ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Šišakas

-vp-

[skaityti komentarus]

Ilgą laiką dirbau muziejuje. Tačiau visuomet buvau įsitikinęs, kad tikrasis mano pašaukimas yra ne muziejininkystė, o istorinės aprangos demonstravimas. Troškau būti manekenu. Aukščiausią palaimą patirdavau apsirengęs kokiu nors senoviniu drabužiu. Tada įsivaizduodavau atsidūręs tolimoje praeityje. Tiesiog girdėdavau kalbančius kadaise gyvenusius žmones, jausdavau jų patirtas aistras.

Kai darbo valandomis mano kolegos inventorizuodavo, restauruodavo ar kitaip tvarkydavo eksponatus, aš neatlikdavau tiesioginių savo pareigų. Eidavau į muziejaus saugyklas. Ten rengdavausi istoriniais kostiumais: apsišarvuodavau XVII a. husaro šarvais, ant galvos užsidėdavau Liudviko XV laikų kepurę arba apsirengdavau asmeniniu Adomo Mickevičiaus surdutu. Vaikščiodavau ilgais saugyklų koridoriais, įsivaizduodamas, kad esu ant podiumo, o mane stebi šimtai susižavėjusių gerbėjų akių.

Su šiuo pragaištingu pomėgiu susijęs vienas nuostabus nuotykis, apie kurį noriu jums papasakoti.

Tą dieną, kaip visada, nuėjau į fondus. Užsidėjau ant galvos husarišką šišaką, apsišarvavau žvyniniais šarvais, į ranką paėmiau kardą. Pasitampiau prieš veidrodį. Perėjau koridoriumi. Jaučiausi žaviai. Prisimenu, kad net atsidusau: "Na ir fantastiški laikai buvo". Netikėtai ant akių man užslinko tamsi migla. Praradau sąmonę. Atsipeikėjau visiškoje tamsoje. Bandžiau pajudėti. Nepakrutėjau nė per centimetrą. Nepavyko ir apsičiupinėti. Lyg nebūtų nei rankų, nei kojų. "Kur aš? Kas man atsitiko?" – šiaip ne taip pralemenau. Kažkas buvo atsitikę su mano burna. Tarytum vietoj liežuvio, dantų, gomurio atsirado geležis. "Tu pavirtai šalmu. Tiksliau – šišaku. Esi muziejaus saugyklose, devynioliktoje spintoje. Tavo inventoriaus numeris – Mt 2257", – netikėtai išgirdau šnabždant netoliese. Nepažįstamas balsas tarė: "Tuojau užsidegsiu". Nušvitus šviesai pamačiau, kad iš tikrųjų atsidūriau fondų spintos trečiojoje lentynoje. Su manimi kalbėjo žibalinė lempa. Šalia jos stovėjo arbatinukas, barometras, gulėjo daugybė sidabrinių ir žalvarinių sagų. Arbatinukas draugiškai ūžė. Barometras santūriai judino savo rodykles. Sagos droviai kikeno. Daiktai man padavė nedidelę veidrodžio šukę. Įsitikinau, kad esu ne žmogus, o kūgio formos šalmas su judinamu antnosiu, snapeliu, skiautere, antausiais ir antkakliu. Mano šonai buvo dekoruoti ėsdintomis bei auksuotomis arabeskomis. Kaip šalmas, atrodžiau puikiai (vaizdą kiek gadino pririšta popierinė kortelė su inventoriaus numeriu). Tačiau tai manęs nedžiugino. Nusiminęs ir sutrikęs paklausiau daiktų – gal jie žinantys, kodėl pavirtau šalmu. "Ką? Nenutuoki?" – į klausimą klausimu atsakė kiek nustebusi žibalinė lempa. Ji paaiškino: "Pavirtimas eksponatais yra muziejininkų profesinė liga. Kadaise mes visi dirbome šioje įstaigoje. Paskui virtome daiktais. Pavyzdžiui, dirbdama aš rūpinausi XVIII-XX a. pradžios apšvietimo priemonių fondu, arbatinukas – indais, barometras – moksliniais prietaisais, o sagos (anksčiau jos buvo vienu žmogumi) – įvairiais aprangos priedais. Visi mes svajojome amžiams pasilikti muziejuje. Laimė, čia ir pasilikome. Manau, kad tu taip pat... Turbūt prižiūrėjai ginklus arba karines uniformas?" Užuot atsakęs į šį lempos klausimą, iš nevilties suklykiau: "Bet aš nenoriu būti nei muziejininku, nei eksponatu. Esu istorinių kostiumų manekenas!" Po šių žodžių tarytum žaibas trenkė. Akyse pažiro kibirkštys, galva pradėjo suktis. Apalpau. Kai atsipeikėjau, supratau, kad guliu saugyklų koridoriuje. Buvau virtęs normaliu žmogumi. Šišakinę praeitį priminė tik visą kūną išvagojusios arabeskinės tatuiruotės. Atsikėliau ir visiems laikams išbėgau iš darbovietės, kad dar kartą (apsaugok, Viešpatie!) netapčiau kokiu nors muziejinės reikšmės objektu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


53475. fafa2006-03-08 02:34
karta ejaw misku,ir pastebejaw antele.ji man taip nieko ir nepasake. ta antele buvo mano dukra

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:40 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba