Žinoma, kad apgaulingiausias pojūtis, kokį žmogus gali patirti kalnuose, yra aukščio. Keliauninkas, atsidūręs viršūnėje, lazda baksteli kelis akmenis ir užgniaužęs kvapą stebi, kaip anuos praryja bedugnė. Tuomet jis džiaugsmingai atsidūsta ir lyg tarp kitko šnekina netoliese tupintį erelį.
– Man regis, kalnas bus gerokai ūgtelėjęs. Kai vaikystėje šičia įsikabarodavau, galėdavau įžiūrėti pragarmės baigoje augančius medžius.
Bet erelis, užuot taikiai linktelėjęs, šaižiai suklykia.
– Neklysti, kalnas iš tiesų auga. Kyla sustirusiais kūnais – paklydėliais ir prašalaičiais, mėgusiais sumišai žiūrėti bedugnėn ir į debesis. Kol kas tau atrodo, kad esi vienintelis, gebantis įvertinti kalno aukštį. Tačiau netrukus čion įkops kitas klajūnas: indai jo kuprinėje žvaliai skimbčios, o geležine lazda ritinėsis spindulys. Jis tave pastums – taip ir nesuvokęs, kad esi ne akmenukas, – ir klausysis, ir susižavės neišgirdęs, kaip smengi per tuštumą žemyn.
Šitaip taręs paukštis keliais mostais atsiplėšė nuo žemės ir paliko mane vieną.
ATĖNAI
Lietuva internete
