ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]


VI Velykų sekmadienis
(Jn 15, 9–17)
                    Kaip mane Tėvas mylėjo,
                    taip ir aš jus mylėjau.
                    Pasilikite mano meilėje!
                    Jei laikysitės mano įsakymų,
                    pasiliksite mano meilėje,
                    kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus
                    ir pasilieku jo meilėje.
                    Aš jums tai kalbėjau,
                    kad jumyse būtų manasis džiaugsmas
                    ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
                    Tai mano įsakymas,
                    kad vienas kitą mylėtumėte,
                    kaip aš jus mylėjau.
                    Nėra didesnės meilės,
                    kaip gyvybę už draugus atiduoti.
                    Jūs būsite mano draugai,
                    jei darysite, ką jums įsakau.
                    Jau nebevadinu jūsų tarnais,
                    nes tarnas nežino,
                    ką veikia jo šeimininkas.
                    Jus aš draugais vadinu,
                    nes jums viską paskelbiau,
                    ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
                    Ne jūs mane išsirinkote,
                    bet aš jus išsirinkau ir paskyriau,
                    kad eitumėte, duotumėte vaisių
                    ir jūsų vaisiai išliktų, –
                    kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu,
                    jis visa jums duotų.
                    Aš jums tai įsakau:
                    vienam kitą mylėti!

Meilės kiekis

Toks Velykų apvainikavimas šį sekmadienį: įsakau vienam kitą mylėti. Kelis sykius tas pats, kad įsidėmėtume, nepamirštume. Kategorišku tonu. Labai dėsninga, nes Viešpats tuoj ištirps kaip dūmas, o mokiniams reikės jo testamento. Meilės įsakymas yra jo paskutinė valia saviškiams. Visa tai netrukus pradės veikti. Apaštalų darbų knyga užsimena, koks buvęs poveikis aplinkiniams, kai šie matydavę krikščionis vienas kitą mylint. Kristus pradėtas matuoti meilės kiekiu. Turėjo būti gražūs laikai. Bažnyčios aukso amžius. Dar nebuvo nei kryžių, nei paveikslų, nei šventų vietų, nei dvasininkų luomo. Pamatai, kaip jo mokiniai myli vienas kitą, ir nėra abejonės, ką visa tai reiškia. Stiprus ženklas. Dėl jo turbūt ne vienas tada įtikėjo Kristaus prisikėlimą ir prisidėjo prie krikščionių. Užsikrėtė.

Paskui viskas keisis. Evangelija juk keliauja kartu su žmogumi, prisitaiko prie mūsų poreikių, leidžiasi veikiama vadinamųjų laiko ženklų. Persekiojimų metais jau nebeužteks meilės liudijimo, bus sakoma, kad kankinių kraujas yra krikščionybės sėkla. Dar vėliau atsiras institucija, doktrina, bažnytinė drausmė ir lojalumas joms. Krikščionis rodysis beveik kaip partijos narys. Norėtum piktintis, kad tai baisus nusižengimas Evangelijai, bet neįsivaizduoju, kaip būtų reikėję tuos du tūkstančius metų tik mylėti ir daugiau nieko. Labai smagus ir labai lengvas užsiėmimas nerasti tarp krikščionių meilės ir apkaltinti juos savo Mokytojo išdavyste.

Man rodos, verčiau pasikliauti tyliuoju ir slaptuoju meilės buvimu Bažnyčioje negu verkšlenti, kad jos vardas neišrašytas kiekviename altoriuje ir kad tūlas klebonas, užuot pakštelėjęs tau į žandą, atsiverčia Kanonų teisės kodeksą. Apaštalas Paulius išpranašavo, kad meilė niekada nesibaigia. Tai reiškia ne tik jos viršenybę, bet ir neatšaukiamą pergalę Dievo karalystėje. Niekas jos nesulaikys ir neužsmaugs, jokia institucija su savo geležinėmis taisyklėmis. Bet ir padidinti nepadidins. Kitaip nei kitos dorybės, netgi kitaip nei tikėjimas ir viltis, meilė yra surišta su Kristumi, kuris pirmas mus pamilo. Jos pasaulyje bus lygiai tiek, kiek bus Kristaus, ir čia mums visada teks tik antraeilis vaidmuo. Pritarti ar nepritarti. Priimti ar nepriimti. Paklusti ar nepaklusti.

O kad meilė jau dabar nugali ir dvelkia amžinybe, gauna patirti visi, ryžęsi pasiduoti anam Evangelijos įsakymui. Gražu žiūrėti, kaip Šventoji Dvasia iš bažnytinio kokteilio išsižvejoja tai, kas priklauso Kristaus testamentui. Antai po daugelio šimtmečių paskelbiama šventąja kokia nors kukli vienuolė, paaukojusi savo gyvenimą vargšams ar ligoniams. Jai gyvenant, Bažnyčia aplinkui galbūt domėjosi visai kitais dalykais, bet meilės ratas nenustojo sukęsis ir įtraukęs tuos, kurių norės kaip savo išpažinėjų ir liudytojų.

Kalbu apie paslaptį, apie antgamtinę tikrovę, tačiau ji išsitenka ir visai paprastuose pavyzdėliuose. Kitados, tarybinės eros saulėlydyje, važiavau į Ukrainą dalyvauti vienos parapijos šventėje. Svečių atvyko ir daugiau, niekas ten neturėjo erdvių būstų, nakčiai guldė mus į savo lovas, patys pasitiesdami ant grindų, iš paskutiniųjų rengė vaišes, viską palydėdami džiaugsmingais šūksniais apie vienybę Kristuje. Ir vis kažin kaip meiliai žvelgdami į mus ir kits į kitą. Juos valdžia spaudė, buvo tikri mažutėliai, tai ir išsilaikė per tą meilingumą. Nežinia, kaip dabar viskas ten atrodo, ar tebeviešpatauja ana brolystės dvasia. Lietuvoje jos blykstelėjimų irgi būta pogrindžio laikais. Tokios ne proginės, ne vienkartinės. Kai pajunti, kad yra meilės programa ir ji nuosekliai vykdoma.

Juo stipryn eina Bažnyčia, juo mažiau joje poreikio remtis meile kaip svarbiausiu Kristaus priesaku ir jo gyvybės šiame pasaulyje atspindžiu. Tokie dalykai paliekami periferijai, pavieniams keistuoliams, o centras imasi šventos politikos, kartkartėmis pasipuošdamas kokia nors labdaringa akcija. Nei čia turėtum stebėtis, nei piktintis. Meilės akivaizdumas ir yra tų mažųjų, silpnųjų būrelių turtas bei privilegija. Pačiai meilei tai tik į sveikatą, nes atsidūrusi aikštėse ir stadionuose ji numirtų iš drovumo. Ten lankytis ji vietoj savęs išstumia kitas dorybes. Ar Kanonų teisės kodeksą.

Žinoma, mums į sveikatą būtų ją pasigauti ir pasilikti su ja. Tatai šiek tiek užkrečiama. Dar nuo anų laikų, kai Viešpats savo būreliui įsakė mylėti, o motyvą nurodė patį silpniausią: kaip aš jus myliu. Imk ir patikėk dabar. Padeda užsikrėtimas vienų nuo kitų, nes Dievo niekas niekada nėra matęs.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160456. varna2009-05-19 20:09
Taip užsimaniau pyragėlių su raugintais kopūstais. Paprašysiu mamos, kad iškeptų.

160533. Katė2009-05-20 11:37
Rusiška virtuvė.

160621. varna2009-05-20 18:19
Turi ką nors prieš rusus? Ir tau Saša Songas nepatinka? A?

160780. ;)2009-05-21 20:55
turi kažką už? a?

160850. ;) nuo varnos2009-05-22 20:08
Pasiklysk, žmogėne.

Rodoma versija 22 iš 22 
2:22:33 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba