ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Radiatorius

-vp-

[skaityti komentarus]

Jau penkeri metai esu suslėgto oro purkštuvas ir niekuo daugiau neužsiimu, tik lakuoju įvairiausių patalpų parketus. Nepasakyčiau, kad tai būtų malonus darbas. Netgi priešingai. Gyvenu ekstremaliomis sąlygomis: aplinkui draikosi ąžuolinės skiedros, byra kalkių ir kreidos dulkės, dvokia lakas ir aliejiniai dažai. Bet jei jūs žinotumėte, kaip aš gyvenau iki parketo lakavimo, sakytumėte, jog dabar gyvenu idealiomis sąlygomis.

Anksčiau aš buvau žmogumi. Dirbau normaliai mokamą darbą vienoje įstaigoje. Materialiai buvau visapusiškai apsirūpinęs ir regėjosi, kad man ničnieko netrūksta. Tačiau buvau nepatenkintas. Darbe ir namuose nieko nedariau, tik vis galvojau, kad noriu būti ne žmogumi, o radiatoriumi.

Radiatoriais žavėjausi nuo vaikystės. Pirmiausiai man labai patiko lotyniškas to daikto pavadinimas (radio – spinduliuoju). "Kaip gera būti radiatoriumi ir spinduliuoti aplinkai", – nuolatos galvojau. Man labai patiko prietaisų formos – ištęstos lieto ketaus sekcijos. "Jos grakščios ir žaismingos, o kartu labai monumentalios", – buvau įsitikinęs. Labiausiai mane kerėjo dvasinis radiatorių aspektas. "Jie kantrūs kaip graikų titanas Atlantas, ant jų laikosi viso pasaulio žmonių šiluma ir gyvybė", – taip samprotavau. (Dėl šitos aplinkybės mane labai žeisdavo, kai pamatydavau ant radiatorių kojines, apatines kelnes ir kitokius drėgnus skalbinius kabinančius žmones. Juos auklėdavau sakydamas, jog reikia pagarbiau elgtis su mumis besirūpinančiaisiais.)

Taigi visais būdais siekiau pavirsti radiatoriumi. Pakeičiau savo vardą. Pasivadinau Spinduliu. Siekdamas radiatoriškų proporcijų ir tvirtumo kilnodavau svarsčius. Nuolat gerdavau šiltą vandenį ir apsidėdavau karštomis guminėmis pūslėmis. (Taip norėjau bent kiek pakelti kūno temperatūrą.) Ir dienomis, ir naktimis keturpėsčias stovėdavau po palange. (Maža to, aukodamasis ir siekdamas visiškai susitapatinti su savo idealu prašydavau šeimos narių, kad jie ant manęs džiovintų baltinius.)

Deja, deja... Nors ir kaip stengiausi, radiatoriumi nepavirtau. Priešingai – vieną gražią dieną įsikūnijau į elektrinį durų skambutį. O ko nepakenčiau, tai nepakenčiau. Juk skambutis yra mažo dydžio, kabo kažkur palubėje, triukšmingai skamba. Žodžiu, visiška radiatoriaus priešingybė. Be to, jo pavadinimas kažkoks idiotiškas. "Skambutis" (skamba beveik kaip "skrebutis" arba "skujuotis"). Su tokiu vardu prieš žmones gėda. Kaip aš kankinausi! Ir nieko negalėjau pakeisti. Juk buvau menkas ir silpnas daiktelis, be rankų, be kojų, tik su varpeliu, prikabintas ant sienos kaip koks kalinys. Savo skambėjimu erzindavau aplinkinius. (Pavyzdžiui, koks malonumas – būti pažadintam vidury nakties nepertraukiamo daužymosi.) Dėl to ištisai verkdavau. Nuo ašarų mano skambesys tapo duslus kaip dūmtraukio kaukimas. Žmonės dėl to buvo nepatenkinti ir, siekdami išgauti geresnę melodiją, mane skaudžiai spaudinėdavo, maigydavo.

Taip kankinausi kelerius metus. Tačiau vėliau aplinkybės susiklostė pakankamai laimingai. Per remontą, kai buvo dažomas butas, mane nukabino nuo sienos ir padėjo ant grindų. O aš nieko nelaukdamas nusprendžiau sprukti. Pasislėpiau dažyti atėjusio meistro įrankių dėžėje. Joje iš elektrinio skambučio transformavausi į lakuojant parketus ir kitus paviršius naudojamą suslėgto oro purkštuvą.

Dabar jau penkeri metai nieko neveikiu, tik lakuoju grindis pasiturinčių žmonių namuose. Jau minėjau, kad tai nėra ideali veikla. Tačiau buvimas purkštuvu mane tenkina labiau, kur kas labiau nei įsikūnijimas į skambutį. Visų pirma esu šiek tiek didesnis už miniatiūrinių matmenų prietaisą garso signalams duoti. Be to, lako purškimas man primena esminę radiatorių priedermę – šilumos sklaidą, ir dėl to esu patenkintas. Juk esu naudingas žmonėms. Nors ir ne taip įtaigiai kaip radiatoriai, tačiau vis tiek palengvinu sunkią žmonių kasdienybę ir buitines jų gyvenimo sąlygas. Taip pat man patinka, kad nuolatos dirbu butuose ant grindų šalia langų su įtaisytais radiatoriais. Artimai kontaktuoju su savo svajonių objektais. (Retkarčiais, kiek leidžia įtempto darbo sąlygos, persimetu su jais vienu kitu žodžiu.) Todėl tikiuosi, kad vieną gražią dieną įvyks stebuklas ir iš purkštuvo virsiu tuo, kuo seniai trokštu tapti – radiatoriumi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5152. ......2003-07-27 17:46
o mes neseniai namie dazem radiatoriu...jis dabar tox baltas ir grazus...

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:41 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba