ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-06 nr. 691

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Veido laikas (57) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vėplių gyvenimo (17) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ką geriausio pasiekė žmonija (19) • JURGIS KUNČINAS. Nusiginklavimo varžybos (13) • KNUTAS SKUJENIEKAS. Poezija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Angelologijos profesorius (27) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (15) • Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Gatvinis Vytauto sarkofagas (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Kas lieka Hitchcockui? (2) • Antanas Andrijauskas. Atviras atsakymas Arvydui Šalteniui (33) • JERZY STEMPOWSKI. Kontrabandininkų biblioteka (3) • RIMA POCIŪTĖ. Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (19) • SAULIUS MACAITIS. "Eglė žalčių karalienė" (2) • OLGA RYČKOVA. Vienatvės laisvė (1) • -vp-. Mėsininkas ant stogo (4) • ROBERT FULGHUM. Apie grybus (5) • mano laiškas tau (92) • Kitame numeryje skaitykite (21) •

Apie grybus

ROBERT FULGHUM

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bruce Nauman. Autoportretas. 1966–1967

Apie tai, kad jie valgomi, pirmą kartą išgirdau viešėdamas pas tetą Violetą jos bute Vašingtone, pasiuntinybių rajone, – tą vasarą man sukako trylika. Traukiniu atvažiavau iš Teksaso valstijos, iš tolimojo Ueiko, pasižiūrėti Miesto prie Potomako. Teta Violeta – užkietėjusi karjeristė, žavinga vėjavaikė ir ambicinga gurmanė – nevadindavo mano motinos kitaip nei "piktšašiu", tuo ji mane ir pakerėjo. Mes puikiai sutarėm. Bet viską sugadinau tą vakarą, kai vyko "didysis priėmimas".

Svečiai susirinko įspūdingi: senatorius, pora generolų, rinktiniai užsieniečiai su savo rinktinėmis damomis. Berniūkščiui iš provincijos – didžiulis įvykis; ta proga teta Violeta apvilko mane lengvo dryžuoto audinio kostiumu ir užrišo peteliškę. Kaip prašmatnu, koksai šaunuolis!

Deja, deja... Manęs paprašė padėti ruošti pietus; padavė popierinį maišelį, jo turinį liepė gerai nuplauti ir labai smulkiai supjaustyti – mišrainei. O tame maišelyje buvo grybai! Bjaurūs, rudmargiai, raitytais kraštais, – brr!

Grybų jau buvau matęs, gerai žinojau, kur jie auga – tamsiuose, slidžiu pelėsiu aptrauktuose tvarto ir vištidės kampuose. Kartą buvo apsigyvenę net mano teniso bateliuose, kuriuos pamiršęs visą vasarą pralaikiau sporto salės spintelėje. Gerai žinojau esant ir grybelį, nes jis buvo man įsiveisęs kojų tarpupirščiuose, kai paskui tų batelių nenusiaviau kone ištisus metus. Bet man niekad nešovė galvon tuos grybus čiupinėti, ką ir kalbėti apie tai, kad juos plaučiau, pjaustyčiau ir valgyčiau! (Tėvas buvo sakęs, kad Vašingtonas – keistas ir negeras miestas, dabar supratau, ką jis turėjo omeny.) Ir aš paslapčia įgrūdau maišelį į šiukšlėlaidį – pamaniau, kad man, berniokui iš provincijos, norėjo iškrėsti piktą pokštą.

Matyt, tų grybų būta kažkokių retų ir brangių, nes jiems dingus senoji teta Violeta tiesiog pašėlo. Esu įsitikinęs, kad būtent dėl šio nutikimo ji nepaminėjo manęs savo testamente, kaip paaiškėjo po jos mirties. Nebuvau comme il faut. Prisipažinsiu, ir šiandien įtariai žiūriu į grybus bei į tuos, kurie juos valgo, tačiau prireikus sugebu pademonstruoti tariamai civilizuotą ir apsimestinai rafinuotą elgseną – patikėkit, esu jos išmokęs pakankamai, kad svečiuose valgyčiau tai, kas siūloma, nerodydamas pasibjaurėjimo. Iš pažiūros esu ramus, normalus svečias, bet iki šiol man taip ir nepavyko suprasti, kas yra grybai ir tie, kurie juos valgo.

Ir išvis pasauly daug visokių man nesuvokiamų dalykų – ir menkų, ir svarbesnių. Esu net jų sąrašą sudaręs, ir kuo aš senyn, tuo jis ilgyn. Štai, pavyzdžiui, keletas šiemet įrašytų klausimų:

Kodėl parduotuvėse vienas prekių vežimėlio ratas paprastai būna labai savarankiškas ir rieda šonan, o ne į priekį kaip kiti trys?

Kodėl dauguma žmonių užsimerkia valydamiesi dantis?

Kodėl žmonės mano, kad jei paspausi lifto mygtuką kelis kartus, tai jis greičiau užkils?

Kodėl negalima rašyti užsienietiškų žodžių taip, kaip jie tariami – juk būtų daug paprasčiau?

Kodėl daugelis žmonių, įmetę laišką į pašto dėžutę, kilsteli dangtelį ir pasitikrina, ar laiškas įkrito?

Kodėl zebrai dryžuoti?

Kodėl žmonės deda į šaldytuvą pieno maišelį, kuriame pieno likę vos vos ant dugnelio?

Kodėl niekas negieda tradicinių giesmių Visų šventųjų dienos išvakarėse?

Kodėl ant kiekvieno medžio rasi bent vieną užsispyrusį sausą lapą, nenukritusį drauge su visais?

Ir ką reiškia tie nūnai tokie madingi odekolonai šunims?

Žinoma, viso šito nepavadinsi pramoninės svarbos paslaptimis. Patys sunkiausi, nesuprantamiausi klausimai, nuo seno nesulaukiantys atsakymų, yra sąrašo pradžioje. Pavyzdžiui, kas yra elektra? Ir kaip balandžiai randa kelią atgal? Ir kodėl neįmanoma pasiekti vaivorykštės krašto? O pačioje nesuvokiamų dalykų sąrašo pradžioje yra iš tikrųjų man labai svarbūs klausimai. Pavyzdžiui, kodėl žmonės juokiasi? Ir kam apskritai reikalingas menas? Ir kodėl Dievas nenori užbaigti savo darbų ar bent jau ką nors pataisyti? Ir galop, visai pačioje pradžioje, įrašyti tokie klausimai: kam gyventi? Ir kaip bus, kai man reikės numirti?

O dabar metas vėl prisiminti grybus. Neseniai buvau pakviestas į Naujųjų metų sutikimą, ir ten mus vaišino mišraine su grybais. Aš vėl prisiminiau anuos grybus ir susimąsčiau. O paskui pasiėmiau enciklopediją ir kai ką apie juos radau. Grybai turi kūną, vadinamą vaisiakūniu. Jie priklauso akimis neįžvelgiamam tamsiam pasauliui – mirties, ligos, dūlėjimo, puvimo sudedamoji dalis. Gyvena maitindamiesi pūvančiomis medžiagomis. Mielės, kūlinės ligos, netikroji miltligė, pelėsiai, grybeliniai dariniai – gal šimtas tūkstančių rūšių, gal ir daugiau, niekas nežino, kiek iš tikrųjų jų esama.

Jų pilna visur: dirvoje, atmosferoje, ežeruose, jūrose, upėse, maiste ir drabužiuose, mumyse, manyje ir jumyse. Ir visur jie dirba savo darbelius. Be jų nebūtų nei duonos riekės, nei vyno ąsočio, nebūtų ir tamstos, mielas skaitytojau. Duona, vynas, sūris, alus, gera draugija, skanūs kepsniai, rinktiniai cigarai – visur pelėsis. "Grybai, – teigiama toje protingoje knygoje, – skaido organines medžiagas; jei ne grybai, anglies junginiai, deguonis, azotas ir fosforas nepatektų dirvon ar atmosferon, jie visam laikui liktų negyvuose augaluose, gyvūnuose, žmonėse". Grybai – tai pribuvėjos, visąlaik tarp gyvenimo ir mirties, tarp mirties ir gyvenimo, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Čia slypi kraupus ir nuostabus įstatymas, štai jis: kiekvienas gyvas organizmas gali gyventi tik tada, kai kitas gyvas organizmas užleidžia jam vietą. Nei gyvenimui, nei mirčiai nėra jokių išimčių. Visa, kas ateina, turi išeiti: žmonės, metai, mintys – viskas. Ratas sukasi, atgyvenusieji išeina ir maitina savimi naujai atėjusius.

Baksnojau šakute tą naujametę mišrainę ir valgiau grybus su pasigardžiavimu, jausdamas jiems pagarbų dėkingumą. Mąsčiau apie tai, kas išeina ir kas ateina, jutau nepaaiškinamą palaimą, ji nešė mane vis tolyn ir tolyn, kvaištantį nuo suvokimo, kurio neįmanoma išreikšti.

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13898. saimhe :-) 2004-03-08 13:04
Klausimai tai geri. Žaviausia, kad herojus [neva] išsaugojo šį vaikišką pastabumą bei smalsumą ir kolekcionuoja toliau.

13982. lui :-) 2004-03-09 16:23
labai patiko. gal del to, kad ir mano pacio toks stilius buvo. tik, zinoma, megejiskas.

13986. burb :-) 2004-03-09 18:56
Patiko, tik nesupratau, kas sukėlė tą nepaaiškinamą palaimą, kai valgė tuos grybus?

13987. vinis :-) 2004-03-09 18:58
Cha! Palaimą jautė todėl, kad ne grybai jį valgė, o jisai grybus - kol kas.

17582. Astike :-) 2004-06-03 15:39
Na ka, as tai turiu sita knyga, t.y. Neiprastos mintys apie iprastus dalykus (viskas, ka turiu zinoti, ismokau vaiku darzelyje)tai cia nereali knyga, tokia pilna naivaus gerumo, na, joje vien tokie straipsniai kaip sis, yra net tokiu, kad net juokiuos nesustodama:) tikrai, kas vakara, po sunkios dienos vertetu ja visiems paskaitineti, gal nebusime tokie pikti :)

Rodoma versija 25 iš 26 
2:45:59 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba