ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-06 nr. 691

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Veido laikas (57) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vėplių gyvenimo (17) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ką geriausio pasiekė žmonija (19) • JURGIS KUNČINAS. Nusiginklavimo varžybos (13) • KNUTAS SKUJENIEKAS. Poezija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Angelologijos profesorius (27) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (15) • Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Gatvinis Vytauto sarkofagas (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Kas lieka Hitchcockui? (2) • Antanas Andrijauskas. Atviras atsakymas Arvydui Šalteniui (33) • JERZY STEMPOWSKI. Kontrabandininkų biblioteka (3) • RIMA POCIŪTĖ. Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (19) • SAULIUS MACAITIS. "Eglė žalčių karalienė" (2) • OLGA RYČKOVA. Vienatvės laisvė (1) • -vp-. Mėsininkas ant stogo (4) • ROBERT FULGHUM. Apie grybus (5) • mano laiškas tau (92) • Kitame numeryje skaitykite (21) •

Nusiginklavimo varžybos

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

1943 metų kovo 1 dienos rytą, skubėdamas iš Žvėryno į universitetą, mano tėvas grįžtelėjo atgal, o tada kažką švystelėjo į upę. Vos tvardydamasis, kad nepasileistų bėgte, jis nužingsniavo į kitą Neries pusę, o tada jau prospektu. Kažkas: juodas valteris su trimis ar keturiais šoviniais. Kaži, iš kur buvo jį gavęs? Maža iš kur. Niekad apie tai nesipasakojo. Kiti šaltiniai pranešė, po daugelio metų. Vis tiek tarsi regiu tą sunkų švystelėjimą ir jokio garso: Neris po senojo Žvėryno tilto taurais (ar kesonais?) urzgia kaip bastardas ir kliokia kaip kloaka. Ne Vysla, ne Dniepras ar Oderis, bet tokia vėsa žiemą užėjus ant tilto tvoksteli, kad susigūži nejučia. Už poros dienų universitetą tėvas rado uždarytą nacių. "Tuo metu, kai latviai ir estai, savaime suprasdami savo pareigą, įsijungė į kovą su bolševizmu – ar tai fronte, ar tai savo tėviškėj – šios valandos reikalavimas Lietuvoje nebuvo lygiai suprastas". Citata iš Vilniuje ėjusio vokiečių cenzūruojamo lietuviško laikraščio. Nežinau, kaip jis pateko į Reicho darbo tarnybą, bet jis pats pasakojo, kaip atsidūręs Brandenburgo žemėje dirbo pas kepėją Noirupine, o vėliau su ugniagesiais gesino bombarduojamą Berlyną. Valterio tėvas taip ir nepanaudojo. Okupantams nepasipriešino. Tik pirkosi už reichsmarkes nukainotas tarpukario Lietuvos knygas: Prancūzų literatūros istoriją, Europos kultūros istoriją. Knygas apie romėnų teisę ir Balio Sruogos Radvilą Perkūną, kuriame vienas narsus lietuvis surinka: "Jei lenkai neišeis pro duris, mes išmesime juos pro langą!" Tėvas gyveno Moniuškos gatvėje, tame name, kur dabar biblioteka. Po 45 metų vos už kelių namų apsigyvenau aš. Tėvas pirkosi tas knygas ir nešėsi jas namo, į Moniuškos gatvę. Paklajojusios po Lietuvos provinciją, kai kurios po daugelio metų vėl sugrįžo į sostinę. Šapoka, Sparnuoti lietuviai, romėnų teisė. Teisininku tėvas netapo. Niekad net nepasklaidė nei Dubo, nei Karsavino. Kai tas knygas – dvi dideles dėžes – parvežė iš Anykščių, iš ten mokytojavusio mano dėdės palėpės, man ėjo jau trylikti metai. Buvau jau įgudęs skaitytojas. Grįžo Židinių komplektai, nemažai lituanistikos. Aš perverčiau visas. Ir Dubas, ir Karsavinas buvo net neišpjaustyti, nors peilis knygoms pjaustyti mūsų namuose buvo. Priklausė "komplektui": medinis padėklas su įdubomis plunksnakočiams, rašalinė su dviem rezervuarais, uždengiama raižytu paneliu, presas rašalui sausinti ir tasai peilis. Dar tarpas tarp dviejų panelių vokams, kvitams ir panašiai smulkmei. Dar kubelis su plyšeliu sąvaržėlėms. Tą "komplektą", matyt, tėvams bus kas padovanojęs. Jis ir dabar ant mano rašomojo stalo. Net presas šalia. Tik medinio peilio nebėra: brolvaikiai kadaise nusidrožė iš jo durklą, vaikišką mizerikordiją namų karui. Jis ilgai buvo naudojamas pagal paskirtį. Rezervuaruose visuomet būdavo violetinio rašalo, o grioveliuose gulėdavo plunksnakočiai: tėvo ir mamos. Šeimos kroniką tėvas irgi rašė plunksnakočiu. Pokario mokytojai daugiausiai rašydavo pieštukais, prisireikus plunksna, o parkerį retas teturėjo, rusiški automatiniai koteliai mūsų namuose pasirodė gal 1956 metais, vykstant XX TSKP suvažiavimui.

O gal tą parabellumą – taigi jau kitą ginklą? – tėvas įmetė į vandenį jau grįžęs iš Vokietijos? Ir ne į Nerį, o į Nemuno senvagę Alytaus miške, kur ožkas tada ganė būsimasis lietuvių filosofijos prominentas G. Kažkodėl nedrįstu jo vadinti tėvu ar patriarchu. Jei taip, tai šitai galėjo atsitikti man dar negimus. Senvagė nuo Žmuidzinavičiaus gatvelės, kur glaudėmės pas Pocius, buvo vos už kelių žingsnių. Ruduo. Du mokytojai pavakarę išeina pasivaikščioti. Išmesk tu jį, Vladai, išmesk, kužda būsimoji mano motina. Tėvas apsidairo kaip ir 1943-iaisiais, eidamas Žvėryno tiltu, tada plačiai užsimoja ir tą gerai veikiantį, patogų, šiltą, tikriausiai ne kartą žaidusį su kieno nors gyvybe arba išgelbėjusį kieno nors gyvybę sviedžia į juodą pelkutę. Aplink nė dvasios. Vakaras. Čeža beržų ir klevų auksas, ošia pušys.

Kitas tikrai nebūtų išmetęs. Būtų paslėpęs taip, kad per jokią kratą niekas nerastų. Kiti net 1988 metais atsikasė surūdijusius kulkosvaidžius ir Schmeisserius. Taip tėvas nepasipriešino nė vienam okupantui. Kaimo mokyklėles inspektuodavo ginkluotas pieštuku su metaliniu antgaliu. Jis neperskaitė nei Europos kultūros, nei Prancūzų literatūros istorijų. Lietuvos kariuomenėje tarnavo artileristu. Vargu ar ir ten gavo bent kiek pašaudyti. Niekad nesivesdavo mūsų į tirą. Kai grįžęs iš Magadano inžinierius Ruzgys savo sūnui Algimantui nupirko pneumatinį šautuvą, o Algimantas jau kitą dieną cvaktelėjo Daraškevičių Vytukui į blauzdą, tėvas susiraukė: Rūkštele! Vaikui šautuvą! Iš Vokietijos tėvas buvo parsivežęs nemažai daiktų, kuriuos aš dar neblogai pamenu: Alpių šaulio balto brezento kuprinę, kombinezoną, kelis švarkus, kuriuos dar teko sudėvėti man su broliu, skutimosi peiliukų Rotbart, dėklų cigarams ir panašaus šlamšto. Namuose mėtėsi ir kareiviškos gertuvės, katiliukas, palapinės skiautė su Lietuvos kariuomenės intendantūros antspaudu, netgi pentinai. Bet jokių ginklų. Jei namuose būtų buvęs koks ginklas, manau, būčiau jį aptikęs. Kartais pamanau: ginklas ir šiandien praverstų. Bent jau teoriškai. Gal kitaip kalbėčiau apžiūrinėdamas jį, kad ir legalų, vėl vyniodamas į alyvuotą skudurą ir rakindamas kokioje slaptoje nišoje. Pažįstu žmonių, šiandien teisėtai turinčių ginklų. Ir žvėrims, ir žmonėms medžioti.

iliustracija
Jurgio Kunčino piešiniai

Kai paaugę eidavom prie tos senvagės, neretai matydavom tysančius ant pilvų istrebitelius. Prie seno gelžkelio pylimo jie buvo įsirengę primityvią šaudyklą. Gulėdavo su PPŠ, diskiniais automatais, o ant kojelių stovėdavo Degtiariovo kulkosvaidis. Ginkluoti rusų kareiviai į Šaulių namus varydavo ir surinktus naujokus. Mūsų pušynus žiemą vasarą maldavo rusų pulko tanketės. Kai tankistus pakeitė desantininkai, jų ginklai buvo jau moderniški – desantiniai AKM’ai, durklai ir t. t. Desantininkai atrodė sotūs, geriau aprengti, pulkas išbuvo iki pat Sąjūdžio, incidentų su kariškiais beveik nebuvo, jie kelias dienas tik saugojo miesto vidury įrengtas kapines ir obeliską. Vėliau toje vietoje vėl atsistojo prieškaryje trimitavęs Angelas.

Kai kokiais 1992 metais aplankiau savo pirmąją mokytoją Albiną Vidūnienę, beje, ir Vilniaus mero motiną, ji pamažu įsipasakojo. Karo ir pokario metais jų namuose lankydavęsi du jaunuoliai, kurių likimai begal skirtingi. Pieną jų kieme vakarais imdavo toksai Burakas, vėliau virtęs nuožmiu stribu, o dar vėliau marksizmo profesoriumi Burokevičiumi. O kaimynystėje gyveno jaunas mokytojas Ramanauskas. Jis vėliau virto partizanu Vanagu. Gretimame skersgatvyje gyveno vaikų poetas ir mokytojas Konstantinas Bajerčius, Kazio Borutos svainis. Šis vėliau tapo Garibaldžiu. Tie žmonės bent iš toliau visi pažinojo vienas kitą. Miestelyje tuomet visi visus pažinojo. Štai šis trejetas kur kas geriau nusimanė ir mokėjo elgtis su ginklais nei mano taikusis tėvas. Vanago ir Garibaldžio nežinomi net kapai, o profesorius Burokevičius, paskui Jermalavičių išėjęs iš Lukiškių, dar turi visus šansus tapti padoriu ir gerbiamu Rusijos piliečiu. Jau vien už tai, kad šaudė nuo rusų mobilizacijos besislapstančius kaimo bernus.

Mokykloje, devintoje klasėje, buvo dėstomas ir karinis parengimas. Kapitonas Aleksandrovas kariniame kabinete kažką pylė į smegenis, o mokyklos kieme mokė rikiuotės. Kartą buvo surengti manevrai. Kadangi šautuvų stigo, buvo liepta išsidrožti juos iš pagalių. Manevrai buvo paskelbti sekmadienį, dalyvavo bent kelios mokyklos. Iš kažkur atsirado senų karabinų, bet kai juos dalijo, aš išsisukau, neėmiau. O kai buvo paskelbtas marš-brosok per Kaniūkų tiltą ir atgal, sviedžiau savo pagaikštį ir nuėjau į kitą mokyklą žaisti stalo teniso.

Daugiausiai su ginklais teko susidurti universiteto karinėje katedroje. Dar ir šiandien regiu save ognevaja podgotovka kabinete narstantį kalašnikovą ar degteriovą. Šūdas! Čiurlionio gatvėje laksto tuopų pūkai, svilina saulė, chebra plaukia Taškentu į Valakampius, o majoras Kazupica antrukart praveja mane. Šūdas, šūdas!

Vilnius, 2002 vasaris

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13841. ebola2004-03-08 09:04
Mano vaikyste buvo turiningesne.Nuobodu, apie ka cia noreta papasakoti?

13855. kiskis2004-03-08 09:48
zuikiai zuikiai, kokie jūs nepalyginamai mažesni už J.K. Tas savs nebijojo. Bent jau

13902. Dūšios rodymas2004-03-08 13:17
žiūrint į akis. Velionio prijomas, ne toks jau prastas. Ponui\iai ebolai puikus šansas pasireikšti, turint tiek daug ko papasakoti.

13907. saimhe :-) 2004-03-08 13:28
Visai fun. Aš, deja, karinio parengimo savo kailiu jau nespėjau patirti. O buvo toks punktelis... mmm... :)

13952. zemaitis2004-03-08 21:59
JK ir siandien JK, nesvarbu kad jau ne SSSR `priglausti`. Turim laisva Lietuva, todel anuometiniai dalykai savaime tampa nebeaktualus. O skaitytojui reikia aktualiju, kaip, pvz., ebolai, todel turiu patarima: visi eikit skaityti ziniu, jei jauciates nenumalsine informacijos troskulio. Kitaip pasiusiu jus dar toliau.. O mano subjektyviu poziuriu, sie JK atsiminimai yra puikus rasinys.

13972. cikada2004-03-09 14:18
tuoj turesim tik viena aktualija- $

13974. mirta2004-03-09 14:24
Vaje, myliu kuncina...ka cia bepridursi.

13984. ebola2004-03-09 18:30
Ne aktualiju man reikia, o ispudziu.Zinios gi taipogi maza kam aktualios.Nera cia man kazko jokiu ispudziu.Matem daugelis visus tuos avtomatus ir keistai jautemes - nu ir ka? Rasinys puikus, rasiniu puikiu yra daug, o sitas laikrastis toks tik vienas - ir rasiniu tokiu, kad nieks neprilygsta, irgi buna.Tai kam cia tik puikius deti - stai kur klausimas.Man nepatiko - juk cia apie tai komentuoti reikia, argine?

13994. ebolai2004-03-09 22:25
Įspūdis toks jau daiktas, mat.Nėr ir viskas, sakai?Na ką gi, vaikeliuk, būna, pasitaiko, nesikrimsk, stenkis komentuoti...chi.

14003. avis2004-03-10 11:25
o man patiko... sisyk su JK turiu kazkokiu bendru potyriu. Zinau, kur ta Nemuno senvage, kur Kaniuku tiltas, irgi zinau. Ir kalasnikova irgi teko ardyti per karinio rengimo pamokas. Ir kai padpalkovnikui, sito "darbo" mokiusiam, pareiskiau, kad ginklai man nepatinka ir automatus ardyti - ne merginu darbas, tai po pamoku paliko... mokytis. Irgi norejosi rekti: sudas sudas! Bet nedrisau :(. Tuopu pukai lakste ne Ciurlionio gatveje, o kitoje..... Ebola teisus: daugelis matem ir ciupinejom tuos automatus. Toks vat mano ispudis.

14005. ebola2004-03-10 11:49
irgi avis, ir kaip reikia.

14038. ebola2004-03-12 09:14
14005> nerasyk uz mane, a gerai? o 13994> uzbaik minti kita kart.As suprantu, kad cia avtoriaus kokia artima bobike visus juodrascius istraukusi is konteinerio supublikuos dabar.Yra ant zemes vertesniu veikaliuku. Ar tu taip nemanai, senas zmogau?

14048. Zemaitis2004-03-12 17:44
Visada atsiras geresniu, bet kurioje profesijoje.. Bet kokiais kriterijais, ebola, vadovaujiesi ivetindamas `verte`? Gal turi omeny £ ar kt. valiuta? Nemanau, kad tai apie pinigus, taciau turetum patikslinti, ka turi omeny sakydamas `vertesni veikaliukai`.. Beje, parasyk pats ka nors, bus tikras malonumas paskaityti. Zinau, nesiteisink del ikvepimo nebuvimo, apsieisim.. he.

Rodoma versija 25 iš 26 
2:46:04 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba