ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-07-07 nr. 851

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDRA FOMINA. Milžinų meilė (17) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Santara ir šviesa Alantoje (14) • -js-. Sekmadienio postilė (8) • Su Danijos Olborgo universiteto profesoriumi, knygų apie mokslo, technologijų ir visuomenės sąveiką bei visuomeninius judėjimus autoriumi dr. ANDREW JAMISONU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Apie mąstymo reformaciją (38) • PETER LIPPERT. Žmogus Jobas kalbasi su Dievu (1) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-VarlysRENATA DUBINSKAITĖ. Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių (4) • Apie „Skraidančią juostą“ (1) • Naujas Nidos kelionių vadovas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (287) • RENATA ŠERELYTĖ. Išpažintis dar ne viskas (2) • Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. „Bembilendas“: postmoderni utopija (1) (17) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Likviduokime politinį neraštingumą! (4) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (8) • DONALDAS APANAVIČIUS Vaivos Kuodytės ir Ričardo Šileikos internetinis pokalbis, įvykęs per Gmail elektroninį paštą 2007 metų gegužės 30-ąją. Kas tau pasdarė? (30) • BENEDEKTAS JANUŠEVIČIUS (4) • graudulys su ašara į sarkastišką juoką verčiasi (494) • 2007 m. liepos 14 d. Nr. 26 (852) turinys (26) •

Daugybė būdų žiūrėti į vaizdo juostos paviršių

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žilvinas Kempinas
Skraidanti juosta. 2007.
Instaliacija (detalė)

Vytauto Balčyčio nuotrauka

Pamaniau, kad pirmasis sakinys turėtų būti apie tai, kaip Žilvinas Kempinas leidžia atsigauti žiūrovo akims. „Pagaliau grynas vizualistas“, – daug kas pasakė sau. Tačiau vizualumas – dar ne garantija, kad akims bus lengva. Pavyzdžiui, nesaikingai vartojant instaliaciją „Paralelės“, jas galima net susigadinti ar bent jau laikinai išderinti (vėliau papasakosiu kodėl). Todėl pirmąjį teiginį iš dalies atšaukime.

Abejonių kelia ir žodžių junginys „grynas vizualistas“. Pagrindinė abiejų instaliacijų medžiaga – vaizdo juosta. Vienodo pločio, vienodo storio, vienodai ruda, vienodai blizgi – tiek (ir dar šiek tiek) apie ją galima pasakyti vizualiniu aspektu. Bet jei darysime prielaidą, kad visose ištemptose ir skraidančiose juostose įrašyta daugybė visokios medžiagos – filmų, vestuvių, gimtadienių ir kito įprasto VHS repertuaro, tai Kempino darbuose nematomo bus kur kas daugiau nei matomo, numanomų vaizdų – kur kas daugiau nei parodytų tiesiogiai. O jei įrašų turinys nelegalus? Tada netgi turėtume slaptą provokaciją! Todėl ir dėl „gryno vizualisto“ pasitaisykime.

Jau priartėjome prie išvados, kad tai galėtų būti ne šiaip instaliacijos, o beveik videoinstaliacijos. Eksperimentinio kino kūrėjai ir Fluxus menininkai ne sykį yra rodę nematomą kiną – neva juostos medžiagiškumas yra savipakankamas kino elementas. Ko tik jie nedarė – braižė juostas ir kaupė ant jų dulkes, karpė, laidojo, laikė tvenkinyje, kaitino, matavo metrais... Štai jums tikras medžiagiškas kinas, juk judančios šviesos ir šešėliai ekrane – gryna iliuzija, pripumpuota ideologijų... Bet, regis, dar negirdėjau, kad kas būtų juostą šokdinęs. Kempinas sako, kad ją skraidina, bet aš būčiau linkusi rinktis pirmąjį veiksmažodį...

Argi ne žavinga, kai vaizduojamojo meno kūriniui dera šokio kategorija? Ją pritaikysi toli gražu ne kiekvienam net kinetinio meno objektui. Mašinos, mechanizmai, prietaisai, įtaisai juda užprogramuotomis trajektorijomis, greičiais, kryptimis, dažniais. Kai greta pasitelkiamos ir natūralios substancijos, pavyzdžiui, oras, vanduo, judančiuose meno kūriniuose atsiranda daugiau paklaidų, gyvasties (bet drauge su didžiu liūdesiu konstatuoju, kad esu mačiusi daug vulgarių darbų su vandens ir oro srovėmis: spjaudyklių, išsipučiančių ir suglembančių falų ir pan.). Tačiau Kempino juosta, būdama ne natūralaus pasaulio, o išplėtotų technologijų atstovė, elgiasi lyg gyva būtybė. Galėtume ginčytis, kad tai veikiau oro srovių nuopelnas, tačiau jas gaminantys galingi ventiliatoriai veikia absoliučiai tolygiai, be jokių susilpnėjimų ir sustiprėjimų, užprogramuoti visąlaik pūsti maksimaliu galingumu. Todėl galima sakyti, kad atsispirdama į oro srautus šoka pati juosta, kažin kodėl brėždama vis kitas, niekad nepasikartojančias trajektorijas, čia leisdamasi, čia kildama. Tai neįprasto lengvumo kūnas, skulptūra, laisvai judanti erdvėje ir nuolat keičianti formą.

Hm... juosta kaip kūnas... Pati savaime ji, regis, neturi kūnui būtino trimatiškumo, yra panašesnė į liniją. Kai ji rangosi, tįsta, virpa, sklendžia, nutinka netikėtas dalykas – nepertraukiama juosta labiausiai primena punktyrą... Labai graži sąlygiškumo simbolika, pritinkanti tokiam efemeriškam darbui. Tada viskas, ką ši linija nori erdvėje užrašyti, kokias reikšmes ketina perduoti, vyksta tarsi tik iš dalies, iki galo neteigiant, tik nubrėžiant galimybes. Sujungusi abu savo galus, ji sudaro apskritimą, o tada neišvengiamai prisimenu magišką galios ratą. Tačiau argi ne geriau, kai tokia reikšmė yra tik tariama, dalinė (nes pažymėta punktyru)?

Tai, kad juosta laikosi ore, tikrai šiek tiek primena burtus, o tariamas darbo lengvumas neatsiejamas nuo galios (kiek raumenų skausmo ir išlieto prakaito slypi po trapiais balerinų judesiais?). Įsižiūrėjus į juostos judesius, panašu, kad ji galynėjasi, ir ne tik su gravitacijos jėgomis, bet ir pati su savimi. Tarsi žaistų žaidimą, kuri pusė kurią patrauks į save, tarsi nesutartų – judėti ratu pagal laikrodžio rodyklę ar prieš ją. Taip pamatai ir dar vieną pradžioje nepastebėtą detalę: toji punktyrinė linija iš tiesų yra spiralė! Negana to, kad spiralė pati turi savo reikšmių ir asociacijų lauką (nuo energijos simbolio iki įvairiarūšių sraigtinių mechanizmų), nuo šiol aišku, kad instaliacijoje judėjimas vyksta neaprėpiama daugybe krypčių: ne tik aukštyn ir žemyn, ratu pagal laikrodžio rodyklę ir prieš ją, bet ir išcentriniais bei įcentriniais spiralės judesiais... Ir tai aš čia ne šiaip aprašinėju, o liudiju apie daugybę galimų būdų vis naujaip patirti instaliaciją erdvėje ir laike (minimalistinio meno suradikalintas principas).

iliustracija
Žilvinas Kempinas
Paralelės. 2007. Instaliacija

Vytauto Balčyčio nuotrauka

Kas paneigs, kad visa tai kažkaip susidėlioja į einšteinišką keturmatį erdvėlaikį – gravitacijos aiškinimo pagrindą? Štai menotyrininkas Leonardas Shlainas yra parašęs visą veikalą apie ryšius tarp meno ir fizikos bei surinkęs įrodymų, kaip savotiškas menininkų žvilgsnis į daiktus ir pasaulį pasufleruoja revoliucinius fizikos atradimus. Kempinas tikrai bus atradęs bent jau vaizdo juostos kaip medžiagos specifinių fizinių savybių. Dar iki manęs atklydo astronominis terminas „dinaminė relaksacija“ – tarp daugelio kūnų nusistovėjusi pusiausvyra veikiant jų visų gravitacijai. Šokanti juosta tikrai išlaiko pusiausvyrą tarp savo dalių, gravituoja būdama dinaminės relaksacijos būsenos.

Futbolo aikštės dydžio salėje instaliacija „Paralelės“ yra totalinė, visa apimanti, plytinti tiekoje kvadratinių metrų, kiek jų čia ir yra. Tačiau ir vėl džiugiai paneigsiu pati save: kolosalumas neįmanomu būdu dera su (beveik) neregimumu. Kempinas perdengė salę naujomis vaizdajuosčių lubomis, kybančiomis iškart virš galvos, tačiau rega nepajėgia aprėpti viso jų ploto – kažkuriame taške optinis spindulys lūžta, akis neatsilaiko prieš neapsakomą juostos plonumą. Visą darbo mastą įmanoma suvokti tik per tam tikrą laiką, kertant erdvę savo kūnu.

Judėjimo ir žvilgsnio kryptis radikaliai keičia pojūčius. Žvelgdamas išilgai ištemptų juostų gali grožėtis paprastu optiniu reiškiniu – lygiagrečios linijos tolumoje suartėja ir kertasi viename taške, o jų šešėliai kryžiuojasi ant sienos ir virsta tinklu. Sakoma, perspektyvos dėsnis patinka mūsų ego, nes leidžia pasijusti esant vieta, iš kurios sklinda centruojantis, organizuojantis žvilgsnis. Tačiau Kempino juostos, primenančios mokslinį perspektyvos dėsnius iliustruojantį brėžinį ir tarsi įvaizdinančios mūsų regos spindulių trajektorijas, ir patvirtina, ir paneigia šį teiginį. Juk aiškiai junti, kaip šie spinduliai sklinda ne tik iš tavęs, bet ir iš visur, iš didžiulio, juslėmis net neaprėpiamo ploto. Visa veržiasi į perspektyvą nepriklausomai nuo tavęs – mažo trikdžio begaliniame linijų judėjime. Tai dėsnis, kabantis tiesiai tau virš galvos. Kai eini išilgai juostų, jauti, kaip linguoji į šonus, nuo kojos ant kojos. Pabandžiau eiti labai tiesiai – šio testo įveikti neįmanoma nei be promilių, nei su jomis. Centimetrų tikslumo gardelio, geometrinio šablono atžvilgiu žmogus yra beviltiškai kreivas.

Tačiau jei į juostas žiūri ne kaip į geografinės ilgumos, o kaip į platumos linijas, situacija vėl keičiasi. Užtenka žengti keletą žingsnių skersai jų, ir valdinga, stabili paralelinių tiesių tvarka čia pat susimala į košę. Akies obuoliai ima judėti beveik sakadais, šuoliškais judesiais, lyg ruoštųsi užvirsti aukštielninki, o vestibuliarinis aparatas skubiai pradeda siųsti SOS signalus. Tai lyg optinio meno kūrinys, kurio viduje gali vaikščioti (tiek, kiek pajėgi atsilaikyti neapsvaigęs). Nesvarbu, kad judi tik tu: dryžuotas stogas virš tavęs visada čiuožia dar greičiau.

Niekam nematant gulėjau ant grindų salės centre atsigaudama po lengvo optinio alpulio ir stebėjau, kaip ką tik buvusios tokios dinamiškos vaizdajuosčių lubos beveik išnyksta, tyliai susiliedamos su tikruoju stoglangių suskaidytu pastato viršumi. Tačiau galėjau visai nepastebėti dar vieno dalyko, jei ne įėję ir mane neįprasta poza aptikę žiūrovai. Šios juostinės lubos yra dar ir specifinis veidrodis, kuriame atsispindi visi kiti, tačiau niekada – tu pats. Tarsi būtum koks vaiduoklis, tarsi tavęs išvis nebūtų. Lengvai apkarpytos kitų žiūrovų kopijos sekioja juos visai kitaip negu šešėliai – virš jų pakaušių kabo žemyn galvomis. O tu pats, pakėlęs akis, visada matai tik tamsiai rudą magnetinį vaizdo juostos paviršių. Svaiginančios ir valdančios mūsiškės spektaklio kultūros ir vaizdų entropijos lubos, esančios pernelyg arti, kad galėtume atsitraukti (per kritinį atstumą?) ir išvysti save pačius. Kempinas žinojo, ką daro, kai brėžė tieses taip žemai. Vaizdajuosčių lubos spaudžia. Bet, žinokit, meno poveikis – kelia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


89316. MM2007-07-11 14:57
tai išties buvo puikiausios instaliacijos, kokias man yra tekę matyti. Jas galima tyrinėti ir tyrinėti, pasirinkus kaip gyvenimo būdą

89376. i2007-07-11 22:06
pamacius Paralelės pirmas klausimas viduje buvo kiek darbo ideta tolygiai istempiant juostas ?:) bet tikrai estetinis poveikis didelis , nors be dideliu kazkokiu dvasiniu sukretimu:) - bet is kurgi tie sukretimai postmoderniznme ...:)

89689. ckiukas(eksGalkauckiukas) rado 147 būdą kaip galima žiūrėti į vaizdo juostos paviršių2007-07-13 17:56
26 laipsnių kampu ir iš apačios, sėdint po jazminu ir švilpaujant rapsodiją

89928. Juta2007-07-15 19:37
"ima judėti beveik sakadais" kas yra sakadas?

Rodoma versija 23 iš 23 
2:39:05 Jan 3, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba