Mirti užtenka ir vieną kartą

– Kaip apibūdintumėt šiandieninę technokratiją?

– Pirmiausia turime technokratiją tinkamai suprasti. Ji prasidėjo su mokslo pažanga, kai imta viską redukuoti į komponentus. Viską supaprastinę pradėjome nebematyti pačių daiktų. Ne tik daiktų – dingo ir žmogus. Dingo, nes leidosi „sutvarkomas objektyviai“. O kartu su žmogumi prapuolė ir atsakomybė. Kaip gali būti atsakingas už savo veiksmus, jei viskas yra nulemta genetiškai?

Dabar pažiūrėkime metafiziškai. Metafizika šiuo atveju vadinu mokslus, kurie kalba apie tai, ko neįmanoma pamatyti, užčiuopti, išgirsti. Pavyzdžiui, matematika – ar kada matei „du plius du“, einančius gatve? Tokie mokslai ir yra naujųjų laikų metafizika. Suskaidę pasaulį į dalis, jie nustato, kaip jį valdyti. Tada gali pertvarkyti visą aplinką – ir mus pačius – pagal savo nustatytas taisykles. Kokybė (spalva, skonis...) tampa nebesvarbi, nes ją galima dirbtinai sukurti. Dėmesys skiriamas tik kiekybei.

Išmokus valdyti mus sudarančią medžiagą, atsiranda nauja etika – „indiferencijos etika“. Moralę galima pasirinkti, ir šio pasirinkimo nesaisto jokia kita aukštesnė moralė. Skaičiams juk nerūpi tavo asmenybė.

– Kaip ir kada įvyko lūžis, kai mokslas perėjo nuo pažinimo prie valdymo, nuo medžiagos tyrimo prie jos „prievartavimo“?

– Nėra skirtumo, kada jis įvyko. Jei jau pakeiti aplinką į ją sudarančias dalis, tada pamatai, kad ji – aplinka – veikia mechaniškai. Vadinasi, ir tvarkyti ją galima mechaniškai.

– Mokslinis pažinimas neišvengiamai veda prie technokratijos?

– Jei sukuriame mechanišką pasaulį, tai ir patys neišvengiamai tampame mechanizmais.

– Tačiau mokslininkai neatrodo įtakingesni už politikus ir ekonomikos galiūnus.

– Be technokratijos nebūtų nei kapitalizmo, nei marksizmo. Didžiosios sistemos yra varomos mokslo – be jo nebūtų galima žmogaus laikyti resursu.

– Mokslas padėjo atsirasti ekonominėms sistemoms. Bet nejaugi jos, sparčiai besivystydamos, netapo nepriklausomos nuo mokslo laimėjimų?

– Jei mokslininkai atsisakytų kurti naujus produktus, tai politikai nieko negalėtų padaryti – patys juk nemoka. Mokslas nestovi vietoje, o sistemos palaiko jo vystymąsi.

Tačiau reikšmingomis laikomos tik tos teorijos, kurias galima pritaikyti pasauliui. Todėl atsiranda nepritaikomų sričių diskriminacija. Jei pasakai: „Sveiki, aš literatas“, tau atsako: „O kam mums tavęs reikia?“

Keista – tai vadiname demokratija.

– Grįžkime prie „mokslo valdžios“. Ar ją reikėtų kaltinti dėl globalizacijos?

– Žinoma. Skaidymas į dalis leidžia pritaikyti visiems vienodus standartus. Pavyzdžiui, jei galvosime apie katę ir šunį dalimis, jie atrodys vienodi: keturios kojos, uodega, nosis... O visgi kokie jie skirtingi!

Kai redukuojame žmones į dalis, galime juos niveliuoti. Nebesvarbios valstybės, tautos, asmenybės... Technokratijai nerūpi, kur ir kaip. Specialistai tapo „klajokliais“, nes gali dirbti bet kur.

– Kaip globalizacija pasireiškia Lietuvoje? Kuo ji skiriasi nuo globalizacijos fazės, pavyzdžiui, Amerikoje?

– Dabar Lietuvoje tokia fazė, kada trokštama „pavyti ir gal net pralenkti“, susilieti su globalizacijos banga ir kuo greičiau su ja plaukti. Kai visa tai pasidarys įprasta, pradėsime svarstyti: „O gal mums visgi reikia ir tų, kurie supranta, kas yra pilietinė bendruomenė?..“

Amerikiečiai jau pastebėjo, kad reikalingos taisyklės. O lietuviai turi per mažai savikritikos. Tačiau ribų egzistavimą pamažu įsisąmoniname. Jau imame suprasti, kad visur egzistuoja sąryšiai. Kad negali paveikti vienos dalies, nepakeitęs visumos.

– Ar galima sakyti, kad anksčiau buvo geriau? Turėtume mėginti grįžti atgal?

– Seniau buvo kitoks gyvenimo būdas. Mes sugrįžti negalime. Pagalvokim: milijardai žmonių – kur jie grįš? Sėdės ant Everesto viršūnės ir kontempliuos?

Sugrįžti negalime, bet galime pamatyti ribas. Galime pajusti aplinkos atsaką į aršų mūsų elgesį ir susimąstyti, kaip galime pasikeisti. Antraip būsime kaip dvi Šaltojo karo laikų imperijos: „Mes galingesni už jus! Mes turime tiek ginklų, kad galėtume jus sunaikinti aštuonis kartus, o jūs mus galėtumėte sunaikinti tik septynis!“

Juk mirti ir vieną kartą užtenka.

– Gyvenant, kaip sako Leonidas Donskis, „ant griuvėsių“, kyla tapatybės klausimas. Jei jau esame suvienodinti, argi kiekvienas mėginimas apibrėžti save netampa nevykusiu mėgdžiojimu?

– Tapatybė dabar – tai susitapatinimas su kokiu nors įvaizdžiu. Tai yra simuliakras. Dėl noro mėgdžioti leidžiame keisti savo pačių dalis. Ateina poniutė į grožio saloną, o ten jai sako: „Ponia, jūsų antakiai gražūs, padažyti, bet štai nagus reikėtų sutvarkyti.“ Sutvarkius nagus, reikia numesti svorio. O jei ir šitai negelbėja – bėgti „išpažinties“ pas dietologą, psichologą...

– Ar tikra – nepamėgdžiota – tapatybė įmanoma?

– Ne tik įmanoma – būtų neįdomu gyventi, jei ji būtų neįmanoma.

– Tai kaip surasti „autentišką buvimo pasaulyje būdą“?

– Nereikia ieškoti – jau esi autentiškas. Tik reikia nesusivilioti mada, nesileisti kategorizuojamam.

Aš keliauju per dykumą su karavanu. Žiūriu – kitas karavanas eina. Kitaip eina, kitaip palapines stato. Aš galiu prisidėti, pabūti su jais. Tai irgi autentika. Gali išmokti groti autentiškas arabiškas melodijas – tai bus tik tavo laimėjimas.

Gali pratęsti save neprarasdamas tapatybės. Nes tai, ko išmoksti, tampa tavo dalimi.