ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Tai kurmio kosuliai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia Nr. 24

Kita mintis, kurią man pakišo šitas Ch. B. eilėraštis ir kuri susiformavo po eilučių apie Sapfo:
Tos, vyriškos Sapfo, meilužės ir poetės,
Gražesnės už Venerą niūriuoju blyškumu!
Žydrumas jos akių juodųjų nugalėtas,
Ratilai tamsūs ten, subraižioti skausmų!
Tos, vyriškos Sapfo, meilužės ir poetės.

Anksčiau ar vėliau Lietuvoje kas nors apmąstys Gražinos C. gyvenimą, eiles ir likimą.

Pasirinkusi "metafizinės" poezijos kelią, ji turėjo atsimušti į Sapfo lemtį.

Bėda, kad skurdžiame krašte, užkampyje viskas taip greit baigiasi tragiškai ir karikatūriškai. Didžioji jos gyvenimo dalis prabėgo ligoninėse. Arba – su raminamaisiais... Groteskiškas satanizmas (turiu galvoje jos tėvo mirtį). Tėvas ėmė vaidentis jai kaip Šėtonas.

Maži žmonės ir didžiosios lemtys.

Bendruomeninis kerštas

Beveik pusantrų metų Pasaulio lietuvių bendruomenės galva iš Čikagos beldėsi, kad atvažiuočiau pas juos pavasarį, į poezijos ir muzikos dienas.

Sutikau, aptarėm programą. 2000 metų sausio pradžioje gavau iš M. R. atsakymą: "Nereikia. Versimės savomis jėgomis".

Šiemet – vėl. Pyktelėjau ir sakau:

– Tai kaipgi taip? Atsakėte, dabar vėl?

– Taigi buvo skambutis iš Floridos. Jūs ten kažką parašėte... Ir t. t.

– Išeitų, kad buvau nubaustas?

Atvarė man iškarpą iš "Respublikos", kur yra pastraipa "Geras dėdė V. Dūdėnas..."

Paskui dar užsiundė Juliją Š.

Atsakiau, kad mane kitados taip "auklėdavo" tik komunistai.

Prieš dvi dienas sužinojau, kad kviečia šventąją šeimynėlę iš Švendubrės.

Pasižadėjau (pats sau) nekelti kojos ten, kur reikia prašyti kieno nors išmaldos. Užtenka elgetautojų ir be manęs.

1988-aisiais skridau įspraustas "tarp dviejų komunistų". "Santaros-Šviesos" suvažiavime negalėjau atsikratyti "uodegų" iš Lietuvos (A. Č.).

Panašiai buvo ir Vokietijoj – 1989 metų pavasarį Annenberge. Vos atėjau į konferenciją, išdygo saugumietis ir Stasi aktyvistė.

Tokia yra patirtis.

Čia man be galo tiktų ištraukėlė iš A. J. Greimo laiško Irenai Kostkevičiūtei ("Metai", 2001, kovas 3, p. 84):

"Bet rašau ne tam, o užgirti Pačią už ten tilpusį straipsnį, užimtas pozicijas ir būdą pasakyti. Prisipažinsiu: truputį prisibijojau. Mane buvo nuo seno pasiekę gandai, kad esi didelė katalikė, o lietuvių krikdemais nepasitikėjimas dažnai pagrįstas. O pastaraisiais meteliais, "Brazdžionio kulto gadynėje", jau buvau benumojęs ranka ir nutaręs "nebevaduoti" tėvynės. Alžerijos pavyzdys man buvo pamokinantis: kovok, žmogau, už laisvę, o toji laisvė per 24 val. į diktatūrą pavirsta".

(Kur lietuviai, ten beveik visados diktatūra, – katalikų ar komunistų. Ne veltui pagal procentą amžiaus pradžioj buvo aršiausi komunistai Amerikoje. Žmogaus nuomonė čia visados – perteklius...)

Apie aukštąsias akimirkas

Jeigu Dievas yra meilė, tuomet TATAI labai trumpam. Niekas To negali ištverti.

Nuopuolis yra baisus, išdavystė yra nulemta iš anksto. Visur ir visados išdavystė yra kasdienė mūsų palydovė.

Tokiu raktu rakintinas A. Puškino trumpas eilėraštukas: "Bet kokioj stichijoj žmogus – tironas, vergas, išdavikas".

Mažiau kalbėkite apie didelius žmones, juoba apie jų meilę bei tikėjimą.

Užuot kalbėję, pakelkite šapą, užkritusį skruzdei ant uodegos!

Storžievis (gyvulys), kurio išdidumas tik ir belaukia žmogiškosios piktžodystės.

Tada pats laikas nubausti burnojantį.

Taip buvo patykota Sapfo...

Kiekvienas žmogus baudžiamas, t. y. leidžia, duoda tam progą. Aukštai, mylėdami išbūname tik mirksniais.

Tai, kas yra pasaulis? Tatai, kam labai trumpam suteikiam vardą.

Tai, ką esu įvardijęs? Beveik – labai mažai.

Kažkokius trupinius – nuo Dievo stalo...

•

Gyvenimas tai Kryžio kalnas!
Nepavydėk kas vaikšto dangumi.

Neviltis ir siaubas žmogaus, kuriam atsiveria prigimtis. Iš esmės tai prancūzų modernizmo pradžia. Dabar suprantu, kodėl mane traukė Ch. Baudelaire’as.

Po to, išskyrus atsisakymą apie tai mąstyti, nieko nėr.

Postmodernas atmetė problematiką.

Kovo 15, ketvirtadienis

Varlė visados karalienė. Atšilusiuos tvenkiniuos.

Gandras, ilgai žiūrėjęs:

– Kodėl tu tokia šlapia ir žalia?

Varlė (visai nenusiminusi):

– Nebijok, aš būsiu apvali ir pūkuota.

Kovo 16, penktadienis

Mums mafijos tėvas (filme "Peterburgo banditai") taip aiškina:

– Moterys yra kvailos. Jos galvoja savo ta saldžia vieta...

Bet šiaip jau skirstomos į dvi rūšis: gudrios kvailės ir kvaišos kvailės...

Apie tai, kad žmonių išsilavinimas siaubingai krito, liudija ir lietuviški pasakojimai.

Pavyzdžiui, žmogus, iš kurio pavogtas "Žmuidzinavičiaus paveikslas" – natiurmortas su puodukais, gėlėmis, buteliais.

Policija paveikslo vertę apskaičiuoja pagal puodelių ir butelio kainą.

Žmogus, iš kurio pavogtos knygos. Nusigyvenęs sodžiaus mokytojas ir policija.

Policininkas:

– Kokios knygos?

– Na, Darwino "Raštai".

Policininkas:

– O kodėl tas Darwinas pas tave laikė savo raštus?

Seniai knietėjo parašyti ir ta tema, apie ką radau šios dienos "Litmeny" – Dalios Striogaitės str. "Antologijos ir almanachai".

Lietuvoje aktuali ne rašymo, o skaitymo problema. Daugiau norinčių rašyti savo knygas negu skaityti...

Tas atotrūkis, ko gero, dešimtmečio problema. Iš skaitymo – jokios naudos (žmonių akimis), iš rašymo – bent "garbė".

Kokia nors visuotinė Lietuvos nusifotografavimo akcija – nėr atsitiktinė. Lyg nujausdami egzistencijos netikrumą, situacijos absurdą, ateities miglas, žmonės nori įsiamžinti tokie, kokie yra.

Dabar esama tokios "metafizikos"! Visuotinės. Gyvi pakilkime į dangų!

Jeigu kažin kokiu stebuklu būtų buvusi apginta mažyčių mokyklėlių idėja (amžiaus pradžioj jomis garsėjo Klaipėdos kraštas, tai kas, kad vokiškom...), nebūtų buvę tokių masinių fabrikų – mokyklų, tokios kareiviškos sriubos iš vieno katilo.

Jeigu universitetų profesūra nebūtų "įvaldžiusi" Hegelio ir semiotikų kietakaktiškos kalbos!

Jeigu kriminalinis pasaulis nedrybsotų išsikėtojęs visose įstaigose.

Ir dar 100 "jeigu".

Žmogus – arti 100 metų

Kovo 13 d. 99-erius atšventė Edvardas Viskanta. Gimęs ne per toliausia nuo mano tėviškės. Išlandžiuose...

Kai susipažinom, taip ir sakė. Mažas, tamsaus gymio žmogutis. Dabar dar padeklamuoja Donelaitį.

Tie jo Išlandžiai seniai numelioruoti. Miškų nėr, sodybų nėr, žmonės – vienas kitas su sulaukėjusiom karvėm gyvena. Karvės – nemelžiamos, laksto ir baubia. Tikri bizonai.

Jo pavardė man primindavo garsųjį Visconti, kino režisierių Italijoj. Gal ir amžiaus panašaus? Visa ši generacija jau išmirus.

Iš tų Išlandžių tas juodas žmogutis tikrai išlindo, baigė Kauno universitetą, studijavo Italijoje. Paskui, žinoma, Kostromos ir Gorkio sričių lageriai... Išvertė V. Hugo, A. France’ą, L. Tolstojų, G. de Maupassant’ą, A. Moravią, B. Brechtą, J. J. Rousseau, G. Boccaccio.

Štai jums išlandžiai! Štai mums maža juoda pelytė, jotvingių šermuonėlis.

Pradėjo šimtuosius.

Skaitymo keistenybės

Pratęsiant pradėtąją temą: nuo jaunumės mėgau G. Apollinaire’ą. Mane ten žavėjo viskas. Pradedant jo "šlėktiška" kilme – iš Kostrovickių giminės.

Pirkdavau kur ką radęs – vertimus, knygas, monografijas.

Ir tik dabar, ėmęs versti, atradau daugelį atsakymų į klausimus, užgriuvusius mane "su Baudelaire’u".

Ar jis man buvo juos primetęs?

Tas knygas buvau skaitęs, bet jos buvo "šalia". Reikėjo dar vidinių postūmių. Ir postūmio iš šalies tam, kad atrasčiau iš naujo.

Velionis V. Orvidas buvo teisus, kai sakė, kad klausimus reikia įsileisti ir neanalizuoti, – juos sprendžia mūsų pasąmonė. Pati ieško atsakymų.

Ir tokia idėja: sukurti kompiuterius, kurie patys kauptų informaciją ir ieškotų atsakymus per 20–30 metų. Į priekį...

Gamta, pilna ilgo veikimo kompiuterių, stovinčių su aviliais soduose. Kiaulpienėse.

Betgi: žmogaus kojos sugeba daugiau nei šitie išradimai! Ir širdis dar, galva...

Neviltis.

Reikėtų atsakyti į klausimą: ar galima programuoti fundamentaliuosius būties klausimus?

Jeigu būtis yra banalybė, tada viską galima programuoti. Protas – valdovas.

Tada, kai žmonės mąstydavo apie pasaulį įsivedę Dievo ir Amžinybės dimensijas, galėjo rastis ir tokia sąvoka: "Lemtis, Fatumas, Dharma..."

Dabar tai nieko nereiškia. Dabar tai persikėlė į muilo operas. Liudvikas pasakojo, kad jų scenarijų autoriai siužetus pasirenka iš kompiuterių. Kiekviena situacija jau turi po 40 variantų... Kodėl ne 400?

Prisipažinimai

Ir sužinosi pagaliau – kas yra visų nešvarybių dugnas...

Kovo 18, sekmadienis

Zamenhofo miestelyje

Dukra manęs andai klausė, kaip dar lietuviškai vadinama bulvė... Atsiminiau tik ropuką, rapuką. Šiandien A. Lyberio žodyne užkliuvau už pumputės (ar nuo pumptis, pamptis?), dūlės (pas mus – didžiosios kriaušės). Donelaitis, beje, augino kartupelius (iš vok. Kartoffel).

Mūsų krašte rudenį senos močiutės, atsimenu dar, mėlynas bulvikes vadindavo pelytėmis, mėlynaisiais ropukais, ropytėmis.

Iki tol, kol bulvės buvo atgabentos į Lietuvą, žmonės pumpdavo ropes, griežčius, pastarnokus.

Viena ropių rūšis (saldi) tikrai būdavo mėlyna ir šviesdavo blėstančioj rudens saulėj. Tą tai jau garantuoju.

Sodindavo mėlynuosius ropukus, o į pagalves ir šienikus grūsdavo džiovintų, geltonų, saldžiai kvepiančių alierų (ajerų).

Gyvenimas buvo saldesnis (?).

Miegas tai jau išties.

Rimčiausias augalas daržo kampe: rabarbarų krūmas.

Arba pasodninkai daržo vidury – sėkliniai griežčiai, burokai, ridikai.

Ridikas, matyt, labai svarbus buvo. Daug žmonių likę su tokia pavarde.

Pažinojau poetą Antaną Ridiką (dar gyvas).

B. Pasternakas – irgi iš tokių pat. Juokai menki: daugelis augalų tiko į pavardes.

Žmonės ženklina vieni kitus kaip išmano, o kokiam nors palaukių dievuliui tas pats, – atsirinks, jei reikės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5174. buhalteris2003-07-28 13:02
"... šventąją šeimynėlę iš Švendubrės." Paprastai, poetas poeto nemyli, tačiau geda - patologiškai neapkenčia.

5222. divizionieriu stabas2003-07-29 22:30
nuojauta kuzda autorius saukiasi politiniu komentaru. Del kataliku komunistu tandemo lietuviu juokiu budu nevalia privilegijuoti statuso isskirtinmu. Uztenka pasisveciuoti gyvojoje manifestu tevyneje,vatikano prieigose, kai dabarties o ir istorinis turinys persiskirsto sukunkuliuoja bijau, kad visai ne ten kur noretusi kad jis save reikstu. Ten, kur dar tik grisiu, komunikuojamos parateologines fikcijos-----

5313. Vicious2003-08-04 09:39
O kur nuogi papai?

5441. ebola2003-08-07 13:59
straipsnis geras.kaip daugelis kuriuos skaiciau.O komentarai liguisti, kaip ir daugelis kuriuos skaiciau.

5883. problema2003-08-20 14:48
Ar dar yra Lietuvoj kulturos zmoniu, kuriu Geda neapveme? Idomu, kad i tai jau neberaguojama - gal remiantis patarle "duok durniui kelia"?

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:39 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba