ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Korektūros klaida

LLŪNĖ JANUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 23 (657)

Kada gi grįš pagaliau Viktoras su Paulium?

Dieve, koks nuobodumas!

"Sniegti, lyja, mūs šalyje,

Ei vija, kanapija..."

Iš kur čia? Rodos, Binkis. Dabar jis galbūt ir visi kiti sėdi Konrado kavinėje... Kaip tik pats laikas: pusiau pirmos. Debesys dūmų, užšalusi kava ir karštos kalbos. O pakampiais susėdusios poniutės žiūri į juos, kraipo galvom ir stebisi, kaip galima ištisas valandas kalbėti, ginčytis, projektuoti ir nė minutės nepaskirti paskutiniams pletkams aptarti.

Dovydėnas taip pat ten sėdi ir, žinoma, lošia domino. Už savo romaną jis gavo iš valstybės premiją, o iš žmonos – dukrelę. Dabar jam gerai: pas Konradą gali ramiai pralošti kelias partijas domino, gali gerti užšalusią kavą, – jis žino, kad jo laukia šiltos, mažytės rankutės, kurios įsikibs į jo didįjį pirštą ir privers pamiršti kavos šaltumą. O vakare jaukiam kabinete tylus ir ramus jis sėdės ilgas valandas prie popieriaus lapų krūvos.

Gera turėti jaukų butuką ir jaukią šeimyną...

Reikėtų gal ir man ją įsisteigti?

Geras, švelnus vyras... rausva šviesa iš po šilkinio gaubto (ne, kanarkų nebus!) ir koks nors toks pilvūziukas, kuris spiegdamas viską daužo, skaldo ir laipioja ten, kur jam visai nereikalinga laipioti...

Geras, švelnus vyras...

O savaitę po vestuvių tas geras ir švelnus vyras pakels man žvėrišką skandalą, aprėks priešpaskutiniais žodžiais ir uždraus susitikti su mano draugais vien dėl to, kad jie vyrai, o aš moteris ir, jo nuomone, mes visai negalime turėti jokių bendrų reikalų.

O man dėl linksmumo pristatys porą poniučių, kurios mane kankins pasakom apie Petraičių šeimos gyvenimo paslaptingus dalykus, nors tų Petraičių aš niekad nebūčiau mačiusi.

O pilvūziukas, kurs viską skaldo ir laužo, pagaliau nebesiorientuos, kurio klausyti, nes tas geras ir švelnus vyras norės išauginti iš jo susipratusį pilietį, pasiryžusį, vos tik kam mirktelėjus, griebti šautuvą ir pilti į kailį pirmam pasipynusiam priešui... O aš jau nuo lopšio kalsiu jam į galvą, kad visi žmonės – broliai ir kad visai nėra jokio reikalo daužyti šautuvo buože galvą nieko tau blogo nepadariusiam piliečiui, kurį tu pirmą sykį matai, vien už tai, kad jis per apsirikimą gimė ne Lietuvoje, bet kitam krašte.

Ir pagaliau, taip ir nesusiorientavęs, tas mažytis pilvūziukas išaugs į didelį padaužą, gaus per protekciją gerą tarnybą, vakarais gers restoranuose ir loš preferansą iš pusės cento ir, pirmai progai pasitaikius, išeikvos valdiškus pinigus. O per tautos šventes kalbės vis vienas ir tas pačias patriotines prakalbas, kurių niekas neklauso, pasibaigiančias vis tais pačiais žodžiais: "Taigi, gerbiamieji, triskart valio!"

Ne, geriau nereikia man to pilvūziuko.

Vis lyja, lyja ir lyja...

8

Tokia bjauri diena, kad tiesiog nežinia, kur ir dingti. Jeigu rytoj bus tas pats, lįsiu į Seną ir daugiau iš jos nebeišlįsiu.

Pabudau rytmetį ir išsyk supratau, kad iš šios dienos nieko gero negali būti: lyja vis taip pat kaip vakar, nors jau ketvirta diena, praustuvas sugedo, ant kaklo iššoko kažkoks spuogas, pinigų nėra, langas staiga nei iš šio, nei iš to nebeatsidaro... Nors imk ir pasikark!

Drybsojau vėl visą dieną ant sofos. Tarnaitė atnešė trisdešimt frankų, nes mato, kad visai įpuoliau panikon be pinigų, o visa mūsų kompanija dabar tokia pat biedna ir vienas kito sušelpti negalim. Vakar Viktoras pardavė paskutinius du tuščius butelius ir už gautus pinigus abu išgėrėme po kavos puodelį. Na, jau ir gyvenimėlis!

Šiandien susibariau su visa mūsų kompanija, išvariau lauk Morisą, o tam prancūziukui André pasakiau, kad jis prie manęs daugiau ne tik nedrįstų lįsti, bet kad apskritai aš jo daugiau visame mūsų Lotynų kvartale nebematyčiau.

O dabar, vidurnaktį, sėdžiu apsiašarojusi savo kambary ir ieškau vinies sienoje.

Tikra tragedija.

Kad ir dabar: turėjau vieną cigaretę, baisiai norėjosi rūkyti, bet – degtukų nė kvapo! Išgriozdžiau visą palovį, išslankiojau keliais, lyg aplink altorių, visus kampus, išverčiau visą komodą... Pagaliau vienas atsirado. Tas, žinoma, bedegant nulūžo ir nieko iš to neišėjo. Velniava – ir tiek!

Jei taip kitą dieną, tai tas degtukas puikiausiai būtų įsidegęs, bet šiandien jis prisitaikė prie visos dienos stiliaus ir – nulūžo.

Ir dabar, pirmą valandą nakties, turėjau tamsiais laiptais lipti į septintą aukštą, žvalgytis, ar nėra kur vaiduoklių, žadinti Paulių, su kuriuo prieš tai susipykau, ir prašyti degtukų...

Puiki dienelė!

Per pietus grįžo iš provincijos, kur buvo išvažiavus kelioms dienoms, mano pažįstama prancūzaitė Žozeta. Nuėjom kartu į kavinę, kur aš, žinoma, sėdėjau lūpą atvėpusi. Paskui atsirado kažkokie du sulaižyti ir suprosyti prancūziukai, jos pažįstami, ir iškvietė mudvi pasėdėti į Liuksemburgo parką.

Per tą visą sėdėjimą aš tiek ir tepasakiau:

– Ar turit degtukų?

Ir antras sakinys:

– Man jau laikas eit namo.

Žozeta jiems mane prieš tai išreklamavo, kad "ir simpatiška, ir įdomi, ir t. t.", o iš to viso simpatiškumo ir įdomumo išėjo vienas juokas!

Šiandien viena iš tokių dienų, kai norisi lįsti į grabą, užsivožti jo dangčiu ir laukti, ką šviesesnio atneš rytojus.

O jeigu ir rytojus nieko neatneš?

Morisas atėjo šiandien visai be balso: visą laiką iš gripo neišlenda. Vis jam šalta ir šalta, amžinai kosi ir čiaudo ir amžinai dreba nuo kažkokio įsivaizduoto šalčio.

Rodo kažką rankom, mirkčioja akim, o iš gerklės tik šnypštimas eina.

– Tikras trigonosefal, – sakau jam.

Žadėjom šiandien visi eiti vakare teatran, bet, aišku, kur su tokia šnypščiančia gyvate eisi.

Apsiverkiau ir pasakiau, kad jis tiek ir težino: arba kosi, arba čiaudo, arba laboratorijoj tupi. O koks man iš to viso džiaugsmas?

– Nereikia, – sakau, – man tavęs. Šalk, kiek tau patinka, čiaudėk, drebėk, o mane palik ramybėj!

Nusibodo pagaliau ir tie jo nuolatiniai kibimai prie manęs: "Ji rūko, ji lošia kaulais, ji geria vyną ir t. t., ir t. t."

Pas juos, girdi, vyrai baisiai mažai rūko ir geria, na, o moterys – visai ne. Jei kas pamato moterį rūkant ar geriant, ji amžiams puola visų akyse.

– Kai gyvensim pas mus, aš tau duosiu kasdien po vieną cigaretę, – sako jis, – bet rūkyti turėsi pasislėpus nuo kitų.

Puiku. Labai linksmos perspektyvos! Bet kol aš esu dar Europoj, tai galiu rūkyt nors ir dešimt cigarečių išsyk įsikandus! Ir nėra ko prie manęs nuolat kibti!

– Eik, – sakau, – ir pasiieškok sau kitos, kuri nerūko, negeria, nevalgo ir nemiega. O aš darau, kas man patinka.

Be to, dar šiandien galutinai išaiškinau iš tų šnypštimų jo pažiūras į primityvųjį gyvenimą kur nors tose salose, bananais apsikarsčius, tarp beždžionių.

– Civilizuotas žmogus, – sako jis, – nebegali taip gyventi. Tik trumpą laiką galbūt, o paskui vėl pasiilgsta civilizuoto pasaulio.

– Velniop civilizuotą pasaulį!

– Bet juk tai nesunku padaryti, – šnypščia jis. – Nuvažiuosim pas mane į salas ir galėsi pagyventi primityviai. Bet pamatysi, kad ilgiau kaip tris keturis mėnesius neištversi.

– Ne, – rėkiu, – noriu gyventi negyvenamoje saloje – ir tiek!

Kai aš užvažiavau ant tos "negyvenamos salos", tai jokiu būdu jis mane nuo jos negalėjo nutempti.

– Ten taip pat gyvensim mieste, bet ne miške, nes mieste aš galėsiu dirbti. Pinigai juk reikalingi!

– Nereikalingi! – rėkiu. – Aš noriu vaikščiot lapu prisidengus, gulėt po palmėm, valgyt bananus... Kam ten pinigai? Pasistatysim iš šakų palapinę ir gyvensim!

– Taigi, – juokiasi jis. – Kol tą palapinę pastatysi, tai tu jau dumsi atgal į Europą! Irgi, matai, naujas Robinzonas Kruzo atsirado!

Už tą Robinzoną Kruzo visą pusvalandį su juo nešnekėjau. Koks tipas... Pats ką tik iš bananų lapų išlindo, o drįsta mane, civilizuotos Europos gyventoją, Robinzonu Kruzo pravardžiuoti!..

Paskui jis man pradėjo gražiuoju aiškinti, kad, girdi, tas visa gražu tik filmose, romanuose... Kad gera taip pagyventi atostogas, trejetą mėnesių... Kad aš, europietė, jokiu būdu neištverčiau ilgai tokio gyvenimo ir kad gyvenimas tame jų "mieste" man jau bus pakankamai primityvus, palyginti su Europa.

Bet aš, – kai įkando mane ta salų musė! – pati žinau, kad tikra durnystė, kvaila tas visa, bet nenusileidžiu, ir tiek. Nė iš vietos.

– Arba, – bliaunu, – aš gyvensiu negyvenamoj saloj, arba tučtuojau Lietuvon išvažiuoju!

Dėl mano išvažiavimo Lietuvon jis tik sumurmėjo: "Neišvažiuosi... paliksi su manim", o dėl negyvenamos salos, tai žada ją man įsteigti tik atostogoms.

– Jeigu taip, – sakau, – jeigu tu toks jau labai civilizuotas prancūzas, tai man tokio nereikia. Civilizuotų prancūzų pilna kiekviename žingsnyje!

Į tai jis man atsako, kad aš noriu gyventi kaip laukinis žvėris ir kad mane dar reikią padresiruoti.

Po to, žinoma, vėl buvo padaryta tylos valandėlė...

Po ilgoko "susikaupimo" aš jam pranešiau, kad jeigu aš esu Robinzonas Kruzo ir dar laukinis žvėris drauge, tai jam nėra ko vaikštinėti pas visokius Robinzonus Kruzo. O jis man į tai atsako:

– Ryt šeštą valandą būsi namie?

– Čia mano reikalas, kur aš būsiu.

– Aš ryt ateisiu lygiai šeštą.

– Robinzono Kruzo tuo laiku nebus namie.

– Tai kur jis bus?

– Jis sėdės kokioj nors negyvenamoj saloj.

– Aha, vadinasi, kavinėj pas Dupont’ą. Aš ateisiu pas Dupont’ą.

– Niekur aš nebūsiu! Ir kavinėj nebūsiu!

– Tai aš ateisiu poryt.

– Ir poryt nebūsiu! Jeigu aš Robinzonas Kruzo, tai susirasiu sau Penktadienį ir sėdėsiu su juo negyvenamoj saloj!

Aš jam kalbu viena, jis man atsako kita. Aš jam sakau: "Sudiev, šį sykį jau sudiev, bet ne iki pasimatymo", – o jis atsako: "Taigi ryt šeštą".

Nusprendžiau baigti tą egzotišką romaną. Velniams man reikia juodo, civilizuoto prancūzo?! Civilizuotų prancūzų yra visa galybė baltų, o jis man buvo įdomus kaip juodas. Aš maniau, kad jo pasaulėžiūra taip pat juoda ir kad jis tik ir tesvajoja apie gyvenimą gandro lizde, įkeltam į palmės viršūnę... O čia dabar! Nei šis, nei tas.

Akyse man nuo jo jau aptemo ir pradedu vakarais baidytis šešėlių koridoriuje: vis manau, kad tai jis.

Pakaks. Išvažiuosiu Lietuvon, o jis tegu džiaugiasi ta savo civilizacija, kiek tik jam telpa.

Jeigu aš esu ir Robinzonas Kruzo, ir laukinis žvėris – tučtuojau išvažiuoju.

9

Yra pas mus čia vienas komiškas personažas – advokatas. Kad jis advokatas, nieko ypatingai komiško, bet juokas ima iš to, kad kur tik būsi, vis tiek kuriuo metu, visur jį sutiksi. Kaip jis spėja visur – nuostabu! Atrodo, kad mažiausia dešimt jo egzempliorių po miestą vaikšto.

Kilimo jis, žinoma, iš Lietuvos žydų ir, remdamasis tuo, kad jau keleri metai gyvena Paryžiuje, pamiršo lietuviškai kalbėti.

– Vakar išėjo į gatvę ir pamatė Viktorą.

– Kas pamatė?

– Aš.

– Tai kam gi jūs, Glikai, apie save trečiuoju asmeniu kalbat? Jūs gi ne indijonas!

Arba:

– Aš stovėjo su šautuvas prie karo sandėliai, kada buvo kariuomenėj. Priėjo karininkas ir pasakė: "Sveikas". Aš nusišypsojo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5155. alina :-) 2003-07-27 21:09
Reikėtų kiekviename numeryje nurodyti dailininko Viktoro Petravičiaus - įliustracijų autoriaus pavardę. Jei būtų galimybė-išleisti knygą-tai būtų kaip paminklas pieškario Paryžiui ir Kauno menininkams.

5220. memuarija2003-07-29 21:52
koks dar paminklas ir dar prieskario paryziui? Nelabai daug kuo pasikeite yra dalykai, paprasciausi choses ancients-: si vos yeux penetrant jusquaux choses futures/vous pouvaient enseigner leurs belles aventures----- ir, je serais sans feu si j etais sans Amour----

5338. onė2003-08-04 21:10
neiškart ir "įsikirtau", jog tai prieškario Paris. ačiū, kad atkasėt tokį tekstą. et... Paris est toujours Paris :)

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:46 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba