Vienoje mokslinėje konferencijoje klausiausi pranešimo apie vaikų ugdymą. XIX amžiaus pradžioje viename Vokietijos mieste buvo kūdikių prieglauda, priimanti naujagimius (tėvai jų buvo atsisakę arba žuvę). Kūdikėliais rūpinosi seserys vienuolės ir, žinoma, joms sekėsi kur kas geriau nei valstybinių prieglaudų darbuotojams, tačiau kūdikių mirtingumas vis tiek buvo didelis. Ne kartą buvo mėginama išsiaiškinti, kodėl taip yra. Pasirodo, vienuolės vengė emociškai prisirišti prie kūdikių, nes buvo davusios celibato (skaistybės ir gyvenimo be šeimos) įžadą, kurį tuomet paraidžiui suprato kaip nepadalintos širdies reikalavimą. Jos stengėsi rūpestingai patenkinti būtiniausius kūdikių biologinius poreikius: kad jie būtų sotūs, šiltai, sausai ir ramiai galėtų miegoti.
Tačiau to, pasirodo, nepakako. Visiškai atsitiktinai prieita išvada, kad kūdikėliams reikia glamonių, kad reikia juos liesti, glausti prie savęs ir pan. Užteko, kad vienuolės tuos vaikelius pradėtų myluoti, ir mirtingumas sumažėjo akimirksniu. Rezultatai buvo stulbinantys. Kūdikis jaučia pasaulį per fizinį kontaktą. Šitaip jam numalšinamas nerimas, baimė, jis tampa saugus, nes jaučia pasaulį ir pirminę jo struktūrą. Per biologinį lygmenį ugdoma tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, pasitikėjimas pasauliu.
Šia paprasta istorija noriu pradėti kalbą apie tvarkos ir palankumo poreikį, įrašytą kiekvieno (ypač jauno) žmogaus širdyje. O ką suaugusiųjų pasaulis šiandien pateikia jaunimui? Kad tikrovės nėra. Kad tikrovė neturi struktūros, nėra pamatinių vertybių, nėra apskritai jokių vertybių, moralės. Akivaizdu, kad toks aiškinimas kyla iš suaugusiųjų moralinio sugedimo, siekio pateisinti savo nuodėmes, tačiau tai sužeidžia jaunų žmonių širdis. Kiekvienas sveiko proto tėvas ir motina trokšta, kad jų vaikai užaugtų geri, būtų brandūs, kad jų gyvenimas būtų vertingas, kad sugebėtų savimi ir kitais pasirūpinti ir kad gyventų šiame pasaulyje kaip sveiki asmenys. Bet ar to įmanoma pasiekti atsisakant vertybių ir moralinių struktūrų?
Vaikai ir paaugliai yra gana naivūs, jie nori pasitikėti pasauliu, todėl juos lengva paveikti. Jaunimas labai lengvai pasiduoda pažadams ir įtikinėjimams, peršamoms ideologijoms. Pasaulį jis skirsto į juoda ir balta, todėl labai jautriai vertina, kas yra gera, kas bloga, kas svetima, kas sava, kas saugu, kas nesaugu, kas draugas, kas priešas. Tėvai, sveika aplinka, tinkamas ugdymas turi saugoti jauną žmogų. Jei to nėra, jaunimas ima blaškytis, susikuria terpes, normas, keistas vertybes arba patenka į kitų „auklyčių“ nagus: aludarių, „Gender Loops“ ir pan.
Šiandien matome labai išplitusį jaunimo grupių konformizmą. Tai toks gyvenimo būdas ir socialinė tapatybė, kai jauni žmonės tapatinasi ne su visuomene, tėvais, civilizacija, bet su viena ar kita jaunimo grupe. Dažniausiai tai yra gatvių grupės, į kurias susibūrę jauni žmonės bando išspręsti skausmingą tapatybės krizę. Jie dvasiškai dūsta nežinodami, kas jie tokie yra, kas aplinkui, kaip turėtų vykti gyvenimas.
Paaugliai jau nebėra vaikai, tačiau dar nėra suaugę, jie nepritampa nei čia, nei ten, todėl spontaniškai buriasi į bendraamžių grupes. Nejausdami paramos, artimųjų supratimo, nepatirdami auklėjimo ir pagalbos, jie skatinami vis jaunesnio amžiaus įsilieti į gatvių grupes, o šios neretai išsigimsta į jaunųjų plėšikų gaujas. Iš esmės tai apleistų vaikų reiškinys. Dideliuose Vakarų Europos miestuose policija nebesusitvarko su paauglių grupuotėmis, dabar jų ypač padaugėjo.
Šis reiškinys yra ne kas kita, kaip jaunimui nepalankios šeimos, visuomenės, mokyklos netinkamo auklėjimo rezultatas. Šios institucijos yra atsakingos už jauno žmogaus degradavimą. Grįžtama į tikrai primityvius laikus, civilizacija žlunga. Aišku, kad jaunuoliai nenukrito iš mėnulio. Juos tokius suformavo ir į beviltišką situaciją pastūmėjo suaugusieji.
Atmetus vertybes, moralę, tikėjimą randasi jaunų žmonių tapatybės sutrikimų. Jaunuolis nesupranta, kam yra pašauktas, kokia gyvenimo prasmė, kaip reikia elgtis. Be vertybių ir jų tikslingos struktūros žmogus paprasčiausiai praranda prasmės suvokimą. Tuomet jis tiktai egzistuoja visais neigiamais būdais.
Atrodo savaime suprantama, kad vaikas, paauglys, jaunuolis turi būti auklėjamas. Tačiau šiandieninė bedieviškoji, amoralioji ideologija bando mums įteigti, kad įmanomas spontaniškas vystymasis išvengiant streso. Ir toks požiūris yra pavadintas politiniu korektiškumu. Betgi tai absurdų absurdas! Nesunkiai įsitikintume, kieno ausys (gal ne tiek ausys, kiek ragai) čia kyšo, kieno tai interesas.
Siekiama suformuoti žmogų, kuris būtų nekritiškas ir nesusimąstydamas priimtų tam tikras politines ir ekonomines ideologijas, neturėtų valios. Neatsitiktinai pornografijos pramonė skiria didžiulius pinigus jauniems žmonėms demoralizuoti per įvairius lytinio „švietimo“ projektus, siekdama padaryti vaikus pornografijos vartotojais. Paskui sugadintus perduoda medicinos pramonei, ši savo ruožtu pasiima savo dalį. Štai žmogus – nuvarytas, išsunktas iki galo.
Liūdna pripažinti, tačiau šiais laikais politika ir ekonomika nesiekia tikros žmogaus gerovės. Į žmogų žiūrima kaip į priemonę, teikiančią politinę ir ekonominę naudą. Nebeklausiama, ar žmogui sveika, ar nesveika, ar tai padės jam gyventi, ar jis dėl to bus laimingas, ar nelaimingas. Būtų galima paminėti daug neigiamų reiškinių, kurie nukreipti prieš žmogų, o ypač prieš jaunimą. Bet labiausiai nerimą kelia jaunuomenės auklėjimo klausimas. Yra įsigalėję keli mitai, palankūs kai kurioms globalinėms struktūroms, tačiau visiškai nepalankūs jaunimui. Pirmasis mitas auklėjimo klausimu – žmogus gali spontaniškai, savaime tobulėti, realizuotis be pastangų, be tvarkos, be auklėjamosios pagalbos, t. y. be autoriteto. Kitas įsigalėjęs auklėjimo mitas – kad galima tobulėti be streso, eiti į priekį be krizių. Lyg sviestu būtų patepta ir viskas eitųsi savaime.
Dar kita blogybė: jeigu auklėjamasis elgiasi netinkamai, tai jis turėtų sulaukti atsakomosios reakcijos, informacijos apie savo elgesio netinkamumą. Kitaip sakant, neturėtų būti užkertamas kelias patirti savo elgesio padarinius, net jei jie būtų skausmingi. O kaip yra dabar? Stengiamasi iš tikrųjų neparodyti, neperduoti informacijos, kad jaunuolis elgiasi netinkamai. Neleidžiama jam išgyventi atsakomybės.
Šiandien mums mėginama įpiršti tokią nesąmonę kaip mokyklos pasaulėžiūrinis neutralumas. Absurdų absurdas! Tai ideologija, kurią labai sėkmingai visuomenėje diegia į jaunimą nusitaikiusios politinės ir ekonominės struktūros. Ką reiškia pasaulėžiūrinis neutralumas? Paprastą dalyką: tiesos nėra, atsakomybės nėra.
Kas yra pasaulėžiūra? Tai ne tiktai Dievo klausimas, tai apskritai viskas. Žmogaus supratimų visuma: kas yra pasaulis, kokia jo struktūra, kokia yra tvarka, kokia esmė. Neišvengiamai įeiname į moralės sritį. Jeigu mokykloje laikomasi pasaulėžiūrinio neutralumo, mokytojas negali priekaištauti netinkamai besielgiantiems mokiniams. Ar vaikas darbštus, sąžiningas, doras, ar atvirkščiai – ciniškas, naudojantis prievartą, besikeikiantis, – jokio skirtumo! Ką, visi geri? Iš tikrųjų šitaip siekiama iš pedagoginės sistemos eliminuoti visas pasaulėžiūras, išskyrus politinių ir ekonominių ideologijų sukurtąsias.
Vadovaujamasi prielaida, kad žmogus gali patirti prievartą tik iš išorės, kad pavojus gresia tik išorėje. Neva jis pats yra geras ir laisvas, neturi vidinių konfliktų. Dėmesys kreipiamas tiktai į žmogaus kūną ir instinktus, aistras, visiškai nesidomima jo dvasine būkle. Apie tai, kad žmogus gali būti pats sau grėsmė, nekalbama. Kad paties žmogaus būklė bloga, kad jis yra kamuojamas asmeninio silpnumo, naivumo, nepažinimo, ydų, nuodėmių – tai stengiamasi nutylėti. Kiti kalti, ne aš. Tai yra materialistinis, biologinis, gyvuliškas požiūris į žmogų.
„Pažinsite juos iš vaisių“, – sakė Jėzus. Šiandien kaip niekad Europos istorijoje daug paauglių, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, taip pat gausu nusikaltėlių ir savižudžių. Emocinių sutrikimų padidėjo ne vienu dviem, o dešimtimis procentų ir kas metai vis daugėja. Auga jaunimas, kuris nesugeba įsipareigoti, sukurti šeimos, neturi praktinių gebėjimų, negali įsidarbinti.
Reikia drąsiai įvardinti, kad mūsų visuomenėje įsisiautėjo jaunų žmonių gyvenimus naikinantis bedievybės žvėris. Jeigu jo nestabdysime, netektis skaičiuosime kaip po kokio karo: kiek išsiskyrė, kiek nusižudė, kiek prasigėrė, kiek užsimušė, kiek tapo smurto aukomis ar kitaip gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos.
Ne tik savanaudiškų struktūrų veiksmai, bet ir tėvų, suaugusiųjų abejingumas ir pasyvumas lemia jaunimo problemas. Ar kas dar domisi, kuo gyvena paaugliai ir vaikai? Susidaro įspūdis, jog suaugusieji atsisako juos auklėti ir stumia nuo savęs, kad šie netrukdytų. Pavyzdžiui, priperka įvairiausių kompiuterinių žaidimų, leidžia žiūrėti įvairiausias televizijos laidas, kad vaikai būtų užsiėmę ir tiesiog nelįstų į akis.
Čia noriu kiek plačiau pakalbėti apie vieną reiškinį, kurį pražiopsojo ne viena šeima ir kuris gana stipriai įsitvirtino tarp vaikų.
Ir gatvėse, ir mokyklose, net vaikų darželiuose teko matyti, kaip vaikai keičiasi paveiksliukais su įvairių keistų padarų – pokemonų (angl. pocket monsters – kišeninės pabaisos) – atvaizdais. Priskaičiuojama apie penki šimtai įvairių pokemonų. Juos sukūrė japonas Satoshi Tajiri, gimęs 1965 metais. Dar būdamas vaikas, jis išsiskyrė savotišku būdu ir elgesiu, rinkdavo vabalus, juos džiovindavo, kolekcionuodavo. Korporacija „Nintendo“ atkreipė dėmesį į šį jaunuolį ir suprato, kad iš jo pomėgio galima gerai užsidirbti. Imta ne tik gaminti pokemonus žaislus, bet ir kurti kompiuterinius žaidimus, animacinius filmus. Kelis kartus juos teko matyti ir per lietuviškus televizijos kanalus.
Kas gi tie pokemonai ir kokias vertybes jie perteikia vaikams? Kalbame apie pabaisas, savotiškus degeneruotus gyvūnus, kurių atitikmenų yra gamtoje. Iš pažiūros daugelis pokemonų atrodo labai nekaltai. Pavyzdžiui, koks kačiukas didelėm ausim ir akim. Iš pradžių jis atrodo toks švelnus. Tačiau jo elgsena yra visiškai priešinga išvaizdai. Manipuliuojama vaikų psichika: grožis ir siaubas, žiaurumas ir prievarta telpa viename. Yra vandeninių, ugninių, žemės pokemonų, kirminų, skraidančių, elektrinių, geležinių, akmeninių, nuodijančių, psichopokemonų, dvasių, drakonų ir t. t. Žaidimas pokemonais pagrįstas tuo, kad vaikas pats gali tapti pokemonu, t. y. susitapatinti su savo personažu. Reikia kovoti su kitais pokemonais, siekti vadovauti, įgyti galios, pereiti į aukštesnį žaidimo lygmenį ir t. t. Stebinantis dalykas, kaip greitai vaikai išmoksta sudėtingiausius pokemonų vardus, tačiau kaip sunkiai įsimena keturių evangelistų vardus. Šios pabaisos daro labai didelę įtaką vaikų charakteriui.
Kiekvienas iš pokemonų pasižymi savitomis galiomis ir gebėjimais. Vaiko tikslas yra nugalėti kuo daugiau kitų pokemonų. Teigiama, kad pokemonai – tai fantastinės būtybės, gyvenančios žmonių pasaulyje. Jų yra daugybė. Jie gali evoliucionuoti, keisti išvaizdą, įgyti galios, naujų gebėjimų. Vieni pokemonai yra agresyvios, bjaurios išvaizdos, kiti – simpatiški. Jų veikimo būdai: auką jie sudegina, drasko, hipnotizuoja, muša, sukelia jai skausmą, kapoja, naudoja psichines ir parapsichines galias, pasitelkia prakeiksmus ir t. t.
Akivaizdu viena – kuriant pokemonų įvaizdį stengiamasi suplakti įvairias vertybes. Kas mūsų kultūrai buvo svetima ir ką visada įvardindavome kaip blogį, nemandagumą, išsišokimą, ydą – visa tai pokemonais norima paneigti. Jokios vertybių hierarchijos. Vienintelė vertybė čia yra kovoti, nugalėti, įgyti daugiau galių, valdyti kitus.
Galima tiesiog juokais nuleisti pokemonų klausimą, sakyti, kad čia viso labo tik žaidimas. Taip, tik žaidimas, bet mes visi suvokiame, kad vaikai įeina į suaugusiųjų pasaulį žaidimų būdu. Jie imituoja tikrovę ir mokosi joje prisitaikyti, gyventi, įgyja tam tikrų įgūdžių, formuojasi jų charakteris, vertybės. Žaidimas vaiką įveda į tikrą gyvenimą. Matome, kad su pokemonų ir panašiais žaidimais vaikas įeina į akivaizdų antivertybių, agresijos pasaulį.
Žaidimu pabrėžiamas individualizmas, egoizmas, savanaudiškumas, siekis bet kokia kaina tapti galingam, valdyti kitus. Tai sociopatinis žaidimas, kuris tikrai nepadeda vaikui augti darnoje su kitais, draugauti. Noras viešpatauti bet kokia kaina (tebūnie virtualiame pasaulyje) iš tikrųjų skatina vaikų netinkamą elgesį, moko klasta nugalėti, vogti, apgaudinėti.
Aišku, pasitelkus pokemonus siūlomos vertybės nesuderinamos ne tik su Šventuoju Raštu, bet ir su visuomene apskritai. Štai vienos pokemonės (gražios merginos) aprašymas: spjaudo nuodingais milteliais, paralyžiuoja priešą, vėliau, pripuolusi prie jo, apspjauna rūgštimi. Tiek tautosakoje, tiek senojoje mūsų tradicijoje blogas personažas niekad nebuvo vaizduojamas gražus. Prisiminkime raganos arba velnio įvaizdį. Tai bjaurios išvaizdos, atstumiantys personažai. O šiandien, ypač vaikiškuose žaidimuose ir filmukuose, kuriuos matome per televiziją, blogiems personažams suteikta graži išvaizda. Graudinga gražuolė nuodais paralyžiuoja priešą ir apspjauna jį rūgštimi! Kokį sąmyšį vaiko galvoje sukelia toks personažas?! Tarsi sakoma, kad blogis gali būti gražus, kad blogį galima gretinti su gėriu.
Auklėjimas galų gale yra ne kas kita, kaip vaiko, jaunuolio mokymas suprasti, kas yra gėris, kas blogis, tai pagalba, kad jis įgytų jėgų, nugalėtų blogį pirmiausia savyje, savo mintyse. Pokemonų žaidimai skatina vaikus žudyti, nuodyti, didina agresiją, neapykantą, nekantrumą, ten nėra gailesčio silpnesniajam. Akivaizdūs okultiniai, paranormalūs, parapsichiniai elementai. Šie žaidimai mažina vaikų atsparumą prievartai. Vaikai prievartą ima laikyti normaliu, kasdieniu dalyku, tampa abejingi skausmui, kito žmogaus kančiai.
Jeigu ir toliau tėvai nesirūpins vaikų ugdymu, vertybių perteikimu, jeigu ir toliau vaikus auklės kompiuteriai ir žiaurūs žaidimai, tai, ko gero, išsiugdysime naują totalitarinę budelių kartą.
ATĖNAI
Lietuva internete
