ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-30 nr. 926

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Iš šiuolaikinės Vakarų poezijos (12) • ROLANDAS KAUŠAS. Nedarbo anatomija (121) • -js-. Sekmadienio postilė (60) • Su kunigu, rašytoju, Paberžės klebonu SKAIDRIUMI KANDRATAVIČIUMI kalbasi Zita Zokaitytė. Paberžė – kaip Dievo užantis (64) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (1) • REDA PETRIKAITĖ. Didysis Balys Sruoga (4) • AURELIJA AUŠKALNYTĖ. Eilės (5) • MARIUS PLEČKAITIS. Eilės (2) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Očiačia, opapa į mokyklėlę (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Klausanti knyga(?)ALDONA GEDVILIENĖ. Lembo sodaANDRIUS ŠIUŠA. Žmogus, kuris norėjo kalbėti (4) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Nuobodžios nuotraukos (3) • melynajam klube jums vieta visada atsiras (380) • 2009 m. vasario 6 d. Nr. 5 (927) turinys (65) •

Lembo soda

ALDONA GEDVILIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senosios Lembo kaimo tvoros – išgenos iki 1940 m.

    ALDONA PETKEVIČIŪTĖ-GEDVILIENĖ gimė 1944 m. Kaimiškio k. (Panevėžio r.). „Augau, kur teka Juosta (Nevėžio intakas), kur ošia didingi klevai. Mūsų buvo vienuolika vaikų. Visi mėgome dainuoti. Kai upelio pakrantėje užtraukdavome dainą, jos aidas sklisdavo toli toli.“ Apsigyvenusi Šilalėje, ilgainiui įniko darbuotis kultūros paveldo srityje. Paveldosaugos „asams“ ji gerai žinoma ir jų vertinama kaip Kraštotyros draugijos garbės narė, buvusi sumani ir darbšti draugijos Šilalės r. skyriaus sekretorė, nuo 1990 m. iki šių dienų – visuomeninė pirmininkė. Darbavosi savivaldybės paminklotvarkos, etnokultūros baruose. Jos rūpesčiu sukaupta šūsnys mokslui svarbios ir įdomios etnologinės, tautosakinės, kalbinės, istorinės medžiagos, parengta keliolika informatyvių kraštotyros darbų, pažintinių knygelių, daugybė straipsnių. Kruopščiai rinko eksponatus ir įkūrė kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus (1991) ir kun. Stanislovo Rimkaus (1999) memorialinius muziejus („net mano mamos austos lovatiesės buvo panaudotos“), rūpinosi mokytojo, kraštotyrininko Antano Brazausko sukauptu kūrybiniu palikimu, tremtinės gydytojos Dalios Grinkevičiūtės memorialinio kambario Laukuvoje steigimu, svariai prisidėjo steigiant Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų. Pagal jos surinktus duomenis Šilalės r. įamžinta daugiau nei dešimt rezistencijos kovų ir partizanų žūties vietų. Net sunkiai sirgdama, tebegyvena, ne tas žodis – „tebeserga“ kasdieniais kultūros vertybių aktualizavimo rūpesčiais... „Esu laiminga, nes dirbu mėgstamą darbą. Jį stengiuosi atlikti iš visos širdies“, – rašė Aldona.
    J. Š.



Lembas yra labai senas kaimas (soda). Lembo dvaras paminėtas XVI a. I. A. Sprogio žemaičių žemės geografiniame žodyne, kituose istoriniuose šaltiniuose (1566), o 1619 m. – Žemaičių žemės teismo sprendimo išraše. Vėliau Lembas priklausė Žemaičių vyskupo valdų Varnių dvarui. Baudžiavos laikais Žemaičių vyskupijai jis mokėdavo duokles. 1638 m. Lembe buvo 15, 1662 m. – 17, 1779 m. – 19 kiemų.

Antanas Poškus (g. 1930 m. Lembo k.) apie kaimo atsiradimą ir jo vardo kilmę pasakojo taip: „Dykčiom sena či buva tik kansniuks pyvas, o aplink buva miškų miškaa. Atros ope, nu, kaži kur atplauki žmuogs ir apsikirtis įsitvėri. Ons vadinos Lembs. Nu tuo laika mūsų suoda ir prasidieji...“

Lembo galulaukėmis teka Jūros upė ir nemažas jos intakas – Aitros upelis, kuris prieš 100 metų tekėjęs per neįžengiamas girias. Ir kiti Lembo kaimo gyventojai pasakoja senelių atsiminimus, kad „žmuogs laiveliu atplaukis, apsistojis, įsitvėri – nu tuo laika ir suoda prasidieji“. Tai ne vienintelė legenda, susijusi su tekančia pro Lembą upe.

Apie tai, kad šiose apylinkėse senovėje būta girių, supusių kaimą ir jo laukus, prisimindavo dar ano šimtmečio pradžios gyventojai, nes kaimo pievose ir ganyklose tebebuvo miškų liekanų: aplinkui kerojo kadagiai, sunykusios pušaitės, eglaitės ir miško žolės – uogienojai, šilai.

Daug Lembo senovės liudininkų. Ties Jūros ir jos kairiojo intako Deguvos santaka yra Alka arba alkakalnis, dar vadinamas Alkos kakta. 300 metrų į pietus nuo šio alkakalnio, Latviškės klonyje, puikuojasi storiausias Šilalės rajone ąžuolas. Senų žmonių teigimu, ten buvusi pagoniškų apeigų atlikimo vieta, kur žemaičiai šventąją ugnį kūrenę, meldęsi ir aukoję dievams, Perkūną garbindavę. A. Poškus sakė: „Latviškes pyvo yr didelis stuors onžuls. Muona senuolee pasakoji, ka po tum onžulu švintą ugnį kūrendava, ka aukas pagoniškims dievam degydava. Po tum onžulu onglių pats matiau...“

Apie 100 metrų į pietus nuo alkakalnio, prie Varanios brastos, šaltiniuotoje Jūros klonio Alkos pievoje, kuri yra Latviškės pievos dalis, yra kur kas mažesnė už Alką kalvelė, vadinama Pilale. Keliaudami toliau pasroviui arba vadinamuoju Žvirblių taku link Aitros, rasime Lembo kaimui priklausančius Maro kapelius. Jie yra miško glūdumoje. Nelabai aiškus ir laidojimo juose laikotarpis. Nežinoma, kodėl Lembo kaimas turėjo dvejas kapinaites – antrosios yra kaimo viduryje. Jas Lembo gyventojai nuolat prižiūri ir tvarko. Miške esančius kapelius vietos žmonės laiko senkapiais.

Nuo Maro kapinaičių einant į pietryčius Aitros vagoje galima rasti Velnio krasę – pagoniško kulto akmenį. Legenda byloja, kad Velnio krasę velnias per ledonešį atvilkęs iš Velniadaubės, kuri yra beveik už kilometro nuo dabartinės akmens vietos – kairiajame Aitros krante, ties buvusia Norbutų sodyba, upės kilpoje, kurią vietos gyventojai vadina Kiaulavingiu. Velniadaubėje yra dar vienas, kiek mažesnis, Velnio akmuo. Pasak legendų, po juo velnias turįs paslėpęs pinigų. Kai kam nors jų pritrūksta, kaimo vyrai sako: „Eik į Velniadaubę pasiskolint.“ Už Velnio krasės, kairiajame Aitros krante, įkalnėje, yra kita Alka. Saugotinu paminklu ji kol kas nepripažinta. Apie ją žinomi pasakojimai, kurie siejasi su Velnio krasės paskirtimi, jais bandoma išsiaiškinti keistą to akmens padėtį. Pasak Lembo kaimo gyventojos Bronės Vitkienės, Alka buvusi senovės žmonių šventovė. Ten ir aukuras buvęs. Tik krikščionybei įsigalėjus kunigai suorganizavę didelę talką ir tą aukurą nuvertę į Aitros upę, o jį praminę Velnio krase. Panašiai aiškina ir kiti kaimo gyventojai.

Yra Lembo kaime ir dar viena Pilalė. Nuo Velnio krasės dešiniuoju Aitros krantu paėjus apie 300 metrų yra platus klonis. Jo šiaurinis pakraštys šaltiniuotas, priaugęs medžių ir krūmų. Netoli upės vagos ir yra kalvelė, vadinama Pilale. Tiesą sakant, tose pelkėse yra kelių kalvelių virtinė. Pilale vadinamas kauburėlis yra apie 10 metrų skersmens ir 3 metrų aukščio. Žmonės sako, kad jeigu ten ir nebuvo pilaitės, tai slėptuvė tikrai galėjusi būti, nes per sunkiai išbrendamas pelkes pasiekti kalveles priešui tikrai turėjo būti keblu...

Lembo kaimas yra apie 5,5 kilometro nuo Kvėdarnos miestelio, prie kelio Tauragė–Šilalė–Kvėdarna–Rietavas. Iki Rietavo – 15,5, iki Šilalės – 23, iki Tauragės – apie 54 kilometrai. Artimiausia upė Aitra prateka Lembo pakraščiu, o Jūra – už 2 kilometrų. Lembo kaimas šliejasi prie miško, kuris vadinamas Šventiniu.

Iki 1940 m. kaimas turėjo apie 70 ha miško. Bendras kaimo žemės plotas buvo 971 ha. Ganyklų, įskaitant ir miško plotą, buvo apie 70 ha. Kaimas turėjo 377 ha bendrai naudojamos, iki 205 ha dirbamos žemės ir 389 ha pievų. Žemė įvairi – pagal matininko įkainojimą ji buvusi verta nuo 25 iki 700 litų už hektarą. Brangiausiai įkainodavo sodybos žemę. Apskritai Lembo žemė prasta, smėlinga. Derlių gaudavo menką. Ypač prastos buvo ganyklos ir pievos. Apie tai galima spręsti iš pavadinimų, kuriuos kaimiečiai suteikdavo pievoms atsižvelgdami į jų vertę. Pavyzdžiui, Alksnos – ten priaugę daug menkaverčių medžių alksnių, Karklos – pelkėtos pievos, užkerojusios krūmais, Karklotalės ir Pakarklotaliai – jose kerojo karklai, saidrės (viksvos) su mišria žole, Rūdupiai – šlapia pieva prie Stegeliškės miško, kurioje buvo daug rūdžių, Bendrinė – į ją buvo atsirėmę visų rėžių galai, Užlungaliai – pievos, į kurių pusę buvo atsukti mažesnieji trobų langai, Žydiškiai – pievos, esančios prie Aitros intako Žydiškio, ir kt.

1923 m. kaime buvo 33 sodybos ir gyveno 235 gyventojai. Iš senovės laikų kaimas buvo žinomas statybos ypatumais. Įdomios buvo ir tikrai žemaitiškos Lembo tvoros, vadinamos išgenomis. Jų jau niekur nebelikę, tik tvarkant K. Jauniaus gimtinę sodybvietė buvo aptverta keliais buvusių tvorų pavyzdžiais.

Matininko duomenimis, 1939 m. Lembo kaime buvo: 14 čielininkų (ūkininkų), turinčių po 43–48 ha, 13 pusininkų, turinčių vidutiniškai 21–24 ha, 10 įvairių gyventojų, turinčių iki 15 ha žemės, ir 5 grytelninkai, kurie pragyvenimui užsidirbdavo pas ūkininkus. Kaimą išskirsčius į viensėdžius, iš viso jame buvo 58 sodybos.

Lembo kaimas buvo pasiskirstęs į keturias dalis: vietine tarme tariant, tai buvo Varania (kirčiuojama gale), Didgalis, Užšilis ir Lakpiza (kirčiuojama gale). Jų ribos buvo nustatytos pagal vieną ar kitą sodybą. Varania buvo prie tos gatvės, kurioje stovėjo Jaunių ir baigėsi Zosės Petrošienės sodybos. Didgalis buvo ten, kur gyveno Matevičiai, Taujeniai, Vyčiai bei kiti, ir baigėsi „ulyčgalyje“, prie kelio į Kvėdarną (prie dabartinio plento Kvėdarna–Rietavas, prie Poškų sodybos). Lakpiza – šios kaimo dalies pavadinimas buvo tariamas paniekinamai, o buvo ten, kur gyveno Norvilai, Žąsyčiai, Jakai, Mačiuliai. Kaimas turėjo dvi pagrindines gatves – po vieną abiejose plento pusėse. Varanioje ir Didgalyje buvo trys, o kitoje plento pusėje, kuri buvo vadinama Užšiliu ir Lakpiza, penkios sodybų grupės, prie kurių iš pagrindinių gatvių driekėsi atskiros gatvelės – keliukai. Prie tų sodybų, kurios stovėjo arti pagrindinių gatvių, tiesiai į kiemą vedė tik takeliai. Sodybos stovėjo abiejose pagrindinių gatvių pusėse. Gyvenamieji namai priekine dalimi atsukti į gatvę.

Kaip minėta, beveik visos gatvės (keliukai) buvo aptvertos tik šiam kraštui būdingomis tvoromis – išgenomis. Tai buvo žiogrių tvoros – pintos iš eglišakių, pjautinės – padarytos iš perpjautų storesnių medžių, „štaketų“ – pagamintos iš lentelių ir kt. Tvoromis buvo aptvertos ir visos palaukės. Žiūrint į tarpukario nuotraukose užfiksuotą Lembą atrodo, kad kaimas buvo tarsi ištisas tvorų miškas. Pagrindinių gatvių tvoras tverdavo kartu; kiekvienas ūkininkas turėjo prižiūrėti tam tikrą tvorų dalį.

Senovėje toliau nuo pagrindinių gatvių stovėjusių grupinių ar pavienių sodybų vietos buvo parinktos ant kalniukų ar šiaip kur sausiau.

Lembiškiai neatsimena, kad kaime būtų buvusi karčema. Paprastai karčemos priklausydavo žydų tautybės gyventojams, o šiame kaime gyveno tik du žydai, kurie nieko nedirbo, tik bizniavo – kaimo žmonėms atveždavo pipirų, siūlų, adatų, kaspinų, sagų, segtukų ir kitokių smulkių prekių, o iš kaimiečių supirkdavo skudurus, kaulus, odas, šerius.

Atskiros susirinkimų vietos lembiškiai neatsimena, o švenčių dienomis ar sekmadieniais dažniausiai vykdavo į Kvėdarnos bažnyčią. Antrąją Šeštinių dieną eidavo pasimelsti ir nešdavo dovanų prie Drugeliškės koplyčios, esančios nuošalioje vietoje, keli šimtai metrų nuo Jūros ir Aitros santakos, Drugeliške vadinamame miške, pietinėje kelio į Lembą pusėje. Gandai apie ten įvykusius stebuklus ir netoliese esančios senosios Lembo šventvietės rodo, kad koplyčia pastatyta vietoje, kuri senovėje buvo laikoma šventa, t. y. pirmosios mažos koplytėlės vietoje. Legenda pasakoja, kad senų senovėje ten stovėjo stambus akmuo su įduba viršuje. Vieną kartą pro šalį einantis žmogus ant akmens pamatė Jėzaus Nazariečio skulptūrą. Nunešęs ją į Kvėdarnos bažnyčią, bet po kurio laiko ir vėl ją pamatęs ant akmens. Kai tai pasikartoję tris kartus, žmogus supratęs, kad ta vieta stebuklinga. Ten ant akmens ir buvo pastatyta maža koplytėlė. Tačiau tuo stebuklai nesibaigė – vakarais koplytėlėje prie skulptūros pradėję užsidegti žvakutės. Stebuklingoje vietoje pradėjo lankytis žmonės, ten jie meldėsi, šventųjų prašė sveikatos, nešė aukas. Ten pabuvus neva nustoja skaudėti galvą, pasveiksta akys, užgyja žaizdos. 1937 m. buvo pastatyta dabartinė didelė koplyčia. Jos viduje tebėra ir senoji koplytėlė, kurioje stovi stebuklinga Jėzaus Nazariečio skulptūrėlė. Ar ji ta pati – pirmoji – nežinoma. 20 metrų nuo koplyčios yra stebuklingas šaltinėlis, kurio vandeniu žmonės ir dabar gydosi, jis gražiai sutvarkytas.

Drugeliškės koplyčioje vaikystėje ir vėliau per atostogas mėgęs lankytis ir melstis pagarsėjęs lembiškis, kunigas, kalbininkas K. Jaunius.

Gegužę lembiškiai rinkdavosi į kaimo kapinaites giedoti mojavų (dabar šią tradiciją bandoma atgaivinti). Rinkdavosi ir jaunimas, o po mojavų dar ilgai vakarodavo ir šėldavo.

Į vakaruškas Lembo jaunimas dažniausiai rinkdavosi į Jaunių ar kitų ūkininkų sodybas, šokdavo jų kiemuose ar didžiausiose trobose. Muzikantų tais laikais Lembe buvo „gyvas biesas“. Linksmintis jaunimas eidavo ir į Girėnų kaimą. Eidamos per Pjaunius (kaimo galulaukėje esančias pievas), merginos dainuodavo. Dėl panų lembiškiai ir girėniškiai nuolat mušdavosi.

Kiekvienas ūkininkas samdėsi piemenį. Prieš ganymą gyvulius suvarydavo į laidorius (aptvertą plotą prie tvartų). Kaimo vyrai arba tam reikalui sudaryta vyrų grupė apeidavo kaimą ir apžiūrėdavo bendrų tvorų – išgenų būklę. Sunykusią tvorą ūkininkai, kurių sodybos (gyvenimo) ribose ji buvo, iki pirmojo gyvulių išginimo turėdavo sutaisyti.

Ganymo laikotarpiu piemenys ir naktigoniai ganyklose atskirai pasistatydavo būdas apsisaugoti nuo lietaus ir norėdami papramogauti. Statė trijų rūšių būdas: 1) iš tvoros mietų suremdavo stogo formos palapinę, jos plyšius užkamšydavo samanomis, o paskui visą apklodavo šakomis; 2) visuose kampuose sukaldavo dvišakius mietus, ant jų pritvirtindavo karteles ir šonus išpindavo šakom, karteles užklodavo šakom ir žolėm, kad nepralytų; 3) stogo pavidalu surėmę pagalius, iš molio ir durpių pasidarę košę, nukrėsdavo trobelę, o jos viduje padarydavo dūmtraukėlius ir kaminukus. Susipykę piemenys vieni kitų būdas sudegindavo.

Prie savo statinių piemenys „mušė kiaulę“, „rovė ridiką“, „gaudė voverę“, žaidė „palendrę“. Dieną kepdavo grybus, bulves, laukinių paukščių kiaušinius, varniukus, net ėriuką pasipjaudavo. Turėdavo „varinatį“, virti skirtą puodą.

Naktigoniai visą naktelę būdoje kibždėdavo. Jeigu būdavo vienas du naktigoniai, tai tada ramiai miegodavo, bet jeigu didesnis būrys – visko prasimanydavo: kepdavo kiaušinius su lašiniais, bulves. Jaunesnieji turėdavo priruošti malkų. Kartais įvairias išdaigas krėsdavo: sakydavo pamokslus, kalėdodavo. Vakaro pradžioje, kol virdavo valgis, sekdavo pasakas, mindavo mįsles, dainuodavo dainas, o pavalgę – eidavo „per mergas“. Paskui numigdavo. Arklius saugodavo jaunesnieji. Per naktį prisisiautę, dažnai pramigdavo ir ryte pavėluodavo parjoti stoti prie žagrės.

Naktigonėn jodavo ir merginos. Iš vakaro jos būdavo su vaikiais, o vėliau nueidavo atskirai prigulti. Jas vaikinai „kabavodavo“, bet išdykaudavo neįžeidžiamai. Mat naktigonėn išjojusias merginas nebuvo įpročio trukdyti. Jeigu jos pasiskųsdavo vyresniesiems, bernai būdavo griežtai įspėjami.

Jeigu naktigonėje pasitaikydavo lėtesnių arba nemėgstančių bendrauti kartu išdaigauti vaikinų, jie būdavo visaip išjuokiami.

Sakydavę, kad Jurginės - naktigonių šventė. Per Jurgines piemenukus, parginusius bandą, perliedavo vandeniu, kad vasara jiems būtų sėkminga. O kad jie labai nepyktų, gaudavo po sūrį. Per kitas šventes piemenukams buvo “katino dienos”. Per Sekmines parginus iš ganyklos gyvulius šeimininkės jiems patiekdavo po septynis kukulius (kleckus). Įėję į trobą piemenys dainuodavo:


        Mama, mama, tu gera,
        Vaišini tikra (i) gera (i),
        Per Šeštines po šešis,
        Per Sekmines - septynis,
        O per Devintines - po devynis
        Kleckus mums padara (i).

Kartais šios šventės pavakariais patys piemenys susiruošdavo vaišes. Tai žinodama kiekviena šeimininkė piemenukui įdėdavo daugiau valgyti. Senieji atsimena, kad ganydami jie tą dieną ganyklose iškasdavo duobutę, ugnyje įkaitinę akmenis, sudėdavo į ją, dumplėmis ant akmenų pūsdavo pelenus ir ant jų dėdavo supjaustytas bulves, o jas pridengdavo velėna (žolėta puse). Iš kiekvienų namų šioms vaišėms surinkę kiaušinių, sūrių, lašinių, piemenys ir puotaudavo. Tai vadino pautienių vaišėmis.

Devintinių arba, kaip ten visi vadina, Vainikų dienos išvakarėse piemenys vainikuodavo karves. Nupindavo vainikus iš beržo šakelių ir uždėdavo ant ragų. Buvo manoma, kad žalumynai karvėms suteiks daugiau sveikatos ir kad jos bus pieningesnės. Vainikuotas karves vakare parginę piemenys iš šeimininkės gaudavo po sūrį, o iš šeimininko - smulkių pinigėlių. Jei šeimininkė išeidavo karvių melžti be sūrio rankose, piemenukas pradėdavo karves gainioti ratu ir neleisdavo melžti tol, kol neišprašydavo sūrio. Vainikų rytmetį šeimininkė piemenukui įduodavo ką nors gardesnio - bandelę, virtų kiaušinių, virtų žirnių. Vainikų dienos pavakary piemenukai taip pat susiruošdavo bendras vaišes. Buvo sakoma, kad tą dieną “nevalna mušti karvių”.

Nuo seno Lembo sodos laukai turėjo savo pavadinimus: Šilo daržas, Ilgieji rėžiai, Stageliškės, Pablendis. Kaimo laukai turėjo ne po tris, kaip paprastai, bet po penkis ir daugiau laukų. Daugialaukius praktikavo pirmiausia todėl, kad, senų žmonių patyrimu, taip esą patogiau, antra - pats laukų išdėstymas neleido žemių suskirstyti į tris laukus, nes vietomis per juos ėjo labai nederlingos žemės plotai - tokios vietos buvo naudojamos ganykloms. Iš patyrimo buvo žinoma, kad greitas atsėlis yra nenaudingas.

Laukų tarpais buvo laikomi keliukai, kurie paprastai atskirdavo laukus ir buvo skirti praeiti. Ariamąją žemę rėžiuose nuo kaimynų skyrė ežios, vadinamos rubežiais. Rubežiai buvo vienos arba dviejų vagų pločio. Pasitaikydavo tyčinių ir netyčinių ežių nuarimų. Tokie nuarimai kartais tarp kaimynų sukeldavo konfliktus, net muštynes. Tekdavo rėžius permatuoti ir atkurti ribas, tačiau dažniausiai ir taip lengvai atkurdavo ežias, nes kiekvienas lembiškis pagal jiems žinomus ženklus - akmenis, medžius ar kitus požymius - gerai žinojo savo laukų ribas. Kartais sprendžiant dėl rubežiaus kilusį konfliktą tekdavo įsikišti ir kaimo seniūnui. Į teismus dėl to lembiškiai nesikreipė.

Tarpukario metais vykdant žemės reformą ir Lembo kaimą išskirstant į viensėdžius suformuotų sklypų ribos buvo pažymimos sklypų kampuose įkastais cementiniais stulpeliais su supiltu aplink žemės kauburėliu - kapčiu. Senosios ežios, buvusios iki žemės reformos, per ilgus metus buvo apžėlusios ne tik žole, bet ir įvairiais menkaverčiais medžiais, krūmais, kurie nustelbdavo pasėtus augalus ir mažindavo derlių. Visa tai lembiškiai nuo ežių šalino kartu - medžius pasidalydavo malkoms ar tvoroms taisyti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo kiekvienas laukas buvo rūpestingai aptvertas. Vėliau šioms tvoroms sunykus ir nesant geros medžiagos joms atstatyti nei kaimo gatvių, nei laukų nebetvėrė. Tik ganyklos nuo laukų, kaip ir seniau, yra rūpestingai aptveriamos.

Bendrose kaimo ganyklose lembiškiai daugiausia ganė karves su prieaugliu. Avis su karvėmis ganė atvirose vietose esančiose ganyklose (miškuose vilkai puldavo avis). Kartu šienaudavo bendrosiose pievose, kurias vadino Gaidėnomis. Jos užėmė apie 100 ha plotą “smuklynų”, kurie, pasak senųjų vietos gyventojų, “visą amžių traukę sylą”. Nuo seno šios pievos buvo suskirstytos “stončkomis” - rėžiais. Visas kaimas, išskyrus kelias sodybas (gyvenimus), nuolat turėjo tuos pačius rėžius, šieno nereikėjo dalytis. Tik vienoje Gaidėnų dalyje buvęs labai nevienodas dirvožemis, todėl ir žolė ten skirtingai augusi. Tas pievas buvo numatyta mainytis, ir ūkininkai tos tvarkos laikėsi. Bet toks mainymasis gerai nesibaigdavo - kiekvienas “svetimą” rėžį taip plikai nuskusdavęs, kad tai prastai atsiliepdavo augant kitos vasaros žolei. Šienaujami rėžiai buvo pažymimi bent keliose vietose - prikaišiojama karklų šakų ar atitinkamose vietose iškasamos duobelės. Tačiau kartais jokių ženklų nelikdavę. Tuomet, prieš pradedant šienauti, dalgiakočiu permatuodavo ir atsiženklindavo. Rėžių ribas nustatydavę patys pjovėjai. Jeigu šienaujant ir būdavo užkabinamas koks svetimos žolės pradalgys, lembiškiai dėl to nesimušdavo.

Kaimo ribas lembiškiai nusakydavo pagal žmonių sodybas. Nuo seno žinojo, kad už vieno ar kito ūkininko žemių baigiasi kaimo ribos.

Kaip minėta kaime yra dvejos neveikiančios kapinės. Kaimo dalyje, kurie vadino Varania, tikriau sakant, pačiame kaimo centre, priešais Vaitiekų sodybą, prie gatvės atsišakojimo į Didgalį, esančios kapinaitės buvo vadinamos Maro kapeliais, jie užima 0,09 ha plotą. Jos yra aptvertos 1-1,4 m aukščio akmenų tvora, apsodintos medžiais. Centre yra trys kryžiai: medinis, metalinis ir betoninis (su 1933 m. data). Gražiai tvarkomi trys kapai. Kapinių mediniai vartai atnaujinti. Senovėje buvusią vartų formą kaimiečiai išlaikė iki šių dienų. Kapinių vartai buvo padaryti tokie pat kaip ir buvę tarpukariu: šonuose du aukšti stulpai, viršuje piramidiškai sujungti trimis kartelėmis, kurių susikirtimo viduryje - kryžius. Apačioje - apie 3 m pločio, per vidurį į abu šonus išskleidžiami varteliai iš siaurų, viršuje nusmailėjančių lentelių. Žmonės neatsimena, kad ten būtų laidojama. Artimuosius lembiškiai nuo seno laidoja Kvėdarnos miestelio kapinėse. Kaip minėta, neveikiančiose kaimo kapinaitėse žmonės renkasi dažniausiai gegužės mėnesį - giedoti mojavų. Tris dienas prieš Šeštines - pirmadienį, antradienį ir trečiadienį - Kryžiaus (vietiniai sako Kryžiaunomis) dienomis į kaimo kapinaites lembiškiai vakarais rinkdavosi pasimelsti (dabar tas paprotys nunykęs). Kryžius papuošdavo vainikais ar gėlių puokštėmis, vartelių aukštąją (viršutinę) dalį taip pat apvainikuodavo. Degindavo žvakes. Suklaupę prie kryžiaus žmonės giedodavo Visų Šventųjų litaniją, giesmę “Pone Karaliau, Dieve Abraomo”, skaitydavo iš maldaknygių maldeles, kalbėdavo poterius už mirusiuosius, šventųjų prašydavo gero derliaus ir gyvulių globos. Grįždami namo ūkininkai aplankydavo savo laukus, peržegnodami palaimindavo javus. Vakare piemenys gaudavo po šešis kukulius (kleckus).

Į pietryčius nuo šių kapinaičių (maždaug už kilometro) yra saugotinas gamtos paminklas - didingas klevas.

Kitos kapinaitės yra apie 0,5 km į pietryčius nuo Jūros ir Deguvos upių santakos, 200 m į rytus nuo Jūros upės. Kapinaitės irgi užima 0,09 ha plotą. Jų teritorija apjuosta pylimėliu ir grioviu. Kapinaitės apaugusios mišku. Jose yra medinis kryžius, datuojamas 1935 m., ir metalinis kryžius. Kapinės apleistos, jose nelaidojama.

Kelių Kvėdarna-Pajūralis-Lembas kryžkelėje lembiškių pavasarininkų iniciatyva 1931 m. buvo pastatytas XIX a, liaudies meistro kvėdarniškio K. Petkevičiaus 6 m aukščio ornamentuotas, su dviem kryžmom (ties apatine - koplytėlė su Nukryžiuotuoju) kryžius - paminklas, skirtas K. Jauniui atminti. Dabar šis kryžius restauruotas ir perkeltas į Kvėdarnos bažnyčios šventorių.

Prie pat plento, rytinėje kelio pusėje, prieš gatvę į Varanią, tikriau, kryžkelėje į K. Jauniaus gimtinę, stovi nedidelė baltai nudažyta mūrinė 1,5 m aukščio koplytėlė. Joje - šventųjų paveikslai. Koplytėlė aptverta 0,5 m aukščio medine tvorele, apsodinta piramidinėmis tujomis. Tai 1937 m. pavasarininkų federacijos Lembo kuopelės dešimtmečio proga atnaujinta koplytėlė. Jos stogelis kryžminis, užsibaigiantis kalvio darbo saulute, frontonai aprėminti kukliu karnizėliu. Lembiškiai gražiai prižiūri koplytėlę, prieš šventes išpuošia.

Lembas ribojasi su Gvaldų kaimu (seniau karališkuoju), kuris XVIII a. priklausė Judrėnų dvarui. Artimiausios didesnės gyvenvietės lembiškiams yra Kvėdarna ir Pajūralis - maždaug už 5 kilometrų. Kvėdarnos miestelis - vietinės reikšmės urbanistinis paminklas. 1554 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Kvėdarnos dvaras. 1569 m. Kvėdarna tapo miesteliu. 1792 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės ir herbas. Kvėdarna labai glaudžiai susijusi su lembiškių gyvenimu. Kaimas visą laiką priklausė Kvėdarnos parapijai, todėl sekmadieniais, per atlaidus, kalendorines šventes parapijiečiai lankosi Kvėdarnos bažnyčioje, ten leidžia vaikus mokytis, 1866 m. atidarius valdinę pradžios mokyklą lembiškiai miestelin atvykdavo į jomarkus, apsipirkti.

Pajūralis - nesena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose paminėta 1711 m. XVIII a. šį vietovė buvo vadinama Naujadvariu arba Didžiuoju pajūriu. Jo savininkai buvo Piłsudskiai, nuo 1842 m. - Pliateriai.

Panašiu atstumu nuo Lembo nutolusi ir buvusi Šventų dvarvietė. Buvęs šventų dvaro istoriniuose šaltiniuose minimas 1593 m. XVII-XVIII a. Šventų dvaras buvo Šiaudalių Šventų seniūnijos centras. XIX a. Šventų dvaras priklausė rusų generolui Šulginui, kuris, matyt, turėjo gerą vardą tarp rusų valdininkų. Iki 1872 m. rusų kariniai viršininkai kontroliavo, ar stojantieji į kunigų seminarijas kokiu nors būdu nebuvo prisidėję prie 1863 m. sukilimo. 1871 m. Kauno gubernatorius Raseinių apskrities kariniam viršininkui pranešė, kad 23 metų K. Jaunius iš Kvėdarnos valsčiaus Lembo kaimo nori stoti į kunigų seminariją. Buvo pareikalauta tikslių žinių apie K. Jauniaus tautybę ir politinį patikimumą. Ištyrus gubernatoriui pranešta, kad K. Jaunius gyvena su tėvais, kurie iš generolo Šulgino nuomoja Šventų dvarą, ir kad jis yra doras, neteistas ir netardytas, nepastebėtas prisidėjęs prie sukilimo. XIX a. pabaigoje Lembo kaimo ūkininkas Juozapas Jaunius nupirko Šventų dvarą, tačiau į jį įdėtus pinigus prarado, nes paaiškėjo, kad dvaras buvo visai praskolintas.

Pokario metais lembiškius iškeldinus iš melioruojamų plotų, taip pat daugeliui jų į gimtinę nesugrįžus iš tremties etnografinės sodybos ir pastatai sunyko. Atsirado naujų pastatų, senieji perstatyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 27 
2:49:16 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba