Maskva

Arkadij S. Šaichet. Raudonoji aikštė. 1936–1940

Miestas, tinkantis Armagedonui, jo armijoms pritaikyti briaunoti prospektai; asiriški bokštai, špiliais rodantys tau vertąjį tikslą, veržimąsi į dangaus pragarmes, kažkas atstumiančio, bauginančio, Megapolis, trumpai tariant. Tik ne Berlynas ar Niujorkas, kuriems į tave nusispjaut, šis megapolis nenori užgožti, jis prašosi pamilstamas; bet per savo dydį jis nesičiuopia. Kažkas kito, kam tu būdamas svetimas turi paklusti ir perimti jo špilio ir rutulio, kreivės ir aksiominių tiesių, mumijų ir kryžių aksominį akmeninį žaismą. Tai ir yra Maskva, kurią galima matyti visokią ir visokiais pavidalais, kur yra bizantiško subtilumo, nors jis ir šaltas, yra skverų, paminklų ir bokštų bokštų, atrodo, tie bokštai tam, kad tave pakylėtų, bet, pakylėjęs į vieną iš septynių stalininių dangorėžių, beprasmių iššūkių piramidėms ir kupolams, į Mokslų akademijos dangorėžį, modernioje kavinėje kaip iš Vilniaus televizijos bokšto matai tą Maskvą iš špilio skrodžio; ji neaprėpiama ir nutolusi daug labiau, nei atrodo, kai esi ant šaligatvio, ambasadų kvartale, kur už nugaros per kilometrą jautiesi saugiai, nes visi keliai ir posūkiai veda į Baltrušaičio namus, Lietuvos ambasadą ar į jaukius jos viešbučio namus, trys lietuviški anklavai per kelis šimtus metrų vienas nuo kito; pavargęs nuo Maskvos slėgimo gali čia atsitraukti; čia kalbama tik lietuviškai – lifte, su šveicoriumi, – ir lietuviška policininko uniforma miela.

Juozas Budraitis, čia dirbantis aštuonerius ar daugiau metų; ambasados kultūros atašė, kuris tarp Maskvos intelektualų įtakingas kaip kadaise Jurgis Baltrušaitis; puikiai prižiūrimi Baltrušaičio namai, buvusi Lietuvos pasiuntinybė, kur vyksta susitikimai, konferencijos, o dabar iškabinta rusų fotografų paroda apie Kryžių kalną – mėgina jie susidoroti su juo per originalius rakursus; nuotraukų nustebimas didelis; taigi, Budraitis, kuris čia gali ir sugeba per vargus ir seną įdirbį keisti rusų, bent jau dalies, požiūrį į Lietuvą. Nieko nereikia keisti Vladimirui Toporovui, kuris namus yra pagerbęs ne sykį ir čia dalyvauja renginiuose; ar puikiai lietuviškai (be akcento) kalbančiai Marijai Zavjalovai; bet visas milžiniškas Maskvos masyvas ir Rusija yra kas kita. Budraitis čia turi tokį įdirbį, kad prireikus gali išeiti į radiją ar televiziją ir paaiškinti kokį nors nesusipratimą ar naujų laikų legendą apie Lietuvą, gando pasklidimo dieną gaudamas tiesioginį eterį įprastų laidų sąskaita. Tokių pokštų rusai neleistų krėsti nei JAV, nei Vokietijos diplomatams; arba plėštų pasiutusius pinigus; bet Budraitis yra Budraitis. Turėjau garbės dalyvauti "baltiškai slaviškame" moksliniame seminare, kurio dalyviai maskvėnai kiekvienas savo srityje yra figūros, didelės ir įtakingos figūros.

Bet apie seminarą kita kalba, tai buvo specialistų konferencija, įdomi ir aukšto lygio.

Beje, dalyvavo ir žurnalistų, vienas iš internetinio portalo, – pasirodo, yra toks, – Rusijos Bažnyčios reikalus svarstančio ir vieno populiaresnių. Su tuo portalininku šnekamės apie Rusiją; dešinysis, bet mėgstąs ir limonovcus, nors dešinysis juk nereiškia "liberalas". Viskas jam normalu. Rusija atsigauna ir eina, Putino vedama, o oligarchai gauna ką užsitarnavę. Maloniai kalbamės prie spaudos kiosko kokias dvi valandas. Per tą laiką neblogai susipažįstame su kioskininke ir praeiviais. Keikia dabartinį Maskvos patriarchatą, sako, kad Putinas siekia normalių santykių su Vatikanu ir tuoj – kita vertus – pasikvies dalailamą. Prieš rinkimus, kuriuos, tiesa, vis vien laimės. Ir jam, ir aibei kitų intelektualų, su kuriais Maskvoje susitikau, Putinas yra gerasis. Ar bent jau mažiausia iš galimų blogybių. Ir tai Maskva, opozicijos bastionas. Opozicijos, kuri neturi socialinės atramos. Rusijos prezidentą visi šlovina kaip nacionalinio orumo atgaivintoją, kovotoją su Vakarų įtaka ir monopolijų skverbimusi Rusijon. Didžiavalstybinė ideologija vyrauja. Ne ant ekonomikos kortos stato Rusijos dabartinė politinė valdžia, o ant ideologijos. Bepigu, kai Europa, ne viena Lietuva, pasodinta ant naftos ir dujų švirkšto. Pati Europa bijo Rusijos, o Amerikai jos tylėjimas reikalingas būsimiems pergalingiems karams. Manau, Rusija, kai reikia, patylės, tegu Amerika nukraujuoja, bet už tai ji gaus ir gauna daug. Didžioji Rusija kyla. Prie besiblaškančio Jelcino nebuvo valstybinių orientyrų. Dabar orientyrai dižiavalstybiniai; geopolitiniai, mes irgi čia įtraukti. Bet negi šiandien reikia aiškinti.

Kas daugiau lieka šitoje Maskvoje, kuri vis dėlto nori savimi patraukti; Babelės bruožas.

Tikėti, kad pavojai išnyks patys savaime, ar bandyti juos kažkaip aplenkti? Budraičio politika labai mandra. Kultūriškai angažuodamiesi kaip lygūs ir įdomūs, mes dedame pagrindus ir politinės lygybės pripažinimui. Kada esame vienodo lygmens šalys, galime leistis į dialogą, bendrybių ir identiteto paieškas, tačiau, prieš leisdamiesi į dialogą, kuris su maskvėnais visada turiningas ir malonus, turime nusistatyti santykį: mes lygūs partneriai. O ne "bendros kultūrinės erdvės" amorfiška atitrūkusi detalė, kuri tokia simpatiška, kad prikabinama vėlei; iš naujo. Įdomu, kad su rusu šnekėdamas, rasdamas bendrų atramos taškų prie kultūrinio artumo gali prižingsniuoti nepastebėdamas; jie tada apsidžiaugia ir prabyla – taigi bendra kultūrinė erdvė suponuoja bendrą politinę erdvę. Tada sakau, kad aš su juo susikalbu greičiau ir įmanomiau nei su amerikonu, bet tik dėl to, kad mudu labiau išsilavinę už amerikiečius ir mūsų jaunystės skaitymai buvo bendri, amerikonas nerijo nei Borgeso, nei Hessės, nei Sidabro amžiaus poezijos, nei Jurgio Baltrušaičio, žinoma, kuris gali būti tiltas. Bet jis neapkenčia amerikonų politiškai, aš – kultūriškai. Skirtumas esminis, nors iš paviršiaus to nematyti.

Pašnekesys su rusų intelektualu visada mielas, nes atpažįsti daugelį bendrų bruožų; jis malonus, bet ir slidus. Tenka stabdyti pašnekesį ir daryti politines korektūras, o tai pašnekovui kelia nuostabą. Jis nieko nenori, jam nereikia nieko, tik dialogo. Jis nieko nenori, tik galingos atsitiesusios Rusijos. Ką, nenatūralu? Juk mes visi linkime gero savo tėvynėms. Taigi pašnekesiai – mieli, bet ir einantys briauna.

Ką maskvėnai mano apie lietuvius? Turiu omenyje, ką jie apie mus sako į akis ir ką tarpusavyje kalba? Nežinau. Bet dėl inteligentijos – jokio slėpinio nėra. Gana mieli, įdomūs, bet kiek pasimaišę, paskubėję su ta savo nepriklausomybe. Nesuprantantys, kad inkorporacija Rusijon nėra tokia baisi tragedija, nes niekas jų skriausti juk nežada. O inkorporacija vis vien nenumaldoma. Kultūrinė, ekonominė, politinė – tai procesai, kurie vyksta natūraliai, ir mūsų atsiskyrimas laikinas. Kadaise buvome visos Sovietijos "simpatiagos". Tai ką, nepatiko? Europoje gi būsime periferija, ir nuolat.

Čia iš dalies pavojinga, iš dalies malonu. Rusija yra baubas. Bet baubų irgi visokių būva. Kai kurie sako visai netrauksią į šulinį arba kad ten, šulinyje, pasakų karalystė. Šiaip ar taip, po aibės pašnekesių Maskvoje aš nebebijau Rusijos. Aš bijau jos įtakos.

Reikėtų surasti bendrus dalykus, bendrus ideologinius štampus, bendrus procesus – tokius, kurie yra bendri mums, tačiau kuriuose mes būtume svarbesnieji. Nesunku sukurti bendrybės ideologiją, kylančią ant naujų pagrindų, bet ne ant tuščio fundamento. Tarkime, ant imperialistinės ir didžiavalstybinės politikos, siejančios Lietuvą ir Rusiją. Imperijomis jos tapo viena kitos žemių sąskaita. Parodę save kaip imperialistus, galime kalbėti viena banga? Dvi suverenios imperijos, veikiančios dėl krikščionybės idealų? Ar geriau likti prie tradicinio reikalavimo – mes suverenūs ir maži, bet jūs, kelių imperijų paveldėtojai, pripažinkite mus kaip suverenų lygaus dialogo partnerį? Aš nežinau, ar galima ieškoti naujo bendradarbiavimo modelio; bet kad jis įmanomas, abejonių nėra. Tik kaip rasti tokį, kur pariteto pagrindai būtų duoti iš karto? Šitaip, pariteto pagrindais, sakykime, bendrauja Lietuvos ir Rusijos naujųjų pagonių grupės. Niekas niekam neturi jokių pretenzijų, o randa vien bendrumus.

Manau, mums pavyktų dar vienas ėjimas. Maskvos patriarchate numatomi gana radikalūs pertvarkymai. Vatikano ir Stačiatikių Bažnyčios ne tik normaliems, bet ir apskritai kokiems nors santykiams trukdė dabartinis Maskvos patriarchas. Dabar jis arti mirties ir liberalūs stačiatikiai jos nemandagiai, bet laukia. Gal Lietuvos Katalikų Bažnyčia galėtų labai normaliai pradėti lengvą neįpareigojantį pradinį dialogą su Stačiatikių Bažnyčia? Nebūtinai išsyk labai aukšto lygio. Abi tradicijos konservatyvios ir etiniu požiūriu artimos, tarkime, stačiatikybė Katalikų Bažnyčiai artimesnė nei abi jos visoms protestantiškoms srovėms. Tai faktas.

Diskusija, dialogas gali mus praryti. Tai pavojinga, labai slidu. Bet šiandien matome, kad kai kultūrinis dialogas vyksta tik tol, kol jį lemia absoliučiai atsidėjusio Budraičio veikla Maskvoje, Lietuva kaip politinis ir ekonominis vienetas yra sugriebtas už pačios galvos Vilniuje. Ir su NATO, ir su ES apsauga. Ar kaip stručiui įkišus galvą į smėlį manyti, kad mes patikimai izoliuoti nuo Rusijos įtakų, ar mėginti suvaldyti intelektinį, religinį, kultūrinį dialogą? Ir per jį spirtis politinėms Rusijos įtakoms?