ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (13) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (12) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (27) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų Vilniuj (5) • Su psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnės (7) • SAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (16) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas? (1) • VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (6) • ILONA JANULIENĖ. Eilės (3) • ALBERTAS ŽINEVIČIUS. Eilės (4) • RASA PEKARSKAITĖ. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (5) • RASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (12) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklai (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukė (9) • INGA MIGŪNAITĖ. Miniatiūros (2) • MARIUS ABRAMAVIČIUS. Miniatiūros (2) • HANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (15) • Kur esi, kad nepripėdavai (557) • 2009 m. sausio 16 d. Nr. 2 (924) turinys (3) •

Sutartiniai ženklai

EGLĖ SAKALAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Nenauja knyga



Algimantas Lyva. Gotika. Romanas. V.: Pasviręs pasaulis, 2005. 214 p.

Algimanto Lyvos (g. 1951) romanas „Gotika“ – tai pirmasis autoriaus savarankiškas prozos kūrinys, nes A. Lyva lietuvių skaitytojams daugiau žinomas kaip poetas. Knygą, pasirodžiusią juodraščio pavidalu 2001 metais, autorius suredagavo ir išleido pakartotinai. Kitus epo „Pasviręs pasaulis“ romanus parašė du autoriai – Robertas Kundrotas ir A. Lyva. Lietuvių literatūroje retai pasitaikantį, todėl vertą dėmesio ir analizės epą sudaro 7 knygos: „Pasviręs pasaulis“ (1995), „Oro pilis“ (2002), „Magas“ (1998), „Mirtis Amerikoje“ (1999), „Angaras“ (2000), „Liepsnojanti tuštuma“ (2004) ir „Gotika“ (2005).

Autorius (apibūdinantis save kaip romantiką, postmodernistinėmis raiškos priemonėmis kuriantį epą) teigė turėjęs tikslą papasakoti apie savo kartos jaunimo (deja, jau spėjusio sulaukti vyresnio amžiaus) kolizijas, naujiems laikams pakeitus stagnacijos epochą. A. Lyvos teigimu, kūrinyje galima atrasti gerai žinomų visuomenės veikėjų ir menininkų, o kūryba ir realybė jame yra vienodai svarbios, neatskiriamos.

Pagrindiniai epo herojai – tai ir į savo baltiškąją prigimtį atsigręžę menininkai idealistai, kovojantys dėl savo kūrybinės laisvės, kupini iliuzijų pakeisti pasaulį, ir groteskiški popmeno, valdžios atstovai, bandantys nukirsti bet kokius kūrėjų savimonės daigus, paversti meną preke, ir nihilistai, ironiškai besijuokiantys iš sistemos, į save įtraukiančios bet kurį iš mūsų.

Kaipgi vertinti tokį grandiozinį literatūros reiškinį, ambicingą dviejų autorių (!) sumanymą parašyti tūkstančius puslapių skaičiuojantį epą, dvelkiantį naftalininiu retro, posovietinio jaunimo mąstymu, idėjomis ir problemomis, įspraustą į sudėtingus ir sunkiai vertinamus magiškojo realizmo rėmus?..

Pasak L. Narmontaitės, pastangos sukurti epą negali būti įvertintos kitaip nei titaniškas užmojis ir didingas kūrybinis siekis. Lietuvių literatūroje turime nedaug epinių ir mitinių kūrinių, o „Pasvirusiame pasaulyje“ nagrinėjamos komplikuotos ir daugybės priešingų pozicijų sulaukiančios problemos: kūrėjo tapatybės, savitumo, žmogaus laisvės, buvimo prasmės, analizuojami Lietuvos kultūrinės padėties, verslo, pramogų gilieji pjūviai. „Pasviręs pasaulis“, kai kurių literatūros kritikų teigimu, ne tik kuria naują šiuolaikinį epą, bet ir ieško baltiškojo epo šaknų.

Romane, kaip ir ankstesnėse „Pasvirusio pasaulio“ knygose, jaučiama magiškojo realizmo aplinka. Pasak A. Carpentiero, etninių ir kultūrinių mišinių kontekste archajiškumas ir modernumas egzistuoja kartu. Magiškojo realizmo rašytojai vaizduoja pasaulį, kuriame kasdieniai įvykiai dera su stebuklingais ir magiškais reiškiniais. Ši dermė nė kiek nestebina personažų, šie reiškiniai jiems savaime suprantami ir natūralūs. Negana to, pasak Ch. Gonsales-Krus, magiškojo realizmo romanai skirti intelektualiems skaitytojams, nes juos skaitant reikia kultūrinės antropologijos žinių. Magiškojo realizmo kūrėjai pasitelkia fantaziją, prietarus, religinius ir liaudies tikėjimus, kad išreikštų savo šalies gyvenimo realybę.

O kaipgi esti A. Lyvos romane? Herojus pavadinęs baltiškais vardais (Dravenis, Kantrigirda, Radegunda, Gudrė, Gailė, Gotautė, Svirbutas, Viltaras, Tvirmantas, Butigeida, Staugirdas...), į jų lūpas ir sąmonę įdėjęs pagonišką laisvės dvasią, žmogaus artumo su gamta jausmą ir egzistencialisto filosofo bei kontempliatyvaus vienuolio dzenbudisto žodžius, autorius tarytum atlieka eksperimentą, įmesdamas veikėjus į čia ir dabar kovoti už savo idėjas, už laisvę ir saviraišką, už... (ne?)egzistuojančią teisybę.

Romanas „Gotika“ kupinas sodrių lyrinių vaizdų („pavargusi diena nukrito ant šlapios žolės“, p. 18), čia galima atpažinti autoriaus, kaip poeto, talentą; filosofinių minčių nuotrupų („Galima drąsiai atmesti visas pretenzijas valdyti pasaulį, nes nereikia jokių pastangų, kad naktį šviestų mėnulis“, p. 8); sakiniai daugiaprasmiai, sąmojingi („Ant ilgo daugiakanalio kabelio džiūvo išskalbtas protas“, p. 20), komplikuoti, kartais perkrauti detalių ir jausmų, minčių raidai neretai trūksta vidinės logikos („Spekuliatyvi erudicijos kilpa gali pasmaugti mąslų intelektą, bet ne tuščią protą. Karminas nemąstė apie meną, kultūrą, religiją, todėl tapo neabejotinai dvasingas“, p. 12), kalba tiršta, kartais varginanti. Gausu paradoksų, grotesko, herojų paveikslai šaržuojami, jaučiama lengva autoironija. Tačiau bendrą kūrinio įspūdį gadina epo herojų idealizavimas, verčiantis abejoti charakterių natūralumu, spontaniškumu ir nuoširdumu („Karminas vengė alkoholio, kūryba užpildė gyvenimą, neliko laiko svaigalams, pramogoms ir kvailystėms“, p. 33). Neužbaigti romano moterų paveikslai, paremti vyriškąja, falocentrine pasaulėžiūra, atrodo gan banalūs („Akys vėl nejučiom nukrypo į dvi dailiai nutekintas ir pakankamai apnuogintas kojas. [...] Karminas maloniai nusišypsojo, jis mokėjo deramai vertinti damų grožį. Gudrė atrodė išties įspūdingai, ji švytėjo, gundė, provokavo“, p. 39 ir 53). Eklektiški vaizdai griauna epo įvaizdį ir idėją („Atėjo metas priglusti prie lotosinių Viešpaties pėdų“, p. 213). Tekste randama diskutuotinų, kartais paviršutiniškai ir neatsargiai teigiamų minčių („Proza visada vaidina antraeilį, pagalbinį vaidmenį, kartais virsdama tik poetinio spektaklio dekoracija, formuojančia reikiamą filosofinę nuotaiką“, p. 212). Baltiškoji ir dzenbudistinė, tai yra gamtoje ištirpstančio žmogaus filosofija neapdairiai suplakama su egocentrine pasaulėžiūra („Šviesa – tai laisvė. Šviesa – tai Amžinasis Aš“, p. 211).

Tačiau – lietuviško epo idėja yra labai sveikintina.

Tačiau! Kuo postmodernas skiriasi nuo kičo? Tikroji literatūra nuo grafomanijos? Ar įtikti kiekvienam skaitytojui yra vertybė? Siekti sukurti tobulą, kiekvienai sąmonei priimtiną produktą?

Dažni klausimai, atsakymams liekant už (į)vertinimo ribų...

Tačiau... kankinančiai tiršto ir eklektiško (galbūt tai buvo sąmoningai sugalvota autoriaus) romano skaitymas atsiperka net dėl tokių pamąstymų: „Dravenis išvydo miegantį Vilnių. Senose lovose ilsėjosi pavargę, nereikalingi žmonės. Suklupo pavargusi žemė. [...] Nėra kur slėptis, bėgti. Beprasmiška ieškoti neatrastų upių, ežerų, tikrovės žemėlapyje liko tik sutartiniai ženklai“, p. 209).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 27 iš 28 
2:52:20 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba