ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-06 nr. 691

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Veido laikas (57) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vėplių gyvenimo (17) • LAIMANTAS JONUŠYS. Ką geriausio pasiekė žmonija (19) • JURGIS KUNČINAS. Nusiginklavimo varžybos (13) • KNUTAS SKUJENIEKAS. Poezija (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Angelologijos profesorius (27) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (15) • Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Gatvinis Vytauto sarkofagas (3) • AGNĖ NARUŠYTĖ. Kas lieka Hitchcockui? (2) • Antanas Andrijauskas. Atviras atsakymas Arvydui Šalteniui (33) • JERZY STEMPOWSKI. Kontrabandininkų biblioteka (3) • RIMA POCIŪTĖ. Postfeministinis postmodernizmas, arba Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis (19) • SAULIUS MACAITIS. "Eglė žalčių karalienė" (2) • OLGA RYČKOVA. Vienatvės laisvė (1) • -vp-. Mėsininkas ant stogo (4) • ROBERT FULGHUM. Apie grybus (5) • mano laiškas tau (92) • Kitame numeryje skaitykite (21) •

Gatvinis Vytauto sarkofagas

Su JONU GASIŪNU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Gasiūnas. IN MEMORY OF THE GRAND DUKE OF LITHUANIA VYTAUTAS KING OF MY HOPES AND PRINCE OF MY DREAMS. 2003
Vytauto Balčyčio reprodukcija

– Pastaraisiais metais įjunkai tapyti akrilu, žvakės liepsna ir dūmais (nors kūrinių metrikose dūmų tu kažkodėl nemini, tik liepsną). Akrilu, kiek suprantu, nutepi foną, o piešinys – jau liepsnos ir dūmų reikalas. Nuo šeštojo dešimtmečio, kai Kazuo Shiraga tapė kulnais, o Yves’as Kleinas – mėlynu dažu nuteptais nuogų moterų kūnais ("gyvaisiais teptukais") ir dar vėliau Shigeko Kubota – savo "vagina", tapyti ne teptuku nėra naujovė. Bet konkretus būdas gali būti vienaip ar kitaip argumentuotas. Tad: kodėl tapai liepsna ir dūmais?

– Prieš gerą dešimtį metų, pajutęs, kad šiuolaikinis menas vis labiau suaktualina naratyvą, supratau pokyčių savo tapyboje būtinumą. Keistis skatino ir bręstantis supratimas, kad pagrindiniu šiuolaikinio meno bruožu tampa atvirumas. Tuometinė mano tapyba man pasirodė per uždara. Antropomorfinis vaizdavimas, kai nutapyta forma siūlo keletą prasmių, manęs irgi netenkino. Be to, šis vaizdavimo būdas Lietuvoje jau buvo tapęs įprastas. Išeities ieškojau bandydamas įvairiausias medžiagas ir jų vartojimo kuriant paveikslą būdus. Vis dėlto menkai judėjau į priekį. Jaučiausi kaip voverė besisukančiame rate. Mintis, kaip pavaizduoti konkretų objektą, drauge teigiant, kad jo nėra, tapo man kankinamai aktuali. Žinojau, kad priklausomai nuo konteksto bet kokia kūriniui panaudota netradicinė medžiaga gali apversti įprastas reikšmes aukštyn kojom. Tokių kūrinių jau buvau sukūręs. Tai – ištapytas medinis akordeonas, didelis degtukas iš druskos ir kt. Tačiau šis metodas tiko tik atskiriems, vienetiniams, projektams. Man reikėjo universalesnio metodo. Dūminė linija išsprendė šią problemą. Viskas, ką ją naudodamas vaizduoju, gali būti suprantama kaip fikcija. Tai – tik dūmas. Šis paprastas suvokimas atvėrė kelią į daugiasluoksnį pasakojimą. Be to, dirbti su degančia žvake rankoje "civilizacijos tamsybėse" yra ganėtinai ironiška. Besigilinantieji į kūrinių metrikas turi tai pajusti. Suprasdamas, kad šiuolaikinis menininkas juokauja ne iš smagumo, o dėl to, kad tokiu būdu jis teigia tiesą, į šį metodą pradėjau žiūrėti rimtai. Stengiuosi, kad metrikose atsispindėtų darbo procesas, piešimas žvakės liepsna kaip apvaliu dūmuose padažytu akvareliniu teptuku. Kartais, kaip tu minėjai, akrilu nutapau foną, bet dažniausiai tas fonas būna iš kelių atskirų sluoksnių. Ir tik "uždėjus" dūminį kontūrą atsiranda plastinė kūrinio visuma. Žodžiu, kurdamas darbą naudojuosi keliomis strategijomis iš karto.

– Tarp tapybos ir liepsnos bei dūmų esama ir rimtų ryšių, ir lengvo "flirto". Viena vertus, galima prisiminti pirmykščius uolų piešinius, faktą, kad į dažų sudėtį įeidavo suodžiai (t. y. dūmai), nuo lampadų aprūkusias ikonas ir pan. Kita vertus, lenda galvon ir kičiniai paveikslėliai, išdeginti įkaitintu virbu ant medžio ir t. t., egzistavę dar taip neseniai (o gal ir tebeegzistuojantys). Ar, tavo nuomone, idealiam tavo paveikslų žiūrovui turėtų ateiti galvon abi šios asociacijų grandinės?

– Žiūrovo reakcija man labai svarbi. Jei jis sugeba "pagauti" mano siūlomą žaidimą, iš karto pradeda kurti ir savąjį. Taip pat ir mano paties atžvilgiu. Taigi tavo minimos "asociacijų grandinės" yra tiesiog gyvybiškai būtinos. Suvokiant manąjį kūrinį, jos turėtų pintis į vieną.

– Kai apžiūrinėjau tavo parodą ŠMC, rėžė akį tavosios ikonografijos dichotomiškumas. Aišku, kad tavo kūryba yra, tariant Nicolas Bourriaud terminu, postprodukcinė, kad tu naudojiesi jau naudotais nunaudotais atvaizdais. Bet vis dėlto... Vienoje pusėje – istorinės asmenybės (Vytautas Didysis), sakralinės istorijos personažai (Švč. Mergelė Marija), o kitoje – komiksiniai veikėjai, kuriuos kadaise itin eksploatavo Royus Lichtensteinas. Kaip tai "sutelpa" tavo galvoje, kas sieja vienus su kitais?

– Jei sugebėčiau fiksuoti (o reikėtų pabandyti) savo darbų idėjų atsiradimo datas, paaiškėtų, kokie tuo metu vykę gyvenimo reiškiniai mane vienaip ar kitaip veikė. Jie ir paaiškintų teminiu požiūriu skirtingų darbų radimąsi. Istorinių temų naudojimą kūryboje išprovokavo pseudopatriotinės parodos, konkursai, paminklų statymai, besitęsiantys politiniai skandalai. Kitas temas lėmė likusi realybės dalis. Galvodamas apie būsimą ekspoziciją ŠMC turėjau rinktis: ar ji bus marga kaip mane supanti realybė, ar vientisa kaip maksimaliai teminiu atžvilgiu atrinktų darbų rinkinys. Viliojo abu variantai. Pasirinkau pirmąjį. Nes einant kitu keliu už borto liktų kūrybos dalis, kuri dėl didelių drobių formatų, be ŠMC salių, niekur kitur negali būti eksponuota. Tie darbai liktų neparodyti žiūrovams. O tai nėra gerai.

Gilindamasis į istorines temas, domėjausi ir šiomis temomis nutapytais paveikslais, jų atsiradimo, įsigijimo, eksponavimo, reprodukavimo, restauravimo istorijomis ir aplinkybėmis. Šie faktai suteikia papildomos paspirties mano darbų ta pačia tematika aktualumui šiandien. Taip pat daro įtaką ir jų eksponavimui. Pavyzdžiui, "Švč. Aušros vartų Mergelę" ekspozicijoje kabinu aukščiau, nei įprasta, nes taip ji kabo ir Aušros vartuose. Apgalvodamas ekspozicijos koncepciją, prisiminiau, kaip prieš keletą dešimtmečių (tuomet Lietuva buvo gerokai paprastesnė nei dabar) pas dažną save gerbiantį lietuvį troboje ant sienų kabėdavo: Aušros vartų Mergelė su tekstu, maldele, prašymu grąžinti mums amžinąją sostinę Vilnių; Matejko paveikslo, vaizduojančio Žalgirio mūšį, reprodukcija su Vytautu centre; šventųjų atvaizdai, retušuotos jaunavedžių nuotraukos. O po lova ar ant spintos gulėdavo ir "dembelinis" linksmo dėdės lagaminas, išklijuotas "Mosfilmo" gražuolių nuotraukomis. Šeimyninės fotografijos (palaidos ir albumuose) bylodavo apie vestuves, laidotuves ir kitus reikšmingus įvykius. Visi tie paveikslai paveikslėliai, dažyti, išdeginti, lakuoti, inkrustuoti gintarais, kriauklėmis, akmenėliais, kruopomis ir bala žino kuo, apklijuoti, sidabruoti ir paauksuoti, kartais judantys, sugyveno labai taikiai ir tarpusavyje, ir su šalia kambariuose vykstančiu laimingu, niūriu, komiksiniu bei kitokiu gyvenimu. Šie prisiminimai ir tapo ekspozicijos struktūros pamatu.

– Vienas įdomiausių tavo parodos kūrinių – liepsna ir dūmais nutapytas Vytauto Didžiojo "portretas". Kaip kito tavo santykis su šiuo personažu nuo vaikystės iki dabar? Kaip tu pats pakomentuotum šį savo paveikslą?

– "IN MEMORY OF / THE GRAND DUKE OF / LITHUANIA VYTAUTAS / KING OF MY HOPES / AND PRINCE OF MY DREAMS" ("Atminimui Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto, mano vilčių karaliaus ir mano svajonių princo") – tai darbo pavadinimas. "In memory" – taip vadinasi viena iš graffiti meno rūšių. Norėdamas akcentuoti darbo sąsajas su šia kryptimi, savo darbe pavartojau tekstą anglų kalba. Graffiti turi keletą pakraipų. Vieni menininkai piešia ir rašo monumentalius laiškus ant vagonų. Šie riedėdami siunčia "pranešimus" iš Niujorko į San Franciską ir pan. Kiti piešiniais ant sienų ir tvorų "atspindi" gyvenamojo rajono dvasią, statusą, politines pažiūras... Mane savo humaniškumu sujaudino "In memory" pakraipa. Jai būdinga labai jausmingų tekstų ir pieštų ar tapytų vaizdų jungtis. Jų sintezė. Tame stiliuje aš įžvelgiu atskirą figūrinio meno kryptį. Kūriniai purškiami aerozoliniais dažais ant tvoros ar sienos plokštumos. Nereikia jokių mauzoliejų, koplyčių ir t. t. Manasis darbas atliktas šiam stiliui būdinga technika, jungiau aerozolinius sidabrinius (kunigaikščio statusą simbolizuojanti spalva) dažus su degančios žvakės liepsnos paliktu pėdsaku. Tai gatvinis Vytauto Didžiojo sarkofagas. Kunigaikštis miega. Norėjau, kad darbas skirtųsi nuo konkursinių atstatomiems Valdovų rūmams skirtų darbų. Aš nesu nusiteikęs prieš tai, kad iškiliausias Lietuvos didikas, kunigaikštis, legendinė asmenybė būtų deramai gerbiamas. Būdamas vaikas perpiešdavau jo atvaizdą iš senų knygų. Paaugus jis tapo tarsi rezistencijos simboliu. Kunigaikštis sovietmečiu kaip mūras stovėjo man už nugaros. Dabar už didžiąją lietuvių didybės iliuziją su žvakute rankoje stoviu aš. Pagrindinė šio darbo dalis atlikta Estijoje. Paveikslui "tapyti" panaudotos estiškos už lietuviškus dienpinigius (aišku, juos konvertavus į kronas) pirktos žvakės. TERE!

– Kiekvienas menininkas (nebūtinai sąmoningai), pasak George’o Dickie, kurdamas orientuojasi į meno pasaulio publiką. Bet, reikia manyti, ir kitos "publikos" nevisiškai išdulka jam iš galvos. Ar tu turėjai jas galvoje tapydamas Vytautą Didįjį? Ką pasakytum tiems, kurie čia įžvelgtų, tarkime, pajuoką, remdamiesi ne tik tavo neįprasta technika, bet ir, pavyzdžiui, tuo, kad aplinkui kabo visai kitokio tipo personažai?

– Neprisimenu nė vieno savo kūrinio, kuriuo nebūčiau siekęs suvesti aštresniam kontaktui tavo minėtąsias publikas. Baisu pagalvoti, kad orientuočiausi tik į vieną iš jų. Tuomet aš neigčiau pats save, o manoji kūryba taptų pasyvi realybės atžvilgiu. Matydamas mūsų kultūroje akivaizdžias kultūrinio separatizmo apraiškas, esu pasiruošęs bet kokiam, net ir pačiam negatyviausiam, vertinimui. Tačiau suvokėjas turėtų pernelyg neįsijausti. Tai tik piešimas dūmais. "Bezdalai", kaip per atidarymą sakė vienas iš žiūrovų.

– Turime ne vieną naujojo meno kūrėją (tokiais laikyčiau pirmiausia Artūrą Railą, Deimantą Narkevičių), savomis priemonėmis tarsi "permąstantį" tiek mūsų politinę ir socialinę istoriją, tiek dabartį. Ar sutiktum su teiginiu, kad ir tu bent iš dalies jiems priklausai? Kuo tu čia, žiūrint tavo paties akimis, esi specifiškas?

– Egzistuoja daug dalykų, kurie reikalauja, kad juos permąstytum. Suvokimas, kad tai būtina padaryti, ir vienija mus. Lietuva – tarsi idėjų radinių biuras. Kaip jas paversti koncepcijomis – aiškiausiai parodė Artūro ir Deimanto karta. Mano specifiškumas, manau, tas, kad aš dar tebetapau, kai jie jau nebelipdo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


13749. ----------++++++++++--------------2004-03-06 02:09
nagi geras nakties metu onli pavadinimai ir jokio teksto tiesiog flux briedai smagu

13948. madingas durnius2004-03-08 19:56
"bez rulia i vetril"-čia menininkui, "bez caria v golove"-menotyrininkui.

53920. DoMa :-) 2006-03-14 14:59
Puikus straipsnis. Dekinga.

Rodoma versija 25 iš 26 
2:45:56 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba