ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Trys kreipiniai

JONAS SERAPINAS

[skaityti komentarus]

Nr. 1

Aš nežinau, ar gerai tu darai, kad leidi man būti tokiam daugianoriam ir daugialypiam. Man kelia nerimą tavo buvimo netikrumas. Tu leidi save justi, bet uždraudi suprasti. Tu tūnai tamsioje kertėje, o kai apšviečiu ją, ten nieko nerandu.

Aš ieškau tavęs gamtoje. Ieškau žolėje, medžio žievės rezginėse, lapų gyslose. Bandau žemės plutą – gal kalba ar tik pakenčia. Ieškau mirštančiojo akių valksnoje ir paskutiniame judesyje – lyg panašu, o patikrinti negaliu. Nepavargstu lenktis prie žemės, o randu tik kurmio išraustą angą, kuri seniai nekvėpuoja. Tu džiugini mane, kai lankai paukščiu, kai jis kviečia, sparnu liesdamas žandą, kai šauna į mano namo vidų, klykteli ir, nesulaukęs pritarimo, lekia lauk. Kai matau, kad kartais jis geltonas, kai kalba su manim giesmėmis, net tada, kai lauke pūgos ir akla naktis. Aš apsalęs, kai matau katės akių dugno kerus, iš ten duodi ženklus, bet uždraudi įeiti. Mainais kvieti prie bičių šeimos ir liepi nebijoti, nors jų ten daug, jų žvilgsniai įkypi, jie seka mano rankas ir uosto silpnumo kvapą. Aš nežinau, ar tau tikrai neskauda, kai perkertu tave pusiau tą dieną, kai tu būni sliekas.

Nerimstu, nesustoju, ieškau tavo buvimo žymių. Brendu per plūktą žemę ir juodžemį, traukdamas silpnais plaučiais kadagių ir alksnių orą, negaliu atsistebėti kas mane supa. Brendu per vandenį-ledą, liūnus, samanas, paleidęs kirvio kotą, vartau pakeltą nuo žemės akmenį, žiūriu į jo dryžius, rainelės intarpus, upėtakio šlakus, paskui trumpai dusteliu ir padedu atgal, atsiprašydamas už sutrukdymą.

Netveriu savo kailyje, piestu stojasi gyvaplaukiai ant mano kūno, o balsas, sunkiai tramdomas viduje, ištrūksta laukan duslaus pritarimo ūktelėjimu. Prarandu laiko ir vietos pojūtį. Visi ženklai – tikrumo, girdi. Jau galiu kulnu kirsti į žemę. Ji pilna. Ji viską suprato, nors neištarė nė žodžio, nepamačiau joje nė lašo drėgmės.

Nr. 2

Vis dažniau žiūriu į žemę ir vis dažniau matau gulinčią moterį, kuri nors ir girdi žodžius, krintančius rudeniniais lapais ant jos nuostabaus veido, girdi tik tuos, kurie skirti tik jai. Tai tos moters bėda. Jos bruožai stambūs, aiškūs ir suprantami. Pro ją negalima praeiti tiesiog taip. Ji sudrebina, priverčia krūptelti, norisi greitai, greitai pasisukti ir dar kartą pasižiūrėti į ją ilgėliau, ilgai, labai ilgai.

Aš jos prašiau, ji gali išgirsti, krūtinė jos atlapa, širdis ten didelė gyvena, tik nereikia jos čiupinėti.

Ir įvardiju ją, ir noriu taip mažai, ir rašau jai, kad noriu jos, kuri kasdienybės akibrokštas.

Tau, naktie, rašau, nes švystelėjusi žaibu, nenugriaudėjai griaustiniu. Tau, balta ūkana, rašau, nes, švisdama diena mažos upės slėnyje, išsisklaidei, palikdama ant kaktos vėsos lašus. Man reikia tavo akių, kurios paverčia mane vabalu ant nugaros, trumpom rankom-kojom ir galva, suaugusia su kūnu. Man reikia, kad tu mane atverstum. Tu – lobis senoje kūdroje, tu jauna Tortila, papuošta statmena rūpesčio raukšle kaktoje, o aš – Buratinas, o gal Karlas, kai dar buvo stiprus. Tu – lobis sodraus taurumo, jo tiek daug. Tavo kūnas per mažas tokiems sluoksniuotiems ugnies-vandens klodams, – tai dega, tai gęsta.

Ateik pas mane lapkritį arba balandį. Abu mėnesiai dvyniai. Ir šiemet ateik, ir kitąmet ateik, pražerk pernykščių lapų šlamštą ir ten rasi mane kartu su mieguistais sliekais.

Tu save slepi, tu save saugai. Nuo ko ir kam? Tu man sakei, kad kažką sunkiai neši. Gerai. Sustok pailsėti. Sodo kitame gale – aukšta tvora, o kelias atgal jau pamirštas ir spėjo apaugti laukinėm gervuogėm. Vien žaltvykslės ant jo.

Nr. 3

O dabar rytą-vakarą tau sakau – tu gali neapkęsti savo rankų, veido ir krūtinės. Tu gali. Gali akimis bėgti per knygų nugarėles, senas išblukusias verbas, niekalą, dūlėjantį kampe, musių nučiupinėtą lempos gaubtą. Gali girdėti, kaip girgžteli kėdė, kaip brūkši langą alkana zylė, kaip košia orą neužsidaręs langas, – ten už stiklo katė. Gali rasti kišenėje nešioto palto seną, rudą kapeiką – jauna buvau, rasti nuotrauką baltu kampučiu ir ją numesti – ne, tokia nebuvau. Gali neturėti alijošiaus ant kėdės ir pelargonijos ant palangės, gali skaičiuoti tėvo smulkias raukšles apie akis, gali žiūrėti pro langą ir žiūrėti. Gali matyti visus gyvūnus ir žvėris, augalus, medžius ir jų lapus, drėgnus grumstus, rupūžės kojų nerangumą, besivartantį paukštį ir žemės gruodą, lietų, jo balas, šešėlių žaidimus, metų kaitą. Gali klausytis lapų girgždėjimo, suklusti nutrūkus violončelės gaidai, gali užmerkti pavargusias akis, gali, padėjus rankas ant kelių, atsilošti. Negali tik vieno – taip ilgai tylėti.

Ilgai tylėjęs prisimenu, kad sijono neturiu, kelnės mano visada raukšlėtos. Niekalų pilni kampai. Kad musės mirė spalį, o ta, kuri gyva – suėsta mano šuns. Kad kėdės, zylės, langas ir katė – mano draugai. Kad rudos kapeikos, paso nuotraukos baltu kampučiu – tai susivoliojęs gumuliukas seno švarko kišenėje. Kad pelargonijos dvokia senom, tarškiom davatkom, kurios vaikystėje skundikės buvo. Tėvas – miręs, paliko man savo raukšles. Viską prisiminęs, einu prie lango – žiūriu, žiūriu ir atsižiūrėti negaliu, matau daug, daugiau, nei vardijo jisai. Ir kai žiūriu, pradeda girgždėti laiptai, violončelės tyliai groja Brahmsą, – tada užsimerkiu, atsilošiu ir laukiu.

Ir sulaukiu. Sulaukiu minčių, kurios turi galią. Jos jei ne pro duris, tai pro langus, – stovi už pečių ir kvėpuoja. Anądien taip buvo ir vakar, ir šiandien jos čia. Pučia orą į mano pakaušį. Jos laukia. Toks nuščiuvęs garsas spengiančia tyla byloja, kad viskas jau įvyko. Tokia trumpa akimirka negailestinga savo tikrumu. Didžioji Tyla prieš Didžiąją Tiesą – aš jau buvau, todėl manęs nėra.

Geltonoji Pečialinda, mano paukšti, grįžk. Ir šiandien, tik šiandien nežiūrėk į plaukiančius rugius ir pavargusias kurmio akis. Šiandien mane palik miško laukymėje žiūrėti, kaip nuoga moteris savo varinius plaukus šepečiu šukuoja. O rytoj tegu voras mane susuka į ilgą verpstę ir padeda į kertę, kur ramunėlių šluota, gabalėlis nendrės ir mėlyno stiklo šukė, arba ant jūros medžio, palubėje, ten galėsiu megzti margą liemenę ir Kūčių naktį degti gęstančias žvakes.

Tegu dėl manęs nesijaudina niekas. Tegu tik stebi, kaip vietos ir laiko nejaukumas, varanu šleivodamas pilkais kapų takais, nuo tiek čia esančių negyvėlių kaišioja dvišaką liežuvį ir virsta vidutinio paukščio nereikalinga plunksna, – leidžiasi ir kliudo arčiausiai stovinčios moters labiau nei visada atsikišusią nosį ir gula ant pačių pigiausių medžio lentų raiba spalva. Ir sutirpsta nuo skridusių lydėti Gregorio Allegri – M i s e r e r e – vienuolikos minučių ir šešiolikos sekundžių...

...Nors širdis žąsim gagena, liūdesio laikas praeina, apsipratau, o kas dilgteli – tai nemirtinai. Vėl noriu dirbti sodininku, vynuogyno prižiūrėtoju, pribuvėju, nesudėtingo maisto gamintoju, kalnų kėkštų maitintoju, riešutų gliaudytoju ir lengvo vyno gėrėju – sutinku.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5170. tas pats :-) 2003-07-28 11:47
sudeliokim sita teksta stulpeliais/strofom, apkaisykim kiekvienas savo fotografijom baltais krasciukais, pabarstykim smeliu is vaikisku koju tarpupirsciu, padailinkim nelygius plaukus tevo palaike kirpimo masinele ir tai galima drasiai deti i graba vietoj sventuju paveiksliuku.

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:42 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba