai nereiškia, kad galima sėsti ir parašyti romaną. Mistika – tai, kas dažnai nepasakoma, kas lieka tarp eilučių.

„Aiškiaregės klaidoje“ tarp eilučių nelieka nieko. Na, tai galbūt ir pliusas – skaitytojui, ypač tam, kuris mėgsta, kad viskas būtų aišku, nereiks sukti galvos. Kodėl romano herojė taip draskosi, kodėl išsiskiria su vaikinu, kodėl pasiduoda Juodojo mago įtakai – viskas paaiškinama gerais norais (nori išgelbėti narkomaną brolį, trokšta perauklėti žmones – ypač alkoholikus ir valkatas). Kas drįstų sakyti, kad tai blogai?.. Akmeniu tokiam į kaktą... Tegu nešaukia, kad gerais norais pragaras grįstas. Ir Mefistofelį, kuris sakė, kad, darydamas gera, blogo trokšta, reiktų pamiršti, nes tai nesiderina su šiuolaikine gėrio koncepcija. Taigi visos „neatskleistos dvasios galimybės“ šiame romane – spiritizmo seansai, neurolingvistinis programavimas, hipnoterapija – yra gerokai įtartinos, ypač kai apibūdinamos kaip bandymai „valdyti ir programuoti žmogaus likimą“. Bet autorei dabar turbūt derėtų pasiimti akmenį ir tvoti man į kaktą: kvaila kritike, juk visa tai – į gera!.. Žmogus pats nepajėgia valdyti savo likimo, atsiras tokių kilnių ir nesavanaudiškų šviesuolių, kurie už jį tai padarys. Dieve mano, ir kur aš tai girdėjau?.. Per praėjusius rinkimus?.. O gal tai artėjančių prezidento rinkimų šūkis?.. Hipnoterapija gal ir padėtų, siekiant prezidentu išsirinkti Valinską.

Šiaip tai kūrinys net truputėlį juokingas (kai į tekstą prikaišiojama psichologinių terminų, nederančių su situacija). Visa bėda, kad autorė nesistengė rašyti su humoru ir netroško nuvainikuoti savo srities, o būtų tikrai intriguojantis dalykas, juk psichologija – ne šventa karvė, o psichologai nėra aukštesnės būtybės už paprastą pilietį, tegu ir alkoholiką. (Beje, labai įdomu, kiek psichologų bendruomenėje atsirastų sergančių priklausomybės ligomis ir ar hipnoterapija beigi neurolingvistinis programavimas kuriam nors iš jų padėjo pasveikti.) Bet vargu ar mes, paprasti neužprogramuoti žmogeliai, tai kada nors sužinosime.

Viena galiu pasakyti – kai perskaitau tokią knygą, parašytą, regis, diplomuotos psichologės, imu suprasti, kodėl žmonės dažniau eina pas būrėjas ir ekstrasensus nei pas psichologus. Ogi kad būrėjos kartais pasirodo besančios geresnės psichologės nei tos, kurios savo išmanymą grindžia prisiskaitymu ir diplomais. Apie „meninį“ aspektą nė kalbėti nėra ko. Žvakės, kaukolės, paslaptingas apšvietimas ir pusračiu išskleistos kortos – tai ne paprastas kabinetėlis su segtuvais ant stalo. Taip ir su proza. Kur kas paprasčiau rašyti puošniai mistika dekoruotą istoriją nei bristi į šaltus tikros psichologijos, dažnai paremtos rūsčia realybe, vandenis.

Vampyras – irgi žmogus

Stephanie Meyer. Saulėlydis. Apysaka. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. V.: Alma littera, 2008. 472 p.

Pirma, begėdiška beveik pusės tūkstančio puslapių knygą vadinti apysaka. Gal tai kokia žanro mutacija?.. Nesistebėčiau, tik baisu pagalvoti, kokios gi apimties kūrinį amerikiečiai laiko romanu. Antra, su sielvartu tenka pastebėti, kad šiai knygai ir vėl puikiai tinka posakis apie gerais norais grįstą pragarą. Vampyrų septynetas, gyvenantis ūkanotame Forkse, kuriame beveik nešviečia saulė, užtat visą laiką rūškana ir lyja, atrodo kaip išgalvotų aristokratų šeimynėlė. Jie ne tik tobulai gražūs ir šaltai orūs (mažai bendrauja su „plebėjais“, tai yra su vidurinės klasės amerikiečiais), bet dar ir pasižymi kilniais potroškiais (pvz., gelbėja žmones, padeda jiems – pats vyriausias, Karlailas, net dirba gydytoju Forkso ligoninėje). Kai tik kur pasipina kilnūs potroškiai, visuomet vertėtų suklusti. Kodėl jie, tie marmurinio grožio vampyrai, tokie?.. Juk viduramžių pabaisos – pabaisos, ir tiek. Žmonijos rykštė, prakeiksmas, neviltis. Patamsių siaubas... Ar nebus taip, kad populiariosios literatūros autoriai stengiasi prisijaukinti pasąmonės šmėklas ir paversti jas minios žaisliukais?.. Argi ne smagu paploti vampyrui per petį ir pasakyti: „Žinau, tu kitoks, bet ir tu gali prie mūsų pritapti“ (šią frazę dažnai tenka išgirsti amerikiečių filmuose, matyt, taip visuomenėje sklaidoma ksenofobija)? Juk baisu, kai pabaisa nei iš šio, nei iš to užpuola ir be jokių paaiškinimų perkanda gerklę – kas gi taip elgiasi, nemandagu pagaliau.

Kaip ir dera, vampyrų šeima (susijusi ne kraujo, o paslaptingais pabaisų giminystės ryšiais) kildinama iš Europos. Knygoje minimas Londonas, Italija, ispaniškasis gripas, aristokratų šeimos (suprantama, juk ir Drakula buvo kilmingo kraujo). Tik klasikinės B. Stokerio apysakos jėgos ir įtaigos šis kūrinys, aišku, nepasiekia. Na, ne toks jo tikslas ir buvo. Užteko supinti jaudinamą meilės istoriją – vampyras Edvardas ir paprasta mergaitė Bela įsimyli vienas kitą. Kiek supratau, Edvardas neatsilaiko prieš Belos kvapą – ji taip pribloškiančiai skaniai jam kvepia, kad telieka nuleisti rankas ir priklaupti ant kelių. Ir, atrodo, daugiau jam nieko nereikia. Tik kvapo. Ką padarysi... Sunku suprasti tuos vampyrus. O dar – aristokratus. Juk paprastas pilietis neįsimylės vien tik kvapo. Jam reikia ir formos, ir turinio. Užtat paprastų žmonių meilės istorijos yra įdomesnės, nors ne kiekvienas meilės objektas gali būti skraidinamas naktį virš tamsių miškų ar nešamas ant pečių nežmonišku greičiu, kaip tenka patirti Belai. Man tai primena Gogolio raganų skraidymus, tik Gogolis veikiausiai netroško suteikti raganai gerosios fėjos aureolės – jo ragana baisi, ir tiek. Nesuvokiama, nepaaiškinama, pasąmoninė. Iš gelmių, iš žemės, iš chaoso, kur netvarkingas materijos formas persunkia blogis. Užtat ir įtikina. Be paaiškinimų.

O jaunoji „Saulėlydžio“ autorė labai stengiasi parodyti vampyrus žmogiškus. Tik kam to reikia?.. Ar kad vis mažiau besuvoktume, kas yra žmogiškumas?.. Kas – vampyriškumas?.. Ar tai kokia menų sintezė, ar tiesiog – chaosas?.. Gal nebemadinga riba, skirianti gėrį nuo blogio?.. (Tiesą pasakius, F. F. Coppolos filmas apie Drakulą paremtas žmogišku jausmingumu – didžiuliu sielvartu ir nusivylimu, kuris ir pavertė žmogų vampyru, tačiau tai dar sykį paliudytų žmogaus ir pabaisos įvaizdžių simboliškumą.) Ir tai, kad Bela įsimylėjusi gali lengvai paaukoti savo žmogiškumą ir tapti vampyre, neįtikina. Kaip ir Edvardo pastangos neleisti jai tapti tokiai kaip jis. Kodėl?.. Gal čia kalti vietos indėnai, kurie slankioja aplink, nedraugiškai šnairuodami ir mušdami piktųjų dvasių išvarymo būgnelius?.. Kaip sako liaudis – neišgėręs nesuprasi. Bet geriau išgerkime vyno. Kraują palikime bestselerių autoriams.

Tylus egzistencializmas

Jurgis Buitkus. Nematomas. Apsakymai ir apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 256 p.

„Kaimas“, „kaimiška literatūra“, „agrokultūra“, „žagrė kišenėj“ ir kitos panašios sąvokos šiandien neretai nuskamba kaip keiksmažodis, kad ir kokį kaimą paimtume – sovietinį, smetoninį ar šiuolaikinį. Mane visada stebina tų sąvokų vartotojai – „kaimo literatūra“ dažnam yra lyg kokia gėdinga raupsų dėmė ant šiuolaikinės, labai išprususios ir urbanizuotos Lietuvos kūno. Tarsi Lietuva ir taip nebūtų didelis kaimas – ypač kai pažvelgi į nomenklatūrinius klanus ir gentis, ginančias savo interesus ir teritorijas nuožmiau nei pirmykščiai žmonės. Arba – į žiniasklaidą, kuri visą šitą didelį kaimą narsto su bulvariniu pasimėgavimu. „Kaimiškumas“ ir „miestiškumas“ galėtų būti savotiškos dvasinės kategorijos, apibūdinančios žmogų. Tačiau, kalbant apie literatūrą, skirstyti ją į „kaimišką“ ir „miestišką“ būtų kvaila, nes literatūrai juk svarbiausia ne lokalizacijos apibrėžimas, o egzistenciniai klausimai. Ar skaitytojui taip jau svarbu, kur literatūros personažas galvoja apie gyvenimą, svajoja, apsisprendžia ir panašiai – laukuose ar kavinėje?.. Juk svarbiausia – ką jis galvoja, kaip mąsto. Bet, atrodo, mąstymas šiandien nėra stipriausia lietuvių literatūros savybė. Svarbiausia – būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje.

Užtat ir neseniai į anapus išėjusiam rašytojui Jurgiui Buitkui nesiruošiu lipdyti „kaimo rašytojo“ etiketės. Juk „kaimo rašytoju“ galima drąsiai vadinti ir G. de Maupassant’ą (ko verta vien jo novelė „Tėvas Amablis“ – itin spalvinga valstiečio charakteristika!..) ar W. Faulknerį, kuris iš savo fermos visą gyvenimą nebuvo iškėlęs kojos. E. Dickinson apskritai būtų siaubinga provincialė. Nelyginu šių autorių – lyginimas apskritai yra kvailas dalykas, nes siekiama į Prokrusto lovą suguldyti nevienodo dydžio objektus. Tik norisi pasakyti, kad žmogaus egzistencija, jos virpsniai ir bangos yra labai subtilus dalykas, garsai, kuriems išgirsti reikia jautrios ausies. Gyvenimo sielvartą, siaubą ir nepaaiškinamą grožį galima giliai pajusti tiek kokiame geodeziniame Strėvos lanke surusėjusių kaimų apsupty, tiek spoksant pro prekybos centro „Panorama“ langus į laukinį miesto vandenyną. Tik nieko nepadarysi – kai kurie žmonės neturi klausos, ir tiek.

Daugelį J. Buitkaus apsakymų drąsiai galima vadinti novelėmis – tokios man pasirodė „Lydeka“, „Vasaros vėjas“, „Laukinė antis“, „Žvaigždžių lietus“ ir kt. Jos šiek tiek mopasaniškos – „Laukinė antis“ savo nuotaika kiek priminė vieną G. de Maupassant’o novelę apie nykią sušalusią pelkę ir nušautus paukščius. Žinoma, J. Buitkaus novelėse gal kiek per daug „agrarinio“ kolorito, per daug detalių, tačiau šitos detalės ir ramus pasakojimo tonas ir sukuria keistą, elegišką nuotaiką, suskamba tylios J. Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“ intonacijos. Amžinasis vaikiškas sielvartas dėl šalto suaugusiųjų pasaulio racionalumo („Ėsk, neišsigalvojęs niekų! Nebūk laukinis!“ – sako motina, patiekdama ant stalo Arvydo augintą ir mylėtą antį novelėje „Laukinė antis“). Dėl stipresniojo brutalumo ir neteisybės („Lydeka“). Sumišusios pirmojo geismo ir siaubo nuojautos („Vasaros vėjas“). Pasaulio metafizika („Žvaigždžių lietus“). Nežinau, ar tai „kaimiška“ literatūra. Man regis, tai per siauras apibūdinimas. „Nematomas“ – tyli, rami knyga, į kurios skambesį reikia įsiklausyti. Manyčiau, kad ji ras savo klausytojus.

Knyga kaip snaigė

Baltoji knyga. Nūdienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį. Sudarytojas Vytautas V. Landsbergis. V.: Dominicus Lituanus, 2008. 191 p.

Knyga sudaryta kadaise „Lietuvos žinių“ laikraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ skelbtos „Baltosios anketos“ pagrindu. Į klausimus apie strateginę Lietuvos viziją, valstybinę švietimo politiką, kultūros politiką, savižudybių skaičių, lietuvio nacionalines savybes ir moralinius principus atsakė žinomi Lietuvos žmonės: menininkai, visuomenės veikėjai, kunigai. O kaip neatsakysi, jeigu knygos šūkis toks skambus: „Padorūs lietuviai, vienykimės!“, o ir iškėlė jį ne kas kitas, o Vilius Orvidas, kuriam laisvė asocijavosi ne tik su valstybės padėtimi, bet ir su žmogaus dvasia.

Per knygos pristatymą buvo pajuokauta: na, šioje knygoje – vieni šviesuoliai, o kam gi ji skirta?.. Kas jos skaitytojai?.. Tamsuoliai?.. Knygelė nedidelė, balta, nebaugina nei forma, nei svoriu, nei pretenzingu turiniu. Kad ir koks jau tas tamsuolis niūrus ir nykus būtų, kad ir kaip niurzgėtų, televizoriaus ir politikų gąsdinamas, negi jam neįdomu, tarkim, kaip Lietuvą po šimto metų įsivaizduoja Juozas Aputis ar Jurga Ivanauskaitė?.. Kiek žymių žmonių didžiuojasi, būdami lietuviai?.. Kas jie tokie, tie žmonės?.. (Juk nedaug šiandien rasi tokių, kurie džiaugtųsi savo tautybe.) Ką apie televiziją mano vyskupas Jonas Kauneckas, o apie moralinius principus – Justinas Marcinkevičius?..

Žinoma, gaila, kad daugelis „Baltosios anketos“ medžiagos knygelėje netilpo (leidimą rėmė privatūs asmenys, o iš jų paramos tomų neišleisi). Antra vertus, knygų siaubūnių, sveriančių po kelis kilogramus ir puslapius skaičiuojančių šimtais, ir taip nemaža, paskutinė, mane išgąsdinusi, buvo J. Irvingo „Kol tave rasiu“. Aš tai nenorėčiau nieko ieškoti tokiose šimtapuslapinėse džiunglėse. Juolab kad šiuolaikiniai romanai bastionai vis tiek nepergyvens nei Ch. Dickenso „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“, nei F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“. Taigi ir gerai, kad „Baltoji knyga“ nevirto sunkiu išminties foliantu ir neprislėgė skaitytojo, vakarais lovoje mėgstančio paskaityti. Sakyčiau, išmintingas sprendimas puikias ir protingas šviesuolių mintis ir jų ateities vizijas sutrumpinti ir sukoncentruoti į lengvą, nedidelę knygelę. Matyt, išmintis tokia ir turėtų būti. Lengva, balta, kiek ažūrinė. Lengvai suimama. Ji man panaši į purios sniegdrabos snaigę.

Perskaitęs jautiesi kaip su būriu draugų pabuvęs ar šiaip su maloniais žmonėmis pasišnekėjęs. Ar pasivaikščiojęs po baltą ramybės lauką.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146488. o bet tačiau2009-01-15 09:09
iš recenzentės minčių apie "Saulėlydį" galima būtų pamanyti, kad su šia gan paplitusia popkultūros srove ji susiduria pirmą kartą?

164259. kriste :-( 2009-06-26 03:27
Perskaiciau Saulelydi, visas 4 dalis, uztrukau apie savaite, nereali knyga, gal ir yra kazkokiu neatitikimu, o gal todel, kad pdf. formate skaiciau, bet man asmeniskai labai patiko, laisvalaikio knyga, Speju skaitysiu dar ne viena karta, ir siaip cia nereikia gilintis kaip raso recenzente, skaitai savo malonumui. Daug geriau uz filma.

164260. kriste2009-06-26 03:29
Turejau omeny, kad nereik gilintis, kad vampyras gydytojas ar pns... Visom panelem tikrai patariu paskaityti

179139. christioosha :-( 2010-01-09 18:52
Miela autore, Kiekvieno iš mūsų nuomonė yra svarbi ir verta išklausymo, taigi mano nuomonė apie Stephanie Meyer apysaką ,,Saulėlydis" , kaip ji čia yra vadinama, priešinga jūsiškei. Visuomet smagu atsiversti populiariosios literatūros ,,srovei" priklausančia knygą, nes: a) ją lengva skaityti b) ji ,,neapkrauna minčių``, atpalaiduoja sąmonę c)šiame ir taip nelengvame gyvenime kartais taip norisi pabėgti nuo visų mokslinių, ,,protinių`` ir filosofinių išvedžiojimų. S.Meyer protagonisto Edvardo - vampyro įvaizdį, artinanti jį prie žmogaus, paaiškinčiau kaip ,,tobulo`` žmogaus paveikslo išraišką. Argi genų inžinerija neieško žmogaus patobulinimo galimybių? Gražesnė išvaizda, sveikas kūnas, ištvermė, amžina jaunystė ir t.t. Kodėl Edvardas tobulas? a) jis nemiega b)jis yra nepažeidžiamas fiziškai c) jis neserga jokiomis ligomis d) išlikimui jam nereikia maisto ( minusas - reikia kraujo). Mokslininkai visada svajojo apie žmogaus tobulinimą, nes pramiegame pusę savo gyvenimo, be maisto neišgyventume, vyrauja pasaulinė bado problema, esame pažeidžiami, nuo menkiausio įbrėžimo jaučiame skausmą, sergame ligomis, senstame, mirštame. Taigi Edvardas yra tos svajonės atspindys, išraiška. Jo artinimas prie žmogaus ir ,,blogosios" pusės teisinimas nėra joks nusikaltimas. Autorė visai ne banaliai bando perteikti tas svajones, be to tai nėra mokslinis ir reikalaujantis logiško paaiškinimo kūrinys, tiesiog fantastika, taigi siūlyčiau ir Jums ir visiems atsisėsti ir atsipalaiduoti skaitant šį vaizduotę atp[alaiduojantį, lengvą ,,skaitinį" :) Pagarbiai, skaitytoja Kristina :)

183659. Aurelija :-) 2010-02-21 11:18
Perskaitykit ir jus!

Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:26 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba