ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-06 nr. 691

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Veido laikas (57) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vėplių gyvenimo (17) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ką geriausio pasiekė žmonija (19) • JURGIS KUNČINAS. Nusiginklavimo varžybos (13) • KNUTAS SKUJENIEKAS. Poezija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Angelologijos profesorius (27) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (15) • Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Gatvinis Vytauto sarkofagas (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Kas lieka Hitchcockui? (2) • Antanas Andrijauskas. Atviras atsakymas Arvydui Šalteniui (33) • JERZY STEMPOWSKI. Kontrabandininkų biblioteka (3) • RIMA POCIŪTĖ. Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (19) • SAULIUS MACAITIS. "Eglė žalčių karalienė" (2) • OLGA RYČKOVA. Vienatvės laisvė (1) • -vp-. Mėsininkas ant stogo (4) • ROBERT FULGHUM. Apie grybus (5) • mano laiškas tau (92) • Kitame numeryje skaitykite (21) •

Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis

RIMA POCIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Giedra Radvilavičiūtė. Suplanuotos akimirkos. V.: Baltos lankos, 2004. 143 p.

Giedros Radvilavičiūtės knyga "Suplanuotos akimirkos" žanro požiūriu pristatoma kaip esė rinktinė. Visai būtų įmanoma ją rekomenduoti mugėse ir privatiems skaitytojams kaip novelių, trumpų apsakymų knygą ar net novelių romaną. Tačiau esė savo daugiau žadančiu įvairialypiškumu yra patrauklesnė. Pačiuose tekstuose atvirai ir ironiškai reflektuojamas ne tik psichologinis tokių tekstų suklostymo procesas, bet ir jų "nepatikimumas". Tai, kas kelia daugiausia grėsmės postmoderniųjų lietuvių prozininkų rašymui – nebegalėjimas rašinio materijos perfiltruoti taip, kad visame tekste būtų išlaikytas bent minimalus meninis sąlygiškumas. Tarsi naftos dėmės ant metaforų gintarais nusėto smėlio tyso tokie rašliavos gabalai kaip "Kartu ir atskirai" pasakojimas apie moterų krizių centrą įkūrusią psichologę. Man teko būti to aprašomo pokalbio, skirto kažkokiam žurnalui, liudininke, ir viską (be jokio atpažinimo džiaugsmo) atpažinus norėtųsi ir šį esė inkliuzą persiųsti kokiam moterų žurnalui, analizuojančiam temą "psichologės irgi verkia".

Taigi jei "esė" – libertiniškoms intelektualaus lietuviško rašymo nuostatoms beveik niekas nekliūva. O jei priešlapyje būtų kiti žodžiai – "novelių romanas" – kliūtų labiau? O gal kaltas ir mažos tautos kultūros kūrėjų buvimas pernelyg arti vienas kito, kai meninę realybę pagrindžiančios egzistencinės realijos neišvengiamai subendrėja? Tuomet pabiro teksto vizijų ir refleksijų suskaidyta skaitytojo savimonė tampa vieta, kur ties vienu tokiu įtrūkiu visiškai nutrūksta meniškumo efekto formavimasis. Tuomet užverti tekstą ir net neužlenki puslapio. Kitą kartą knygą atsiversi bet kur ir skaitysi visai bet kaip, nes vaizduotė nebeįsipareigoja transcenduoti teksto kaip atveriančio "anapusinę" meninę realybę. Pernelyg atpažįstama skandalinga "Nėr vyrų, neverk" pradžios istorija, tokia, kokia ji buvo pateikta bulvariškumo persmelktos žiniasklaidos. Tačiau ji suteikia psichologinio vientisumo ir lieka siužeto reliktu ir "Klimakso periodo parke" kaip – man atrodo – postfeministiškai "atlaidžiai" kandžiausia reakcija į patriarchato tebedangstomas vyrų amžiaus krizes.

"Klimakso" analizė, sarkastiškai nukreipta būtent į tai, kas moteris leidžia nuvertinti, yra postfeministinis sprendimas, kurį įgalina pastarojo meto lyčių studijos. Būtent socialiniu požiūriu kibi Radvilavičiūtės analizė, velkanti į esė prožektorių šviesą lengvabūdišką pirmosios gyvenimo pusės nurašymą ir veidmainišką abiejų sutuoktinių krizės pavertimą operetiniu siužetu dirigento naudai, sieja ją su feminizmu. O ne tai, kad ji pristato savąją moterų autorių lektūrą. Šaržuojamą ir parodijuojamą, kol jau visai patikime, kad teisingi būtų tie kitokie vertinimo kriterijai, gimę iš gynybinės pasaulėžiūros, kurią buvo priverstos susikurti moterys: poetų kūryba imama vertinti "ne pagal teksto subtilybes, bet pagal tai, kaip jie rūpinasi savo vaikais. (Ypač – nesantuokiniais.) Ir, siaubas, eilėraščiai tada kokie blogi atrodo".

Skaitytojas yra pasakotojos "pusėje"; taip būdavo neįmanoma nesitapatinti su J. Kunčino nerespektabiliais vyrais. Iš atskirų detalių galima sudėlioti pasakotojos sovietmečiu absurdiškai eksploatuotą gyvenimą. Jauną intelektualę trejų metų "paskyrimas" provincijon galėdavo palaužti labiau, nei vyrą palauždavo prievartavimas armijoje. Net santuokų rūmuose ji paranojiškai bijo bet kokių iškilmių, bando įsiteigti, kad viskas vyksta ne su ja, gal su šalia besitrainiojančiu šuniu. Paaiškinimas – nebūtų užkopusi laiptais, zomšiniai vyšnių spalvos šešerių metų senumo bateliai būtų lemtingai paslydę – tokios išpažinties klausančio psichoanalitiko kaktoje įrėžtų gilią raukšlę. O kas laukia lietuvių prozos, jei net viena savičiausių šiandieninių lietuvių moterų rašytojų tituluojama Radvilavičiūtė nulipusi nuo scenos (kur taip gerai jaučiasi buvusi Laisvosios rinkos instituto darbuotoja, neseniai dėjusi šuolį į grožinę literatūrą) norėtų tik greičiau eiti nusipirkti pamatinių maisto produktų: juodos duonos, sviesto, cukraus, miltų, mineralinio vandens ir krienų. Tie krienai – jos skausmingų vaizdinių desertas; prieš tai buvusioje pastraipoje keliais štrichais buvo nupieštas vaizdelis: senutė kaip kantrus paukštis stovi lizdelio, susukto iš krienų, vidury. Lietuvių literatūrai nelemta greitai, o prozai gal apskritai nebeįmanoma, patirti tokią sėkmingą terapiją, kad artimiausiu metu kompiuteriais būtų formuojami mugėse konkurencingi, kino studijai parankūs, prie skaitytojų baldų faktūros geriau nei sovietinių laikų poligrafija pritaikyti romanai. Dienoraštis, laiškas arba be išorinio pateisinimo sublokuotų fragmentų "trilapis" – "Šiaurės Atėnų" pirmojo puslapio straipsnio standartas – tai, kas suteikia struktūrą karštligiškai pastarųjų dviejų dešimtmečių komparatyvistikai, užsitęsusiai talentingiausių šiandieninių rašytojų sąmonėje.

Potekstėse jau nė lašelyčio ideologiškai rekonstruoto sovietinio "aukštojo romantizmo", slibino, kurį plikom rankom turėjo pasmaugti kokie devyni broliai pradedant Apučiu ir baigiant Gaveliu. "Baltojo europietiškos kultūros, vidurinės klasės vyro" (kaip labai įprasta ir paprasta pasakyti) pastangos suderinti savyje kaimiškąjį "pirmapradį" gamtiškumą ir ideologijų ribojamą idėjų pasaulį buvo postmodernistiškai suniokotos nebe tokios "baltos" savimonės prozininkų kartos. Tokia buvo destrukcijos laikų kartos misija. Baimė, iš kurios gimė gražiausi J. Kunčino tekstai, – ar pajėgsiu išsunkti iš savęs tai, kas pelnytų menkiausią honorarą, – neatrodo niekinga kultūroje, kuri įsisąmonino, jog niekingas herojaus sumaitojimas nenubraukia jo pastangų ir nesunaikina jo siektų verčių. Pačios pirmosios Radvilavičiūtės "Privalomų parašyti tekstų" eilutės perteikia tą kūrybiškumą užgraužiančią komercinę įtampą: stipendiją man davė ir aš tuos pinigus paėmiau, o tie pinigai tai iš tiesų buvo duoti "labai perkamam romanui", kitaip gal leidykla patirs nuostolį. Įsikalbėto nepajėgumo sindromą (tai, kas psichoanalitiškai irgi apibūdintų sovietmečio traumas) palaiko netgi išvada (išties neteisinga), kodėl moterys dažniausiai "nepritraukia" prie romano žanro: joms ar laiko, ar įniršio, ar pinigų alkoholiui pritrūksta. Va tokia kolizija, bet moterų, kitaip nei vyrų, tekstuose ji dar romantizuojama įvedant išsaugotos aukštosios vertės kriterijų: "Leidyklos kriterijai tekstams ir mano kriterijai tekstams nesutampa".

Lietuvių moterų proza tebėra antroji pusė. Be jokių "deja", nes rašant didesnę studiją būtų galima šaltakraujiškai išvardyti, kokie sociokultūriniai procesai tai lėmė. Šiandien "gerai" rašančių moterų rašytojų tekstai intelekto eksploatuojamos gyvenimo vidurio krizės ir Rytų Europai bendros egzistencinės rezignacijos atspindėjimu tapatūs vyrų tekstams. Tačiau egzistuoja socialiniai lūkesčiai, įtvirtinantys pakraščių, neesminių, nepripažintų reiškinių slinkimosi į kultūros centrą schemą. Paprastai tariant, šiandien iš anksto tikimasi, kad moterų tekstai galėtų būti įdomesni lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie taip pat iš anksto būdavo nuvertinami prieš tris dešimtmečius. Įtvirtinus kaip normą "antinormiškumą", moters literatūrinė produkcija tampa potencialiai įdomesnė rinkai.

Vis dėlto dar būtina priminti, kokius civilizuotų miestų sąlygomis gerai tebešaudančius ginklus velka kovinė prozininkių brigada. Pirmiausia – susikompromituoti nebijantis kalbėjimas, lemiamas ne to, kad šiandien toks yra užsakymas, bet pačios moterų literatūros savimonės, formuotos visą modernizmo šimtmetį: jei moteriai verta rašyti, tai tik kitaip. Paprastai tariant, moteris susikompromituoja nepastebimai, be meninio kūrinio tekstą paralyžiuojančių pasekmių. "Kelionės vaizdelyje" pliurpiama ir apie tai, kad nebeišeitų taip grakščiai užkelti kojų ant priekinės sėdynės atkaltės kaip studentei baltomis Lolitos kojinaitėmis ir kad autobuse gali pasmaugti už nugaros sėdintis vyriškis. Sunykęs seksualumas, paranojinės būsenos, taip pat nusiplovimas tvarkytis buities tuo metu, kai kiti aukojosi Istorijai, ir natūralistinis egocentrizmas yra dalykai, kurie nesąmoningai nuteiktų skaitytoją priešiškai, jei rašytojas būtų vyras, o moterims jie leidžiami. Vienoje esė nėščia veikėja 1991-aisiais vedasi draugę estę prie parlamento, šūkauja prospekte ir vemia ant blokų su patriotiniais šūkiais. Baltijos kelias kitos veikėjos irgi prisimenamas dėl galėjimo po dešimtmečio piktdžiugiškai triumfuoti: "Kai jūs visi Baltijos kely stovėjot, Juozas man langus atšriubavo ir išvalė". Žinoma, kuo nors besigydydamas, ir vėl būtent nuo to susergi. Atsiranda moteriško seksualumo eksploatavimo, kuris, netapdamas meniškas (gal kad būtų motinos ir dukros diadai psichologiškai pavojinga situacija), viepiasi ciniška komercijos šypsena: motina kreipiasi į dukrą ir vingriai išvedžioja seksualinę dviprasmybę apie tai, kad ši nešdintųsi iš lovos, nes jai reikėtų pagulėti su Bohumilo Hrabalo knyga ant krūtinės.

O ar būtina išvis taip padalyti – vyrų tekstai, moterų tekstai? Ne, bet taip parankiau, jei tik esi angažuotas(-a) vertybių atžvilgiu, nes krizių metais ir dešimtmečiais tik socialinių sąlygotumų pažinimas leidžia atpažinti, propaguoti ir taip konsoliduoti sociumo išlikimą žadančias vertybes. Eksploatuojama moteris, kuriai daugiau nei keturiasdešimt metų, jos seksualumas ir psichologija yra dar naujos civilizacijos ir kultūrinės išvestinės. Tokios figūros egocentriškumas yra ne šiaip vien lietuvių literatūrai novatoriškas dalykas (linija trūkinėjo, emancipuotoji pirmosios amžiaus pusės moterų savimonė jokiais pavidalais negalėjo būti perkelta į sovietinės moters viešąją būtį, nors kurį laiką dar reiškėsi privačiai). Šiandien keturiasdešimtmetės vaizdiniai, pojūčiai ir jų raiška atveria dar neišeksploatuotą, tvirtų ideologinių karkasų nesuvaržytą psichologinį podirvį. Ar prisimenat kažkokio paeito amžiaus herojaus nuostabą kažkokio žymaus rašytojo romane, pranešančią apie dar vieną būsimą visos europietiškosios civilizacijos krizę: "O ką apskritai gali veikti moteris, kuriai keturiasdešimt?" Žmogaus amžiaus trukmė jau buvo pailgėjusi, vyro ir moters dualizmas visokeriopai komplikavęsis, bet moteriškųjų vaidmenų sociume skalė – neišplėsta. Kitokias galimybes susikūrė pačios moterys; po lengvai pažeidžiamų ir greitai eliminuotų gėlių vaikų atėjusi aršių ir racionalių darboholikų jupių karta – jai priklauso ir Radvilavičiūtė – pirmiausia primetė ilgesnio savosios kartos buvimo gyvenimo centre galimybę.

Tai ir yra svarbiausias teminis knygos motyvas – XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės. Išskirčiau "Nėr vyrų, neverk" antrąją dalį – bobų viešnagę pas Margaritą. Radvilavičiūtė puikiai pagauna nuotaikos motyvą (tekstas tikrai varijuoja populiarios "bomžiškos" dainos apie nesamas bobas rezignaciją), jis atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą. Moteriškoj kompanijoj galima išsikepti mėsos ant grotelių ir pamėginti pabaigti esė, kuri šiame kontekste dėsningai tuoj atsiduria šalia pjaustymo lentos. Pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį. ("Aistei treji metukai. Žiema. Gelta susirgo. Žiūriu vakare iš ligoninės parėjusi, būdavo, pro langą į Rasų kapines, kol sniegai nuo ašarų su užuolaidom susilieja. Nei pinigų, nei savo buto, nei noro gyventi. Bet nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti".) Moterys neverkia girtomis ašaromis, jos tik savo tekstuose ne patetiškai, bet ironiškai formuluoja: nebeturiu tikėjimo, meilės ir vilties. Po lašą iškapsėjo energija. Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų. Toks šiandieninis lietuvių postmodernistinis epas. Tokia Penelopė.

Tiems, kurie tebeskaito toliau – iš giliausios literatūrinės analizės kišenėlės ištraukiamas meninės precizikos aptarimo saldainiukas. Didžioji teksto dalis tokia graži dėl vizualių įvaizdžių, kad net nebėra prasmės jų cituoti, – šiandieninis lietuvių autorių rašymas kitoks apskritai nebebūtų įmanomas. Bet ta precizika greit virsta užsitęsusios lietuvių literatūros pereinamosios epochos iš aukštojo modernizmo (kai žmogaus viskas turėjo būti gražu, ypač jo tekstai) į postmodernizmą stilistine abrakadabra. Man net atrodo, kad lietuvių literatūra dabar pasiekė perprodukcijos krizę, kuri tikriausiai kitose literatūrose prasidėjo maždaug prieš šimtmetį ir buvo nesulyginamai nepavojinga, nes nė nesapnuota rašymo kaip kultūrinio reiškimosi atmetimo galimybė. Šiandien ji virto realybe. Apima uždusimo gausybėje to, kas yra nepriekaištingiausias menas, baimė. Kiek daug šiandien gali būti gražiai prirašyta, kaip greitai ir gražiai tai gali būti išleista. Tiražuota bent jau nuosavu kompiuteriu, padaryta bent jau dešimtys kopijų. Iš tiesų galima pradėti rašyti "nuo balto popieriaus lapo faktūroje įsispaudusio pilko siūlelio". Ir likti stovėti prie savo teksto, kaip stovi vystančiomis grožybėmis užverstos gėlių parduotuvės pardavėja, puikiai žinodama, kad iki pat uždarymo niekas nebeužsuks. (Esama istorinių kultūrinių versijų, aiškinančių, jog vokiečių nacija brutaliai patraukė į Rytus žudyti dėl joje sutelkto grožio ir intelektualumo iki tol neregėto pertekliaus.)

Lietuviškieji tekstai yra atsidūrę dvigubai dviprasmiškesnėje padėtyje todėl, kad jie prikraunami ne tik rafinuočiausių grožybių, bet ir apskritai bet ko. Groteskiški gyvenimo epizodai, kurių gyvenime niekad nestigo, bet kurių tikruoju atpažinimo meistru pirmiausia tapo S. Šaltenis, išmokęs juos taip perkelti į prozos tekstą, kaip tos pačios kartos fotografai – į meninės fotografijos metarealybę veterinarijos klinikų ar išleistuvių mokykloje vaizdus, šiandien yra klasika. Prie jos reikėtų pastovėti nulenkta galva. Tačiau Radvilavičiūtės tekste tokie inkliuzai, kaip pasakojimas apie geltonos skaros su raudonomis ir mėlynomis rožėmis atsiradimą močiutės spintoje arba kaip senelis šuns spiras palaikė žemės riešutais ir sėdo prie stalo iškrapštyti iš jų branduolio, yra ledkalnis, ant kurio užplaukusi lietuvių literatūra skęsta gražiai, bet vis tiek neišvengiamai nuskęs. O kur dar tas iškart neišmestas ir ant aukšto vis dėlto užneštas turtas, kaip antraštė iš informatyviausio šalies dienraščio: "Žygis į kosmosą baigėsi mirties fejerverku. "Columbia" liekanos ir astronautų palaikai nusėjo Teksaso laukus". Žaižaruojančio ironiško intelekto puota virsta renesansišku (Renesansas be reikalo taip nekritiškai vien aukštinamas) kanibalizmu.

Dar postmodernistiniai lietuvių literatūriniai tekstai – jau sykį pradėjus dėl žodžio aiškintis kaip dėl daikto – galėtų būti pavadinti narkomaniškais, kai vis stiprėja vienkartinio efekto dozės. Kai jų vartojimo viename autoriniame lanke dažnis vis didėja. Ieškoma detalės, kaip skulptorė ieško savo odos skulptūrai ponio plaukų, nes nebeišeina kirpti sesers. Ji įsiūloma išmokant mėgautis kaip ledais su česnakais Talino restorane "Karlik". Nebe detaliai apgalvotai kuriamas fatalizmas, o detalės ir smulkmenos tampa fatališkos: pamatęs, kad žmonės cukraus pakelį perplėšia skersai, o ne išilgai, kaip jis buvo sumanęs, išradėjas nusižudo. Vien tas bet kurio teksto dinamiškumas, suabsoliutintas elitiškiausios lietuvių literatūroje "Šiaurės Atėnų" mokyklos, veikia kaip narkotikų tabletytė: perskaityta viena esė dažnai perveda per visas įmanomas emocines būsenas, kurioms net nebuvai tikras(-a), kad pasiduosi. Ir, žinoma, tie narkotizuojantys efektai neišgelbsti nuo abstinentiško praregėjimo: dažnai nėra ne tik aiškios prasmės, bet ir universalesnės visumos.

Kaip kritikė norėčiau skatinti pastangas siekti teksto klasiškumo. Vientisumo, užbaigtumo, vidinės slinkties įspūdžio. Esė "Storoji Margarita, Ilgasis Hermanas ir kitos poros" pasibaigia įsivaizduojama vizija, kaip berniukas ir mergaitė klaidžioja po Talino senamiestį. Du papildomi epizodai gali būti, bet jų galėtų ir nebūti. Apskritai įspūdis toks, kad rašyta numatant, kaip bus užpildytos laikraščio skiltys. Toks ir buvęs niekam nežinomas šios kelionės "ilgosios trukmės scenarijus". Motinos, kurių gyvenime vyrų buvimas yra epizodinis, vis dėlto kuria savo vaikams tai, kas taps nauja ilgos kartų grandinės grandimi.

Programiškai pasiskaičiusi feminizmo ir moterų prozos klasikos – S. Sontag, I. Bachmann, M. Yourcenar – bei lietuviškojo jų atitikmens, Z. Čepės, Radvilavičiūtė šioje knygoje yra savarankiška ir savita womanism, sveikos gyvenimiškos nuovokos feminizmo, Vakaruose turinčio ironišką pavadinimą ir specialiai neplečiamą veikimo sritį, formuotoja. Ji pastebi tik iš pirmo žvilgsnio kontroversiškus dalykus – kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį iš šaknų plėšusi kairuolišką moterų emancipuotumą visuomenė netikėtai griuvo dešinėn priguldama visokiausius jaunus daigus. Radvilavičiūtė tai nužvelgia patyrusios reporterės žvilgsniu ir greitai surenka trumpą pranešimą visuomenei: "Tingisi ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim). Būtų čia koks vyras, reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį".

Kol kas nieko labai ir nekeisk, Giedra.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13760. nagine2004-03-06 10:20
Koks čia pokštas? Tik pavadinimas - o kur straipsnis? O gal jau sergu? Jei tokiu budu sargdinat tai padekit ir gydytis.

13783. Akimirka2004-03-06 17:33
Geras straipsnis apie gerą knygą. Perskaičiau "Nesuplanuotas akimirkas" ir net gaila, kad perskaičiau, o dar kolegei paskolinau. Norisi grįžti iš naujo ir pasimėgauti, skaitant kai kuriuos gabaliukus. Paskaitykit visi Giedros knygą. Patiks. Tikiuosi.

13817. Epizodiskos gyvenimo scenos2004-03-07 20:08
GR nekovoja, ji tik saugo namu sienas, pasako pakankamai stipriai ir aiskiai smukles, beprotnamio ar mustybiu dalyviams, vyrams ir moterims, "eiti namo". Giedra Radvilaviciute- nauju laiku realiste -Zemaite. Prie jos nemelavimo dorybes pridejus emociju, dialogu ir veiksmo jungtis, kurios sujungtu fragmentiskuma i platesni darini, butu labai stipru ir modernu.

13821. ėĖ2004-03-08 00:43
to nagine: tai pabaigos vidurys (tiksliau tarp pradžios ir vidurio)

13837. Arūnas :-( 2004-03-08 08:31
Puikiausias pavyzdys, kada rašytojos talentas didžiai pranoksta kritikės. "Šiaurės Atėnai" - ne filologinių disertacijų saugojimo biblioteka. Giedrą skaityti - baisiai įdomu. Rimą - velnioniškai ne.

13843. Gvntj :-( 2004-03-08 09:15
Pritariu Arūnui. Skaičiau skaičiau R.P. ir net nesupratau, kokia jos tikra pozicija aptariamos autorės atžvilgiu - kritikuoja lyg tai, o pabaigoj sako: "Kol kas nieko labai ir nekeisk, Giedra".

13866. adas2004-03-08 10:48
Pritariu Arūnui. Skaičiau straipsnį ir nesupratau, kam jis reikalingas. Kažkokio fenimizmo paieškos ir nemotyvuota kritika. Geriau jau skaityti G.R. Ir jausti malonumą dėl paties teksto. Ne itin dažnas reiškinys lietuvių literatūroje.

13872. Arūnas :-) 2004-03-08 11:38
Oh, vos nepamiršau. LITERATŪROJE IR MENE yra naujausias GIEDROS opusėlis "PACIENTĖ Nr.27." Nrpražiopsokite...

13880. vabank2004-03-08 12:02
Gerb. R.P. straipsnelis puikiai tiktų prie psichologės, kuri gydė pacientę Nr.27, pranesimo tema "Globalinės turkiškosios šiaurines Kipro dalies moterų problemos "Presto" arbatinese ir moteru integracija i NATO, kaip i kitos lyties kabutes".

13917. ABR to Rima :-) 2004-03-08 14:17
Superinis straipsnis. Nuoširdžiai sveikinu. Atvėsiu-kontrargumentuosiu. Rimtai (cit). Laikykis(chi). Dabar tegu dundukai pasiparina, pakomentuoja. Nenoriu sukelt erzelynės. Pažįsti gi mane. Lepteliu netyčiom ką nors, ir pošlo pojechalo... dundukai įsisiautėja.

13941. Akimirka2004-03-08 16:50
Kritikos straipsnis tikrai geras, tik gal ne visi skaitytojai jam nepasirengę, kaip rodo (apmaudu...)kai kurie komentarai.

13964. Arūnas2004-03-09 09:18
Akimirkai: Kritikos straipsniui taip pat galioja "plunksnos ir žodžio lengvumo sąvokos". Jeigu suprakaitavęs turi gilintis, ką autorė norėjo pasakyti, neįmanoma manyti, jog viską užgožia "jos didenybė POZA - ŽIŪRĖKITE, KAIP AŠ SUGEBU"...

13973. Gvntj2004-03-09 14:19
Sustok, Akimirka Žavinga:) O kuo, kaip tu manai, skaitytojai nepasirengę skaityt tokios kritikos??? Kiek prisimenu, kad gero stiliaus požymiai: GLAUSTUMAS< AIŠKUMAS< PAPRASTUMAS...

13981. Arūnas2004-03-09 16:20
Iš praktikos žinau, jog autorės linkę gintis pačios čia. Visi anonimai - vis ne į vienus vartus atrodys...

13996. to - ABR2004-03-09 23:22
labas, pazinau,,,,,,,,,,,,,,,kaip laikais? m.

14015. O gal?2004-03-10 17:04
Tikriausiai tiems, kurie, skaitydami šį straipsnį, prakaitą turi braukti, reikėtų pereiti prie kitokios, lengvesnės, lektūros. Man irgi straipsnis patiko. Tokių, kurie dalintųsi panašia nuostata, regis, mažuma. Gal reikėtų graužtis, bet mane kažkodėl tai guodžia:)

14032. kitas poziuris2004-03-11 21:17
juk cia recenzija ne skaitymui, o velesniam istoriniam `pacitavimui`: protinga, issami, argumentuota. literatams gal ir naudinga, ir malonu skaityti, bet neliteratams nuobodoka ir sausa

14076. Arunas2004-03-14 16:58
2 O gal?: pasiskaityk naujausiame "Lierat8rmenyje" 03-13d. kritik1 apie TARANTINO kuryba. Tikrai ten ne "bulvarinis skaitalas" - reikia ir susikaupti, ir pagalvoti. Bet kokia kritika! To ir norĖjosi kalbant apie shi straipsni...

127851. Galvos Daktaras :-( 2008-08-14 09:56
siaip "gydykis" yra (c) fraze ir ja geriau siaip sau nesimetyt! http://www.gydykis.lt

Rodoma versija 25 iš 26 
2:45:59 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba