ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaras. 1999
Evaldas Pauza

2008 metų kovo 19 diena. Busra. Aplink mane daug įkyrokų arabų. Pardavinėja dūdeles. Papučia ir duoda – pūsk ir tu, vaikams parveši dovaną. O europiečiai – kaip velnias nuo kryžiaus nuo tų dūdelių bėga. Arabai niekaip nesupranta, kodėl europiečiai bijo dūdelių, šitaip bijo. Hepatitas, sakau, bjauru mums pūst į tą tavo dūdelę. Saulė jau ima leistis: esame paskutiniai potencialūs klientai. Šitie arabai beduinai, gyvenantys buvusios Romos imperijos sostinės arabų regione (t. y. Busros) griuvėsiuose, labai liūdni. Nė vienos dūdelės, nieko niekas neperka. Kai visai niekas nieko neperka, tai arabams atrodo, kad piktosios dvasios (džinai) juos prakeikė, kad bloga akis nužiūrėjo, kad ligos ir mirtis ateis. Atsilikęs nuo visų bendrakeleivių pagriebiu tokį įkyrų jaunikaitį, sakau: parduok pagalvės užvalkalą už keturis dolerius (rankom išsiuvinėtas, arabiški motyvai). Kai nupirksiu, tu palauk, o aš nueisiu pas savo kolegas ir jiems (ir joms) parodysiu ir pasakysiu, kad keturi doleriai, tada ateik tu ir pasiūlyk po keturis dolerius užvalkalą – nedidink kainos, bet ir nenuleisk, ir pamatysi, kad pirks. Arabas iš pradžių sutrinka, bet paskui sako: gerai. Gerai. Po penkiolikos minučių iš jo jau buvo nupirkta dvidešimt užvalkalų, o dar po penkiolikos – beveik visi užvalkalai, kiek tik jis turėjo. Arabas šypsosi nuo ausies iki ausies, nes džinai nuo jo pasitraukė ilgam. Jam nuo veido nukrito šimtas dvidešimt keturios pardavėjo kaukės ir jis priėjo prie manęs tokiu tamsiu, truputėlį paišinu, Dievo duotu bekaukiu veidu. Labas, sako, esu tavo draugas. Žinau, sakau, aš išgelbėjau tave iš dvasių, tu amžinai būsi mano draugas, ir jis truputėlį bijo. Sako: prieš porą mėnesių vedžiau, su žmona gyvenam čia. Čia, t. y. kur mes vaikštome. Žinau, sakau, žinau, kad esu kvailas (jis manęs ir toliau bijo), žinau, kaip juokingai tau atrodom (aiškinu lietuviškai ir jis labai įdėmiai klauso, labai įdėmiai, kad išgirstų, jeigu aš netyčia imčiau vėl kviesti džinus) – atvažiuojam iš nežinia kur ir vaikštom po tavo namus, tu nesupranti, kad savo kambarėlį išsimūrijai kaip tik po dviejų tūkstančių metų senumo kolonomis romėniškosios arabų pasaulio sostinės griuvėsiuose, tu čia gyveni, o mes vaikštome po tavo miegamąjį ir virtuvę, ir tualetą, ir tu dangstai savo žmonos veidą, nes tau kraupu nuo šitų atėjūnų, kurie nuožmiai viską apžiūrinėja, lenda į tavo skalbinius, tu turi ginti savo žmoną, sakau, ypač jeigu esi susituokęs dar tik porą mėnesių, ar tu supranti, sakau (dabar jau angliškai), labai griežtai sakau, ar tu supranti, ir jis linksi galva, ar turi, sakau, dolerių. Ko, žmogus išsigąsta. Sakau, gavai dolerių už pagalvių užvalkalus, tai dabar štai ką darysime: mes jau išvažiuojam iš Busros ir iš Sirijos išvažiuojam, mes turim Sirijos svarų, kurių mums jau nebereikia, todėl tu mums visiems juos iškeisi į dolerius, supranti, čia nėra banko, tu dar kartą galėsi gerai užsidirbti, dabar nueisiu prie savo bendrakeleivių ir pasakysiu, kad tu keiti svarus į dolerius, ir jie visi keisis, supranti, sakau, ir jis linksi, ne tik kad linksi, bet jau net rankom mojuoja, supratęs, kad dabar dar kartą užsidirbs, bet užsidirbs – tai ne tiek pinigus reiškia, kiek dvasias. Jis vėl nuvys piktąsias dvasias labai toli, džinai ir piktosios akys nuo jo pasitrauks, nuo jo žmonos taip pat, gal nuo viso kaimelio, nuo didingo romėnų amfiteatro, kuriame telpa iki 15 tūkstančių žiūrovų. Ar tu supranti (vėl sakau lietuviškai), ar tu supranti, kad amfiteatrai niekada nebūna tušti, kad ten, kur liejosi kraujas, niekada nebūna tuščia, ar tu žinai, sakau, kad kiekvieną vakarą tavo amfiteatre sėdi penkiolika tūkstančių džinų ir raganų, dvasių, sakau ir mostaguoju rankomis jam palei akis, penkiolika tūkstančių vaiduoklių, ir jis visas kratosi, rodydamas, kad išvyčiau tuos vaiduoklius, ir beveik visi mano bendrakeleiviai keičiasi svarus, ir pilnos jo saujos pinigų, pilna piniginė ant pilvo, sakau, tave vis tiek vieną kartą iškrapštys iš centrinės senosios Busros aikštės, čia tau ne vieta gyventi ir tavo žmonai – ne vieta, nes čia atvažiuos tokie kaip aš, tūkstantis, sakau, penkiolika tūkstančių, betgi tu tai nesi džinas, rodo jis į mane išsigandęs, nežinau, sakau, atvažiuos penkiolika tūkstančių džinų ir išvarys tave iš šito amfiteatro, tu kitur statykis savo kambarius, jis sako, jeigu tu esi džinas, tai aš vis tiek esu tavo draugas, džino draugas, ir jis juokiasi, prieš du mėnesius, sako, susituokiau, o dabar turiu draugą džiną;

Sirijoje į mane žiūri su meile, nes esu panašus į šiitą. Dabar kovo 17 diena, visai jau vakaras, ginkluoti vyrai naršo autobusą. Ai, nemačiau, kad jie dar neišlipę. Kažkaip ėjau atbulas, paskui staigiai sukausi, užkabinau netyčia vieną pasienietį ir viskas taip netikėtai įvyko, kad jis neišlaikęs pusiausvyros krito ant autobuso sėdynių. Pašoko kaip įgeltas (moterų juk yra aplinkui, gėda, vyriškumas pažemintas), įsirėmė veidu į mano veidą ir įdėmiai žiūri. Aš – irgi. Jis susitvardo, bet dar perdėtai griežtu balsu paklausia: where are you from? Lithuania, sakau. Tada beda pirštu man į krūtinę sakydamas: mafija lituano, paskui išpučia savo krūtinę, išsitempia, kaukšteli batų kulnais ir linksmu balsu išrėkia rodydamas pirštu į save: Sirija mafija. Vadinasi, broliai.

Labas, sakau, esu tavo brolis, nes ir aš negaliu šakotis. Niekur, sakau, negaliu, ir pas save Lietuvoj esu toks pat užkariautas. Jo akys išsprogsta iš nuostabos. Lithuania, sako, NATO. Taip, sakau. Sirijoje net mažiausiuose miesteliuose, kur tik yra kokia parduotuvė ir jeigu joje yra žemėlapis, tai visur pažymėta Lietuva. Kai išgirsta žodį Lietuva, tai jie sako NATO, atseit, oho, kokia tavo Lietuva didelė ir galinga. Lietuva viską gali užkariauti, ten gyvena tikriausiai vien milijardieriai, į lietuvius žiūri kaip į pasaulio viešpačius. Ar tu negali šakotis? Stebisi. Aš negaliu, sakau. Ir tiems kalašnikovais ginkluotiems vyrams manęs labai gaila, nes mano, kad išprotėjau. Mano, gal kokie ufonautai mane puola, kad negaliu šakotis. Jie dar kartą viltingai pakelia rankas, rodydami į dangų, ir sako: NATO (atseit, tu juk iš NATO, tu gali viską). Ne, sakau, aš negaliu šakotis. Ir slepiu nuo jų, kad čia tik jie Sirijoj ir Irane taip gerai žino Lietuvą, o kad toje NATO tai dauguma Lietuvos net negirdėję, Senojoj Europoj (neoficialiuose susitikimuose) tai apskritai „madinga“ apsimesti, kad nežinia kur toji Lietuva. Vyrai, sakau, aš jūsų neįtikinsiu. Lithuania is very very big country. Pažįstu tokią moterį, kuri po Damaską vaikščiojo gilia iškirpte ir grįžusi į Lietuvą pasakojo, kaip jos niekas neužpuolė. Ji nesupranta, kad jeigu koks vyriškis būtų ją „užpuolęs“, tai paskui jis kalėjime būtų supuvęs, jo žmona ir vaikai, o gal ir kiti giminės visą gyvenimą būtų alkę ir nemėgstami buvę, nes vakariečiai ten yra neliečiami, nes islamo pasaulis yra užkariautas nuo Maroko iki Irano, ir kad tokioms moterėlėms, nešančioms į islamo pasaulį ištvirkimą, o ne kokią ten neva vakarietišką kultūrą, su gilia iškirpte vaikščioti po Damaską yra absoliučiai saugu, bet absoliučiai netaktiška, – tai beprotiškas pasipūtimas, beprotiška NATO, džinų, piktųjų dvasių, galybė;

Jis valydavo mano viešbučio kambarį. Buvo su sidabriniu žiedu (musulmonui vyrui nedera puoštis auksu) ir tikinčiojo šašais kaktoje. Čia aš taip sugalvojau: tikinčiojo šašai. Kai pirmą kartą Jordanijos pasienyje toks tikinčiojo šašais kaktą apsiauginęs musulmonas dėjo antspaudus į mano pasą, žiūrėjau ir galvojau, kad gal koks odos vėžys tam žmogui. Tik paskui sužinojau, kad ne odos vėžys, o sielos sveikata, kad šašai ant kaktos reiškia didelį pamaldumą ir kiekvienas musulmonas „stengiasi“ tokių „užsiauginti“ (kai labai daug meldiesi nusilenkęs į Mekos pusę, tai nuo kilimėlio ilgainiui ant kaktos prisitrina šašų). Taigi, tas valytojas viešbutyje buvo vienintelis su šašais ir vyriausias iš atvažiavusiųjų į Egipto kurortą „užsidirbti“. Keturių ir penkių žvaigždučių viešbučiuose Egipte vienas personalo darbuotojas per mėnesį uždirba apie keturis šimtus Egipto svarų (apie 70 JAV dolerių), dar iš turistų gauna arbatpinigių. Buto nuoma Egipto kurortuose kainuoja apie 500 svarų per mėnesį, todėl iš ypač neturtingų šalies regionų atvažiavusieji „užsidirbti“ butą nuomojasi keliese (keliolika, kaip kinai?). Vienas dirbantis Egipte išlaiko ne tik save, bet ir savo šeimą bei vyresnius giminaičius. Džinas, išlindęs iš butelio, kuris įgyvendina giminės norus. Esi džinas, sakau valytojui ir jis šypsosi, nes piktosios dvasios jam yra nebaisios – daug metų ištikimai jis garbina savo Alachą. Ne, sakau, tu esi ne vietinis džinas, tu esi džinas iš tokio serialo „Tvin Pyksas“, toks kambarių tvarkytojas milžinas, džinas, su tuo savo vežimėliu, pilnu prikrautu visokių paklodžių, rankšluosčių, šepečių, chemikalų ir vandens. Aš sergu, sakau. Atsivežiau į Egiptą gerą lietuvišką gripą ir labai karščiuoju, kai užsimerkiu ir apsnūstu, tai imu kliedėti, man vaidenasi, kad esi džinas. O jis juokiasi. Aš nebijau piktųjų dvasių, sako. Valysiu tavo kambarį.

Atrodžiau jam labai keistas turistas, nes visi atvažiavusieji juk eina prie jūros arba važiuoja į visokias ekskursijas, o aš visas dienas gulėjau kambaryje. Išeidavau, tik kai jis ateidavo valyti. Tiksliau, nueidavau, susirasdavau jį ir paprašydavau: dabar ateik valyti, nes negaliu ilgai išbūti už savo kambario. Esu tarsi kokia kambario dvasia ir į kambarį galiu įsileisti nebent dar vieną dvasią – šventąjį šašą, šventąjį valytoją. Duodavau jam pinigų, labai mažai, bet jis šypsodavosi ir dėkodavo. Ne už pinigus jis dėkodavo, nes tie, kurie kaktoje turi šventuosius šašus, pinigus ima ne tik dėl pinigų, bet ir dėl Alacho. Islamo pasaulyje negalima prašyti išmaldos, tiksliau, ji yra kitokia. Negalima gauti pinigų už nieką. Turi bent jau eiti surasti akmenį ir jį „parduoti“ prašydamas išmaldos. Pinigus turi gauti už kažką – už pastangas bent jau. Davimas pinigų prasčiau gyvenančiam reiškia pasidalijimą savo pertekliumi (iš Dievo malonės gautu pertekliumi) su tuo, kuris pertekliaus neturi. Valytojas žiūrėdavo į mane ir juokdavosi – ko tu čia atvažiavai iš man nežinomos šalies, užsidarei kambaryje ir niekur neini, aš labai sergu, sakiau, negaliu išeiti, ir juokdavausi, aš dirbu šitame viešbutyje, raminu dvasias, sakiau jam, aš atsisakau jūros ir saulės, ir pasaulio atsisakau, ant mano sielos yra labai daug šašų, aš esu tavo draugas, nes nei tu, nei aš negalime eiti prie jūros. Esam penkiasdešimt metrų nuo jūros, bet negalime prie jos nueiti, esame penkiasdešimt metrų nuo Dievo, bet Jo nematome, I can’t see, ir jis labai juokėsi, aš, sakiau, įpratau taip keistai gyventi – penkiasdešimt metrų nuo Dievo;

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160575. Klausimas2009-05-20 14:10
Tai ar Bleizgys 6iitas, ar kokis kitoks -iitas?

160776. melž2009-05-21 20:15
kaip man patinka šitas geras Gintaras nebegaliu kaip patinka.

160858. malžėjai nuo varnos2009-05-22 20:36
apsimelšiu visa.... taip patinka... melškite, mane, melškite...

160987. r2009-05-23 23:10
man irgi patinka,jei toks kudas kaip nupaisytas,nes as riebi kaip varna

160988. r2009-05-23 23:11
cia buvo bajeris,aisku,kad patiko strpsn

161042. mak2009-05-24 16:00
darausi bleizgio skaitytoja.

161178. katė2009-05-25 16:59
Aha, rėkėt rėkėt ant Bleizgio, o dabar: patinka, patinka. Ar tik ne aš būsiu kelią parodžiusi (jei katės niekas nepagiria, ji pasigiria pati)?

Rodoma versija 21 iš 21 
2:22:39 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba