ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Erazmo Stelos paraštėse

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje "Apie Prūsijos senovę", arba De Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) "vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai – tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė" (Tanais) (BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) ... Rifėjų (Rimfėjų) kalnai – tai Uralas, antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba – ir tai nereti atvejai – apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos. Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti, quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores..., t. y. "...kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi..." (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė). Čia jau veikiau Karpatai arba mitologizuoti kalnai, arba menami kalnai, atsiradę dėl geografinės painiavos ir siejantys kelių tikrų kalnagūbrių vaizdinius. Rifėjų kalnai, pro kuriuos prateka Vistula ir Chronas (Nemunas arba Prieglius), aiškiai rodo, kad Marcelino liudijime tai ne Uralas, net labai laisvai traktuojant. Bet dažniausiai Rifėjų kalnai suvokiami kaip Dono ištakų kalnai ir siejami su Europos bei Azijos riba ir Uralu, plg. Titas Pomponijus Mela veikale "Apie pasaulio padėtį", parašytame apie 44 m. (originalas turi du pavadinimus De situ orbis ir De chorographia), mini "patį Tanajų, besiveržiantį nuo Rifėjaus kalno", ipse Tanais ex Riphaeo monte deiectus (Mela, I, 115), arba Plinijus, brėždamas liniją nuo Pajuodjūrio ir Meotidės (Azovo jūra) iki Rifėjų kalnų, pradeda žvelgdamas iš pietų šiaurėn: lacus ipse Maeotis, Tanain amnem ex Ripaeis montibus defluentem accipiens, novissimum inter Europam Asiamque finem, "pats Meotidės ežeras, priimdamas į save Tanajaus upę, nutekančią iš Ripėjų kalnų, paskutinę ribą, esančią tarp Europos ir Azijos" (Plinijus, Historia naturalis, IV, 78) ir pan. Ankstyvųjų viduramžių autoriai šią tradiciją tęsė, plg. Jordano "Getikos" teiginį apie Rifėjaus kalnus, esančius Skitijos viduryje, iš kurių išteka Tanajus, įtekantis į Meotidę (Getica, 32), dažniausiai tai tikrai Uralas ir ši nuomonė nuo antikos ir viduramžių pereina į šiuolaikinę geografiją. Stela, pasakodamas apie prūsų protėvynę, priima Rifėjų kalnų kaip Uralo, Tanajaus (Dono) ištakų, versiją, kurią jis sakosi imąs iš Klaudijo Ptolemėjo, ir tikriausiai kalba apie boruskus, plg. Ptolemėjo vardijimą: ...Borusci usque ad Ryphaeos montes. Stela teigia, jog senasis Prūsijos pavadinimas yra Borusija, vadinasi, atvykėliai – tai boruskai, o šnekamojoje kalboje, iškritus vienai raidei, atsirado Brussia, arba Prūsija.

Grįžkime prie Ptolemėjo vardijimo, kurio eiliškumas mums įsidėmėtinas ir be Stelos, drąsiai Dono aukštupio gentį priskiriančio būsimiems prūsams, t. y. baltams. Tik, regis, Stela ne taip jau aštriai nuklysta nuo tikėtinumo. Mat Ptolemėjas boruskus pamini sąrašo gale, rytinėje genčių grandinėlės dalyje, tačiau ta grandinėlė prasideda nuo baltiškų teritorijų, bent jau nuo Venedų įlankos, t. y. Baltijos jūros, plg.: "Toliau prie Venedų įlankos palei vandenyną gyvena veltai. Už jų hosijai, toliau karbonai, kurie labiausiai krypsta į šiaurę [...]. Nuo jų kiek į rytus yra kareotai ir salai, už kurių agatyrsai. Toliau aorsai ir pagaritai. Už jų savarai ir boruskai iki pat Rifėjų kalnų" (BRMŠ I 151). Jei pradėsime nuo kareotų ir salų, kurie – neturėtų kilti didesnių abejonių – yra kuršiai ir sėliai, greta kurių minimi agatyrsai irgi priklauso jei ne baltams, tai jų nuolatiniams kaimynams, minimiems šalia nuo pat Herodoto. Dėl aorsų neaišku, bet tai greičiausiai skitai, arba sarmatai, o pagaritai primena herulus, gerulus, prūsų Pogezaną, Pomezaniją, Pagirį/Polesę ir tikriausiai būtų herulų/gerulų protėviai, šalia jų savarai, apie kuriuos atskira kalba, ir toliau – boruskai. Ptolemėjas išskaičiuoja gentis, kurių mažų mažiausiai pusę galima identifikuoti kaip baltiškas. Juolab kad jos gyvena tame plote, kur archeologai ir kalbininkai skiria išnykusias rytų baltų gentis bei archeologines kultūras. Tai šiaurinis ir šiaurrytinis baltų pakraštys, apie kurį mes beveik nieko nežinome. Visiškai įtikėtina, kad čia susiduriame su archeologine Djakovo kultūra, kurios ankstyvoji fazė lyg ir ugrofiniška, tačiau vėlyvoji (I a. pr. Kr. – III–V a. po Kr.) laikoma jau atsiradusia čia imigravus baltų gentims ir greičiausiai mišria baltų-finougrų. Būtent ši kultūra, vakaruose siekianti Dauguvos ir Dnepro ištakas, užimanti Valdajaus aukštumas ir vėliau paslaptingai išnykstanti, ir gali būti viena iš būsimųjų prūsų "prakultūrų". O Valdajaus kalnai – tie patys "Rifėjų kalnai". Savarai gali būti ir avarų gentys, artėjančios prie Europos, tačiau Ptolemėjas Vyslos aukštupyje mini avarinus, kita galimybė, kad savarai sietini su etnonimu, pasirodančiu baltų kraštuose – scovitas iš Bogufalo II Lenkijos kronikos, gentimi, esančia tarp jotvingių ir prūsų. Tad Stelos kalba apie boruskus kaip prūsų protėvius yra lyg ir iš piršto laužta, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų Ptolemėjo minimi boruskai gyvena kaip tik tame šiaurės rytiniame kampe, kur užsibaigia baltiškos teritorijos, įsiremdamos į Valdajaus aukštumas, Uralo prieškalnes ir Dono ištakas. Jeigu ieškotume vardų, kurie atitiktų Stelos siekį rasti monolitinį atitikmenį prūsams, galėtume čia aptikti gentį, kuri pasirodo šiauriau Meotidės (Azovo) ir Juodosios jūros ir minima kaip burtai ar britani. Tiesiogiai su boruskais sieti jų neišeina, bet prūsų vardai, kurie Simono Grunau raštuose varijuoja ir kaip Brudennen abir Brutin (BRMŠ II 84), Wie die Masuren die Brudenen Bruten nannten [...], Brudenen adir Bruten (BRMŠ II 84-85), Brudeni (BRMŠ II 78) ir pan., teikia galimybių pasvarstyti. Gal tai išjudėję boruskai, prūsų gentis, keliaujanti iš Dono ištakų teritorijos kiek įpiečiau, jau pajudėjusi iš savo vietų. Ir priartėjanti prie Meotidės, Dono žemupio teritorijų, kur gyvena ir gelonai/galindai, ir jazygai, ir alanai – tautos, vėliau stipriai priartėjusios prie Baltijos ar, tikriau, prie baltų pietinio masyvo. Stelos teigimu, iki šiol (t. y. iki XVI a. pr.) prie Rifėjų gyvenančios tautos kalba ta pačia kalba kaip prūsai. Labai apytiksliai "prie Uralo" baltų masyvas priartėja ties Okos aukštupio baseinu ir Dnepro aukštupio kairiuoju krantu. Dar XII a. šiose teritorijose lieka gyventojų, kurie, sprendžiant iš hidronimų, kalba vakarų baltams artima kalba ir yra įvardijami kaip goliadj, galindai. Tad Stela XVI a. pradžioje galėjo apie tuos vakarų baltus rytuose kažką žinoti ar būti girdėjęs (arba apie jų saleles, arba iš legendinės tradicijos), bet kuriuo atveju tradicija patvirtina kalbotyros duomenis ir atvirkščiai. Nesvarbu, ar kalbame apie galindus, ar apie boruskus/borusus, tai, ką pasakoja Stela, iš esmės yra teisinga – jo labai apytikslės geografijos žinios teleidžia jam patvirtinti vakarų baltų migraciją į Prūsiją "nuo Rifėjų kalnų". Tai mitologizuota geografija, ir ji nėra geografiškai tiksli kaip šiuolaikinis žemėlapis. Šiaurės alanų gentys, kaimyninės prūsams... Tai Stelos frazė. Kas tie alanai ir kodėl jie laikomi prūsų kaimynais? Tai keista, nes alanai – iranėnų gentys. Marcelinas (Res Gestae, XXXI, 2, 12–25) kalba apie žiaurių ir laukinių hunų užkluptus irgi klajoklius ir labai karingus alanus, šieji alanai, pasak jo, anksčiau vadinti masagetais. Šis graikų kilmės romėnų istorikas pamini alanų gyvenamąsias vietas, užimančias iš esmės visą buvusią Skitiją ir dar daugiau. Alanai gyvena už Tanajaus upės (Dono), per plėšikiškus žygius ir medžiokles pasiekia teritorijas nuo Armėnijos ir Midijos iki Meotijos ir Kimerų Bosporo, šie klajokliai besiplėsdami yra prijungę daugybę tautų, kurioms nuo pačių alanų perėjo ir alanų vardas. Alanai gyvena dviejose pasaulio dalyse (t. y. Azijoje ir Europoje). Tarp nukariautų ir pajungtų kaimyninių tautų, kaip teigia Marcelinas, "vidurinę vietą užima nervijai, kurie gyvena greta aukštų kalnagūbrių, kurių ledo nuklotuose šlaituose gyvena akvilonai. Už jų gyvena vidinai ir labai laukinė gelonų tauta, kurie diria odą nuo užmuštų priešų ir iš jos darosi sau drabužius ir kovinius pakinktus žirgams. Su gelonais ribojasi agatyrsai, kurie kūną ir plaukus dažosi mėlynai, paprasti žmonės – nedidelėmis, šen bei ten išmėtytomis dėmėmis, o kilmingieji – didelėmis, ryškiomis ir dažnomis. Už jų, kaip aš skaičiau, po įvairias vietas klajoja melanchlenai ir antropofagai, kurie maitinasi žmogaus mėsa. Dėl šio siaubingo mitybos būdo kaimyninės tautos nuo jų atsitolino ir užėmė atokesnes žemes. Todėl visa šiaurės rytų žemės juosta iki pat serų pasienio liko negyvenama. Iš kitos pusės netoli nuo amazonių gyvenamų žemių alanai rytuose susimaišo su gausiomis ir didelėmis tautomis, kurios krypsta link Azijos sričių ir kurios, kaip aš sužinojau, tęsiasi iki pačios Gango upės, kertančios indų žemę ir įtekančios į pietinę jūrą". Marcelinas vardija alanų geografiją nuo "vidurio", nes vakarai tuo metu jau buvo nebepastovi judanti riba, kur alanai veržėsi drauge su juos į tautų kraustymąsi jėga įtraukusiais hunais. Alanai ir masagetai jau priartėję prie Chrono ir Vistulos, tai yra prie Nemuno/Priegliaus ir Vyslos. Galimas dalykas, kad tai getų šiaurinis masyvas, priartėjantis ar sutampantis su pietvakariniu baltišku. Alanai ir kitos gentys, kurias mini antikiniai autoriai greta baltų masyvo ar jame, ribojasi su gentimis, kurias mes laikome arba baltiškomis, arba padariusiomis įtaką baltų etnosui. Stela teigia, kad atvykėliai boruskai-prūsai sudarė sąjungą su šiose žemėse nuo seno gyvenusiais sūduviais. Dėl vėliau paaiškėsiančių priežasčių, norint suvokti prūsų-sūduvių sąjungos etnogeografinę aplinką, reikalingi agatyrsai, dažnai minimi mus dominančioje etnogeografinėje aplinkoje.

Agatyrsai, Herodoto duomenimis, gyvena, mūsų supratimu, Transilvanijoje, bet kokiu atveju gerokai į šiaurę nuo Istro (Dunojaus – Hist., IV, 49), ir tai būtų gentis, dar Herodoto laikais gyvenusi nelabai toli nuo baltų masyvo pietinės ar pietvakarinės dalies, o gal ir tiesiogiai besiliečianti, ją Herodotas daugsyk mini (dar žr. Hist. IV 78, 100, 102, 104, 119, 125). Agatyrsai, pasak Herodoto, gyvena šiaurinėje Skitijos dalyje, kylant Dunojumi sutinkami pirmiausia, paskui gyvena neurai, androfagai ir galiausiai melanchlenai. Taigi agatyrsai – neurų kaimynai, o neurai, kaip žinome, baltų masyvo dalis. Herodotas (Hist. IV 104) agatyrsus vadina labiausiai išlepusia gentimi, kuri puošiasi auksiniais papuošalais ir drauge susieina su moterimis, idant būtų kaip broliai ir nesikivirčytų tarpusavyje; apskritai jų papročiai sutampa su trakų. Vis dėlto tas "išlepimas" nieko nereiškia ir veikiau Herodotas taip nusako agatyrsų pomėgį puoštis, tai visiškai neatima jų karingumo nei ryžto.Tiesa, kai persai per karą Skitijoje persekiojo besitraukiančius skitus, agatyrsai neprisijungė prie skitų koalicijos prieš persus, kurią, be pačių skitų, sudarė gelonai, budinai ir sauromatai, tuo metu, kai kariauti ir skitams padėti atsisakė agatyrsai, neurai, androfagai, melanchlenai ir taurai (Hist. IV 119). Tačiau atrodo, kad agatyrsai taip elgėsi ne iš išlepimo ar baimės, bet greičiau iš taikingumo. Mat kai skitai priartėjo prie agatyrsų žemių, jie, kitaip nei koalicijoje nedalyvavusios gentys, kurios bėgo ir nuo persų, ir nuo skitų, pasiuntė ką tik agatyrsų kaimynus neurus nubloškusiems skitams šauklį, įspėjantį juos nesiveržti į agatyrsų teritorijas. Agatyrsai pagrasino skitams mirtina kova, jei šie veršis į jų žemes. Ir, surinkę kariuomenę, dislokavo ją pasienyje (Hist. IV, 125). Skitai nepuolė – kiek stebėtina. Matyt, agatyrsai pasižymėjo ne vien papuošalų ir mėlynų kūndažių pomėgiu, bet buvo ir kariškai pajėgesni ir valingesni negu neurai, androfagai, taurai, gelonai etc. Marcelinas kalba, kad agatyrsai kūnus dažosi mėlynai, labiau ar mažiau intensyvesnės spalvos dėmėmis, Pomponijus Mela ir juo sekdamas Gajus Julijus Solinas III a. po Kr. antroje pusėje vėl mini agatyrsų paprotį dažytis mėlynai.

Ką mes galime apytiksliai, remdamiesi antikos šaltiniais, pasakyti apie šią gentį? Kaip matėme, agatyrsai dažosi mėlynai, vyrai ir moterys mėgsta puoštis, yra gana aukštos kultūros, lytiniame gyvenime nejaučiantys kompleksų, sąlygiškai taikingi, tačiau nevengiantys kovos, gana gausūs. Jų savivardžio antikos autoriai nepateikia, tačiau žodis thyrsai nurodo tai, kas graikams ir patiems agatyrsams buvo svarbu. Tai yra – kažkoks religinis susisiejimas su sakralinėmis lazdomis. Apie jų klajones ar kraustymusis nepranešama. Kas mums primintų agatyrsus iš baltų masyvo? Thyrsai gali būti tos pačios krivūlės. Jos žinomos Prūsijoje ir Lietuvoje, ir tai nėra išskirtinis požymis. Tačiau krivūlė nėra vien žynio ar viršiausiojo žynio lazda ir simbolis. Lukas Davidas mini (apskritai kalbėdamas apie prūsus), kad jie "darosi rentlazdes – išsipjauna jas iš lazdyno krūmo, augančio šalia skruzdėlyno, ir išpjaustinėja. Šias rentlazdes vaidilos (Waideler) ar vaidilutės (Waidelottinen) atiduoda smuklėms, kad joms netrūktų lankytojų" (BRMŠ II 299, vertė S. Plaušinaitis). Taigi lazdų, turinčių sakralią galią, mes aptinkame ir gana profaniškoje erdvėje. Visi prūsai, be abejonės, tam tikra prasme – "agatyrsai". Bet yra požymių, kurie galioja tik sūduviams. "Prūsų krašto kronikoje" Jonas Bretkūnas rašo, kad sūduviai yra visų garsingiausia tauta, iš seno gyvenusi Prūsų krašte prie Šiaurės jūros [Baltijos – G. B.]. "Jie turėjo savo kunigaikščius ir valdžios žmones, kuriems būdavo paklusnūs, labai rūpestingai dirbdavo žemę ir iš jos gaudavo sau maisto. Vyrai dėvėjo vilnonio audeklo, o moterys – lininius drabužius. Ant kaklo (kaip ir dabar) nešiojo vario arba žalvario žiedus, į ausis kabindavosi auskarus, o gyvendavo bendrai kaimuose. Šioje tautoje yra buvę žymių giminių ir didžiai kilmingų dvarionių, todėl jie (kai kraštas buvo labiausiai suklestėjęs) galėdavo surinkti šešis tūkstančius raitelių ir iki dvylikos tūkstančių pėstininkų. Betgi nūnai ši tauta yra taip sunykusi, jog iš jos belikę keletas kaimų Labguvos apskrityje" (BRMŠ II 311, vertė Marcelinas Ročka). Ši informacija liudija seną sūduvių galybę, vyrų ir moterų pomėgį puoštis ir "gyvenimą bendrai" – bey samen, terminas šiuo atveju reiškia vyrų ir moterų bendrą (lytinį) gyvenimą. Visa tai atitinka žinias apie agatyrsus.

Grunau aprašo sūduvių paprotį puoštis mėlynais drabužiais, teigia, kad jie visi atrodo kaip kilmingieji ir turi senas tradicijas (BRMŠ II 98). Johannesas Poliandras 1535 m. apie sūduvius liudija, kad jie yra vietiniai gyventojai, labai tvirtai laikosi savo papročių ir kad "ši gentis visada atkakliai troško išsaugoti savo protėvių rūbus, papročius ir apeigas, nesituokė su kaimynais prūsais ir niekam iš saviškių neleido elgetauti. Nešiojo auskarus, t. y. prie žiedų prikabintus mažyčius varpelius arba skambaliukus, – viskas padaryta iš geltono vario" – (BRMŠ II 172–173, vertė E. Ulčinaitė). Ir vėl – pomėgis puoštis jei ne gryno aukso, tai bent jau geltono metalo, žvilgančio metalo papuošalais, bendras ir vyrams, ir moterims. Ir – išsiskyrimas iš "kitų prūsų", savęs kaip aristokratiškiausios genties suvokimas.

Dar galime prisiminti Marcelino teiginį, kad agatyrsai ribojasi su gelonais, gelonus, be didesnių abejonių, atpažinę kaip galindus, gal ir agatyrsus matome kaip sūduvius. Tokiu atveju ši antikinė tauta, apibūdinta kaip "trakiška", galėtų būti įtraukta į baltiškas gentis, – žinia, spėjamai baltiškas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5189. Margarita2003-07-28 21:00
Sudomino rentlazdžių galia ir kokiu būdu jos "parūpindavo" smuklėms lankytojų?.Gal tai dabartinių jėgos ir apsaugos strūktūrų naudojamų "bananų" pirmtakai?O perskaičius tekstą pasijutau kaip kamikadzė,laimingai grįžusi...iš darbo:)

5200. fanta2003-07-29 11:26
Norėjau klaust, ar yra žmonių, bandžiusių perskaityt šitą tekstą. Norėjau pasakyt- "vargšai savižudžiai"...:) Nespėjau. Kaip gerai. Nes neįsivaizdavau, kad Margarita gali turėt suicidinių polinkių... :) Karštą vasarą. Teisingai... Veronikos seniai nebemadoj, kam skandintis ežere, kai galima Brsnvičiuj.:)Daug estetiškiau iš jo sugrįžt, negu iš švendrių, ajerų, dumblo.

5249. M-302003-07-31 13:33
Šį straipsnį ėmiau skaityti tik dėl autoriaus pavardės. Gal ir neblogas, tačiau nesupratau, kodėl šį straipsnį turėčiau skaityti. Vos perskaičiau pirmąją pastraipą. Nežinau, gal jis būtų įdomus istorikui, dirbančiam toje srityje. Gal ir man taptų įdomus, jei turėčiau vasaros atostogas ir neturėčiau ką veikti.

5312. Vicious2003-08-04 09:37
O kas tas Beresnevicius?

5345. Benigna2003-08-04 21:51
Beresnevicius yra intelektualas, pone 4nr

5358. Botrytis2003-08-05 08:58
Jopšikmat, jau pirmas sakinys tęsiasi pusę straipsnio. Sunkumai su honoraru - daugiau nieko neįžvelgiu.

17689. velnias :-( 2004-06-06 13:31
Manyčiau, kad iš tikrųjų per daug viskas įsmulkinama, ir aišku pakankamai nelieka (pvz. kažkokia Djakovo kultūra, net neužsimenama tarp kokių ji upių). Be je archeologų ir genetikologų jau seniai įrodyta, jog finougrai neturi jokios kraujo įtakos baltams, ir baltai gyveno iki pat Suomijos dar prieš atsikraustant šukinei - duobelinei finougrų kultūrai. Taigi vien dėl tokios smulkmenos šitas straipsnis mažai ko vertas, taip pat autorius neužtikrintas (ištakos lyg ir finougriškos, bet vėliau baltiškos). Nu taigi čia nesamonė. Prūsų (arba lietuvių) kalboj gal tik vienas žodis gali būti, estiškas, pvz. vaikas ir estu waik- ar kažkaip panašiai, kas reiškia mažas, ir ačiū, estiškai būtų aate (bent jau taip tariama). Šitą straipsnį dar tvarkyt ir tvarkyt :(

182266. xxx :-) 2010-02-07 14:41
daug klaidu ir netikslumu...vien jau Chrono (Oderio, Udros) ir androfagu (lenku ties Krokuva) prastas susiejimas, o ir ne Suduviai bet Soduviai

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:40 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba