ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-06 nr. 691

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Veido laikas (57) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vėplių gyvenimo (17) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ką geriausio pasiekė žmonija (19) • JURGIS KUNČINAS. Nusiginklavimo varžybos (13) • KNUTAS SKUJENIEKAS. Poezija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Angelologijos profesorius (27) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (15) • Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Gatvinis Vytauto sarkofagas (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Kas lieka Hitchcockui? (2) • Antanas Andrijauskas. Atviras atsakymas Arvydui Šalteniui (33) • JERZY STEMPOWSKI. Kontrabandininkų biblioteka (3) • RIMA POCIŪTĖ. Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (19) • SAULIUS MACAITIS. "Eglė žalčių karalienė" (2) • OLGA RYČKOVA. Vienatvės laisvė (1) • -vp-. Mėsininkas ant stogo (4) • ROBERT FULGHUM. Apie grybus (5) • mano laiškas tau (92) • Kitame numeryje skaitykite (21) •

Vienatvės laisvė

OLGA RYČKOVA

[skaityti komentarus]

Mano galva, gandai apie literatūros kritikos savižudybę yra šiek tiek perdėti. Šitas žanras taip pat kaip kupranugario ėdama dygliažolė ar saksaūlas išmoko apsieiti be to, kas, rodos, yra būtiniausia: ir be skaitytojo, ir be literatūros – "pirminių tekstų", ir netgi... be pačių kritikų.

Suprantama, toks egzistavimas ypatingo džiaugsmo nesuteikia – kam gi norisi būti dykumos dygliu, o ne "jūrų viešpačiu". Tačiau kas kaltas, kad kritiko balsą šiandien išgirsi taip retai kaip ir balsą tyruose? Neišsilavinę "laikraščių skaitytojai"? Netalentingi rašytojai? O gal tai saviizoliacija?

Ar ne pati kritika įsikalė sau į galvą, kad ne ji gyvuoja dėl literatūros, o literatūra – dėl jos? Ar ne ji pati nustojo kreipti dėmesį į skaitytoją ir užsiėmė "savitarna"? Gal dėl to kritiko talentas ir sumenko – iki striukų laikraštinių ir žurnalinių pasveikinimų plunksnos broliams ir spausdintų antausių literatūriniams priešams. Parašyti panašų dalykėlį – vieni niekai save (t. y. bet ką) gerbiančiam literatui. Ir štai: poetas jau ne vien poetas, prozininkas ne tik prozininkas, bet dar ir – dedamas kablelis – kritikas, literatūros tyrinėtojas. O "grynas" kritikas – tai kažkas panašaus į jotą – gal yra, gal nėra, mokslas neištyrė.

Prisiminkite įvairiausius literatūrinius konkursus – kas juose būna teisėjai? Dažniausiai "gerbiamoji žiuri" – tai rašytojai, menininkai, pramogų verslo atstovai ir dar kas tik nori, tik ne kritikai. Tas pats vaizdelis ir jaunųjų rašytojų suvažiavimuose: eilėdaros paslapčių moko poetai, apysakų rašymo meno – prozininkai. O namie likę kritikai bando ugdyti į save panašius.

Nežinau, kaip yra kitur, bet Aukštuosiuose literatūros kursuose prie Gorkio literatūros instituto būsimiesiems belinskiams tarsi ir juokais, bet vis tiek diegiama mintis, kad tikras profesionalas gali pateikti visavertį kritinį įvertinimą net nesusipažinęs su originalu. Seminaruose jie aptaria vienas kito straipsnius – neatsižvelgdami į "pirminius tekstus" – tokia "kritikos kritika". Gavęs savo dalį tokių pagyrimų ir papeikimų iš draugų – nelieki skolingas, užsiimi "kritiškos kritikos kritika". Juk tokių pamokų prireiks rūsčioje kasdienybėje, kurioje vienintelis masiškai paklausus kritinis žanras yra mini recenzija. Kad ją parašytum, nereikės knygos skaityti nuo pradžios iki galo (sugaištum labai daug laiko, be to, ir neverta) – užteks peržvelgti turinį ir susipažinti su anotacija (blogiausiu atveju su veikalo įžanga ir pabaiga).

Tik kaip "informacija" kritika egzistuoja provincijoje – šykščiai išskirtame laikraščio kamputyje kartais šmėkšteli žinutė apie kokio nors vietinio autoriaus naują knygelę. Jeigu jis debiutantas – vadinasi, "mūsų literatūrinėje padangėje nušvito naujas vardas". Jeigu tai patyręs rašytojas – tuomet "štai pasirodė dar vienas Meistro šedevras". Nepalankių atsiliepimų mažai, nes jie rizikingi, ypač jeigu miestas nedidelis – slapyvardžiai beprasmiški, o kas norės įsigyti priešą pašonėje? Kiekvienas toks nemalonus įvykis tampa "istorija, kaip Ivanas Ivaničius susipyko su Ivanu Nikiforičium". Jeigu ruošiesi spaudoje grafomaną pavadinti grafomanu, tau reikalingi stiprūs nervai ir svarūs įrodymai. Atsimenu, viena tokia parodija pasibaigė telefonine isterika: "Taip – aš Mozartas, o tu... tu – Salieri..." Juk dauguma rašytojų menkiausią jų kūrinio papeikimą priima kaip spjūvį į jautrią Menininko sielą. Kiekvienas miestas paprastai pažįsta savo "bjaurųjį ančiuką", enfant terrible (dažniausiai tai yra poetas), kuriam vis knieti išjudinti mieguistą literatūrinę broliją. Atsitinka ir taip, kad už savo akibrokštus jam tenka rimtai mokėti – "patriarchai" "išsišokėlių" netoleruoja ir gali net atvirai juos užpjudyti. Literatūros pasaulėlyje visam veiksmui paprastai diriguoja Rašytojų sąjungos (ir jos skyrių) galva, "viešpats ir valdovas", – taigi jo skoniui turi paklusti ir senas, ir jaunas. Kai debiutantai suvokia, kad daugiau šansų pakliūti į eilinį almanachą turi tas, kuris "bėga degtinės viršininkui", padėtis tampa nenormali, gniuždanti.

Prarają tarp "savų" ir "svetimų" gilina "buitis" ir "politika". "Saviškiams" rašytojams garantuota vis tų pačių kritikų parama. Jeigu į redakciją, neįžiūrėjęs kabančios lentelės "Svetimi čia nevaikšto", staiga per kvailą galvą užklys koks nepatyręs naujokas, jį sutiks burbėdami arba mandagiai šypsodamiesi – priklausomai nuo leidinio kultūrinio lygio. Sostinės kritikai, seni vilkai sanitarai, yra išlepę ir po redakcijas iš viso nevaikšto, laukia, kada grobis (žinoma, tam tikros rūšies) pats atslinks jiems nusilenkti.

O skaitytojai... Jų ir senais gerais laikais kritika ne tiek daug turėjo, o dabar liaudis tyli subedusi nosis į blizgančius viršelius. Bet juk, sakysite, neužsidarė storieji žurnalai, ten juk yra kritikos skyriai. Taip, ten nemažai publikacijų, tačiau jos skirtos sau, mylimiems. Galų gale tu pats sau būk aukščiausias teismas, būk ir rašytojas, ir kritikas, ir skaitytojas...

Nors rašytojai kritikus vis dar gerbia. Per paskutinį Rusijos literatų forumą, atsimenu, į prezidiumą buvo atsiųstas raštelis: paprašykite atsistoti dalyvius iš kritikų fakulteto – mes, jaunieji rašytojai, norime pamatyti tuos, kuriems galima atiduoti mūsų knygas ir rankraščius...

Absoliučios laisvės troškimas nuvedė kritiką pernelyg toli, bet viltis, kad dabartinis "dykumos" periodas laikinas, dar gyva. Galbūt galima kalbėti apie žanro deformaciją, mutaciją, mimikriją, bet laidoti "velionę" ankstoka. Argi ne?

"Literaturnaja gazeta", 2004.I.27

Vertė Jūratė Visockaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13875. Lorca2004-03-08 11:48
Naujų S.Parulskio pareigų prezentacija?:)

Rodoma versija 25 iš 26 
2:46:05 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba