ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Išpažintis dar ne viskas

Vaikų literatūros apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Naują, „Išpažintimis“ pavadintą seriją pradėjusi leisti „Gimtojo žodžio“ leidykla, regis, turi kilnių intencijų, nesusijusių su sezoniškumu. Šios leidyklos knygos gana solidžiai užpildo paaugliams skirtos lektūros nišą. Ne visų anksčiau skaitytų knygų pavadinimus ir autorius prisimenu, bet tematika ilgam įstrigo į atmintį: nepilnamečių seksas, paauglės nėštumas ir po gimdymo kilę vargai, paauglių nusikalstamumas (mažametės žmogžudės istorija), antsvorio kamuojamos mergaitės problemos etc. Šį sąrašą būtų galima papildyti vokiečių rašytojos Janos Frey knyga (beje, tai ne pirma šios autorės knyga, išleista minėtos leidyklos) „Pasaulis už grotų“ (2006). Nesudėtinga paauglio Patriko, visų vadinamo Juliumi, istorija: tėvo vaikas neturi, motina geria ir serga depresija, taigi Julius susideda su bloga kompanija, pradeda vagiliauti ir pamažu įklimpsta į rimtesnes bėdas. Sakyčiau, ši J. Frey knyga yra įtikinanti ir teisinga kaip socialinė-dokumentinė drama, atskleidžianti socialines nusikaltėlio formavimosi priežastis. Pagaliau tai dabar populiariausia ir, pridurčiau, lengviausia pavaizduoti. Kur tu rasi Dostojevskį, kuris blogio ieškotų žmogaus širdyje, o ne jo piniginėje? Pagaliau tokį „prigimtinį“ blogį labai sunku paaiškinti, susiduriame nebe su sociologija, o su ontologija. Galbūt net su metafizika. O metafizikos taip paprastai nepaaiškinsi...

Perskaičiau dvi minėtosios „Išpažinčių“ serijos knygeles. Jos tikrai yra išpažintinės: abiejų autorės pateikia savo vaikystės išgyvenimus. Yael Hassan kūrinyje „Ei, maže!“ (2006) aprašo savo bėdas, kurias patyrė dėl mažo ūgio: pravardės mokykloje („mikrobas“, „piliulė“, „minimumas“), gydytojų konsultacijos („Anemija, ne kitaip!“), tėvų rūpestis („Per mažai valgo, tai ir neauga...“). Žodžiu, būti kitokiam net ir civilizuotuose Vakaruose nėra taip paprasta. Ką ir kalbėti apie laukinius Rytus, prie kurių ne taip seniai buvo priskiriama Lietuva.

Mano klasėje, pamenu, irgi mokėsi kelios mažaūgės mergaitės. Iš vienos niekas nesityčiojo (gal kad turėjo kelis grėsmingai atrodančius vyresniuosius brolius), o kitos net nelaikė verta rimtų patyčių. Bet ne dėl ūgio, o dėl to, kad mergaitė buvo iš asocialios šeimos, niekada nelygindavo uniforminės suknelės (ji karojo keistomis, dramblio odą primenančiomis klostėmis) ir atsiduodavo keistu pelėsių ir prakaito kvapu. Manyčiau, šiandien ji irgi turėtų ką parašyti. Tik kad turbūt rašyti taip ir neišmoko... Galvodavo ne apie raides, o apie laimingas klasės drauges, kurių uniforminių suknelių klostės būdavo išlygintos taip kruopščiai, kad baisu liestis – įpjaus...

Antrojoje, Claire Mazard ir Helene Lune dienoraščio forma parašytoje knygoje „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (2007) vaizduojami paslaptingesni jausmai ir intymesni išgyvenimai – dviejų draugių santykiai, kurie dėl išorinių padorumo normų, o gal dėl pačių pasakotojų nesusivokimo, kas su jomis vyksta, nutrūksta, vos peraugę į jausmą, kurį būtų galima vadinti meile (pasija, aistra). Gyvenimas žmogaus, kaip gamtos dalies, sąmonėje užkoduotas kaip reprodukcijos tąsa, taigi tokia keista pasija, regis, nieko negali jam duoti. Tik akimirkos blykstelėjimą... Bet gal to užtenka? Juk reprodukciją irgi galima suvokti kaip savotišką susinaikinimo ritualą. Taigi Kler ir Elenos pasija staiga išsiskleidžia tarsi žiedas... Ryškus kvapas – nykstantis, blėstantis, laikinas ir tuo pat metu nepavaldus laikui. Svarbu dar tai, kad šis jausmas knygoje nėra tiesmukai įvardytas. Jį galima pavadinti ir pasija, ir draugyste, ir prieraišumu. Turint omeny, kad Lietuva – gana ksenofobiška šalis, įvardijimas tik sugadintų įspūdį.

Dar viena labai graži knyga, kurią reiktų pasidėti Kalėdoms vietoj saldaus pyrago, yra lenkų rašytojos Małgorzatos Musierowicz „Kalėdukė“ („Vaga“, 2006). Proginis veikalas, kaip bežiūrėsi. Primygtinai rekomenduoju perskaityti mizantropams ir visiems tiems, kurie nekenčia švenčių, bjaurisi Kalėdų Seneliu, negali pakęsti angelų ir šeimos santarvę įsivaizduoja kaip atskirų televizorių ir šaldytuvų teikiamą harmoniją. M. Musierowicz knygoje šeima – tai draugiška komuna: čia kunkuliuoja gyvenimas, niūriam individualizmui nėra vietos, o baironiška poza („pasaulio sielvartas“) būtų tiesiog nesuprantama. Tiesą pasakius, šeimos solidarumas žavi, bet kartu ir glumina (nuotakai Idai pamiršus nusipirkti baltus batelius, visi šeimos nariai išlekia jų ieškoti ir ką nors nuperka: kas baltus sportbačius, kas – basutes, kas – kaliošus). Bet gal čia toks nacionalinis charakteris? Nuoširdus, slaviškas, atlapota krūtinė, išlieti jausmai etc. Lietuvis, kaip žinoma, taigi tik užsilapos iki ausų. Susisuks į kokoną... Tokia truputį „lietuviška“ iš pradžių buvo ir knygos pagrindinė veikėja septyniolikmetė Elytė. Niršo ant viso pasaulio, ypač ant namiškių, kurie praginė šaunų jos kavalierių. Bet paskui Elytė padirbėjo Kalėdų angelu, aplankė daug laimingų ir nelabai laimingų šeimų, ir viskas susitvarkė. Atsirado ir harmonija, ir papildomi pinigai, ir net naujas kavalierius. Graži pasaka, tinkanti ne tik Kalėdoms.

Philipo Reeve’o knyga „Grobuonies auksas“ („Alma littera“, 2006), manau, tikrai skirta ne Kalėdoms ir ne Velykoms. Niūri utopija, kur rydami vieni kitus per mirusius žemynus keliauja grobuoniški miestai ant ratų. Kur jau čia svajosi apie Kalėdų Senelį ir šventinį bigosą... Tautinių charakterių ir nacionalinių virtuvių ypatumai šioje knygoje virtę kosmopolitišku „pasaulio sielvartu“, tik, aišku, vargu ar lordas Byronas kada įsivaizdavo jį tokį... Be to, ir pagrindinė veikėja Hestera neprimena veržlių ir seksualių laukinių amazonių, kurias Holivudas aprengia leopardo kailio bikiniais ir paleidžia į džiungles svaidytis kvailomis frazėmis. Hestera yra moteriškosios lyties Kvazimodas. Ir būtų natūraliau, jeigu jos meilės objektas, žavusis Tomas, atsakytų jai tuo, kuo Esmeralda atsakė Paryžiaus katedros kupriui. Deja... Kodėl autorius pasirinko tolerantiškus abipusės meilės ryšius, telieka spėlioti. Gal kaip atsvarą mirusiam pasauliui, kur nelabai bėra ką mylėti... Bet Holivudu čia vis dėlto dvelkia. Didingos miestų šturmo scenos, lėktuvų ir orlaivių pikiravimai, pagaliau Amerikos kaip „naujo“ žemyno, kuriame galima gyventi ant žemės, o ne mieste ant ratų, atradimas... Čia jau galėtų žybtelėti savotiška ironija, tik gaila, kad įvykių dinamika, kaip ir visuose trileriuose, dažnai užgožia kūrinio idėją, kuriai išrutulioti reikia ne tik išorinio, bet ir vidinio veiksmo.

Apskritai „Grobuonies auksas“ (antroji serijos knyga, pirmąją, kuri vadinasi „Mirtingos mašinos“, pražiopsojau) labiau skirta ne vaikams, o brandaus amžiaus suaugėliams, mėgstantiems visokius šiurpius dalykus, dėl kurių galima nesijaudinti. Mat jie yra neįvykstantys.

Tokiu „neįvykstančiu“ dalyku niekaip nepavadinsi vaikų literatūros klasikės šveicarų rašytojos Johannos Spyri „Heidos“ (naujai išvertė A. Druktenis, išleido „Alma littera“, 2007). Tiesą pasakius, „Heida“ – viena iš tų vaikiškų knygų, kurias atrandu tik dabar (vaikystėje kažkodėl nemėgau P. Mašioto knygynėlio serijos, gal dėl specifinės vertimų kalbos, taigi ir „Heida“ liko neskaityta). O dabar, po L. M. Montgomery „Anės iš Žaliastogių“, F. H. Burnett „Paslaptingo sodo“, ši „pavėlavusi“ knyga atrodo ne minėtųjų knygų įkvėpėja, o veikiau jų tęsinys. Tačiau tai galbūt ir nėra svarbiausia. Skaitydama „Heidą“, pajutau tą patį jausmą, kurį Heidos lūpomis taip vaizdžiai ir įtaigiai perteikė J. Spyri: namų ilgesį. Heidos kalnų ganyklos – tai kiekvieno iš mūsų brangiausios vaikystės vietos. Ir jeigu kas nors drįstų pasakyti tokių neturėjęs, reikėtų tokio žmogaus labai gailėtis. Kaip tikrai nelaimingo. Galbūt toks ilgesys šiandien yra anachronizmas – juk globalizuotos realybės gyventojas neturi namų, kaip ir tapatybės, religijos, istorinės atminties. Ir galbūt tuo tik džiaugiasi – juk ilgesys yra žudantis dalykas. Be namų – mirštama. Taip vos neatsitiko mažajai Heidai.

Iš dalies paveikta J. Spyri ir F. H. Burnett įtakos atrodo esanti ir anglų rašytoja Elizabeth Goudge. Rašiau apie jos „Baltąjį arkliuką“, dabar prieš akis turiu „Čivylius ir Valerijonus“ („Alma littera“, 2007). Žaviausiu dalyku E. Goudge kūriniuose pavadinčiau gyvenimo senuose anglų aristokratų dvaruose aprašymus (tai meistriškai darė seserys E. ir Ch. Brontë, G. K. Chestertonas ir E. A. Poe). Visa tai, kas vyksta virtuvėse (pvz., kaip kepamas inkstų pyragas ar skrudinamas sūris), apleistuose parkuose (šmėsteli nelaimingas aristokratiškas vaiduoklis), mėlynosiose svetainėse ir purpuriniuose miegamuosiuose, tamsiuose sandėliukuose ir paslaptinguose rūsiuose, man, kaip nekilmingai personai, kelia didžiausią susižavėjimą. O dar tas aristokratų ekscentriškumas, jų šaltos kaip ledas manieros, baltos pirštinės!..

Taigi iš pradžių man įspūdinga pasirodė ir E. Goudge. Ir intrigą ji vykusiai supynė, ir neblogo humoro mestelėjo, ir įspūdingų keistų personažų sukūrė (pvz., ledi Alicijos juodaodis sodininkas Mozė). Bet galiausiai viskas kažkaip išvėsta. Nusibosta skaityti apie skrudinamą sūrį. Ir apie manieras. Intriga primityviai išsipina, blogi personažai atsiverčia į gerųjų pusę 180 laipsnių kampu, o pabaiga tokia beviltiškai kompensacinė (visi gauna atlygį už patirtus likimo akibrokštus!), kad užverti knygą net truputį pasipiktinęs. „Gyvenime taip nebūna!“ – norisi surikti. Betgi ko čia rėkti? Juk ne apie gyvenimą ir rašoma.

Tiesą pasakius, štai čia pagaunu save mintijant beveik kaip tie ponai, kurie vaikų literatūrą laiko dzinguliukais. Kokia šio kūrinio prasmė? Kur personažų perversijos ir pozos? Kur autorės autoironija (nesvarbu, kad pasakojama ne pirmuoju asmeniu)? Ir apskritai kam viso šito saldumo ir laimingumo reikia? Juk visi žino, kad pasaulis – ne konditerijos krautuvė.

Ir ką čia atsakysi? Kad žinojimas – ne viskas? Kad įmanomi kitokie suvokimo būdai? Tiesos nuojauta? Pasijos blyksnis? Visa tai, kas neatsakoma.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


89254. Cyptyp2007-07-10 23:01
Norėčiau dabar būti kokių 10 metų. sėdėti po kaštonu ar žydinčiu alyvos krūmu saulutės spinduliuose ir skaityti kokią Elizabeth Goudge knygą, apie kurią vaikystėje negirdėjau ir va tik dabar pasitreniravau pavardę parašyti... Koks nuostolis.

89406. cc2007-07-12 07:35
Heida perskaičiau, kai tarybų valdžios nurodymu atatinkamos komisijos peržiūrėjo bibliotekų knygas ir ši, kaip ir daugelis kitų, buvo pasmerktos sunaikinimui. Bibliotekininkė ją gelbėdama atidavė mano tetai, kuri turėjo didžiulę spintą stiklinėmis durimis iki viršaus prigrūstą knygų. Nepastebėtas įlisdavau į tą stebuklingą spintą, išsitraukdavau pirmą pasitaikiusią knygą, ir kol tėvai svečiuodavosi, įlisdavau į kokį nematomą kamputį su ja. Nemažai knygų taip ir likdavo iki galo neperskaitytos.ps. Čia aš sau parašiau.

Rodoma versija 24 iš 24 
2:39:21 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba