ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-26 nr. 662

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Artimųjų rytų problemos (165) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tu liksi, tu išeisi, tu akis užsidengsi (6) • Apie skalbimo mašinas ir sakralumą (13) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Erazmo Stelos paraštėse (8) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (5) • ALFRED LICHTENSTEIN (1889–1914). Poezija (4) • JEKATERINA LAVRINEC. Bastūnai (5) • REGIMANTAS TYNIUS. Ką ten slepi nuo savęs? (60) • JONAS SERAPINAS. Trys kreipiniai (1) • Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui (1) • Su kiemsarge LIUDMILA SAMOILOVA kalbasi Jūratė Visockaitė. Apie atstumą (17) • -vp-. Šišakas (1) • -vp-. Radiatorius (1) • LLŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai sau ir kitiems (84) •

Bastūnai

JEKATERINA LAVRINEC

[skaityti komentarus]

iliustracija

Indų kilmės anglų rašytojas Pico Iyeris esė "Tranzitinio keleivio gyvenimas" savo kartos (o jis gimęs 1957 metais) žmonių pasaulėvoką apibūdino remdamasis oro uosto įvaizdžiu. Jis pažymi, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, susiformavo sparčiai auganti transkontinentinių bastūnų gentis, kurios atstovai nekreipia daug dėmesio į atstumą: mylimoji gali gyventi kitoje šalyje, draugai – kitame kontinente, tarp namų ir darbovietės gali būti didžiulis atstumas.

Priskyręs save prie šios genties, Pico Iyeris pasivadina "polietniniu kosmopolitu polikultūriniame pasaulyje, kuris darosi vis kompaktiškesnis" ir skelbia štai tokį transkontinentinių bastūnų manifestą: "Mes – oro uostų laukiamųjų salių gyventojai, nuolatos žiūrintys į švieslentę "Išvykimas", amžinai skriejantys Žemės ratu. Mes perkame neapmokestinamose oro uostų parduotuvėse, valgome iš plastikinių lėkščių, per išsinuomotas ausines klausomės pasaulio balsų. Mes einame per šalis kaip pro turniketą, šiame pasaulyje esame atvykėliai su leidimu gyventi. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturime niekur. Mums neegzistuoja sienos ar svečios šalys, tačiau ir gimtinėje mes – viso labo svečiai". Iyeris atkreipia dėmesį, kad keliaudamas skirtingoms šalims jis vis primeta savo gimtinės vaidmenį. Tačiau, net ilgam apsigyvenęs kokioje nors šalyje (šiuo metu jis gyvena Japonijoje), jis mėgaujasi užsieniečio vaidmeniu.

Greta šios bastūno entuziasto figūros paminėkime dar vieną personažą – keliaujantį Indijos asketą (sanyasin). Indijoje gyvenimas dalijamas į mokymosi (nuo 7 iki 21 metų), šeimininkavimo namie (nuo 21 iki 40) ir aktyvios socialinės veiklos (nuo 40 iki 60) periodus. Paprastai anūkui pasiekus šeimininkavimo periodą, derėjo užleisti namų galvos vietą savo sūnui ir išeiti į mišką, vienam ar su žmona, ir tęsti gyvenimą miško vienuolyne. Tačiau tie, kurie jaučia pašaukimą, gali atsisakyti žmonos ir vienuolių draugijos ir tapti klajokliais asketais. Šie žmonės duoda įžadą nuolat keliauti, niekur neapsistoti daugiau nei trims dienoms. Be nuolatinės kelionės įžado, jie laikosi tylos įžado, kalbasi nebent su mokiniais. Šie klajokliai laikomi išskirtinio dvasingumo žmonėmis. Kitaip nei miško vienuoliams, jiems nereikia specifinės erdvės dvasinei praktikai; geografinė vieta jiems nesvarbi – kaip ir minėtam oro uostų gyventojui.

Nuo triukšmingų oro uostų ir entuziastingų tranzitinių keleivių bei keliaujančių asketų pereikime prie klajojančių po apleistas vietoves bastūnų. Bastūno figūrą randame Z. Baumano postmodernių gyvenimo strategijų tipologijoje (greta valkatos, turisto ir žaidėjo). Bastūnas pristatomas kaip piligrimo įpėdinis, gyvenantis fantazmų ir ryškių įspūdžių pasaulyje, režisuojantis klipą apie laisvąjį gyvenimą, kuriame pats vaidina pagrindinį vaidmenį. Baumano bastūnas mėgaujasi tipiškais miesto malonumais ir nevengia minios. Tačiau vartodami bastūno sąvoką turime omenyje tipą žmonių, praktikuojančių reguliarias keliones po apleistas vietas. Bastūnus viliojančios vietovės dažniausiai yra miesto pakraštyje ar už miesto: tai gali būti namai, gamyklos, sanatorijos, nebaigtos ir užmestos statybos. Industrinės vietovės laikomos patraukliausiomis. Po tokias vietoves keliaujantys žmonės bando nusakyti savo kelionių žavesį, kalbėdami apie postindustrinę korozijos ir rūdžių estetiką, romantiškus kerus, apokaliptinius įsivaizduojamą atominį karą išgyvenusio vienišo žmogaus jausmus. Galima įtarti, kad apleistų erdvių funkcija analogiška miško ar parko funkcijai tolkinistų žaidimuose – šios vietos yra kaip vaizduotę žadinančios dekoracijos.

Ne visai aišku, kodėl bastūnų klajonės dažnokai pristatomos kaip kiberpankiškas užsiėmimas. Viena vertus, pastarąjį dešimtmetį kiberpankas yra madinga etiketė; artėjama net prie to, kad kiberpankišku gali būti pavadintas bet koks užsiėmimas, turintis asocialumo prieskonį: įprastų ritmų neatitinkantis gyvenimas naktimis, klaidžiojimas po virtualius landšaftus ir bastymasis po apleistas vietas – žodžiu, visa tai, ką daro kiberpanko klasikų Williamo Gibsono ir Bruce’o Sterlingo knygų veikėjai. Gali būti, kad bastymasis po užmirštas vietoves vadinamas kiberpankiška veikla, kaip ir bastymasis tinkle (internete) arba kompiuteriniai žaidimai, kurių veiksmas rutuliojasi apleistose gamyklose ar laboratorijose. Kad ir kokios etiketės būtų klijuojamos, kalbant apie bastymąsi esminis yra pats laiko leidimas neįprastoje erdvėje. Tokio klaidžiojimo tikslas yra pats bastymasis.

Bastūno prototipas galėtų būti brolių Strugackių ir A.Tarkovskio stalkeris – žmogus, periodiškai išeinantis į vadinamąją Zoną: svetimą, nesuprantamą ir pavojingą dėl nenuspėjamų reiškinių. Zona – tai žmonių palikta erdvė. Ją paliko po vadinamojo Apsilankymo (apie jį daug nekalbama, bet iš užuominų aišku, kad netoli miesto buvo apsilankę ateiviai, ir vietovė transformavosi taip, kad joje sunku išgyventi, neturint specifinės intuicijos bei skausmingai per klaidas ir bandymus kaupiamos patirties). Zonoje palikta daugybė neaiškios kilmės ir paskirties daiktų, kuriuos ir medžioja stalkeris. Atrodytų, Strugackių stalkerio motyvacija, kodėl jis eina į Zoną, akivaizdžiai pragmatinė: iš Zonos išnešti daiktai jam leidžia užsidirbti – tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad periodiškas perėjimas iš kasdienės erdvės į nekasdienę yra tam tikras gyvenimo būdas. Atsidūręs Zonoje, jis permąsto savo gyvenimą. Apleista, mirtinai pavojinga vieta stalkeriui yra refleksijų poligonas.

iliustracija

Šiuo aspektu galima gretinti Zoną (kurią laikyčiau bastūnų pamėgtų vietovių prototipu) ir vietas, kaip Epikūro sodas, skirtas mąstymo praktikoms. Ir Zona, ir Epikūro sodas yra išskirtinės vietos bendro gyvenimo ritmo atžvilgiu. Abi palankios refleksijai – epikūrininkų požiūriu, mąstymas, kaip išskirtinė veikla, reikalauja nepriklausomybės nuo išorinių ir kūniškų trikdžių. Ir jei žmogus dar nepasiekęs tokios dvasinės laisvės, tai jis vis dar gali patirti sąlyginę ramybę atėjęs į sodą.

Taigi turime keturis personažus: tranzitinį keleivį ir keliaujantį asketą, kurių pasauliai suskaidyti į daugybę lygiaverčių kadrų, ir epikūrišką išminčių ir bastūną, kurie skiria kasdienę ir nekasdienę erdves, su pastarąja siedami intensyvesnius išgyvenimus.

Atvažiavę į kitą miestą, bastūnai, kitaip nei turistai, orientuojasi ne į vadinamąsias kultūrines įžymybes, o į miesto gyvenimo periferiją. Pavyzdžiui, iš Peterburgo grįžęs bastūnas daugiausia pasakos apie senus rūsius. Tokia kelionė vertinama kaip vykusi – būtent todėl, kad buvo atrasta apleista vietovė. Keliaujantis po apleistas vietoves žmogus gali kelis kartus važiuoti į kitą miestą tik tam, kad apžiūrėtų pasirinktą vietą, ir tik po kurio laiko ryžtasi pačiai kelionei. Akcentai išdėliojami taip, kad kelionė iš vieno miesto į kitą laikoma nereikšmingu įvykiu: į pirmą vietą iškyla perėjimas iš kasdienės erdvės į nekasdienę, neįprastą, apleistą. O jau kokiam mieste ta vieta yra – ne taip svarbu.

Paprastas žmogus, norėdamas "pakeisti aplinką", išvažiuoja į kitą miestą ar šalį ir virsta turistu. O turistus apima euforija vien nuo minties, kad jie yra svetur; vien formalus žinojimas, kad esi kitoje šalyje, sukelia naujumo pojūtį. Radikalaus bastūno požiūriu, tarp dviejų miestų skirtumo nėra. Veikiau skiriasi triukšmingas miesto centras ir visų pamirštas namas miesto pakrašty, pramogų centras ir apleistas fabriko pastatas. Taigi galima kalbėti ir apie skirtingas erdvės konfigūracijas: bastūnas erdvę skaido į kasdienišką ir nekasdienišką, socializuotą ir apleistą, tuo tarpu turistas orientuojasi į kultūrines, miesto svečių dėmesio vertas vietas. Tad galima įsivaizduoti, kokį žemėlapį nubraižytų bastūnas: tai būtų visiška priešingybė "Vilnius in your pocket" pobūdžio leidiniams.

Vienas esminių "keistų vietovių" bruožų yra jų sąlyginė izoliacija nuo kasdienės, darbo ir poilsio projektų erdvės. Bastymasis izoliuotoje nekasdieniškoje erdvėje galėtų būti traktuojamas kaip eskapistinė reakcija į rutiną. Tuo tarpu nebastūnai skiria veikiau "darbo" ir "poilsio" sritis. Siekdami pabėgti nuo rutinos, savaitgalį praleidžia kuo pompastiškiau, kad vėliau iš nuotykių-įvykių galėtų sukonstruoti vaizdingą pasakojimą. O bastūnui ir "darbo", ir "poilsio" sritys yra to paties lygmens – jis operuoja kitokia opozicija nei "darbas – poilsis" ar "gimtasis miestas – svetimas miestas".

Siekiant konceptualizuoti bastymosi fenomeną, intriguojamai turėtų atrodyti pačių bastūnų pastangos paversti savitikslį blaškymąsi naratyvu. Tačiau bastūnai dažniausiai pateikia aplankytų vietovių nuotraukų rinkinius ir bendro pobūdžio komentarus (tiesiog nurodydami aplankytų apleistų vietovių koordinates ir glaustai apibūdindami savo vidinius išgyvenimus – šiurpą, nuostabą, susižavėjimą ir pan.), nesivargindami bastymosi praktikos paversti teorija.

Paklusdama simetrijos principui, pacituosiu vieno bastūno nusakytus bastymosi motyvus, kurie siejasi ir kontrastuoja su šio straipsnio pradžioje cituotu Pico Iyerio manifestu: "Galima viską aiškinti elementaria logika, antipodais – kažkas nesijaučia laimingas "Akropolyje" ir ieško absoliučios "Akropolio" priešingybės, naiviai manydamas, kad ji suteiks jam tai, ką kitiems suteikia prekybos ir pramogų sostinės. Arba bastymasis gali būti alerginė minties reakcija į dirginimą lizingu, būsto finansavimo programomis ir t. t., kurių šaknys – asmens produktyvumo didinimas. Arba nebaigtų statyti ir jau pasmerktų pastatų poezija. Arba laisvė. Arba savitas estetikos pasaulis. Arba kas tik nori. Manau, yra vienas bendras bruožas – nuovargis. Ne sartriškas šleikštulys ar Camus "sizifiškumas", ne Kerouaco, Salingerio maištas, o tiesiog paprastas, elementarus nuovargis. Nuovargis nuo judesio, informacijos kiekio, "spektrinio kaleidoskopo" gatvėje, idėjinės monotonijos, bendravimo".

________________________

Skaitmeninės urbanistinės kelionės:

Urban Trip – www.urbantrip.ru

Urban Club – www.urban.cyberpunk.ru/index.shtml [nuotrauka]

Dirty Urban Landscape – www.kollaps.ru/dirty

Abandoned Places – www.abandoned-places.com [nuotrauka]

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5183. lietuvis2003-07-28 15:35
Atleiskit, o pirmoje nuotraukoje tai kas nuphotographinta ?

5203. bs2003-07-29 12:28
Jie nepasiklysta.

5233. JL.2003-07-30 16:53
lietuviau,
kokios tai apleistos statybines konstrukcijos.
minimalus komentaru nuotraukom buna cia:
www.urban.cyberpunk.nu/index.shtml
tenai analogisku konstrukciju visa serija.

5311. Vicious2003-08-04 09:36
Visiska nesamone. Kas ta autore cia ileido? Geriau isgerkim uz privatu kapitala.

5579. ZveriZ2003-08-11 23:40
Višinskiau, nemaištauk.

Rodoma versija 23 iš 24 
2:50:36 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba