ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

Euroremonto simuliacijos

MANTAS LESAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Radijo taškas. 2007
Alvydas Lukys

Kasdien sutikdamas žmonių, besidžiaugiančių savo blizgiais daugiafunkciais žaislais ir ignoruojančių aplinką, klausiu pats savęs: ar aš noriu tai kurti? Ar automatiškai užsidaranti automobilio bagažinė palengvina mūsų kasdienybę, ar atskiria mus nuo senesnių transporto priemonių vairuotojų, priversdama šiuos geisti tokio paties turto? Ar baltos ausinės paverčia mane žavingesniu dėl nuolankios ištikimybės korporacijai?

Bet tai globalūs diferenciacijos reiškiniai, o aš norėčiau pakalbėti apie manieringą dizaino suvokimą Lietuvoje.

Sovietų Sąjungoje suplanuotas milijonas batų porų kartais likdavo tik abstraktus skaičius, nepasiekiantis avėtojų. Tokie prisiminimai verčia posovietinės erdvės gyventojus apsirūpinti tokio tipo gėrybėmis su kaupu (ir nebūtinai aukščiausios kokybės). Šie kompleksai lig šiol mus persekioja.

Sumišęs sovietinis daiktų vertės kriterijus, kaip ir pati socializmo sistema, neturėjo savo demobilizacijos plano ir negalėjo greitai savaime išnykti. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mistinis tapęs būdvardis „importinis“, pakeitęs sovietinį „deficitą“, problemų neišsprendė. Daiktinė aplinka tapo vertinga tiek, kiek ji buvo parduodama. Bet pabrėžtina tai, kad ji dažniau buvo perkama. Pirkimas – tai nauja galia, užgimusi po ilgo letargo.

Rodėsi, amžino importo laikotarpiu nauji virduliai švilpdavo Mozarto melodijas pranešdami apie naują interaktyvų laiką, apie nuo šiol tik monologu su žmogumi bendraujantį kapitalistinį pasaulį. Gimtadienio proga tave sveikindavo grojantis atvirukas, torto vaikams galėjo nebūti, svarbu, kad ant stalo stovėtų plastikinis dvilitris limonado. Kaip tik įmanoma buvo modernizuojami dar sovietiniais laikais įsigyti buitinės technikos agregatai. Televizoriams interaktyvumo ir atraktyvumo suteikė dekoderiai bei integruotos nuotolinio valdymo sistemos, kartais ir su palydovinėmis antenomis. Mažieji namų gyventojai gavo progą pasidžiaugti nerealių žaidimų pasaulio teikiamais malonumais. Prie televizorių prijungti kompiuteriniai žaidimai kosminiais pavadinimais išnyko taip pat greitai, kaip ir atsirado. Primityvūs fotoaparatai tapo siekiamybe, senieji atgulė į stalčius. Automatinis juostelės atsukimas ir blykstė tų dienų vartotoją įkvėpdavo siekti naujų tariamų aukštumų.

Įsibėgėjant gudriųjų žmonių laikotarpiui, paradoksaliai sumažėjo praktiškų daiktų poreikis. Senieji funkcionalūs baldai buvo išgabenti į kolektyvinius sodus, o namus uzurpavo stikliniai, nepajudinami kavos staleliai, tik dieną savo tviskesiu šviečiančios „liustros“ ir kiti „reprezentatyvūs“ baldai. Blizgančių paviršių gausėjimas atspindėjo „gerėjančios“ aplinkos vaizdus. Veidrodžių daugėja ir iki šių – „stumdomų durų visuomenės“ – dienų. Jie klijuojami visur, kur tik akys užmato. Veidrodinės miegamojo lubos, kaip parodė laikas, nebuvo geriausias sprendimas...

Negana to, smulkiosios „gėrybės“ buvo dar ir kolekcionuojamos. Dažną daugiabučių virtuvės antresolių zoną puošdavo tuščių užsienietiškų alaus ir limonado skardinių kolekcijos. Nebuvo pamiršti ir cigarečių blokai, pavieniai pakeliai nebuvo tokie įdomūs, nes negalėdavo atspindėti to meto perkamosios subjekto galios. Visa tai sunku pavadinti dizainu pagal dabartinį apibrėžimą, bet visgi tai buvo dizainas.

Šiandieninė perversija buityje atskleidžia iškreiptą požiūrį į secesišką užbaigtumą ir turėjimo džiaugsmą. Šiame kontekste perversija kyla dėl mūsų negebėjimo susitaikyti su tikrove ir bandymu įvairiais neturimais objektais bei nesama padėtimi simuliuoti įvaizdžius. Šiuos įvaizdžius mes konstruojame pagal savo poreikius, nors ir poreikiai nėra siekiamybė. Atsiveria paradoksų kupinas pasaulis. Čia siekiamybė yra simuliakrai, net aiškiai suvokiant jų imitacijos šaltinį. Laminuota medžio drožlių plokštė, imituodama tikro medžio tekstūrą, o kartais ir faktūrą, pretenduoja į labiausiai geidžiamų materijų sąrašą „euroremonto“ kasdienybėje. Gyventojas, neįstengdamas įpirkti natūralios medienos baldo, kasdien apgaudinėja save ir tokiu būdu vis pučia muilo burbulą rinkdamasis materijas apgavikes. Žmonių apgavikų niekas nemėgsta, o tokios materijos kai kuriems tinka. Ne tik pasitaiko natūralių imitacijų, bet ir kartais medžiagų archetipai yra tiesiog prievartaujami bandant suteikti jiems nesamą spalvų gamą. Pavyzdžiui, plastikinė dailylentė, kurios paviršius pretenduoja būti neregėtos nematytos švelniai rožinės ar net žydros spalvos mediena. Ypač dažnos marmurą imituojančios sienų ir lubų apdailos lentelės. Prievartavimas nesibaigia tik natūralios medžiagos imitacija, dar dažnesnis ne tik „euroremontui“ būdingas bandymas deformuoti materiją taip, kaip ji niekuomet natūraliai nesideformuotų. Šie medžio lankstymai, tekinimai ir frezavimai – tai tarsi Homo sapiens dominavimo gamtoje vizualusis rezultatas.

iliustracija

Tikrovė Jeano Baudrillard’o koncepcijoje yra tik konstruojama iliuzija. Tačiau turėtume suprasti, kad „euroremontu“ apgaudinėjame save: ar tai tik nekaltas atsisakydamas mąstyti, ar sąmoningas kasdienis priminimas, kažkieno įkūnijimas? Bet paradoksalu yra ir tai, kad šie simuliakrai nenustoja egzistavę ir nevaržomos finansinės laisvės sąlygomis. Tada rečiau falsifikuojamos medžiagos, bet atsiveria naujų siužetų imitavimo spektras, nesvetima ir disneilendizacija. Antikiniai ar barokiniai interjerai daugiabučiuose dešimtajame dešimtmetyje ne išimtis. Dažnos ir tik minimalių investicijų reikalaujančios korekcijos, pavyzdžiui, stačiakampių durų staktų keitimas arkinėmis, suteikiantis namams istorinį ar prabangos įvaizdį.

Galimas daiktas, dar vienas „euroremontą“ skatinantis aspektas – tai Sovietų Sąjungoje egzistavęs „pasidaryk pats“ sindromas. Tokiam buto remontui nereikia ypač didelės precizikos ir specialių žinių. Dauguma elementų jungiami įvairiais plastikiniais ar rečiau aliumininiais profiliais. Pats nesudėtingo surinkimo įvaizdis lyg ir apeliuoja į taip pat socialistiniame krašte užgimusią kompaniją reiškinį „Ikea“, tačiau, palyginti su prastu „euroremonto“ dizainu, skandinaviškas pavyzdys dažniau yra tiesiog paprastas. „Ikea“ konceptas grįstas racionaliu medžiagų panaudojimu ir apdirbimu. Žinoma, čia taip pat neišvengiama simuliakrų.

Funkcionalaus dizaino atstovai kratosi „gražintojų“ funkcijos ir nori įprasminti save kaip galinčius generuoti technologines žinias ir informaciją, ateinančią iš vartotojų, ir taip tapti geresnio gyvenimo kūrėjais. Nors ir paradoksalu, tokie „geresnio gyvenimo kūrėjai“ tik dar labiau klampina žmoniją į vartojimo liūną. Juk prieš šimtą kitą metų tokio termino kaip vartojimas, kalbant apie daiktus, net nebuvo, nes daiktai buvo kuriami ilgam. Stalą amatininkas gamindavo, kad galėtų ilgai juo naudotis, bet ne jį vartoti ir suvartoti. Pagrindinė šiandieninio pasaulio susvetimėjimo priežastis – refleksais paremtas vartojimas. Dizainas yra vienas svarbiausių rinkodaros įrankių. Aiškus bandymas nuasmeninti žmogų ir pamiršti jį kaip mąstančią būtybę pastebimas dizaino teorijos literatūroje, kurioje jis vadinamas vartotoju, naudotoju, pirkėju (user, customer, consumer). Šis tipas turi refleksą spausti mygtuką. Panašią depersonalizaciją taiko ir psichologijos teoretikai, vadindami žmones subjektais (subjects).

Na ir dar keletas žodžių apie lietuvišką dizainą. Pastaruoju metu ypač madinga ieškoti lietuvių tautinio identiteto ne tik politiniame ar socialiniame, bet ir dizaino kontekste. Nežinau, ar tai paaštrėjusios demokratijos brandos, ar struktūrinių fondų lėšų panaudojimo rezultatas. Šiaip ar taip, manau, identitetą reikia kurti, o ne ieškoti ten, kur jo gal net ir nėra. Kalbant apie dizaino bendruomenę, pažymėtina, kad, turint originalių objektų mažiau nei ranka pirštų, nevertėtų tuščiažodžiauti apie bendrybes, reprezentuojančias lietuvišką dizainą. Juo labiau kad, kalbant apie dizaino identitetą, nuolat įveliamas etninis identitetas. Jį reprezentuojantys objektai turi tiesioginių sąsajų su folkloru (analizuodami vokišką ar itališką dizainą tokių ryšių nerasime). Kita priežastis, kodėl taip sunku rasti lietuviško dizaino identitetą – kritinės dizaino masės nebuvimas. Kalbant apie kūrėjus, dažniau pabrėžiamas kiekybinis stygius, o apie vartotojus – dar ir kokybinis. Juk paprastos idėjos lengviau plinta ir yra pranašesnės nei sunkiau suvokiamos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160460. varna2009-05-19 20:19
Lietuvoje rašančius debilus atsekti labai lengva, tereikia įvesti paiešką dviem žodžiams: "Jean Baudrillard" ir "simuliakras". Jei yra (o yra 99 procentai) viskas aišku - debilas. Su kuo autorių ir sveikinu.

160691. Pėdsakas2009-05-21 01:12
Džiaugiuosi straipsniu! Nors skaitant dalis minimų daiktų iškyla atmintyje, pagalvojau, iliustracijos galėtų labai praversti - juolab, tekste dekoracijos keičiasi taip greitai. ps. kadaise užstojau komentavimo funkciją, dabar prašau Šiaurės Atėnus nepagailėti investicijų funkcijai Slėpti Komentarus :]

160713. a :-) 2009-05-21 10:14
įdomios mintys kaip ir (ne)pakartojami evroex(in)terjerai perkūno kiemuose ir namuose :)

160724. Denis :-) 2009-05-21 11:21
Patenkintas straipsniu, net įkviepe! Belieka tikėti, kad teorija pavirs realybė... Ir žmonės nebėgs ieškoti pintus baldus i Jisk...

160798. antas :-) 2009-05-22 00:52
superinis straipsnelis matau yr cia nepatenkintu geniju kokis tai vanga gal tada pora linku i savo kuryba malonekit

160844. hh. :-) 2009-05-22 18:57
puikus Manto Lesausko straipsnis. mastantis zmogus. daug pasieks gyvenime.

160845. toto2009-05-22 19:15
Labai vaikiškas straipsnelis.

160847. varna autoriui2009-05-22 20:04
Straipsnelis vaikiškas, nors porą vietų patiko. Labai patiko:Pastaruoju metu ypač madinga ieškoti lietuvių tautinio identiteto ne tik politiniame ar socialiniame, bet ir dizaino kontekste. Nežinau, ar tai paaštrėjusios demokratijos brandos, ar struktūrinių fondų lėšų panaudojimo rezultatas. Super taikliai pasakyta.,br> Bet tas "Baudrillard" ir "simuliakras" - užpiso negyvai lietuviškoj spaudoj. Mantai, užmiršk tuos du žodžius - prisimink kitus.

160848. antui nuo varnos2009-05-22 20:04
užčiaupk žabtus.

161261. 7892009-05-26 00:31
jei dizainas/eriai nekistu Ivaizdziu, tai visi ir kabintumem paltus ant viniu, o ne ant kabyklu laimetoju ir panasiai. taip kad prigaminate daiktu, juos kisate ir dar vaidinate filosofus. materialistai jus ir viskas. uzgoziat erdve. aisku, buti architektu yra simtakart pavojingiau - nes ju darbai gozia erdves simta metu,....

168269. JabatKapat :-) 2009-08-20 12:22
Idomios mintys. Kai kur autorius analizuoja dalykus kuriu matomai nevisai ismano, kai kur daro prielaidas pateikdamas tai kaip faktus, bet siaip mintys idomios. Tiesiog siame pasaulyje kategoriskai nieko negalima vertinti. Negalime gyventi kaip viduramziais su vienu daiktu visam gyvenimui, negalime atsisakyti medziagu repliku. Kas butu jei viskas butu tik is naturaliu medziagu - medzio, marmuro?! Ekologai ir gamtosaugininkai is proto iseitu. Biednesni pilieciai kabintu paltus ant viniu, valgytu ir sedetu ant padangu, nes naturaliu medziagu ir ilgamziai objektai taptu brangesni uzauksa....Zodziu momentu yra daug ir visokiu. Kad ir ka zmogus bedarytu jis turi matyti reikala kompleksiskai - sitemoje reiskiniu, aplinku, interesu ir t.t. Visgi retrospektyva i musu praeiti buvo vaizdinga :) Netgi geda buvo, kai prisiminiua, kad pats dar buvau ant spintos triaukste skarbonkiu "instaliacija" sukures :) Geda, bet mes nekalti mus tokiais padare sistema....Taciau dabar esame pranasnesni uz vakariecius mate sovietini gyvenime, patyre virsma i kapitalizma, dabar bepritampantys prie kapitalistinio gyenimo galime visa tai palyginti, pasiziureti is salies ir priimti teisingus spreindimus, poziurius mes esame kaip entasis svarus popieriaus lapas rasytojo rankose, kuris mena pries tai buvusiu - blogesnius (jau atgulusius siuksliu dezeje). Taigi pildykime ta popieriaus lapa bestseleriniu turiuni ;)

169031. autorius :-) 2009-08-29 11:56
niekada nesiuliau ir net negalvojau siulyti atsisakyti sintetiniu medziagu, bet imitacijos kad sintetines medziagos yra naturalos atsisakyti noreciau. gaila jei tai nuskambejo kaip kategoriski faktai is mano puses ziurint tai tebuvo empyriniu pazinimu grysta analize. bet aciu visiems uz kritika ;)

Rodoma versija 21 iš 21 
2:22:31 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba