ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Apie skalbimo mašinas ir sakralumą

[skaityti komentarus]

Su filosofu ALEKSANDRU DUGINU, radikalaus tradicionalizmo ideologu, parašiusiu begalę knygų apie filosofiją ir geopolitiką, partijos "Eurazija" lyderiu, kalbasi ALEKSANDRAS NIKONOVAS, radikalaus liberalizmo ideologas, Rusijos žurnalistų premijos laureatas, fizikas.

– Žinote, Aleksandrai Geljevičiau, jūsų manifestas apie sakralinės revoliucijos būtinumą Rusijoje man padarė slogų įspūdį iš dalies dėl to, kad parašytas kiek ė-ė... nesuprantamai. Matyti, kad norite kažką pasakyti mums visiems, bet negalite. Ar negalėtumėte dabar paaiškinti? Tokia gera proga pasitaikė...

– Aš parašiau tūkstančio puslapių veikalą apie sakralumą "Absoliuti tėvynė". Dar yra knyga "Paradigminių nuostatų evoliucija moksle". Ir kokių šešių šimtų puslapių paskaitų tomas, kuris vadinasi "Tradicionalizmo filosofija". Ten viskas parašyta. Skaitykite. Kaip galiu visa tai išdėstyti keliais žodžiais?

– Žinau, kad jūs labai protingas. Taip pat žinau, kad žinau, jog jūsų tūkstančio puslapių tomus perskaitys keturi žmonės, o žurnalą "Ogoniok" – gerokai daugiau. Naudokitės proga! Jūs manote, kad senovės laukiniams buvo gerai, jie sėdėjo sau ant kranto ir mokėjo žavėtis paprastais dalykais, tokiais kaip stiklo karoliai. Ne taip kaip dabartinė padermė. O vakariečio, kuris turi skalbimo mašinas ir kondicionierius, siela negyva. Jūs norite atimti iš mūsų skalbimo mašinas ir kondicionierius?

– Taip. Aš noriu atimti iš jūsų kondicionierius, noriu atimti iš jūsų skalbimo mašinas, noriu atimti iš jūsų tą prasmę, kurią jūs įžvelgiate technologinėje pažangoje, ir noriu grąžinti jus prie vertybių, kurios priklauso Absoliuto, būties, sielos sričiai. Mes gyvename pasaulyje, kuris griauna tradicines vertybes. Juk modernybė ir atsirado kaip tiesioginis tradicinės visuomenės neigimas. Apšvietos dvasia, naujųjų laikų dvasia buvo nuoseklus atsisakymas tos požiūrių, mitų, dogmų, tikėjimų ir nuostatų sistemos, kuri lėmė gyvenimą tradicinėje visuomenėje. Būtent tada įvyko vertybinis persiorientavimas nuo dvasingumo prie materialumo, nuo amžinybės prie laikinumo, nuo absoliučių dalykų prie reliatyvių.

Žmonės ėmė vis daugiau dėmesio kreipti į antraeilius dalykus, ėmė lyginti: kas geriau – garbė ar pinigai, pinigai ar patogumas. Išsigimė vertybių sistemos. Šiuolaikiniam mąstymui įteigta, kad komfortas ir patogumas, techniniai gebėjimai patys savaime yra vertybė. Bet jei jūs ateisite į šventyklą ir paklausite mulos, rabino ar stačiatikių šventiko, ar komfortas yra vertybė, ar galima iš skalbimo mašinų skaičiaus spręsti apie visuomeninės sandaros kokybę ir gyvenimo lygį, jie jums atsakys: ne.

– Gerai, kad aš nevaikštau į cerkvę ir neuždavinėju kvailų klausimų. Niekas netrukdo man mėgautis komfortu.

– Tai ir yra esmė. Jūs – epochos kūdikis. Modernybė, Apšvieta – nuo ko prasidėjo? Nuo to, kad Dievo nėra, religija – pasakos, egzistuoja tik tai, ką žmogus gali fiziškai pajausti. Ir štai kai žmogus eliminuoja metafiziką, sako, kad visa tai jam neįdomu, tada skalbimo mašina jam iš tiesų tampa svarbiu kriterijumi. Todėl modernybei skalbimo mašina, komfortas ir patogumas – reali vertybė. O tradicija – ne, iš viso ne vertybė.

– Moterys bus nepatenkintos. Juk su skalbimo mašina lengviau nei su skalbimo lenta. Prisimenu tuos laikus, kai parduotuvėse buvo parduodamos skalbimo lentos. Brrr.

– Maža kas lengviau! Lengviau vaikščioti be kelnių, lengviau nesilaikyti santuokinės ištikimybės ir pasninko. Lengviau būti gyvuliu.

– Man regis, žmogui gyventi vis dėlto lengviau, saugiau ir patogiau negu gyvuliui. Mes ir pramogų turime daugiau.

– Aš manau, kad kiškiai ir musės turi daugybę pramogų, bet jos kitokios. Iš kur mes žinome apie musių, kiškių pramogas? Jūs girdėjote, kaip kniaukia katės? Žmonės taip negali! Mes negalime įvertinti jų pasitenkinimo, jų avantiūrinių egzistencijų...

O žmogus turi tam tikrą užduotį šiame pasaulyje. Tai užkrauna jam ištisą sistemą įsipareigojimų. Pavyzdžiui, priešintis žemiems, tiesmukiems polinkiams į patogumą, gyventi dėl moralinio tikslo. Jei jis atsisako šios misijos, tampa savo vegetatyvinių geismų objektu (pavyzdžiui, realizuoja savo polinkį į komfortą), praranda orumą. Todėl aš ir pasakiau, kad atimsiu iš jūsų skalbimo mašiną.

– O jūs pats ar turite skalbimo mašiną?

– Turiu. Bet man tai ne vertybė! Aš važinėju automobiliu, naudojuosi mobiliuoju telefonu, bet visa tai ne vertybė.

– Gerai įsitaisėte. Jūs sakote: aš pats visa tai turėsiu, tegu vaikinai toliau išradinėja, bet turėsiu visas šias materialias gėrybes ne kaip vertybę! O iš jūsų atimsiu!

– Taip. Todėl, kad tai ne sakralinės vertybės. Sakralumas – kai žmogus susikaupia savyje, susiduria su savo sielos ir atitinkamai su pasaulio sielos patirtimi...

– Atleiskite, aš irgi turiu skalbimo mašiną ne kaip vertybę, bet tik kaip priemonę drabužiams skalbti; tikriausiai aš irgi labai dvasingas žmogus, bet vis tiek nesupratau jūsų paskutinės frazės: kas ta "pasaulio sielos patirtis"?

– Tai, ką jūs iš mūsų atėmėte Apšvietos epochoje ir ko dabar nėra Modernybėje. Sielos patirtis – kada žmogus susiduria su konkrečiu egzistencijos lygmeniu: iš pradžių mintyse, paskui tikėjime, paskui intensyviau patirdamas, pavyzdžiui, ištiktas šoko, streso.

– Nepasakyčiau, kad padėtis tapo aiškesnė... Bet jei jūs vietoj skalbimo mašinos siūlote stresus, tai aš nesutinku. Ar negalėtumėte aiškiai išdėstyti visa tai mums, Apšvietos žmonėms?

– Žmogus susiduria su tuo, kad sielos svarumas, kažkokio vidinio ir visiškai neįžvelgiamo vidinio matmens svarumas pradeda reikštis labai akivaizdžiai. Paprastai tariant, kūniškas pasaulis tampa vis labiau perregimas, o dvasinis – vis konkretesnis. O šiuolaikinis pasaulis tuo netiki, jis remiasi prielaida, kad siela neegzistuoja. Ir čia prasideda sudėtinga Apšvietos dialektika. Tiesiog kai mokslininkai pradėjo viską matuoti, daryti visokius apskaičiavimus, jokios sielos nerado. Štai ir nutarė, kad sielos nėra.

– O jei jos nėra, tai nėra ir Paskutinio teismo. Klausykite, bet jei sielos ir Dievo egzistavimo iš principo neįmanoma įrodyti, kam apskritai jais remtis?

– Bet juk nieko neįmanoma įrodyti! Kaip parodė vienas puikus epistemologinio anarchizmo teoretikas, Galilėjaus eksperimentai siekiant įrodyti atomistinę teoriją buvo sufalsifikuoti! Gryna savireklama! Jau seniai įrodyta, kad jokių atomų nėra.

– Kaip? Oi... Ne, geriau nelieskime šios temos, nes pradėsiu karščiuotis. Arba prapliupsiu raudoti... O apskritai – koks jūsų išsilavinimas?

– Aš – filosofas!

– Vadinasi, jokio išsilavinimo... O štai aš turiu šiokį tokį išsilavinimą – šiek tiek nusimanau apie fiziką.

– Jūs tikriausiai nekoks fizikas.

– Kur jau čia man... Vadinasi, atomų nėra? Ir elektronų nėra? Ir protonų? Kaipgi čia išeina, kad ir ko jūsų paklausi – nieko nėra...

– Žinoma, nėra. Visa tai pasenusios XIX amžiaus popmokslo hipotezės. Yra tik superstygos. Aš labai glaudžiai bendrauju su Poliakovu, kuris sukūrė superstygų teoriją.

– Kuriuo Poliakovu – Aleksandru ar Dmitrijumi? A, Dmitrijumi. Tada aišku... Aleksandrai Geljevičiau, jūsų filosofija, žinoma, labai įdomi, bet jūs gi suprantate, kad jūsų teorija – kaip čia pasakius... – egzotiška.

– Suprantu, kad atstovauju labai seniai pralaimėjusios stovyklos pozicijoms. Bet klausimas: kai Kristų nukryžiavo, ar jis laimėjo? Įsivaizduokite, kad jus kala prie kryžiaus už tai, kas jums neakivaizdu – už tikėjimą. Iš tikrųjų persmeigia delnus vinimis, paskui iš tikrųjų degina, išduria akis... O jūs priešpriešinate šiai visiškai konkrečiai prievartai tik savo sielos faktą.

– Man artimesnė Galilėjaus pozicija. Jis atsižadėjo ir taip išsaugojo tiek savo gyvybę, tiek savo žinias – "Ir vis dėlto ji sukasi". Žmogus nebuvo aklas fanatikas.

– Ačiū Dievui, kad stačiatikių kankiniai elgėsi ne taip kaip Galilėjus. Dabar atėjo Antikristo laikai; jis gundo: kam visa tai? Modernas – tai pagunda. Jam sunku priešintis.

– O kam jam priešintis?

– Žinote, sotus alkano nesupranta.

– Mudu abu sotūs. Mudu abu turime automobilius, mobiliuosius telefonus, skalbimo mašinas... Ir tai vienas kito nesuprantame! O jūs norite įrodyti tiems, kurie nieko neturi. Žinote, kad nustotum būti daiktų vergu, reikia iš pradžių tapti jų šeimininku!

– Nauja mintis, nors turiu abejonių, ar jūs teisingai ją suprantate...

– Paaiškinsiu, kaip ją suprantu, nors maksimų, kaip ir anekdotų, nereikia aiškinti. Įsigijęs buitinio komforto daiktą, žmogus gana greitai prie jo pripranta ir nustoja jausti teigiamas emocijas. Tačiau prieš įsigydamas jis apie tą daiktą svajoja – štai tada daiktas jam yra tikra vertybė, svajonė – būtent IKI įsigijimo. Paskui žmogus tiesiog naudojasi daiktu. Tai paprasta psichologija. Tai ar ne geriau naikinti materializmą tiesiog suteikiant žmogui galimybę įsigyti daiktus?

– Geriau vis dėlto naikinti... turiu omeny "materializmą"... Kol Europa neperėmė tokių – hedonistinių, pragmatiškų ir individualistinių grynojo pasitenkinimo – vertybių sistemos, ten "pjovė" konservatyvių grupių pasipriešinimą. Buvo karai, revoliucijos, sušaudymai, giljotinos, buvo Vandėja. Visas istorijos procesas, konservatoriaus požiūriu – tai degradacijos procesas.

– Nepavydžiu jums. Jūsų požiūris į pasaulį liūdnas. Mano – optimistiškas. Mano liberaliu požiūriu, istorija – tai nuolatinės pažangos procesas, taip pat ir humanizmo bei žmonių santykių srityje. Naujos technologijos gimdo naują humanizmą. Kam jūs su mumis kovojate? Mums čia gerai. O jūsų pasaulis – siaubingas, nuobodus, dogmatiškas...

– Tokia ir yra etikos esmė – kova. Pasaulis orientuotas į desakralizaciją. Galima tam pasakyti "taip", galima pasakyti "ne". Galima pasakyti "tai puiku", o galima pasakyti "tai siaubinga, tai tragedija!"

– Nesuprantu, kodėl patogumai ir komfortas tragiški?

– Jūs manote, kad ne. O aš manau, kad žmonių ir civilizacijų, suteikiančių patogumo principui vertybės statusą, atsiradimas yra pasibaisėtinas žmogaus orumo įžeidimas! Todėl, kad kūnas kovoja su dvasia. Šėtonas su Dievu. Kai tik kūną iškeliame į sielos, o žmogų – į Dievo vietą, pažeidžiama vertybių hierarchija: žemesnioji užima aukštesniosios vietą.

– O kodėl jūs nutarėte, kad žmogus, palyginti su Dievu, – žemesnioji vertybė? Mano manymu, priešingai.

– Todėl, kad tai Tikėjimo tiesa, Tradicijos tiesa, vidinės sielos patirties – kuri man yra vienintelis tikrovės kriterijus – tiesa.

– O man jūsų patirtis, nors ir labai juokinga, visai nėra tikrovės kriterijus, juo labiau vienintelis. Įrodyti jūs man nieko negalite, nes jokie prietaisai sielos nefiksuoja. Kaipgi mums sutarti?

– O aš ir nesiruošiu niekam nieko įrodinėti.

– Ruošiatės! Kitaip kam rašytumėte knygas?

– Savo vienminčiams. Turiu daugybę šalininkų ir esu politinės partijos lyderis. 15 000 žmonių užsirašė į mano partiją. O tai jau paprastą pritarimą viršijantis mobilizacijos lygis.

– Mažas jų būrys, baisiai tolimi jie žmonėms.

– Mažas. Bet Amerikoje, tarkim, fundamentalūs protestantai (nors aš nepritariu jų pažiūroms, nes tai gryna erezija) labai įtakingi. Jų televizijos pamokslininkai surenka milijonines auditorijas.

– Beje, apie Ameriką... Žinau, kad jūs labai nusiteikęs prieš globalizmą, prieš amerikietiško gyvenimo būdo skverbimąsi.

– Žinoma. Globalizacija – tai Antikristo planas. Mes tampame vis mažiau suverenūs, į mūsų buitį skverbiasi svetimi elgesio kodai, normos, nuostatos.

– Na ir kas? Argi ne vis vien, kokius elgesio kodus pasirinksi? Savus nacionalinius ar svetimus? Koks skirtumas, ką dėvėsi – siuvinėtą rusišką palaidinę ar languotus kaubojiškus marškinius? Svarbiausia – gyventi taikiai ir netalžyti vienas kitam galvų – pavyzdžiui, kovojant prieš languotus marškinius už siuvinėtą palaidinę.

– Jūs samprotaujate kaip neraliuotas avigalvis! Kaip ultramiesčionys, kurių nebeliko net tarp "Novaja gazeta" skaitytojų! Mes daugelį amžių gyvenome šioje žemėje, o mūsų tėvai ir seneliai kovojo už kultūrinį savitumą. Tai ką – dabar nusispjaut į visa tai?

– Mes neatsakome už jų veiksmus. Protėviai turėjo savo gyvenimą, o mes turime savo. Jei mano prosenelis buvo kariškis, senelis buvo kariškis ir tėvas buvo kariškis, tai dar nereiškia, kad ir aš turiu eiti į karo akademiją.

– Aš tradicionalizmo ultraideologas. Dirbu atitinkamo psichologinio tipo žmonėms. Ne tokiems kaip jūs.

– Jau žinau atsakymą, bet noriu išgirsti jį iš jūsų: kodėl nešiojate barzdą?

– Todėl, kad pagal stačiatikių tradiciją vyras be barzdos – tarsi be kelnių. Beje, aš sentikis.

– Petro I laikais piliečiams prievarta skusdavo barzdas. O jūs nusiskustumėte ar eitumėte ant ešafoto?

– Neskusčiau! Mano protėviui Savai Duginui nukirto galvą už "daškovišką" propagandą, jis platino vadinamąsias "duginkas" – sąsiuvinėlius, kuriuose buvo pasisakoma už patriarcho valdžią, kai anuometiniai gaidarai darė Rusijoje savo demokratinę tvarką...

– Vadinasi, visa tai paveldėta!

– Galima sakyti ir taip. Rusų tauta turi didžiulę pasipriešinimo vakarietiškumui tradiciją, savą kankinių sistemą. Vėliau ši tradicija iš dalies perėjo į sovietinę, įžvelgusi joje savo tąsą. Žmonės ėjo į mirtį ir darė nuostabius žygdarbius...

– Kad tik nereikėtų skustis.

– Taip! Nes barzda – tai simbolis!

– Viešpatie! Jei jums taip brangūs simboliai, susikurkite kitą, ne tokį pavojingą.

– Nieko sau! Juk tai daugiaamžė tradicija, kaip galima!.. XIX amžiuje, infiltruojant konservatyvias tendencijas, mums pavyko įveikti provakarietišką XVIII amžiaus monarchiją, pasukti istorijos ratą atgal – sugrąžinti barzdas, aštuonkampį stačiatikių kryžių ant cerkvės.

– Visa pasaulio istorija – tai kruvina kova dėl kelnių fasono!.. Jūs už diržo užsikišęs mobilųjį telefoną, namie – automatinė skalbimo mašina... Nejaugi dėl barzdos eitumėte ant ešafoto?

– O ką aš veikiu, jūsų nuomone? Visas mano gyvenimas – ešafotas. Aš priešinausi Vakarams politiškai. 1993 metais gyniau Aukščiausiąją Tarybą su ginklu rankoje. Ar tai ne ešafotas, kai į tave šaudo iš tankų?.. Rusija labai fundamentali, ji su siaubu žiūri į tai, ką su ja išdarinėja pažangos šalininkai. Pasak autoritetų, anksčiau ar vėliau išauš diena, kai mes grįšime prie savo šaknų...

– Nė velnio ji neišauš. O prie šaknų mudu abu atsidursime, kai užkas į kapelį. Tikiuosi, kad tai bus negreitai.

– Ateis laikas, kai ritimąsi į bedugnę sustabdys tūkstančiai duginų.

– Tada mes vėl užsiauginsime barzdas, susijuosime karnomis, įsispirsime į vyžas ir eisime arti?

– Beje, nešioti barzdą ir karnų juostą – didelė dorybė. Ištikimybė šaknims reikalauja valios, ir nieko čia nėra juokinga. O arti – tai gali tapti vieninteliu išsigelbėjimu.

www.arctogaia.com (straipsnis iš žurnalo "Ogoniok")

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5171. Maja2003-07-28 11:55
Nuskusti tam filosofui barzdą, atimti mobilkę, skalbyklę ir šautuvą, o paskui nukryžiuot!

5172. ji2003-07-28 11:59
Atrodo,radikalusis sparnas prarado galva visai.Juk mokslas nera materialumas grynas, o metafizika tikrai nera vien tik religijos nuosavybe.Apskritai mintys dvelkia seniena, tarsi kokiame XVIIIa. pliektusi Didro sekejai ir klerikalai.Kai kurios mintys tiesiog juokingos ad absurdum.Be to, yra pasakyta:"Netikek netikrais pranasais".O kaip atskirti netikraji.Labai paprasta-jis neskleidzia neapykantos ir savo priesininku nevadina avigalviais.Isivaizduoju koki Kristu, saukianti savo apastalams:"Jus, avigalviai,ar nematot, kad is numirusiuju prisikeliau".Ir dar "dvasingieji", siekiantys valdzios zemiskosios,yra itartini tipai.Rusijoje gal daugiau liberaliu zmoniu, o barzdotieji "mensevikai"...

5184. klipas2003-07-28 15:53
Tiesiog nuostabus intervas su velniškai gera mintimi – tokie tiesiog negali tarpusavyje susišnekėti. Ir kaltas čia ne provokatorius A. Nikonovas ar pakrikusio (tiesą sakant, abu jie pakrikę) A. Dugino negebėjimas tvardytis – kaltos iš pamatų skirtingos ir niekada nesueisiančios pozicijos. O A.D. sprendimas kovą prieš materializmą ir vartotojiškumą visuomenėje pradėti nuo materialių daiktų naikinimo yra iš tiesų įdomus. Galima pagalvoti, kad tokius kaip A.D. (eurazijizmo sekėjus) padėtų išnaikinti barzdų skutimas ar cerkvių griovimas.

5228. Čia tik mano mintys :-) 2003-07-30 14:03
Ar skalbimo mašina yra vertybė ir kokio lygio, priklauso nuo kieikvieno iš mūsų. Vienas dalykas iš jos daryti stabą ir sakyti: aš be jos negaliu gyventi ar pan. Kitas dalykas - tiesiog naudotis tuo, ką Dievas ir šiandien kuria per žmogų. Dar apie barzdą. Daug žmonių mirė gindami dogmatinius įsitikinimus. Barzda iš Dievo,- sako jie ir netenka galvos. Nesakysiu, kad tai kvaila. Tiems, kurie žuvo, tai turėjo pramę, bet aš nemanau, kad tikėjimas yra įsitikinimai, dogmos ar dar kas nors, kas teikia ribas. Anaiptol. Deskralizacija. Čia sutiksiu su Duginu. Ji vyksta tik dėl to, kad žmoneliai skuba taip labai, kad net nepastebi, jog nepažįsta savęs ir jiems taip gyventi gera. Bet tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, o ir malonė iš Dievo. Nes tas, kuris pažino save, atrado Dievą, kuris gyvena kiekviename mūsų, nes Dievas yra Gyvybės davėjas.

5235. neverland2003-07-30 17:31
atimti premija iš žurnalisto reiketų.... tox jau nervingas... o apie pašnekova atskira šneka...

5254. nerka2003-07-31 16:18
idomu, ar kas atkreipe demesi, kad sitas filosofas sneka visai kaip musu filosofai: sliogeris, juozaitis, ir siame laikrastyje savo mintis destantis Ozolas. Tik pakeisk rusiska barzda i lietuviska miline, staciatikybe i lietuviu kalba ar dar ka nors - ir viskas bus vienas prie vieno. Idomu, labai idomu...

5260. cikada2003-08-01 13:38
rusu radikalai yra idomus ir sugeba pralinksminti, tik nereikia jiems i rankas duot valdzhios, o vat ju liberalai dazhniausiai yra chamai ir chuliganai...net jei jie ir fizikai...

5286. Benigna2003-08-02 13:03
keule as tave myliu anyway, cikada myliutavo ciksejima

5287. Benigna2003-08-02 13:05
keule, nupirk man skalbimo masina automatine , acibodo rankom skalauti ir grezti

5389. kirvis :-( 2003-08-06 13:33
Kazkoks keistas tas interviu... Idomu, ka juo noreta pasakyti? Kazin, ar Satenams tikrai tinkamas straipsnis...

5457. Benigna2003-08-07 19:04
nusipirkau skalbimo masina pati ple

119023. vikotiiix :-) 2008-06-01 13:00
zjb tikrai ljb sauniai

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:47 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba