ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Sakau – jausmai.

Nors įprasta patirtį dangstyti skolintais žodžiais. Sakome – emocijos. Galbūt – sentimentai. Taip nuo jų, nuo jausmų, bandome tolti, mesti šydą – dar šydą ir šydą – ant to, kas svarbu.

Gal svarbiausia.

Nežinau, ar atvirumas yra tas pats, kas nuoširdumas. Nežinau, ar dera žmogų, kiek sutrikusį, raginti atsiverti.

Bet...

Draugui pasakai daugiau nei kunigui, nei psichoterapeutui. Bent jau pasakai kitaip. Nelauki patarimo, atgarsio. Tik patiri džiaugsmą: aš turiu kam pasipasakoti, o pasakodamas matau save – buvusį, būsimą, be palaiminto prakeikto "čia ir dabar".

Taip jau atsitiko, kad apie baimes šią vasarą su draugais kalbamės vis daugiau.

Gal per daug.

Ne tik apie įgimtąsias – aukščio, greičio, vandens, tamsos, pagirių, ankštos patalpos ar žmogui per didingos erdvės. Kalbamės apie tas baimes, kurios ištinka netikėtai, – tada, kai dairaisi malonės.

Garbaus amžiaus žmogus man pasakojo, kaip studijų metais atklydo į Katedrą, tuomet Paveikslų galeriją. Nuošalaus kaimo vaikas, įstojęs į aukštąją mokyklą, dairėsi to, ko Vilniuje dairytis studentui – būsimam mokytojui – lyg ir privalu: kultūros.

Jis pirmą kartą išgirdo vargonus. Ne įprastą kaimo fisharmoniją, ne armoniką, o kitą muziką. Tas žmogus patyrė tokį stiprų jausmą, kad iš koncerto neišėjo, – išbėgo. Negrįžo. Liko su kaimo kapelomis, gal dar su šlageriais – taip jausmų baimės ranka pertvarkė vertybių skalę.

Apie sumažėjusį, besitraukiantį pasaulį istorijų galėčiau pasakoti ir daugiau, – daugybę istorijų apie bėglius.

Kad ir apie tą bėglį, kuris neatlaikė tylos rudeniškame Palangos parke; jis išsigando ir neįprastai ramaus miestelio, ir tuščio pajūrio. Vienatvės akistata privertė atsitraukti, trumpinti išsvajotas atostogas, grįžti į Vilnių – į aplinką, kuri sekino.

Gal kam atrodo: nedora skleisti kitų žmonių istorijas... Prisipažįstu: svetimose baimėse atrandu savųjų šešėlį. Jei kasvakar kasryt kalbėčiau maldelę, tai skambėtų maždaug taip: nuo raiščių apsaugok – mane ir tuos artimus, kurie prie manęs rišasi – bijau, jau gana.

O ir pasakotojai jautė, kam pasakoja, kodėl pasakoja, tartum drąsino mane – rišančią rašančią – jų istorijas auginti, keisti.

– Kiekvienas, kalbėdamas apie save, pasakos tau apie tave.

Taip kadaise mane, debiutantę žurnalistę, mokė vyresnis žmogus, kurį dabar, po jo mirties, imu – sau netikėtai – vadinti mokytoju. Kalbėjomės apie interviu žanrą.

Pažįstu vyrų ir moterų, donžuanų ir šahrazadų, mėgstančių pasakoti meilės nuotykius.

Vieną jų, patrauklų viengungį, laikiau Vilniaus kazanova. Šiek tiek gailėjau jo suviliotų ir paliktų moterų, gailėjau jo paties, save po pasaulį – jo buduarus – laistančio.

Tas žmogus – geras pasakotojas. Jaučiausi, tarsi vėl vartau "Dekameroną" – smalsiai kaip paauglystėje. Arba klausau erotiško radijo teatro monospektaklio. Kol susivokiau: nebuvo nei pritrenkiančių nuotykių, nei šarmingų moterų. O jei buvo, tai nuotykiai – tik pažintys, į stiprų jausmą neišaugusios, nuvytusios, nei aistros, nei švelnaus šilko pakloto nepatyrusios. Šis tas iš pornožurnalų ir interneto klaidžių pažinčių, šis tas iš pigių viešnamių, šis tas iš draugų patirties, truputis iš pirmosios mokyklinės meilės. Pridėkime dar ir jas – tas viengungiškas, ranką drėkinančias – svajas.

Tada pasakotojo iš tiesų pradėjau gailėti. Kad palaidojo rašytojo talentą, kad pasirinko praktišką profesiją, – tą, kurią nurodė tėvai. Labiausiai, kad tikrąjį savo gyvenimą laikė menku, nereikšmingu, gal net beprasmiu, taip neigdamas žemišką išmintį: neprasmingų gyvenimų nebūna; gyvybė pati sau prasmė.

Jausmų baimė gimdo teoriją, besidauginančią po Lietuvą. Negirdėjau, kad puoselėtų ją vyrai. Bet moterys...

Jos mano, kad yra uolios krikščionės. Jos rūpinasi ne tik žmonija, šiapusiniu ir anapusiniu mūsų gyvenimu, bet ir viso pasaulio flora, fauna. Tos moterys nuliūsta dėl nuleipusios gėlės. Gelbėja į voro tinklą patekusią musę. Ašaroja išgirdusios pirmuosius sentimentalaus romanso akordus, o kai uždainuoja... Virpančiu balsu cituoja "Mažąjį princą". Siūlo (kartais spaudoje, raštingosios) sterilizuoti gyvenimo paribyje atsidūrusias moteris: atimti teisę gimdyti – pakeisti gamtą, reguliuoti lemtį.

– Taip sutaupysime biudžetą. Neliks asocialių motinų, nebus ir beglobių vaikų, – sako (rašo) jos. – Nereikės pašalpų.

Tartum biudžetas kaupiamas ne tam, kad padėtume žmonėms, kuriems iš aukščiau jėgų atseikėta mažiau nei mums, laviruojantiems – vis dar, taip ar kitaip, bet laviruojantiems... – ties tradicijos nubrėžta riba.

Niekada nežinai – nežino niekas – kada paslysi ir kur nukrisi; smegduobės veriasi ne tik Šiaurės Lietuvos žemėje; skaičiuotė – tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi – ne tik vaikų žaidimas.

Įsivaizduoju teisėjus:

– Tau, moterie, dar leisime gimdyti. Tau, nevidone, ne.

Ir medikus, pasmerktus sterilizatoriaus daliai:

– Kas ten alpsta? Tu... Lauk iš operacinės, Hipokrate!

Ne dėl to slogu, kad ir inkvizitoriai, ir budeliai – visa raganų medžioklės sistema – rytų sočią biudžeto dalį. Dėl to, kad tingus mūsų pasaulis prasnaudė istorijos pamoką: smurto ir prievartos santuoka gimdo vulgarius kūdikius, kraupią jų kraujomaišą – dar daugiau smurto.

Nutolo laikai, kai kaimas turėjo savo trejybę – smagią svetingą moterį, plevėsą girtuoklį ir išminčių kvaišelį, kai apie kaimą, jo širdingumą iš elgesio su trejybe sprendė.

Neidealizuoju praeities. Jau tik ne aš... Gal svajoju, kad dvidešimt pirmas amžius priglaustų tai, kas anuose amžiuose buvo – o juk... ar buvo? – švelnu. Jausminga.

Žodžiai, jaunystėje pasivaidenę išmintimi, pinga: tas gyvenimas, muilo kupinas... Kas rodėsi šiaip sau, banaloka – kalbėtis juk reikia, jei atėjau, jei per naktį drįsau likti – nebepalieka.

Vieną vasaros naktį Karoliniškių balkone mano mokytojas man, pašėlusiai jaunai, meilės depresijos duobėn puolusiai (kokia studentė be depresijos), sakė:

– Niekas tau nepadės, jei nepadėsi pati sau.

Neįtariau – šią vasarą draugams, jausmų baimes išgyvenantiems, Žirmūnų balkone atkartosiu:

– Niekas.

P. S. Šį rašinį perrašiau pagal savo monologą (jį įskaityti privertė Regina Kaplerienė) Lietuvos radijo II programos laidoje "Autografas". Regina teiravosi, gal kas girdėjo.

Taip.

Kai kurie vyrai išklausė ir komentavo: tos sterilizaciją skleidžiančios moterys seniai ne... eina jos... į kaimo mūrus... ten...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5168. ji2003-07-28 11:32
Kaip vyrai gali puoseleti sterilizacijos teorija.Vaiko isnesiojimo, gimdymo kancios yra moters fiziologijos ypatumas.Moteris su vaiku gali likti viena, o vyras tiesiog atsakingu momentu dingti.Gali buti atvirksciai, bet praktikoje daznesnis pirmas atvejis.Mano mociute pagimde 10 vaiku,vadinasi, bevei 10 metu jos kunas buvo deformuotas.Nemanau, kad mano seneliui tai labai rupejo.O apsisaugojimo priemoniu tuo metu nebuvo.Tik kiekviena moteris turetu nuspresti pati,ar ji nori sterilizacijos.Tas pat pasakytina apie vyrus.Vaikai ir gimdymas nevisada yra romantiskas vaizdelis, greiciau atsakingas veiksmas.O kas vyrams, juk jie gimdymo kanciu nepatiria, todel ir gali neisigiline i problema atsakyti-tegu eina jos...

5173. vesta :-) 2003-07-28 12:18
Visko buvo iki mūsų, visko bus ir po mūsų.Kaip radome-taip ir paliksime.Žmogaus gimimas - tai pats didžiausias stebuklas. Ar jis bus suvulgarintas, ar ne - tai daugiau žurnalistinės etikos klausimas. Reikia duoną ir jiems užsidirbti. Laisvėjančioje Lietuvoje dabar daug kas nežino nei kaip elgtis, nei ką rašyti, o jau galvoti....Tokia ta pradinė laisvės stadija. Brandūs žmonės brandžiai ir elgiasi, o jei yra kitaip, tai ir bus kitaip. Svarbiausia pradėti nuo savęs, niekuomet po savęs nepalikti šiukšlių, nors truputį geriau kasdien elgtis su artimiausiu žmogumi.Ir užteks, tikrai užteks.Truputuką daugiau tolerancijos kitaip mastančiam.Gyvenimas yra gražus.

5236. Reinas2003-07-30 19:19
Labai gerai pasakyta apie jausmu baime. As bijau dziazo ir bliuzo.

5341. Benigna nemyleta2003-08-04 21:26
as bijau mirti be 88 mejles istoriju

5469. saimhe :-) 2003-08-08 05:35
Terminas "jausmų baimė" pribloškia savo paviršutiniškumu. Tegul ir tingaus pasaulio vaikas, visvien.

Nesmerkiu autorės, nes šis paviršutiniškumas -- paplitusi tendencija. Tokia būtis Žmogaus, nepažįstančio savęs. Ir dėl to ieškančio stebuklingo išsigelbėjimo pas žinovus: va, daktarėlis duos tablečių, nei galvoti, nei rūpintis... arba pakalbės gražiai/moksliškai, kad net savo bėdą pamiršiu... arba, dar geriau, užmigdys ir atsibusiu it naujai gimęs... Neatsilieka ir specai, uoliai puoselėdami tradiciją traktuoti pacientą lyg juodą dėžę ir pagal fiziologiją/elgseną/etc daryti tolimas išvadas apie vidinius reiškinius; o kai kurie -- ir fantazuodami apie smegenų bei mašinos sintezę, kuri atvertų duris į sielos "virtuvę", bo smagu jiems pavienius neuronus utinėti. Paskaitykim būdingų knygučių; kol skaitai, sistema paperka savo vidiniu grožiu ir tvarka, tuo tarpu nuleidus ją asmeninėn realybėn, tampa aišku -- tai, faktiškai, daiktas savyje. Orientuotas į tarpusavio supratimą specų, dirbančių apgraibom; anaiptol ne į supratimą tarp terapeuto ir paciento; ir tuo labiau -- ne į vidinį dialogą žmogaus, bandančio sau padėti. Gi filosofinės sistemos apskritai paskandins simboliuose, o religijos -- dogmose...

Ar ne iš tokios literatūros atkeliavo minėtas semantinis dinozauras? O juk liaudis pasigaus, simboliai skanūs, ir valkios it žaisliuką, nes tokia etiketė tetinka pramogai.

[Tarp kitko, Vesta, tavo pasiūlymas "daugiau tolerancijos" -- tušti žodžiai. Neskubėk išsigąsti; savo paskirtį -- informuoti mus apie tavo gerus ketinimus -- jie atliko. Bet praktiškai... tolerancija nėra kažkas, ką galima pasiūlyti kaip išeitį, ir pašnekovas nušvis: vaje, kaip galėjau pamiršt! Labiau tikėtina, kad giliai savyje jis apskritai nenori žinoti, kodėl jos nebeturi -- ir ne šiaip sau.]

Jausmų baimės, kaip tokios, nėra. Bijoma to, kas už tų jausmų slepiasi: dvasinę mirtį artinančių įsitikinimų ir situacijų, kurias pastarieji paverčia pragaru arba, galų gale, yra iš jų kilę. Nėra tokios srities, kurioje žmogus neįsigudrintų savęs (ir kitų, tačiau prieš tai -- savęs) apriboti. "Turiu laimėti". "Tu bjaurus". "Nekankink paukščio"... Kartais neteko paragauti, kokio masto nenoras pripažinti faktą yra dvasinio skausmo esmė?

Galbūt galima pavadinti kitaip: yra jausmų dramatizavimas. Tokia va šizoidinė intraversija, žaidimas į vienus vartus. Dalykų, kurių bijoma, ilgainiui imama vengti avansu, vien nuo grėsmės užuominos jau ieškoma išsigelbėjimo, pamirštama pirminė problema. Kitaip tariant, nebėra skirtumo, ar situacija tikra, ar [iš įpročio] įsivaizduota.

Ir tokiu atveju nejučiom tapsi prieš tavo akis voratinklin pakliuvusia muse, ir impulsyviai ją gelbėsi -- jei tik pajuokos baimė nenugalės.

Ir bus liūdna dėl nuleipusios gėlės. "Sergu". "Myliu save".

Ir skaidrus dviejų būtybių ryšys "Mažajame prince", jau nekalbant apie kokius nors Megre "Skambančius kedrus", privers bejėgiškai žliumbti -- gailintis vaikiško tyrumo ir vidinės laisvės, tavyje seniai nužudytų.

...Ar ne tuščiai gaištamas laikas etikos pamokose, psichologijos kaip humanitarinės alternatyvos paskaitose? Tasai vandenėlis dar niekam neatnešė apčiuopiamos naudos (išskyrus įgūdžius vienam kitam žaidimui). Kaip, beje, ir Dekalogas. Jei žmogus nėra laisvas, visokie elgesio kodeksai geriausiu atveju duoda trumpalaikį efektą vidinių resursų sąskaita; blogiausiu -- viskas atrodo gražu, bet tik teorijoje, tik atsiribojus nuo konkrečios situacijos, kai reikia nebe samprotauti, bet veikti. Nes neįmanoma mokytis, besistengiant naujomis žiniomis užgožti esamas (ir dar duokdie, kad -- aiškiai suvokiamas).

Šio paklydimo viršūnė -- nuomonė/viltis, kad išsilavinimas atneša kultūrą. Ėėė, balandėli... Sekančiame žingsnyje (deja, tai jau dardėjimas pakalnėn) ši viltis nepasiteisina ir, tebeginant ją, imama reikalauti, kad žmogus su aukštuoju/whatever "būtų kultūringas".

Tuo tarpu iš humanistinių švietimo idėjų nepelnytai išvyta būtinybė mokyti... apie tai, kaip mokytis. Didžiąja dalimi tai reikštų -- kaip išravėti nereikalingus įsitikinimus. Gal dėl to, kad niekas iki šiol taip ir nepasiūlė kiekvienam priimtino kelio.

Žinote, turiu rožinę svajonę, jog kada nors tokia disciplina, būdama efektinga, taps savaime suprantama išsilavinimo dalimi. Ar bereikia kalbėti, kad tada per gerą šimtmetį žmonija neatpažįstamai pasikeistų?

Skaitytojau! Teatsiveria tau akys.


5470. saimhe2003-08-08 05:47
Ups. Labai atsiprašau už sujauktas pastraipas. Tingiu dabar eksperimentuoti su HTML, o vaizdas ir taip sugadintas. Kas tikrai pasigenda formatavimą lydinčių niuansų, galiu atsiųsti txt.

El. Red.: Atjaukėm.


Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:41 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba