ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

1986-ieji. Dzūkų moterys

PETRAS VENCLOVAS

[skaityti komentarus]

Stovėjote prie pavasarį supilto kapo: kelios skurdžios žydinčios gėlės mėgino įsikibti į ploną juodžemio sluoksnį. Buvote ką tik išėję iš Liškiavos bažnyčios, kepino birželio pabaigos ar liepos saulė; turėjote dar pusvalandį iki autobuso, kuris parveš į Dzūkijos kaimą, prisiglaudusį prie asfaltuoto plento. Moteris, ryšinti tamsią skarelę, klūpojo prie kapo ir meldėsi, įbedusi žvilgsnį į spragsinčią vaško žvakę. Kitos lūkuriavo, dairėsi aplinkui, rasi pamatys pažįstamą, kartkartėm persimesdavo žodžiu kitu. Jų veiduose šmėsteldavo tikriausiai apsimestinė užuojauta, nes, praėjus mėnesiui ar daugiau, su mirtimi jau susitaikyta, nieko čia nepadarysi, iš kapo dar niekas neprisikėlė.

Moteris persižegnojo, pasiremdama rankomis atsitiesė, tokia mažytė, trapi, prigesusiom įkritusiom akim, tačiau balsas skambėjo aiškiai: „Ir mane čia palaidokit. Noriu gulėti prie savo vaiko.“ – „Dar ne tavo eilė, Rožyt, – paprieštaravo viena moteriškė. – Yra senesnių. Mirties nereikia skubinti.“

Čia buvo palaidotas Rožės sūnus Mindaugas: gal pusantro metro ūgio, visas pasidavęs kupron, skiausčio veido, plonos, beveik persišviečiančios nosies, asimetriškų akių, retadantis ir žemakaktis. Vaikščiodavo pasiramsčiodamas lazdele, mėgdavo išgerti, parausdavo, kikendavo, kalbėdavo gergždžiančiu balsu. Užduso paspringęs dešra. Taip bent pasakojo motina. Išgirdau jį krenkšint, kostint, švokščiant, žiūriu, visas mėlynas, kvapo neatgauna, dešriukės galas prie lovos nukritęs, puoliau daužyti per nugarą, o jis tik mykia, nulėkiau pas kaimynus pagalbos, kai grįžau, jau nebegyvas buvo.

Žingsniavote siaurais takeliais link išgriovos akmeninėje tvoroje, skaitinėdami antkapių užrašus, nužvelgdami keramines fotografijas. Ketverių metų vaikelis, kurio kapas skendi gėlėse, bet užrašytas solidžiai, vyriškai: Kazimieras Amšiejus. Ši moterėlė sulaukė gilios senatvės, pragyveno beveik šimtą metų, bet nuotraukoje vidutinio amžiaus, tikriausiai kitokios neturėjo; o štai šitas jaunuolis turbūt žuvo avarijoje, jam tik dvidešimt metų. Ir daugiau, kaip sakoma, nesens.

Mindaugui buvo sukakę keturiasdešimt penkeri, nors iš pažiūros negalėjai pasakyti, kokio jis amžiaus. Žinoma, senberniavo, nes kokia mergina už tokio tekės, gyveno su motina, jos prižiūrimas, glostomas, mylimas. Retkarčiais paspringdavo degtine ir valandėlę negalėdavo ištarti nė žodžio, tik krenkšdavo ir purtydavosi it katinas, prarijęs žuvies ašaką.

Po atlaidų miestelyje autobuso laukė būrys žmonių. Šiaip taip susigrūdote į vidų. Tarp šviesių, languotų, gėlėtų vasariškų skarelių sušmėžuodavo tamsi Rožės galva. Nejučiom prisiminei, ką žinojai apie šią moterį. Daugiausia, be abejonės, iš jos pačios pasakojimų. Tėvų neprisimena, net nežino, kur jie palaidoti, keturiasdešimt pirmųjų vasarą jos vienmarškinį vyrą išsivarė bėgantys rusai, gal apkasų rausti; verkiau, prašiau, kad paliktų, bet argi klausys kvailos bobos: bjauriai pavadino, pastūmė ir po šautuvu manąjį Pranelį tiesiai per laukus... Griuvau ant akmens, o jau buvau kelintam mėnesy, užtat Mindaugėlis toks gimė, kaip voras, su kupra. Akis pražiūrėjau, kalne duobę išstovėjau, o mano žmogaus kaip nėr, taip nėr. Kad nors būčiau gavusi kokią žinelę. Po trejų metų, grįžtant rusams, vėl plastelėjo viltis, kad pareis jos Pranas. Pamačiusi apskurusius kareivius, puolė antpečiuotam po kojų ir šaukė, kad grąžintų vyrą. Tas, žinoma, nieko nesuprato, paspyrė koja ir nužirgliojo kur jam reikia. Bet Rožė vis dar laukė. Rodžias, vieną vakarą ar rytą virstels durys, ir pamatysiu savų žmogų. Tagu jis bus apšepęs, apiplyšęs, alkanas ir piktas, tagu. Bent laiškų parašytų, antrašų tai žino. Gal jis toj Rosijoj kokią našlę susirado? Tagu. Kad tik gyvas būtų. Ir apie Mindaugą viskų pasakyčia. Ale turbūt jo seniai nebėr, svetimoj žemėj dūla jo kaulaliai...

Dar po penkerių ar šešerių metų, kai vaikas užmigo pogulio, o Rožė kočiojo išvelėtus jo drobinius marškinėlius, ūmai girgžtelėjo laukujės durys, kažkas kostelėjo priemenėje ir ėmė skalambyti puodus bei puodynes. Savas! – smigtelėjo moteriai per širdį. Alkanas ir ištroškęs. Iššoko kaip stovėjo į prieangį. Ėgi matau, kad Merkinės stribas smetonų laižo. Kaip turėjau rankoj kočėlų, taip ir tvojau jam per sprandų. O pati baisiausiai išsigando: kas dabar bus?!

Autobusui besikratant per žvyrkelio duobes, nejučiom grįžai į savo vaikystę, iš kur ataidėjo kadaise girdėta ne visai švanki tų kraštų talalinė:


                Šik ant žirnio,
                Šik ant pupos,
                Šik ant Stalino
                Skrebuko!

Tikriausiai net dabar Rožė, susenusi, pavargusi, palaidojusi sūnų, net nebelaukdama, vis dar laukia savojo Prano. Gal nors senatvėj parsiras... bent viena akim pažiūrėti, kaip gyvena jo moteris... jeigu dar gyvas...

Autobusas įsuko į asfaltuotą plentą ir paliovė krioguoti.

Rudenį, kai po lietų nusigiedrija dangus, oras pasidaro skaidrus ir dužus it stiklas, kai pro belapius medžius toli matyti ir toli girdėti, o iš šiaurės pasisukęs vėjas vis dažniau sualsuoja žiemos nuojauta, mirė uošvis. Nelemtas tai buvo žmogus, visą gyvenimą ujęs žmoną, gėręs ir tūžęs, keiksmais ir prakeiksmais svaidęsis, nesuvaldomai liejęs savo įsiūtį. Tikriausiai taip maištavo ir dūko jo gyslomis tekantis pusiau totoriškas kraujas. Ir tik likus kelioms dienoms iki mirties paėmė tavo mažėlį už rankos ir keistai nušviesėjusiu veidu pratarė: „Dar norėčiau pamatyt, kas iš šito vaiko užaugs.“ Nors visą laiką manei, kad uošvis po mirties tiesiu taikymu turėtų nugarmėti į pragarą, po šitų jo žodžių tavo širdis suminkštėjo, atsileido. Uošvė, kurią paprastai vadindavai mama, nes ji kartais sakydavo, kad myli tave labiau už savo vaikus, – ir tavo žmona ruošė gedulingus pietus, nes po pakasynų sueis žmonių, suvažiuos giminės. Kad ir koks neliudckas buvo dziedas, vis tiek reikia deramai palaidoti, o palydėjusiuosius šiek tiek pavaišinti. Joms talkino Rožė, mamos gražiai vadinama „draugute“. Taip joms triūsiant, priartėjo vidurnaktis, tad pasisiūlei Rožę palydėti į namus. O reikėjo pereiti pušyną, dzūkų vadinamą kvajynu, paskui gilią miškingą daubą. Viršuj jau bus jos namai.

Į pakalnę judu beveik bėgčia nusileidote, o štai į kalnelį... „Pavargau, uždusau, – kvėptelėjo moteris, atsisėsdama ant akmens. – Širdis per gerklę šoka.“ – „Gal į daktarus reikėtų kreiptis“, – protingai patarei. – „Gydė Merkinės ligoninėj kelias dienas... jokios naudos... sakė, į Varėną siųsim...“ – „Nuvažiuokit į Varėną. O jeigu ką – ir į Vilnių!“ – „Į Vilnių? Tokia tolybė! Ar man ten naują širdį įdės? Kai numirsiu – kas mane parveš? Ar kolchozas mašiną tokį kelią varys? Tai dar kažin? Ten užkas kokiuose pavargėlių kapuos... O aš prie Mindaugėlio noriu. Argi nesakiau?“

Vėl palengva kopėte į kalvelę. „Dar kelias vištas ir paršelį turiu, – tarsi tęsė nebaigtą pokalbį Rožė. – Kaip juos paliksiu?“ – „Ir jūs dėl kelių vištų ir paršelio?“ – apstulbai. Staiga moteris sustojo. „Aš jum vienam taip pasakysiu: mokytas žmogus esat, suprasit – nebenoriu gyvent. Kas iš tokio mano gyvenimo? Kai dar Mindaugėlis buvo, tai vis šiaip taip... Būdavo, kad ir girtas pareina, aš jam batus nutraukiu, paguldau, užkloju, į kampą lazdukę pastatau, rytą pabaru. O kas dabar? Vis viena ir viena. Va, pareisiu namo, nugriūsiu laškon, kaldrą ant galvos užsitrauksiu ir prasivartysiu ligi ryto. O viskas prieš akis tik eina, tik lekia, tik žybsi: kam aną dieną su Pranu į laukus ėjom, gal nebūtų pamatę rusai, gal nebūtų po namus ieškoję; ir Dievo nuskriaustas sūnelis, tik ketverių metų ant kojų atsistojęs, o lig tol kaip voras po grindis šliaužiojęs; ir jūsų keikūnas uošvis, kartožnikas, pijokas ir mušeika, – Ponediev, duok jam dangų, – ir jo Marė, vargšė moteriškutė, tokį vargelį visam gyvenimui gavusi, vis atbėganti pas mane nakvoti, kai namie nuo dziedo griausmų ir prakeiksmų nebeišbūdavo...“

Palūkuriavai, kol Rožės namelyje užsidegs žiburys, bet nė vienas langas nenušvito, matyt, nusiplūkusi moteris įkniubo patalan nežiebdama elektros.

Pavasarį, skaisčiai šviečiant saulei ir visame miestelyje žydint alyvoms, vėl stovėjote Liškiavos kapinėse. Rožė jau gulėjo šalia sūnaus, kaip ir buvo norėjusi. Truputį nustebai mediniame kryželyje perskaitęs, kad jos tikrasis vardas – Rozalija. Kas tokį aristokratišką vardą jai buvo davęs? Tėvai, kurių ji neprisiminė? Klebonas? Koks nors valsčiaus raštininkas, norėdamas pademonstruoti savo apsiskaitymą? Ant abiejų kapų žydėjo po kelias nelinksmas našlaites, panarinusias apvytusias galvas. Kieno gailestinga ranka jas pasodino? Turbūt tavo uošvės, kitaip tariant, tavo mamos... O bejausmis laikas jau skaičiavo ir jai dar likusius kelerius metus.

Kažkodėl vietoj maldos sumurmėjai lotynišką sentenciją, kurią buvai iškalęs studijuodamas universitete: „Sic transit gloria mundi.“ Supratai, kad ji čia netinka. Kaip ir partizaninio karo laikų talalinė apie Stalino skrebuką, prisiminta pernai vasarą, visiškai nederėjo prie skaudžių Rožės pasakojimų. Bet argi suprasi, kodėl iš buvusio kaimietuko, o dabar iš praprususio inteligento atminties ima ir iššoka kokia nors nešvankybė arba banalus patetiškas posakis. Tarsi mįslingas veidrodinis vienas kito atspindys.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160784. :-) 2009-05-21 21:25
lyg ir neblogai, jautriai parašyta, tačiau su tais keliais dzūkiškais žodeliais... Na, nekalba taip dzūkų kaimo moterys, paprasčiausiai nekalba... Todėl geriau neerzinti skaitytojo tais keliais tarmiškos šnekos trupiniais - arba viskas, arba nieko.

162442. skaitytoja2009-06-08 15:57
ačiū

Rodoma versija 21 iš 21 
2:22:35 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba