ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas?

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mindaugas Navakas. Sulankstytas Nr. 6. 2008
Vytauto Balčyčio nuotrauka

Prologas

Perskaičius parodos „Fojė: kalba ir erdvė pasienyje“ koncepciją, natūraliai kyla mintis, kad bus rodomas socialiai angažuotas menas. Pamačius parodos kūną, tenka iš naujo įsiskaityti į koncepciją, sumažinti 90 procentų teksto užimančių politinio socialinio atspalvio teiginių („regionų socio-politiniai santykiai su kaimyninėmis šalimis“, „apstu nacionalinių ir nacionalistinių įtampų“ ir kt.) reikšmę (iki 8 šrifto) ir sureikšminti vieną trumpą frazę (kalbos, geografijos, vietos ir erdvės temas (įskaitant ir reikšmės vietą bei erdvę) (bent jau iki 16 BOLD, geriau daugiau).


Apie FRAC (kurių kolekcijų pagrindu buvo sudaryta ŠMC paroda „Fojė: kalba ir erdvė pasienyje“) istoriją ir veiklą „Šiaurės Atėnuose“ (2008.XII.19) jau rašė Linara Dovydaitytė, todėl nesikartodama tepridursiu keletą sakinių apie iniciatyvą „FRAC du Grand Est“. Prieš dešimt metų penki Rytų Prancūzijos regioniniai šiuolaikinio meno fondai (FRAC) sukūrė tinklą pavadinimu „FRAC du Grand Est“. Po kiek laiko jis pradėjo vykdyti programą „Kolekcijos be sienų“: rengti parodas ne tik Prancūzijos regionuose, bet ir visoje Europoje. Be kita ko, parodos buvo ypatingos tuo, kad vienas kuratorių būtinai turėjo būti institucijos, kurioje veiks paroda, atstovas (ŠMC atveju tai buvo Simonas Reesas). Taip kolekcija ir priartinama prie šalies šeimininkės konteksto (vietinis kuratorius jį išmano), ir sykiu naujai pažvelgiama į pačią kolekciją. Kita vertus, tai, kad už parodą yra atsakingas FRAC nedirbantis ir todėl jų kolekcijų gerai neišmanantis žmogus, apsunkina galimybes maksimaliai jomis pasinaudoti. Be abejo, darbe dalyvauja ir FRAC atstovai, todėl galiausiai rezultatas priklauso nuo gebėjimo sėkmingai bendradarbiauti.

Turint tai galvoje, verta trumpai peržvelgti, kaip atrodė ankstesnės programos „Kolekcijos be sienų“ parodos. Pirmosiose (Turino, 2003; Varšuvos, 2003 ir Edinburgo, 2004) pristatyti žinomi menininkai, o jų koncepcijos – „nulinės“. Vėlesniosios (Prahos, 2005–2006; Rijekos, 2007) kuruotos laikantis tam tikros koncepcijos, bet abiem atvejais – gana paviršutiniškos („gamtos tema“ ir „kūno tema“). Išsiskiria Bukarešte surengta paroda „Didingi objektai“ („Sublime objects“, 2007), kurioje nenuvalkiota sublimacijos tema įkūnyta pasirenkant vieną su kitu komunikuojančius, bet nepernelyg tiesiogiai susijusius kūrinius. Beveik visose minėtose parodose buvo rodyti tik FRAC kolekcijų kūriniai, tačiau Prahoje, kaip ir mūsų ŠMC, eksponuoti ir kolekcijoms nepriklausantys vietos menininkų darbai. Kadangi ankstesniuose straipsniuose nuskambėjo kritika šio principo atžvilgiu, norėčiau jį pakomentuoti plačiau. Principui pritariu: jis padeda importą keisti abipusiais ryšiais, o su kolekcija bendraujama ne pasyviai-receptyviai, bet reaguojant-koreguojant. Linaros Dovydaitytės nuomone, lietuvių menininkų įtraukimas yra svarbus ne tiek meniniu, kiek rinkos požiūriu. Jei rinkos požiūrį suprasime kaip FRAC užmojį įtraukti lietuvių menininkus į savo kolekcijas, o meninį – kaip kūrinių prasmingumą parodoje, tuomet klausimas darosi sudėtingas. Ne mažiau nei su rinka FRAC kolekcijos yra susijusios ir su meno istorijos kūrimu, prie kurio intensyviai prisideda kolekcijas kaupiančios institucijos; taigi, vertinant tokiu žvilgsniu, šią parodą galima matyti ir kaip sąlyginį „bandymą koreguoti dailės istoriją“. Taip pat nesutikčiau su Danute Gambickaite, kad lietuvių kūriniai kolekcijos kontekste atrodė visiškai ne savo vietoje. Eglės Budvytytės „Žuvies istorija“ įsilieja į aplinkinių darbų (Fionos Tan, Cyprieno Gaillard’o ir kt.) kontekstą; Mindaugas Navakas komunikuoja su minimalizmo klasika ir pastarojo dešimtmečio skulptūra; Gintaras Didžiapetris – su Peteriu Röseliu. Kitaip tariant, lietuvių darbai neatrodo kolekcijoje kaip svetimkūniai – tai yra natūralu, nes jau nuo gana ankstyvo Mindaugo Navako Lietuvos menininkams didelę įtaką daro Vakarų menas, sudarantis FRAC kolekcijų pagrindą.

Grįžtant prie „Kolekcijų be sienų“ programos: kokią vietą jos kontekste užima paroda „Fojė: kalba ir erdvė pasienyje“? Ji pratęsia „Didingų objektų“ pradėtą koncepcijos požiūriu įdomių parodų liniją ar ją nutraukia?

Kaip minėjau prologe (šitai teigia ir Linara Dovydaitytė), oficialioje koncepcijoje iškeliamo politinio socialinio atspalvio meno šioje parodoje nedaug (Alighiero Boetti, Gintaras Didžiapetris, Peggy Buth, Martinas Buckinghamas, Su-Mei Tse). Be pačių kūrinių, su politinio pasienio tema galėtų sietis nebent menininkų kilmė: nemažą jų dalį sudaro Prancūzijos kaimynių – Šveicarijos, Liuksemburgo, Olandijos, Vokietijos, Italijos – kūrėjai. Tai verčia vėl atsigręžti į minėtą ištrauką, kurioje apie pasienį kalbama platesne prasme, ir ieškoti parodos kūrinius jungiančių sąsajų ne politinėje socialinėje, bet bendresnėje plotmėje.

„Pasienis“ (kitaip nei „gamta“ ar „kūnas“) skamba kaip abstrakti, atvira ir interpretacijoms palanki tema. Mąstant apie pasienį ne politine geografine, bet plačiąja prasme (kaip apie paribio zoną), šiai temai paklūsta daug didesnė parodos kūrinių dalis: Stanley Brouwnas („Vienas žingsnis ant vieno metro“) nagrinėja matavimo sistemų ribas, François Morellet – ribas tarp meno kūrinio ir jo aplinkos, Robinas Rhode („Striptizo šokėja“) – tarp galerinio ir gatvės meno, Collectif Fact („Reljefai“) – tarp virtualios ir fizinės realybės, Allanas McCollumas („Tobulos transporto priemonės“) – tarp prekės ir meno kūrinio, Melas Bochneris („Jeigu / ir / arba / abu (gal)“) – tarp meninės realybės ir fizinės realybės, Eglė Budvytytė („Žuvies istorija“) – tarp fikcijos ir dokumentikos ir t. t. Žvelgiant tokiu būdu, „pasivaikščiojimus“ paribio zona būtų galima priskirti galbūt ne visiems, bet – didžiajai daliai parodos kūrinių. Tačiau labiau įsigilinus į ekspoziciją, „abstraktusis paribys“ netampa aiškiu ją sujungiančiu tinklu, veikiau tai – migla, kurioje plūduriuoja kūriniai.

Ką turiu omeny kalbėdama apie miglą ir tinklą?

Ribos ir paribio zonos arba, kaip alternatyva, ribų nebuvimas ir „pilkoji zona“ (grey area) yra labai plati, abstrakti tema, neabejotinai turėjusi būti svarbi įvairiais laikotarpiais skirtingose kultūrose; vis dėlto nepalieka mintis, kad itin reikšminga ši sąvoka tapo XX a. antrosios pusės mene ir jį lydinčioje teorijoje (tuo laikotarpiu numegztas idėjinis šleifas driekiasi iki dabar). Didžiulė dalis jau chrestomatinių tapusių šiame lauke iškilusių idėjų (šiandien, norint įteisinti menininko kūrybą, jos kartojamos vos ne kiekviename straipsnyje ar kūrinio aprašyme) yra susijusios su ribomis: riba tarp aukštojo ir žemojo meno, tarp meno šakų, tarp meno ir kasdienybės, tarp meno kūrinio ir jo aplinkos (fizinio / istorinio konteksto), tarp kūrėjo ir žiūrovo, kalbos ribos, sistemos ribos, socialinių vaidmenų ribos... Visa tai vainikuoja bandymai kvestionuoti, paslinkti, trinti tas ribas. (Vis dėlto sunku pasakyti, kiek realiai ribų / paribio problema yra išskirtinai svarbi XX a. antrosios pusės menui, o kiek tai yra tiesiog meno kritiką ir teoriją persmelkusi idėja...)

Dėl šių priežasčių koduoti XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios parodą raktažodžiu „paribys“ yra paranku, nes po tokiu skėčiu galima sujungti iš pirmo žvilgsnio net tokių skirtingų kūrėjų kaip prancūzų klasiko minimalisto François Morellet ir jaunosios kartos Argentinos videomenininko Sebastiano Diazo Moraleso kūrinius. Tačiau kiek tai prasminga, jei šios idėjos pėdsakų galima aptikti beveik kiekviename XX a. antrosios pusės kūrinyje?

Nemanyčiau, kad reikėtų vengti tokių itin talpių sąvokų kaip „pasienis“. Atvirkščiai, galėtų būti itin įdomu turėti reikalą su labai paplitusia, tačiau skirtinguose kūriniuose, skirtinguose meniniuose kontekstuose įvairiomis formomis išsiskleidžiančia mintimi, tyrinėti jos transformacijas, mutacijas, atrasti netikėtas jungtis ir taip toliau.

Bandydama suvokti parodą man pasirodžiusiu pačiu prasmingiausiu aspektu – pasienio plačiąja prasme požiūriu – pasigedau būtent to idėjos viduje kerojančio tinklo-organizmo. Tai ir turiu omeny, minėdama tinklo ir miglos sąvokas. Tinklas sujungia skirtingus taškus tam tikrais keliais, jis turi savo struktūrą, o migla yra sklidi, visur esanti, tačiau beformė, be vidinės logikos, ji – ne organizmas (šiuo atveju „miglą“ suprantu kiek kitaip nei Arūnas Sverdiolas, vartojęs šią sąvoką neartikuliuotai idėjų sumai apibrėžti).

Žiūrėdama „Fojė: kalba ir erdvė pasienyje“ ir bandydama iš matomo parodos kūno (nemažai gerų meno kūrinių) susikurti mane dominančią parodą, kartais sėkmingai suvesdavau draugėn skirtingiems meniniams kontekstams priklausančius darbus, o kartais atsimušdavau į man neįveikiamas sienas. Pavyzdžiui, įdomus pokalbis mano mintyse susiklostė tarp skirtingų kartų menininkų Peggy Buth ir Claudio Parmiggiani kūrinių: tik prieš kelerius metus sukurto pankiškos socialinės kritikos prieskonio turinčio darbo „Monumentas“ (jame ant stulpo sumautos derva aplietos plokštės) ir kur kas nuosaikesnio, bet tam tikra prasme panašiu „pankišku“ sąmoju pasižyminčio keleto dešimtmečių senumo kūrinio „Nakties žvaigždė“ (jame į Kazimiro Malevičiaus juodąjį kvadratą nurodančios juodos formos sudaro su rusų suprematisto idėjomis besikertančią dinamišką erdvinę perspektyvą simuliuojančią kompoziciją). Tačiau, sakykime, tarp Fischli&Weiss ir Sigalit Landau kūrinių neįvyko joks dialogas (pirmajame – „Vamzdžių video“ – kuriamas videofilmas naudojantis Ciuricho miesto vamzdžių sistemos vidaus videodokumentacija, antrajame – „Spygliuotas lankas“ – nuoga moteris liemeniu suka spygliuotą lanką).

Baigsiu dviem (pesimistine ir optimistine) išvadomis: visa paroda kaip vientisas kūnas yra sunkiai įsivaizduojama, tačiau, žiūrovui imantis iniciatyvos ir rezgant savo tinklus, joje galima susikurti keletą iš įdomių ir tarpusavyje komunikuojančių kūrinių sudarytų parodų. Šiaip ar taip, pristatomų darbų požiūriu tai yra viena įdomiausių 2008 m. Vilniuje surengtų parodų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146653. pasiklojes2009-01-15 21:29
ach tie kuratoriai,menininkai tera tik plytos is kuriu jie stato didinga ir pelninga naujojo meno sventove.....

Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:25 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba