ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

Dangus

RASA JESKELEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Palieku tarpupyje susiraičiusį atgrasų miestą. Už trupančių raudonų plytų sienos manęs laukia kalnų siena, įsirėmusi į debesimis apsitraukusį dangų. Kalnai vilioja pažadais, neleidžia nusukt akių į šalį. Vėjas šliaužia pažeme, šiurena įdžiūvusias smilgas, ir aš suklūstu. Tame šnaresy girdisi šnabždesys: „Vilkai eina į dangų.“

Skubu kiek kojos neša. Nesidairau, tik kas kartą užplūdus liūdesiui užverčiu galvą aukštyn ir bejėgiškai suinkščiu.

Vėjas pakyla, pučia į nugarą. Neužuodžiu, kuo kvepia akmenuotoj papėdėj nusėdusi migla. Čia nėra pramintų takų. Braunuosi pro brūzgynus, kibios erškėtrožių šakos drasko rankas. Netrukus krūmokšniai baigiasi. Stati, išplikusi įkalnė klupdo. Kabinuosi nagais raudamas dygius sausos žolės kuokštus, stumdau kely pasipainiojusius akmenis.

Aš nepasiduosiu, žingsnis po žingsnio artėju prie kalno viršūnės. Paskutinius metrus įveikti sunkiausia, šliejuosi prie šiltos uolos paviršiaus, giliai įkvepiu ir sutelkęs jėgas įsliuogiu į viršūnę. Nuo kalno regiu, kaip arti dangus. Vieniša raustanti žvaigždė pašaipiai žvelgia žemyn. Man pažadėtas dangus, suprantu, ir nusvyra ranka, laikanti durklą.

Kiekvieną dieną surasdavau vis kitą tikslą.

– Niekas neverčia tikėti stebuklais, – nenutildamas kalbėdavo mokytojas, vis pataisydamas tuniką ties petimi.

Ilgai negalėjau įvardyti, kuo tikiu aš pats, kol įdienojus mokytojas pasufleravo:

– Vilkai eina į dangų.

Nesilanksčiau, nesižeminau, stebėjau pasaulį pridengęs akis ranka. Troškau turėti ir valdyti. Mano akys blizgėjo juodais vabalų sparnais. Ir atrodė, kad ši istorija niekada nesibaigs. Miestas puvo, dūlėjo jo pamatai, gatvėse tvyrojo smarvė, sklindanti iš dumblu užsikimšusių lietaus latakų. Dar neatėjo laikas viską užmiršt. Tai, ką vėliau užmiršiu, dabar tik prasidėjo.

Mudu su Cezariu buvom draugai. Sekiojau iš paskos tarsi šuva, besibaiminantis, kad tik nenuspirtų į šalį. Kai senatas nusprendė jį nužudyti, aš stovėjau netoliese prisišliejęs prie kolonos ir žiūrėjau ranka liesdamas prie juosmens kabantį durklą. Cezaris mirė sekdamas mane akimis. Aš buvau per bailus ir durklas liko makštyje. Jei prisipažinčiau klydęs, niekas nepasikeistų. Sąmokslininkų kardas pervėrė žmogų, lošusį iš per didelio užstato. Aš, suparalyžiuotas valdžios troškimo, jutau gėdą ir priartėjusio tikslo kvapą, nenumaldomą norą užimti nužudytojo vietą. Tapau išdaviku ir guodžiausi tik tuo, kad nieks į akis neišdrįs šito pasakyti.

– Germanai, – už nugaros dar girdėjau šaukiant. Cezario balsą aš pažįstu.

Neatsigręždamas sėlinau, su šešėliais susiliejęs slapsčiausi. Tykojau lyg žvėris, pajutęs turįs mirtiną jėgą. Rankoje laikydamas durklą raminau save. Išduoti siekiant tikslo – argi tai nuodėmė?

Durklas išslysta iš virpančios rankos. Kas padaryta, tas padaryta.

Atsitokėju, blausioj šviesoj išvydęs ant dilbio atsiradusį ryškiai įrėžtą skaičių 29. Man suteiktas numeris, tai geras ženklas. Jis verčia susimąstyti, kad dangaus lengvai, be skausmo negausiu. Užverčiu galvą į praplaukiantį debesų kalną, vis dar nepasiekiu. Vėjas suka ratus, raminančiai svirpdamas viršukalnės dainą. Ešafotas mane pakylės, savo rankom sukalsiu.

Neatidėliodamas imuosi darbo. Kantriai iš slėnio esu pritempęs rąstų, nutašau juos. Jaučiu, kad nematoma ranka man padeda, darbas eina greitai ir sklandžiai. Apkrešėjo nudaužyti krumpliai, bet skausmo nejaučiu. Užsilipu ant savo ešafoto. Vilkai eina į dangų, neabejodamas savo teisumu užverčiu galvą aukštyn.

Vėjas pučia į nugarą, šiaušia blizgų mano kailį. Kalno viršūnėj nė gyvos dvasios, neužuodžiu jokio užklydusio svetimo ar atpažįstamo kvapo. Niekas neverčia tikėti stebuklais. Aš jais patikėjau, atsitraukiu atatupstas link ešafoto krašto. Priglundu prie šiurkštaus jo paviršiaus. Esu pasiruošęs šokti. Vilkai eina į dangų, iš visų jėgų atsispyręs šoku į priekį.

Pakylu virš masyvaus ešafoto.

Prasmengu tarp besvorių kamuolinių debesų. Saulė be gailesčio spigina į kuprą, skeldėja sukepusios lūpos. Vėjas pučia į nugarą, neleidžia užuosti kvapų. Neužuosti man tas pat, kaip sapnuojant nematyti sapnų. Brendu klampiais debesų luitais. Šokinėju per atsivėrusias properšas, akimirksnį išvysdamas snieginas kalnų viršūnes.

Mano tikslas – tolumoje apgaulingai mirganti juoduma, kertanti akinančiai baltą erdvę. Ji suka verpetus, praryja sniego baltumo kamuolius, tada juos sužiaumoja ir išspjauna. Purvini gniutulai nebepajėgia sklęsti. Jie akyse virsta į smulkius lašus ir šuorais krinta žemyn.

Pavargstu, nustoju skaičiuoti po kojomis linguojančius debesis, bet netikėtai priešais išnyra nepasiekiama siena. Ji paslėps mane nuo alinančio karščio ir deginančios šviesos. Nebėra laiko stebėtis ir aikčioti.

Vienas žingsnis ir panyru į tirštą juodą masę. Mane apgaubia garsų ir kvapų maišalynė. Palaimingai uodžiu visus kadaise patirtus kvapus. Jie maišosi ir svaigina, gramzdina mane užmarštin. Garsai, lydimi pulsuojančio aido, priartėja dusliu kuždesiu, perauga į skardžią monotonišką kalbą, sklindančią iš visų pusių. Vos spėju sukinėtis paskui juos, nepajėgdamas atsakyti: „Taip, čia aš.“

– Germanai, Germanai.

– 29-as, užtrukai, 29-as.

– Čia aš, – sutelkęs visas jėgas pratariu.

Akys lipa iš akiduobių, užgula ausų būgnelius. Tiršta masė glosto kūną, švelniai, vos juntamai slysta kaklu ir krūtine, brauko nematoma ranka per nugarą, kad net riečiuosi nuo užgulusio svorio.

– Čia aš, – pakartoju aprimus triukšmui.

Suprantu – mane apsupo. Karštas šnopavimas iš visų pusių kelia nerimą. Jaučiu priartėjusius vilkus pravirais nasrais. Jie užstoja mane krūtinėm nuo kailį taršančio vėjo.

– Prisirišk, – išgirstu duslų balsą, – prisirišimas – tai rojus.

– Mes – atstumtųjų gauja, vienijama vieno tikslo, sukaustyta viena grandine, – pulsuoja sklindantys žodžiai.

Visada tai žinojau, tik bijojau.

– Vilkai eina į dangų, – kartoju, įsmeigęs žvilgsnį į tamsą.

Mano akys ašaroja taip, kaip dar niekada nebuvo ašarojusios.

Palengvėja. Tamsoje išryškėja blyškūs vilkų šešėliai. Prietemoje mane apsupusiųjų akys žėri žalsvai geltonais koliažais, tarsi ką tik būčiau juos sudėliojęs.

– Pakaukim, – ramus balsas sugrąžina mano mintis į dylančio mėnesio tylą.

Oras suvirpa nuo pratiso kauksmo, lydimas trūkčiojančio aido, atsimušančio į netvarią debesų sieną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160433. 3102009-05-19 17:45
Rasas Jeskelevičius gerai parašė.

160525. Aussia :-) 2009-05-20 11:16
Labai puikus darbas.

Rodoma versija 21 iš 21 
2:22:30 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba