Apie mąstymo reformaciją

– Kodėl iš JAV persikėlėte į Europą?

– Gyvenu Švedijoje jau 37 metus. Palikau JAV baigęs universitetą, septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai vyriausybė žudė studentus universitetų bendrabučiuose už tai, kad jie protestavo prieš karą Vietname. Daugybė jaunų žmonių tada išvyko iš JAV, daugelis persikėlė į Kanadą, kad išvengtų karinės tarnybos. Dalis atvyko į Švediją, nes Švedija palankiai žiūrėjo į karui nepritariančius amerikiečius. Net pabėgę iš JAV armijos Švedijoje buvo priimti. Pamačiau, ką reiškia būti turtinga, vakarietiška, bet neutralia šalimi. Švedai rėmė vietnamiečius, o jų premjeras ėjo kartu su Vietnamo ambasadoriumi demonstracijose prieš karą. Atvykęs sutikau būsimą savo žmoną ir likau.

Gavau Lundo universiteto Mokslo tyrimų instituto stipendiją. Manęs iš karto paprašė dėstyti, nes aš kur kas labiau domėjausi mokslo ir visuomenės sąveika negu kiti to meto Švedijos mokslininkai. Būdamas dvidešimt dvejų, jau dėsčiau Lunde ir Kopenhagoje. Studentai paprašė kurso apie mokslą ir visuomenę. Tiksliųjų ir gamtos mokslų studentai jautė, kad jų fakultetų programose šito trūksta. Po kurio laiko įgijau mokslo teorijos daktaro laipsnį, vėliau sukūrėme mokslo ir technologijos politikos magistrantūros programą, ir taip užsimezgė ryšys su Lietuva – pirmaisiais jūsų nepriklausomybės metais atvažiavo studijuoti Leonardas Rinkevičius, vienas geriausių studentų, dabar jis pats yra sociologijos profesorius Lietuvoje.

– Kaip šiandien atskirti, pavyzdžiui, farmacijoje, kas yra mokslas, o kas – verslas?

– Nuo mokslo revoliucijos laikų, nuo ankstyvosios modernybės, nuo XVII amžiaus, kai buvo įsteigtos pirmosios gamtos ir tiksliųjų mokslų akademijos, kai mokslas pradėtas dėstyti universitetuose, o mokslininkai ėmė dažniau taikyti eksperimentą kaip tyrimo metodą, ištisus 300 metų mokslas buvo autonominis reiškinys, universitetinė, akademinė vertybė, kuri buvo skatinama siekiant šviesti visuomenę.

Tačiau pastarieji keturi dešimtmečiai yra mokslo integravimo į visuomenę laikas. Integravimą labiausiai skatina verslo interesai ir globalizacija. Didžiųjų įmonių veiklos pamatas yra moksliniai tyrimai, o mūsų vyriausybės stengiasi ryšius tarp mokslo ir pramonės dar labiau stiprinti. Mokslui virtus technomokslu, išnyksta ribos tarp to, ką buvome įpratę vadinti mokslu, verslu ir technologijomis. Informacinėse technologijose, biotechnologijose, nanotechnologijoje, kognityviniuose moksluose ir smegenų tyrimuose, aplinkos ir energijos studijose – visose šiose srityse mokslas ir technologijos yra integruoti į visumą, o viską pirmyn stumia pinigai, ateinantys iš korporacijų ir perėję per vyriausybes bei įvairias agentūras. Mokslas kaip buvęs autonominis reiškinys nebeegzistuoja.

– Kas pasikeičia mokslui tapus technomokslu?

– Visi dabar atlieka tyrimus. Šis žodis skirtinguose kontekstuose reiškia skirtingus dalykus. Pagrindinė žodžio „tyrimai“ reikšmė šiandien yra „naujų produktų kūrimas rinkai“. Pagrindinė mokslo paskirtis mūsų visuomenėse yra komercinė.

Tačiau yra ir kitų žodžio „mokslas“ reikšmių, apie kurias stengiuosi kuo garsiau kalbėti. Mokslas gali padėti žmonėms būti savo pačių gyvenimo šeimininkais. Tai visai kita mokslo ir visuomenės integracijos galimybė. Būtent todėl tiek daug rašau apie mokslo ir visuomeninių judėjimų ryšį – čia pastebime visai kitą virsmą negu tada, kai mokslas virsta tyrimais.

– Tačiau mokslas (ar technomokslas) yra smarkiai persmelkęs kultūrą. „Mokslininkai sako, kad...“ – tokia frazė daugeliui žmonių šventa.

– Pirmiausia turime nustoti kalbėti apie žmones apskritai ir apie kultūrą apskritai. Visuomenė nėra vieninga visuma, gyvename įtampų lauke. Skirtingi žmonės turi skirtingas nuomones. Bendro tikrovės supratimo paieškos yra iliuzija. Mes tik bandome suprasti tikrovę, kiekvienas skirtingai. Svarbu išmokti toleruoti kitokius požiūrius į tikrovę. Mano požiūris į mokslą ir visuomenę yra pliuralistinis – man atrodo, reikia sutarti, kad net mes, mokslininkai, nesutariame dėl daugybės dalykų. Pavyzdžiui, fizikai nesutinka su biologais dėl to, kurios išorinės tikrovės dalelės yra svarbiausios. Kalbėti apie genus yra visai ne tas pats, kas kalbėti apie atomus. Kalbant apie genus, neužtenka suprasti, kaip veikia atomai. Taip yra ir moksle, mokslininkai sutaria tik dėl pagrindinio principo – kad reikia redukuoti tikrovę iki paprastųjų dalelių. Taip viską redukuodami ir paprastindami patenkame į bėdą, nes atmetame tikrovės daugialypiškumą ir sudėtingumą. Kad iš tikrųjų suprastume, reikia kūrybiškai derinti daugelį matymo rakursą, o ne paprastinti tikrovę iki vienos bendros vizijos.

Tokia mąstymo permaina yra didelis iššūkis.

– Tačiau kaip žmonės gali įgauti galios kontroliuoti savo gyvenimą visuomenėje, kur politikai tariasi pirmiausia su specialistais, o specialistai kalba taip, kad mokslingą jų kalbą sunku suprasti? Daugelis esame tik mokslo produktų vartotojai.

– Egzistuoja metas, kurį galėtume pavadinti kolektyvinio mokymosi laiku – kai žmonės kartu įgyja naujų žinių. Tai trunka labai trumpai ir yra trapi patirtis. Tačiau labai svarbi. Svarbu, kad tie iš mūsų, kurie dirbame universitetuose, išlaikytume to meto dvasią gyvą.

Visą laiką bandau statyti tiltus tarp mokslo ir visuomenės. Istorija moko, kad žmonės drauge susidorodavo su problemomis, kurios juos ištikdavo. Aštuntajame dešimtmetyje Danijoje ir Švedijoje kilęs masinis aplinkosaugos judėjimas, kuriame pats dalyvavau, buvo labai galingas. Žmonės sukilo, nes norėjo užkirsti kelią atominei energetikai. Tai buvo ir politinis judėjimas, tačiau ne tik. Organizuodami akcijas, atvėrėme visuomeninę erdvę, kur žmonės galėjo mokytis vieni iš kitų. Tie, kurie turėjo biologijos, fizikos, visuomeninių mokslų žinių, susitikdavo su jų neturinčiais ir diskutuodavo. Padarėme tai, ką ir jūs galite daryti savo miestelių bendruomenėse – įkūrėme studijų būrelius. Tai sena švedų tradicija, darbininkų judėjimo dalis. Danai turi panašų dalyką – liaudies mokyklas. Toks savišvietos metodas atsirado XIX amžiuje. Aštuntajame dešimtmetyje šią tradiciją atgaivinome. Mano žmona ir draugai, kurie gyveno mūsų mieste, nelabai domėjosi atominėmis elektrinėmis, bet nusprendėme – jei jau valdžia ruošiasi daryti sprendimus, tai ir mums, paprastiems žmonėms, reiktų sužinoti, kas yra ta atominė energetika. Lygiai tas pats šiandien yra su klimato kaita. Žmonės nori sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų. Kai sužinai, kas vyksta, imi galvoti, ką gali padaryti.

– Ar sužinojus neapima bejėgiškumas?Mano kaime, Liučiūnuose, į diskusiją apie klimato kaitą susirinko apie 30 žmonių, kuriems šis klausimas labai svarbus. Tačiau kai iš pranešėjos aplinkosaugos žurnalistės Vaidos Pilibaitytės išgirdo daug naujų dalykų, kai kurie sakė: „Baisu, bet ką mes galime padaryti?“

– Danija yra geras pavyzdys, kokias kūrybines galias gali pažadinti kartu įgytos žinios ir visuomeninis judėjimas. Šiandien Danijos energetikos sistema turi didžiausią pasaulyje atsinaujinančios vėjo energijos dalį – 20 procentų elektros pagamina vėjo malūnai. Tai tiesioginis prieš atomines elektrines nukreipto judėjimo rezultatas. Aštuntajame dešimtmetyje Danijos liaudies mokyklose žmonės surengė savišvietos kursus ir išmoko, kaip statyti vėjo malūnus. Didžiausia vėjo jėgainė pasaulyje pastatyta vienoje iš tokių Danijos mokyklų kaip įrodymas, kad žmonės gali tai padaryti – kad jie gali pasigaminti elektros energijos patys.

Kaip judėjimas buvome labai stiprūs, nors neturėjome jokios įteisintos politinės galios. Privertėme Švedijos vyriausybę surengti referendumą. Jame 80 procentų žmonių balsavo prieš atominę energetiką. Danijos parlamentas turėjo priimti įstatymą, kad šalyje atominių elektrinių niekada nebus. Atominę energetiką sustabdėme, bet kas su ta jėga paskui buvo padaryta? Rašau apie tuos procesus – apie institucionalizavimą, kaip visuomeninių judėjimų idėjos yra pasisavinamos.

Tai įdomi istorijos ir visuomenės permainų teorija. Masinių judėjimų idėjas greitai ima savintis institucijos, politikai ir verslas. Man atrodo, problema yra ne tiek ekonominis, kiek politinis mūsų sąmonės kolonizavimas – pavyzdžiui, kai galią turinčios politinės ideologijos ir partijos pasisavina aplinkosaugines idėjas. Danijoje toks pasisavinimas įvyko itin greitai. Judėjimas truko 4–5 metus, ir staiga jo idėjos tapo verslu. Kiekvienas norėjo pasidaryti pinigų iš vėjo malūnų. Dabar turime išplėtotą didžiulę vėjo energetikos pramonę. Jie nesidomi žmonių mokymu.

Tačiau judėjimas vis tiek egzistuoja, iš jo kilo daugybė dalykų. Danijoje yra vietų, kur žmonės iki šiol gaminasi elektrą patys, vėjo malūnai jiems ir priklauso, taip pat priklauso teisė naudoti tą energiją, kaip tik jiems patinka – pavyzdžiui, plėtoti ekologinę žemdirbystę. Arba kitas atvejis – Vokietijoje susikūrusi Žaliųjų partija labai teigiamai paveikė visuomenę. Ilgus metus Vokietijos miestai eksperimentavo su alternatyviomis technologijomis įvairiose srityse; paprasti žmonės kalbasi su ekspertais ir vertina technologijas.

– Kaip elgtis, kai visuomenės dalyvavimas mokslo ir technologijų politikoje minimalus?

– Pertvarkykime savo keliones. Dažniau važinėkime dviračiu, mažiau naudokime automobilius, kurie spartina klimato kaitą. Svarbu, kad pradėtume keistis. Ir išmokime apie tai kalbėti. Pasakokime kitiems, ką darome. Taip sklinda žinios. Kai kurie turime geresnes sąlygas negu kiti. Aš stengiuosi rodyti gerą pavyzdį mokydamas. Pasakoju būsimiems mokslininkams apie visuomenę. Bandau paskatinti juos būti atsakingus. Kad jie truputį daugiau domėtųsi tuo, kas dedasi už jų studijuojamo dalyko ribų. Sunku, bet kai pasiseka – labai gera.

Istorijoje visada taip – viskas prasideda nuo žmonių, nuo masinio judėjimo: žmonės sukuria žinias, mokosi kolektyviai, o tada judėjimas institucionalizuojamas, jo idėjos pasisavinamos. Tada reikia laukti naujo judėjimo.

– Kokio laukiame dabar?

– Man atrodo, bręsta sukilimas prieš vadinamąjį žaliąjį verslą, visas tas apsimetėles įmones, kurios teigia, kad yra žaliosios. „British Petroleum“ šūkis „Beyond petroleum“ leidžia manyti, kad jie yra daugiau negu nafta. Nesąmonė. Žinoma, jie remia tam tikrus atsinaujinančios energijos projektus ir panašiai. Tačiau kad iš tiesų sustabdytume klimato kaitą, turime apskritai atsisakyti naftos pramonės. Naftos įmonių vaidmuo ekonomikoje nebegalės būti toks didelis. Mums reikia ne globalios, o vietinių ekonomikų. Būtina sukurti gamybos sistemas, kurios būtų vietinės. Tam reikės labai daug darbo ir eksperimentų.

– Tačiau kol kas einama priešingu keliu. O jei žmogus, kuris pasitiki mokslu ir mokslininkais, pasakytų: klimato kaita ir kitos aplinkos problemos – ne bėda, nes mokslas tam ir yra, kad jas išspręstų, ir jis tai padarys geriau negu aplinkosaugos judėjimai?

– Prieš keletą metų kartu su vokiečių profesoriumi Mikaeliu Hårdu išleidome knyga „Hubris and hybrids“ („Puikybė ir hibridai“). Tai technologijų ir mokslo kultūrinė istorija. Pavartojome graikišką žodį hubris, nes jis labai svarbus. Mokslui puikybė, pasitikėjimas savimi, pasipūtimas, įsivaizdavimas, kad galime išspręsti visas problemas, peržengti savo ribas, kad galime žaisti Dievą, kad galime geriau negu Dievas, yra esminis dalykas.

Bet juk graikai puikybę vadino nusikaltimu. Prometėjas buvo prikaltas prie uolos amžinybei, nes pavogė iš dievų ugnį. Už puikybę esi baudžiamas, nes išpuikęs nepaisai pasekmių. Mokslininkai sukūrė atomines bombas, genetiškai modifikuotus maisto produktus, automobilius ir darydami visa tai negalvojo apie pasekmes. Tai ir yra puikybė – negalvoti apie įtaką to, ką darai. Šiandien kalbame apie technologijas, kurios suardė kultūrą. Mūsų klimatas keičiasi, kyla didelių problemų, turi gi kas nors rūpintis, kokios bus pasekmės, kas atsitinka su gamta, kai pritaikomi visi nauji mokslo atradimai. Būdą, kaip susidoroti su puikybe, vadiname hibridizacija, derinimu. Reikia sukurti hibridą, derinį iš to, kas yra nauja, ir to, kas seniai žinoma. Sunku, nes reikia kurti visai naujas pažinimo ir suvokimo formas. O tam reikia tarpdiscipliniškumo, nes dalykai nebeišplaukia vieni iš kitų, reikia juos specialiai jungti.

Visą gyvenimą buvau tarpdisciplininis mokslininkas. Dauguma mokslininkų nežino, kaip su manimi elgtis, nes aš ne sociologas, ne istorikas, ne filosofas ir tikrai ne fizikas ar matematikas. Tačiau žinau truputį apie visus šiuos dalykus, man to reikia, kad galėčiau dirbti. Turiu sugebėti išjudinti savo studentus, būsimus mokslininkus, pažadinti susidomėjimą dalykais, kurie nėra tiesioginė jų specialybė. Privalau turėti istorijos, sociologijos žinių, išmanyti daug mokslinių metodų. Manau, kad tai nėra neteisingas mokslininko kelias – žinoti šiek tiek apie daugybę skirtingų dalykų. Tačiau jis nėra prestižinis akademikui. Kartais tokie mokslininkai vadinami bendrybininkais (generalists), kad skirtųsi nuo specialistų. Universitetuose labai svarbu turėti tarpdisciplininių studijų ir suteikti joms aukštesnį statusą.

Turime permąstyti mokslo statuso klausimus, kad atsakytume tam mokslu pasitikinčiam žmogui: žinoma, mokslininkai išspręs visas problemas, bet tik ne senoviniai mokslininkai, kurie tas problemas sukūrė. Mes tikrai nebegalime jais pasitikėti. Mums reikia naujoviškų mokslininkų, todėl universitetų vadovybės turėtų pagalvoti, kaip paskatinti studentus derinti skirtingus dalykus, eiti nuo istorijos prie fizikos ir t. t. Reikia kūrybinio eklektiškumo – imti idėjas ir įžvalgas iš skirtingų disciplinų ir jas jungti. Turime iš naujo įvertinti švietimą. Visą laiką dirbdamas stengiuosi kurti naujus kursus ir programas, bet tai sunku, nes labai stipri įpročio galia – noras daryti dalykus taip, kaip visada darėme. Pusė visų pinigų, skiriamų mokslui ir technologijoms, atitenka karo tikslams. Mums reikia naujos mąstymo struktūros, būdo susieti idėjas ir praktikas. Matome pradžią. Daugybė žmonių ir šiandien gyvena harmonijoje su gamta, jie žino, kaip užsiauginti maisto, nesuniokojus žemės, kaip susikurti elektros energijos, nesunaikinus atmosferos, bet neturi tam bendros erdvės. Daug žmonių turės prisidėti diegiant naują supratimą. Šiandien gyvename atskyrę gamybą nuo vartojimo, darbą nuo poilsio, gyvename pirkdami – visi šie modeliai tinka bendrai visuotinei tvarkai – kapitalistinei ar kaip ją bepavadintumėte. Tačiau klimato kaita privers mus suprasti, kad privalome gyventi ir mąstyti kitaip.

Parengta pagal LR laidą „Žmonės ir idėjos“