Lietuvių Baudelaire’as

Viršelis: žaismingas pavadinimas akimoju patraukia dėmesį, o kur dar jaukios pastelinės spalvos... ir senas žadintuvas, kuriam kompaniją palaiko kelios slyvos. Matyt, taip reikia, nusprendžia skaitytojas, bet, sunerimęs dėl knygos turinio, dar kartą perskaito viršelyje baltuojančias anotacijas: viena labai ilga, kita labai trumpa, abi vaizdingos ir puikiai dera ant lagaminų šono, suteikdamos kūriniui papildomą prieskonį.

Priešlapiai: abiejose knygos pusėse – paties autoriaus prisistatymo ir pristatymo žodžiai, su lengva šypsena pateikiantys skaitytojui trumpas rašytojo ir knygos biografijas, už ką tas (ne rašytojas) dėkingai linkteli ir atsiverčia pirmąją esė.

Esė: kaip informuoja pats K. Navakas, knygoje randame platų esė diapazoną – nuo reportažo iki novelės; esė, kurios, stipriau papurtytos, rodos, virstų gryniausiais eilėraščiais – to autorius jau netvirtina. Vienišų vakarų romantika, įvairiai kuriama, bet visada svaigi atmosfera, šaipus įžvalgumas, neretai keliantis skaitytojo šypseną, švelni ironija, tiesą sakant, visa kas šioje knygoje švelnu ir lengva, netgi kai turinys niūrokas, sugebama išvengti negatyvių emocijų kūrimo. Paskaitęs „Prasto poeto naktį“ ir kūrinyje atpažinęs save, aprašytas žmogelis taip susigraudintų, kad sukurtų pirmąjį gyvenime sonetą – tokio baltumo sniegas šiuose K. Navako lagaminuose.

Ir ne visai rimtai: ne Paryžius, ne splinas, o visgi asocijuojasi – prozos poetiškumas, miesto temos, įžvalga, iš pilkų buitinių situacijų išgaunanti visas spektro spalvas, – taip galėtų atrodyti Baudelaire’o tekstai, jeigu iš jų būtų išvarytas velnias...