ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-27 nr. 726

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÉTER ESTERHÁZY. Apie viską, apie nieką (44) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas kinta? (107) • VALDAS KILPYS. Oratorijos "Ozono sluoksnio angelas" belaukiant (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Smurto kultūra ir Realybė (40) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALIS BALBIERIUS. Iš "Formų knygos" (11) • JARED RAPFOGEL. Veidrodis, atgręžtas į veidrodį (2) • AURELIJA JUODYTĖ. Tarp be saiko ir be aistros: apie be pykčio (41) • JUSTINAS KUBILIUS. Daiktų gelmės poetas (6) • VYTAUTAS ŠERYS. Varna (9) • ANTANAS GIEDRAITIS. Šiaulėnų liudijimai: gulbė ir trumpakotis dalgelis (5) • Su RITA KRAUCEVIČIŪTE, mišriojo choro "Langas" ir vaikų giedojimo mokyklėlės, jau dešimtmetis gyvuojančių prie Bernardinų bažnyčios, vadove kalbasi Zita Baranauskaitė-Danielienė. Bernardinų "Langas" (17) • Mieli skaitytojai! (8) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vienkartinė enciklopedija (82) • laiškai (89) •

Apie viską, apie nieką

PÉTER ESTERHÁZY

[skaityti komentarus]

iliustracija
László Moholy-Nagy. Masių psichozė. 1927


Péteris Esterházy (g. 1950) – vengrų rašytojas, savo kūrinius spausdinti pradėjęs 1970 m. Romanų "Trumpoji vengrų pornografija", "Gamybinis romanas", "Hrabalo knyga", apsakymų rinkinių "Nepiratauk popiežiaus vandenyse", "Gulbės iškamša" ir daugelio kitų autorius. Pateikiama esė iš knygos "Mėlynosios kojinės užrašai".
------------------------------

Esu vengras. Ir kas iš to? Ką reiškia būti vengru? Nežinau. Man tai visiškai nerūpi. Kaip nerūpi ir tai, ką reiškia būti italu ar prancūzu. Tačiau man rūpi Italo Calvino ir Blaise’as Pascalis. Miklósas Bethlenas ir Zoli Varga (sporto klubas "Ferencvįros"). Ir Osojaus uola.1 Ir taip toliau.

Jeigu jūs, dovanokit, esate niekas, tai ir tautybe nėra ko girtis. Vengras – tai asmenybė. Nes pirmiausia yra "aš" ir tik tada "mes", ir joks čia narciziškumas, tiesiog be "aš" negali būti "mes".

"Aš – vengras!" – mušasi į krūtinę. Pamanykit... O kas čia ne vengras? "Aš Jįnosas Kovacsas XXIII". Dirsteliu: nejaugi?

Bet pradėkime iš eilės. Šiose keliose frazėse greta neslepiamo susierzinimo jaučiamas ir kažkoks kovingumas, autorius protestuoja, stoja piestu, labai jau jam kažkas knieti. Ką gi, taip ir yra. Ir kas gi jį, autorių, taip erzina?

Šios pastabos negali pretenduoti į išsamią mūsų reikalų apžvalgą. Išsiaiškinti, ką reiškia būti vengru šiandien, – visa, ko siekia autorius. Nes ką aš benorėčiau pasakyti šia tema, galiu tai padaryti tik konkrečioje nūdienėje aplinkoje, įkaitintoje smulkmeniškų partinių rietenų. Prisipažinsiu, nuo žodžio "vengras" man darosi nejauku, ir visai ne dėl to, kad būčiau bekilmis sibaritas, kažkoks ten praskiestakraujis vengras (nors stebint kai kuriuos mūsų supervengrus kyla noras būti būtent tokiam), o todėl, kad šiandien šiuo žodžiu pernelyg dažnai piktnaudžiaujama.

Žodžiai egzistuoja laike – arba kitaip: laikas gyvena žodžiuose, mūsų laikas, istorija ir mes patys, šių žodžių vartotojai. Žodžiai turi savo likimą, savo skrydžius ir kryčius, jie būna įtartini ir dviprasmiai, madingi ar panirę užmarštin. Pavyzdžiui, žodis "stuburas"; kas galėjo pamanyti, kad jo laukia tokia svaiginanti karjera? Dar visai neseniai jis mums asocijavosi su apgraužta silke, podagra, na, dar griaučiais medicinos institute, bet nuo to laiko, kai gimė genialioji nesąmonė "tautinis stuburas", žodis staiga pakito, sutvisko, suskambėjo, viliodamas kalambūrų mėgėjus daugiaprasmiškumu ir atspalvių gausa.

Pastaruoju metu žodį "vengras" ir jo išvestinius tiesiog nepadoriai nuvalkiojome. Pavertėme jį kažkokiu štampu, ir tuoj pat nežinia iš kur pridygo komisijų, pretenduojančių į išskirtinę teisę štampuoti juo ką tik įsigeidus. Tarsi aršių uodų debesis tvankų vakarą (susilaikant nuo aštresnių palyginimų) apspito mus miriadai pamišusiųjų dėl vengriškumo. Ko gero, dar niekad viena vėliava nebuvo sutelkusi tiek egoizmo, karjerizmo, valdžios ambicijų, kvailumo ir – deja – provincialumo.

Kažkaip staiga ėmė ir atsirado nevykusi, nei sena, nei nauja kalba, gyvenime nepritaikomas partinis žargonas, giliai įsišaknijęs raudoname, baltame ir žaliame amnezijos humuse.

Tautiškumas – toli gražu ne tas pat, kas tautinis pamišimas. Tautinis angažuotumas neturi nieko bendra su politiniais tauškalais. Žodis "vengras" tapo užkeikimu grumiantis dėl būvio ir valdžios. Aš šį žodį praradau, iš manęs jį pavogė. Nesuprantama, kodėl kai kurie mano kolegos, paprastai itin skrupulingi tautiniais klausimais, nereaguoja į tuos tuščius pliurpalus kaip į kalbos reiškinį. Regis, priešintis tam – savaime suprantamas rašytojo uždavinys, patriotinė pareiga. Bijau, kad šie nauji žodžiai – "vengrų", "vengriškas" – man nesuvokiami. "Taip, N. rašo vengriškai, bet jis nėra vengrų rašytojas", – pasakė kažkas (na, palauk tu man, "kažkas", kada nors ištempsiu tave už ausų į dienos šviesą!), o aš manau, kad rašytojas, rašantis vengriškai, ir yra vengrų rašytojas; norint tapti vengrų rašytoju, tereikia rašyti vengrų kalba ir būti rašytoju. Arba imkime televiziją – ta irgi visiems ant liežuvio galo... Kartą mačiau plakatą: "Reikalaujame vengriškų laidų vengrų televizijoje!" O aš manau, kad reikėtų reikalauti geros kokybės laidų, nes kol kas jos šiaip sau, ir viena, ką galima apie jas tvirtai pasakyti, – tai, kad jos yra vengriškos.

Nes, manau, šioje šalyje viskas iki paskutinio siūlelio yra vengriška. Kitaip ir negali būti. Vengriškas ir mūsų tingumas, paviršutiniškumas. Ir kvailiai čia vengrai. Ir niekšai, ir tėvažudžiai – visi savaip vengrai.

Net ir tie, kuriems visai nerūpi, vengrai jie ar ne, – taip pat vengrai, papildantys paveikslą. Nei širdimi, nei protu, nei visa savo esybe nesugebu suvokti vengriškumo ir europietiškumo konflikto. ("Pirmiausia – būti vengru ir tik tada europiečiu", – taip kažkoks vargšelis apibūdino savo partijos credo.) Kad ir ką daryčiau, darau tai ir kaip vengras, ir kaip europietis, ir neturime mes jokio, net ir labiausiai pirmykščio, balažin iš kokių stepių atklydusio reflekso, kuris man to neleistų. Į Europos inventorinę knygą turėtų būti įrašyta, kad tuo, kas yra, ji tapo, beje, ir vengrų dėka. Kiekviena tauta turi (privalo turėti) savitą suvokimą apie tą grandiozinį darinį, kuris yra Europa ir kuris savo ruožtu apima šią suvokimo įvairovę.

"Pirmyn į bendrus Europos namus!" ir "Lygiuokimės į Europą!" – tarsi tai būtų kažkoks atskiras, nuo mūsų nepriklausantis gėris! Šie ir panašūs posakiai beprasmiai, tiksliau, prasmę jie turi, bet tik kaip politiniai šūkiai, slepiantys visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui: "Duokite mums pinigų!" arba "Palaikykime švarą viešuosiuose tualetuose!"

O gal tie, kurie šiandien taip garsiai šūkauja apie tautiškumą, irgi visai ką kita turi omeny? Nes kokia prasmė apie tai kalbėti, kai aplink vien vengrai (Vengrijoje visi tokie, išskyrus turistus)? Juk vengriškumas slypi mumyse kur kas giliau, tai neatskiriama nuo mūsų, nuo mūsų būties.

Kad ir kaip būtų, netikiu esant ypatingas vengriškąsias vertybes, yra tiesiog vertybės, ir jeigu randame jas čia, Vengrijoje, tai jos ir yra vengriškos. Lygiai taip pat egzistuoja (arba neegzistuoja) vengrų genijus, vengrų dvasia ir dvasingumas. Neįmanoma pateikti tikslesnio apibūdinimo. Jokios generalinės linijos nėra (vis dar negalime pamiršti...). Tai nereiškia, kad gerai taip, kaip yra. Bet jeigu kas nors negerai, tai – tvirtinu – ne todėl, kad tai vengriška, o todėl, kad tai yra negerai. Sakoma, kad mūsų liaudį reikia ištraukti iš būsenos, kuri ją buvo apėmusi keturiasdešimt metų. O aš manau, kad mūsų vargšės tautos nereikia nei traukti, nei kelti, tai neįmanoma, nes, pirma, nėra kas ją kelia, nėra tokios grupės, tautinio avangardo, žinančio, ką reikėtų daryti, antra, arba tauta pakils pati, arba jos neprikels niekas.

Ir dar sakoma: mums trūksta naujos tautinės savimonės. Gali būti. Tik toji savimonė gimsta ne visai taip, kaip kai kas įsivaizduoja (ims mat ir susirinks patys vengriškiausi vengrai ir ką nors sumąstys), o atvirkščiai: ji susidaro vykstant sudėtingiems procesams, kurie kartu paėmus vadinasi kultūra – čia ir tai, kaip gludiname frazę, kaip padengiame stalą, kaip ginčijamės iki pamėlynijimo. Visa tai ir yra gyvenimas.

"Gyvenkime!" – tai pati patriotiškiausia ir netgi ambicingiausia programa, kokią tik galima sugalvoti.

Beje, su šituo "atvirkščiai" tenka susidurti kone kasdien. Štai kažkas sako interviu: reikia dešimties idėjų, nuo kurių, rimtai ėmusis, virte užvirtų dvasinis vengrų gyvenimas. O man nuo tų dešimties idėjų – nors galva sieną daužyk. Jau vien todėl, kad jų dešimt! Kodėl ne septynios, ne dvidešimt? Gerai, tebūnie dešimt. Bet dešimt – ko? Minčių? Ir vėl viskas atvirkščiai. Jei jau dvasinis gyvenimas užvirs (kas gi kliudo? tegu verda!) – tai minčių bus, tik spėk samstyt.

Beje, yra dešimt tokių minčių, lygiai dešimt – dešimt vadinamųjų įsakymų, nuo kurių, rimtai ėmusis, iš tikrųjų viskas virte užvirtų, tik kad mes, orientuodamiesi į europietiškąsias tradicijas, įpratome žiūrėti į juos pro pirštus.

Deja: nėra dešimties įsakymų vengrams.

Gal ir tiesa, kad esu visiškas beširdis, bet kai man tenka išgirsti, esą Pasaulinis vengrų susitikimas padės sudaryti kažkokią naują kraujo sąjungą, tai aš tik krenkšteliu. Manau, ši metafora pernelyg stipri ir drauge pernelyg silpna. Stipri – nes neįmanoma iš naujo įgyti tėvynės. Tam turėtų pasireikšti nors menkiausi bendros valios požymiai, o mes kol kas regime tik metaforą. Ir silpna – nes kalbama tuščiai, nesiūloma nieko konkretaus. O jei ir siūloma, tai nežinai, ką ir manyti. Na, kad ir tai: kaip reikėtų suprasti, kad man su mano tautine savimone kaip pavyzdį siūlo antikos polius? (Nes visi mes, nuo Toronto iki Sabadkos, tokie pat skirtingi.) Žinoma, labai smagu galvoti apie Graikiją, kur taip skaisčiai šviečia saulutė ir sūpuojasi europietiškos kultūros lopšys. Ką ir kalbėti, Graikija mums tinka. Bet nereikia pamiršti, kad senovės graikai ne taip jau smarkiai rūpinosi savo "graikybe", laikydami save graikais tik tuo požiūriu, kad tik graikai buvo laikomi žmonėmis, šiaip jau jie buvo atėniečiai ir spartiečiai. Senovės polių istorija – tai nesantaikos, neapykantos, karų istorija. Tai ką, negi mums dabar kariauti su vengrais iš Toronto? Man tai nesuvokiama. Visa tai tėra smagus nesusipratimas. Žinoma, aš suprantu, kad vengrų įvairovė – tai pliusas, turtas, kad jie – tai irgi mes, suprantu ir su tuo susijusius sunkumus bei atsakomybę, suprantu, kad "tauta – tai bendri užmojai ir darbai", bet šiuo atveju akcentuoti reikėtų būtent "užmojus", darbą. Ką nors daryti, dirbti – tai ne sausas prakticizmas, o gana kilnus uždavinys.

Kiekvienam iš visų jėgų dirbti savo darbą – štai kas man patinka. O kurti kraujo sąjungą – baugoka... (AIDS!)

Ir dar: manau, kad žmogus, užviręs visą šitą košę iš "praskiesto" ir "gelminio" vengriškumo, buvo ne viso proto. Žinoma, László Némethui tai netaikoma, ir prašom mano žodžiais nesipiktinti. Ir vis dėlto išvadinti Józsefą Eötvösą kažkokiu praskiestu vengru – skaudu girdėti tokias nesąmones.2 Tikriausiai viską galima paaiškinti istoriškai: kokios viso to priežastys, kokių ten ir tada būta siekių ir skriaudų, ekranavusių mąstymą.

Bet kas verčia taip kalbėti šiandien, kokie siekiai ir skriaudos šiandien ekranuoja mąstymą? Nes jis, be abejo, ekranuotas.

Reikėtų pagaliau išsiaiškinti kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, reikėtų pripažinti, kad kai kurių dalykų šiandien jau nėra. Imkim kad ir liaudies literatūrą – jos nėra, ji jau neegzistuoja. Nėra, nes išnyko jos socialinės priežastys – šiandien neturime valstietijos, yra tik žemės ūkio produktų gamintojai. Iš Sándoro Sáros3 filmų įsiminti valstiečių veidai, gyvenimo būdo pėdsakai, ištisa gyvenimo filosofija išnyko. (Išnykimas – irgi mūsų gyvenimo dalis.)

Tai ar turime šiandien liaudies rašytojų? Tegul kas nors juos įvardija. (Ypač sunku būtų rasti tokių tarp šiandieninių keturiasdešimtmečių.) Ir kur jų kūriniai? Liaudies rašytojas šiandien yra tas, kuris girtauja su kitais liaudies rašytojais. Arba savo akimis yra matęs gyvą Gyulą Illyésą. Kitokių nėra. Ir nieko gero aš čia nematau, tiesiog konstatuoju faktą. Nėra šiandien liaudies rašytojų, tuo labiau – jų judėjimo. Užtat yra tradicija. Apie ką ji mums kalba? Kokių skriaudų neleidžia užmiršti? Štai apie ką verta pamąstyti.

Žinoma, galima nekęsti modernizmo ir vartotojų, kuriais visi mes – daugiau ar mažiau – esame, bukagalviškumo. Galima samprotauti, kad pasaulis, pradedant Didžiąja prancūzų revoliucija, pasuko ne tuo keliu. Bet jis juo pasuko. Ir gintis galima tik šiame kelyje – ne nuo modernizmo apskritai, o nuo jo keliamų pavojų. Netiesa, kad esama kažkokio Dvasinio Vengrų Lobyno, Vizijos, Misijos, kuriuos galėtume priešpriešinti dabartinei pasaulio esačiai. O jeigu jų nėra, tuomet pavojinga apsimesti, neva jie yra. (Beje – trumpas ekskursas – Prancūzų revoliucija siekė visai ne to, ką turime šiandien: laisvės, lygybės ir brolybės žmonija taip ir nepasiekė. Šiandieninis pasaulis rimtai žiūri tik į pirmąją šios triados sąvoką – laisvę; apie lygybę kartais paplepama, nors ji ir nepriimtina, o brolybę jau seniai visi pamiršo.)

Taip, vengrų kultūra šiandien turtinga – bet ir tuščia, kaip ir Europa, staiga ėmusi tuštėti, apmirusi pusiaukelėje. Ir teks išmokti skaitytis su vakuumu, kuriame mums lemta gyventi. Ir žinoti, kad šią tuštumą galima užpildyti bet kuo. Regis, yra ko baimintis. Šiandien turėtume saugotis dviejų pavojų: izoliacionizmo reflekso ir idiotiškai naivaus požiūrio į "Vakarų dovanas". Provincialo pasipūtėliškumas ir žeminantis pataikavimas. Nevisavertiškumo kompleksas ir tuščiagarbės ambicijos. "Mažos šalies, bet didžios tautos" saviapgaulė.

Mes nesame didi tauta. Kaip jau minėjau, Europa tuo, kas ji yra, tapo ir vengrų dėka. Bet šis įnašas, jei žvelgsime realiai, neapsakomai mažas, mūsų įtaką galima įžiūrėti tik pro lupą, žodžiu, apie mus šioje pasakoje beveik neužsimenama. Jei kalbėsime apie literatūrą, tai ir visai neužsimenama. Jánosas Arany nepakeitė nė taškelio nevengriškosios Europos dalies poezijoje. Galima sakyti – tai jų bėda, kad nežino, kas toksai Sándoras Veöresas, bet sakyti tai pakeltu balsu tikrai nėra pagrindo.

Neįžvelgiu nieko bloga mūsų mažume (ir nieko gera taip pat, tiesiog aš čia gimiau, iš čia ir saitai, ir prieraišumas), bet žymi dalis mano tautiečių niekaip negali susieti šio fakto su puoselėjamu savo, šalies ir apskritai vengrų įvaizdžiu. Iš čia ir kyla neatslūgstantis skriaudos jausmas, susijaudinimas, dvasinis irzlumas ir galų gale priešų paieškos: mes, girdi, seniai galėjome būti didi tauta, tik mums visi kliudė – tai turkai, tai austrai, tai maskoliai, tai savi nenaudėliai.

Mes nesame didūs, mes mažučiai. Tai ne nusižeminimas ir netgi ne savikritika, tai faktas. Maža, fantastiška ir svarbi šalis. Suvokti tai – gyvybiškai svarbus mūsų interesas. Šis suvokimas galėtų duoti mums nemažai naudos, pradedant savo vertės pajautimu ir baigiant protingais išorės politikos gestais. Vietoj liguisto savęs žeminimo įgytume jautrumą svetimam skausmui. Brolybės, solidarumo, atsakomybės už bendrą reikalą jausmą.

Galų gale privalome įsisąmoninti dar vieną dalyką: priespaudos nebėra. Sunkiai susitaikome su mintimi, kad esame laisvi. Mums sunku suvokti, kad esame tokie, kokie esame. Ir bet kokia kritika šiandien – savikritika. Nieko nepadarysi, mūsų partijos tokios, kokios yra, nieko geriau nesugebame. Kaltinti nėra ką.

Mūsų tautinę savivoką visada lėmė priespauda ir pralaimėjimai. Ir dabar iki parodijos, iki absurdo kabinamės į paplitusį klajoklių plėšikų įvaizdį, net ir tuomet, kai mūsų sėdynes šildo ministerijos krėslų šilkas. Ir, žinoma, nepriklausomybė nebūtinai numato nenutrūkstamą valdžios dėjimą į šuns dienas. Bet mums brangus priešo įvaizdis.

Tradiciniai mūsų refleksai taip ir liko mažumos4 refleksai. Tuo tarpu jei Koložvare5 pareikši, kad esi vengras – poelgis bus prasmingas, nors ir galintis sukelti šiokių tokių keblumų, o pasakyti tai Miškolce – labai paprasta, ir visai nereikia būti rašytoju. Rašytojas reikalingas tam, kad papasakotų apie mūsų tūkstantveidę įvairovę, apie mus visus, iš dalies vengrus, iš dalies ne.


___________________________________________
1 Neapsakomo grožio uola Pilišo kalnuose, netoli Budapešto.
2 Józsefas Eötvösas – garsus XVIII a. vengrų romanistas, tautinės realistinės prozos pradininkas. Frazę "Žinoma, László Némethui tai netaikoma..." reikia suprasti kaip eufemizmą. Būtent Némethas priskyrė Eötvösą "nevisaverčiams", "praskiestakraujams" vengrams.
3 Sándoras Sára – šiuolaikinis vengrų režisierius dokumentininkas.
4 "Mažuma" – taip pavadintas anksčiau minėtas Németho straipsnis.
5 Klužas – Rumunijos miestas, kuriame dauguma gyventojų yra vengrai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25228. virusas :-) 2004-11-28 22:37
išskyrus kai kurias specifines detales galima būtų pamanyti, kad lietuvis apie lietuvius rašo...

25234. IVS2004-11-29 03:34
Tik kai skaitome apie vengrus (nors aiskiai suprantame, kad esme nesikeistu, jei butu parasyta "lietuviai")tai kraujas taip smarkiai neuzverda ir nepradedame piktintis kas trecias kas antru.

25240. nesvarbu kas :-) 2004-11-29 08:34
geras straipsnis. objektyvus vertinimas. labai patiko

25247. Bagadzelnios žinios2004-11-29 10:26
Lietuvis kunigėlis studijuoja Dievo mokslus Venecijoje.(Atila, kuris tiek siaubo buvo įvaręs itlų salų ir Venecijos gyventojams, ar tik nebuvo vengras? kitaip sakant hunas?) Jo draugai italai žavisi lietuvių kalba. Kiti jau išmoko pasakyti lietuviškai "Eik tu šikt".

25285. Mirandola2004-11-29 14:09
...surasysiu savo asociacijas apie vengrus - gerbiu vengrus uz tai, kad Jorsis parase "Kapitona Tenkesa" - nuostabi knyga ir toks pat nuostabus filmas, nors, keistas dalykas - visados buviau uz labancus, o ne uz kurucus. gal todel, kad pirmieji visada pralosdavo. siandien man jie dar su Farzekasu asocijuojasi, kuris keliu lasu negalejo ispaust del aukso, dar asocijuojasi jie su 1956 revoliucija, su tuo, kad buvo Imperijos dalis (anoks cia ju nuopelnas), su Sandoru Patefiu kurs austru nuzudytas buvo, vynu ir pornografija, ir... daugiau ant staigiaus neprisimenu, tai, matyt, visi isvardintieji momentai bus labiausiai uzstrige. O straipsnis tai lyg apie lietuvius butu parasytas, tik lietuviai dar didesnis niekas...norejau pasiteirauti, gal kas patars, KAIP JUS, kolegos, TVARKOTES SU GEOPOLITINIU ISTORINIU INTELEKTUALINIU APSKRITAI, bukumu kai koks zioplys uzsienietis ka nors lepteli apie musu sali? trumpas pavyzdys - Prancuzija. boba puosia stala kaledoms ir klausia, ar pas mus Lietuvoje yra Kaledos? dar klausia, ar mes KRIKSCIONYS AR ORTODOKSAI? malonekite isiskaityti, bl.. na.. ku... drebet pradejau, kai ta boba taip eme kalbet zuikucius sokoladinius ant stalo dedama. idomu ka pati po tomis Kaledomis supranta, nemanau, kad Dievo gimima... bet vis tiek, tas pavyzdys iskalbingas, aisku, viska galima isteisinti geografiniu debilizmu, bet vis tiek. sviesti gal ja?

25290. mirandolai2004-11-29 14:32
yra tokia tv laida "Klausimėlis". ją pažiūrėjus bus lengviau daug ką suprasti. kažin ar iš arti esu matęs nors vieną tikrą vengrą. vieną tai tikrai - Karpatuose. noriu su juo sveikintis, o jis man rankos neduoda, sako rusiškai aš ką tik iš tualeto, laikiau už savo pimpalo. Vadinasi, pimpalus jie tikrai turi. dar vengrai man primena tokajų, kurio vaikystėje buvom prisilakę - vienas buvo neblogo skonio. ir dar kad leninas ten siuntė telegramą. jie turėjo baisiai kietą vieną revoliucionierių bet visų pavardes pamiršau. ai dar yra Djordis Sorošas, kurio 50 milijonų jau iššvaistė ALF. ir dar ko gero vengrų vėliava balta žalia ir raudona.

25291. juodulys2004-11-29 14:38
Ir dar. Linkėjimai Fazekašui!;-)))

25292. ABR dviveidžiui2004-11-29 14:42
Pagaliau. Mano autorius. Myliu be proto. Versta iš rusų kalbos? Taigi vertimo (N.Seredos?) vertimas. Nesvarbu, aišku, bet negi gėda prisipažint? L. geras Peterio esėjus apie XX amžių in http://www.nlo.magazine.ru/fiction/20.html
Man Peteris Esterhazis asocijuojasi tik su Esterhaziais (garsūs nuo 1238m.),nes jis iš TŲ esterhazių,na, kuriems Haydnas komponavo. Jo giminės įtaką Europos istorijai-milžiniška, bet apie tai-šaunuolis Peteris- nė mur mur.

25294. Mira2004-11-29 15:08
...falinis identitetas yra vienas svarbiausiu is visu identitetu. tas tai faktas. fenomenas, kai nesisveikinama, nenusiplovus ranku taip pat fundamentalus - ir paciam taip buvo nutike, ir kitiems maciau tai nutinkant, kai iseini is tuliko nusiploves rankas ir koks nors kolega puola sveikintis, tai visada ji ispeji, KAD TAVO RANKOS SLAPIOS, BET TAI TIK VANDUO. labai nuostabi drovumo forma tai.. dar apie uzsieni - ka tik buvau iejes i zodyna anglu ir prisirinkau visokiu subtiliu keiksmazodziu, kad jeigu kas, galeciau pravardziuotis, nes kriziniais momentais pritruksta zodziu - juk mokykloj mus moke visai ne to ko reikia realiai gyvenime - kaip elgtis pas dantista, ka sneketi darbdaviui, kaip rasyti CY VY, etc. o keiktis neismoke. o sito reikia. gailiuosi, dabar, kad tai bobai nepasakiau, kad vakarieciai man atrodo, kaip meduzos, unisex, liausiai ir liauses nusmurgusiomis kelnems ir uzslopintu seksualumu (nes tai, tikriausiai, politiskai nekorektiska)ir, kad belgai, pavyzdziui, asocijuojasi su pedofilais... jinai, supranti, "tai cia as nesusigaudau, kai jus su rusais buvot, tai..." tai, kas kad su rusais, o tai rusams Dievas negime? pries tai ji man, vista, gyresi (ji administruoja vienus studentu namus), kad pas ja, girdi, gyvena 40 skirtingu tautu atstovai.. siaip ar taip su Lietuva taip pat blogai kaip ir su Vengrija, tik Lietuva dar blogesnej padety, nes vengrai Austro - Vengrijai priklause ir turejo gera kavalerija, muzikus saunius taip pat, be to jie, nors ir is stepiu kile, siandienines Vakaru Europos nera laikomi azijatais, priesingai nei visi tie, kur RUSIJOJ BUVO (cia dar viena topine formuluote)...................... kai Fazekasas ruoses mesti, is karto supratau, kad aferistas. nemeluoju.

25295. ABR2004-11-29 15:10
p.s. Danai turi išsivertę 5 Peterio knygas, o mes? Vieną esėjų, ir tą iš rusų k. Pikta.

25296. Ir dar biski2004-11-29 15:13
Ir dar. labai juokiaus nuosirdziai kai papasakojai apie vengra Karpatuose. isivaizduoju ta jo siek tiek silpna pozicija, ta zinojima, kad jis SUSITEPES, ir, kad jis apgailestauja del to. ir dar rusiskai su akcentu bando kalbet. juokinga ant rimto, ir miela.

25297. ABRui2004-11-29 15:15
o gal kur nors kompe galima paskaityt daugiau be to esejaus?

25314. v.p.2004-11-29 16:31
kai skaitai skaitai be galo, tai ir nežinai, kiek to skaitymo. atsivertei laikrašį ir pamatei - vienas lapas. paskaitei nuo vidurio, grįžti atgal. jai įdomu,gali perskaityt visą iš eilės arba sustot ir atidėt kitam kartui. televizoriuje kitaip. varai dešrą ir žiūrėk jau sutemo beskaitant. esterhazis ar čardašas ar bramsas čia niekuo dėti.

25316. Mira2004-11-29 16:42
...kai daug per diena skaitai, vakare visai durnas palieki...

25321. Žirafa2004-11-29 17:40
Tai berods pagaliau kažką supratau - prieš tai net susapnavau sapną apie pakaruoklę - tai ką, S. Parulskis praėjusiam numerį atvėrė eurorealizmo skyrelį, - negi šitaip

25349. Zirafa tu zirafa2004-11-30 04:11
ne eurorealizmo, o neurorealizmo

25358. Anjolė :-) 2004-11-30 08:45
Pritariu ABR - neverčiama daugybė puikių dalykų, regis, dar visai neverstas ir Cioranas. Neverstas Casaresas, kurio "Karą su kiaulėmis" žino visas pasaulis, išskyrus mus. Čia tie iškreiptai suvokiami rinkos dėsniai. Kultūringose šalyse daug dėmesio ir lėšų skiriama leidinių reklamai, ten knyga yra prekė kaip ir visos kitos, pas mus reklamuojami tik bebrai visokie. Vietoj švaisčius lėšas visokioms iliuminuotoms pramogoms liumpenams, kultūros ministerija galėtų susirūpinti reklama, tuomet galima būtų leisti daugiau rimtesnių leidinių. bet ką čia, tuščios viltys, Prudnikovas to nepadarys...

25365. anjolei2004-11-30 09:30
tu čia, o ten jau tave apverkia visa gauja. nežinau Casareso nei jo karo su kiaulėmis. (nėra ko didžiuotis, kai ko nors nežinai). dėl knygų ir šiaip nacionalinio proto politikos tai galvoju, kad ji turi būti nukreipta lietuviškai skaitančių žmonių dauginimo kryptimi. pvz. vokiečiai neblogą romaną gali parduoti 270 000 tiražu, beveik tomis pačiomis sąnaudomis, o mes - 1000 - jų daugiau. dar niekad knygynuose nebuvo tiek daug ir tokių gražių lietuviškų knygų, bet jų nėra kam pirkti.

25392. Intelektualas !2004-11-30 13:09
O ash moku prancuzu kalba.

25393. Intelektualas22004-11-30 13:09
O ash moku pauksciu kalba.

25394. intelektualas 32004-11-30 13:10
O mano brolis boksininkas.

25396. s2004-11-30 13:12
reikia padaryt daugiau lietuvių.

25426. >492004-11-30 18:09
a,...

25447. Nikvami Wambozi2004-12-01 00:08
vengrų /Mirandola/ Tu nežinai, kaip ir elitovcai (elitiniai liatuviai) lietuvių - tai labai sudėtinga tauta, per anksti mėtyti refleksijasb čiut čiut palaukim - berods amerikeičių analitikai jau malasi toje tematoje

25452. dar Nikvami Wambozi2004-12-01 00:43
.. tiksliau pasakant tik taip priklauso snarglių su babkem ateitis ar juos pripažins lietuviais ar vengrais ------ pvz. uspaskich milakniov valatko ecc. ------ o ateitis vis tik BUS VENGRAMS IR LIETUVIAMS, nors ir kaip jums tai šlykštu būtų. Ar ne gerai visiems? A? Ebola? Kiti?

25461. r.m.r2004-12-01 08:49
vengerkos tai yra toks moteriškas išėiginis apavas. nejaugi iki vengrijos visi vaikščiojo su vyžom ir kaliošais?

25487. p.s.2004-12-01 13:51
batai yra ne vengerkos, o vangerkos, vengerkos yra slyvos.

25491. Mira2004-12-01 14:41
... dar karta perskaiciau ese - ji puiki... ypac geras palyginimas yra apie vengru klajoklius plesikus ir subines ant ministerijos silko...

25494. kirvinis :-) 2004-12-01 14:48
šis autorius labai populiarus Vokietijoje, yra ten apdovanotas ir literatūrine premija. Tikiuos sulaukti jo knygų ir lietuviškai. Aišku, galbūt nėra tiek daug vertėjų iš vengrų kalbos, bet gal tada iš vokiečių ar skandinavų kalbų atsirastų?;)

25507. r.m.r2004-12-01 16:38
grįžau ir litmenio, o ten pilna mūsiškių. šį tą radau ir apie vengrus, ne taip jau blogai PAUKŠČIAI VAIKŠTO DANGAUS TAKAIS. Vertė Regina Katinaitė-Lumpickienė. – Utena: Kintava, 2004. Ši knyga yra vengrų šiuolaikinės poezijos antologija. Sudaryta, tiesa, truputį kryptingai, bet vientisa. Vertimai tikrai neblogi. Pristatyta penkiolika vengrų poetų. Temos paprastos, linkstama rytietiškos poezijos (haiku, tanka) link. Akcentuojama meilė ir ypač mirtis. Tai būtų pagrindiniai šio rinkinio motyvai. Reiktų dar pridėti romėniško stoicizmo ir rytietiško budizmo atgarsius. Be to, sekant sena, tačiau gera mada, pridėtos ir trumpos autorių biografijos. Graži, profesionali, bet, deja, sunkiai gaunama knygelė (kas gi platins provincijoje leistą knygą)? P.S. Knyga iliustruota vengro Lįszló Koscsó piešiniais.

25533. migla2004-12-02 07:07
Bendri darbai tautai -tautiečiai.O kur jie, kad mes kiltume.Tik kažkas pasirodo rūke tai vienas tai kitas

25543. Mirandolai2004-12-02 10:29
Su tuo tuporyliskumu dar Leninas moke kaip kovoti: burzujus naikinti fiziskai kaip vienintelis imanomas kovos budas. O jeigu 12 24 sventi Dievo gimima, tai vargiai save gali krikscioniu net formaliai laikyti.

25544. 2 ABR2004-12-02 10:35
Issiverte tai issiverte, o neskaito - visi egzemplioriai bibliotekose laisvi siuo metu (pati zinai, kad knygu kainos jiems seniai neikandamos, jeigu ne dovanai perka).

25595. to 2 ABR2004-12-02 20:28
Ale vis tiek gerai, kad jus visi cia esate!

25695. AS :-) 2004-12-04 05:01
O as parasysiu savo nuomone apie autoriu ,tame ir yra rasytojo talentas ,kad jis pastebi bendrazmogiskas problemas ir sugeba jas ytikinamai perteikti.Taigi lieruviai...Beje siek tiek primena Jurgi Kuncina.

25696. AS2004-12-04 05:13
Ziuriu, as cia vienintele su klaidom parasiau, bet tik todel ,kad naktimis nesimiega ir dar todel, kad JAV sedziu ir primirstu lietuviu rasyba ir skyryba. Persiprasau gerb.intelektualu. Puikus straipsnis.

25699. Kitas AS2004-12-04 07:22
Ei, as! As irgi JAV sedziu ir naktimis daznai nemiegu. Ir su klaidom rasau. Arba bent jau lapsus claveturae (aciu termino isradejui, tikiuosi, kad nenuchargins uz autorines teises) kamuoja.

25710. dar vienas ash :-) 2004-12-04 19:55
O man sekmadienio rytais irgi JAV nesimiega, tai satenus skaitineju.

25716. Anas AS2004-12-04 23:14
Kur JAv sekmadienio rytas? Pas mane, Ilinojuje, dar tik setadienis???

25717. Eugenija :-) 2004-12-04 23:55
Kritiškas straipsnis... Kadangi geriausia draugė vengrė, tai labai įdomu, kaip jos tautiečiai vertina savo mentalitetą. Žinot, ji pati labiausiai tautiškumą suvokia per guliašą ir vengrų poetų skaitymą:))

25722. AS2004-12-05 10:52
O dabar jau sekmadienis, bet noriu paziureti, kiek LT valandu, nes paimečiau skaięčiuodamas pirmyn-atgal.

25737. linkėjimai2004-12-06 07:20
Ei ir jankių šalies nueikit pasimelsti i bažnyčią,taip kad apvogtu džipus.Tada visi sužinos kad tikintis esat kaip mūs paksius

Rodoma versija 25 iš 27 
2:47:32 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba