ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (39) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (131) • -js-. Sekmadienio postilė (5) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (12) • IEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • OSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (88) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (9) • MANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (12) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijos (9) • KASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (10) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterys (2) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (2) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtys (10) • GINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (8) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’as (5) • GINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžių (2) • DIMA BORIS. Kopimas į kalną (4) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (8) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (22) • Redakcijos padėka (78) • PK (pirmasis komentaras) (454) • Margarita pelėdai (555) •

Priraišioti vieversiai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007

Senieji patarimai


Daryk, ką privalai daryti, ir tebūnie, kas turi būti (žydų).

Kolektyviniai projektai


Populiarūs Rusijoje. Pavyzdžiui, Neznanskio. Vieni sugalvoja realijas, kiti rašo ir t. t. Visi gauna didelius pinigus. Už vieno vardo slepiasi keletas pavardžių. Kiti vadina šį reiškinį „literatūrine vergija“.
Pavyzdžių turime ir savo krašte.
Treti čia nemato nieko blogo.

Savoji realybė


Žinoma, kad ilgainiui svetimos realijos nusibosta. Žmonės nori kino, teatro ir literatūros apie „save“.

Vienas iš Marininos siužetų


Vyras – kariškis, žmona – beprotė. Jis žino, kad jinai jį nužudys, jeigu jisai jos nenužudys. Jis – profesionalas... Dėl to gyvena, gelbsti ją ir gelbstisi pats. Labai kenčia.
Kokią situaciją sukurti, kad atsiskleistų žmogaus charakteris?

Fiodoro Tiutčevo motyvas


          Gamta – tai sfinksas. Ir kaskart labiau
          Jinai kamuoja žmogų beigi žudo,
          Tenai viešpatauja tuštuma ir siaubas
          Ir jokios paslapties. Skylė pajuodus.

Tas pats F. T. eil. „Dve sily estj’...“.
Apie tai, kad yra dvi galios pasaulyje – Mirtis ir žmonių Teismas.
Mirtis esanti sąžiningesnė, o žmonių Teismas be gailesčio išrauna geriausias varpas su šaknimis. Mirtis visus nuteisia vienodai, o žmonės – žiauriausiai tuos, kurių kaltė atrodo tokia suprantama ir geraširdiška. Kuo žmogiškesnė kaltė, tuo nežmoniškesnis Teismas.
Regis, tą tiesą mokėjo gliaudyti a. a. Justis M., kalbėdamas apie A. Vienuolio „Paskenduolę“.
– Jinai pajuto, kad visi prieš ją, net rugių varpos, net ežero vanduo...
O kaltė, regis, tokia suvokiama, žmogiška – leidosi suvedžiojama, pasitikėjo žmogumi.
Prigimties silpnumas, nuodėmė, meilė.

Lietuviški televizijos serialai


Situacija tokia, kad geri aktoriai turi vaidinti niekingus personažus. Tarkim, geram siuvėjui atnešamas suplyšęs maišas ir sakoma:
– Turi pasiūti man balinį kostiumą!
Nei scenaristų, nei režisierių... Materiolo nėr, pasikark, o pasiūk! Ir siuva.
Gyventi juk reikia, valgyti reikia. Nuosmukis neapsakomas. Atėjai ir vaidink – filmuokis!
Toks dabar mūsų kinas.

Kovo 4, sekmadienis


Vyrai kaip stumbrai


(...) sako, kad jo jaunystės šūkis būdavo:
– Nepradėk gerti, jei neturi pasidėjęs butelio.
– Kam?
– Atsipagirioti...

Archetipinės frazės


Daugelio eil. motyvas apie barbarus prie miesto vartų iš tikrųjų išeina iš psalmių frazės: „Viešpatie, stabmeldžiai už vartų!“ Stabmeldžiai čia – kitatikiai.
Ją vartoja ir Dante.

Zombinimas


T. y. žmonių vertimas zombiais. Įsiskverbimas į sąmonę, kodavimas. Laida apie tai, kad, pavyzdžiui, Kremliuje yra antizombinė aparatūra. Tam, kad niekas nepaverstų zombiais valdžios galvų. Tuo užsiima garsusis Serbskio institutas. Sakoma, kad taip rengiami teroristai (-ės). Žmogaus tapatybė (atmintis) ištrinama ir „įrašoma“ kita „programa“.
Kai kur tai labai kasdieniškas darbas. Pavyzdžiui, į jūsų kompiuterį gali būti įrašytas papildomas triukšmas, veikiantis pasąmonę. Nei iš šio, nei iš to jūs pradėsite šokti...
Apie tai vis garsiau kalbama. Aš pats nežinau, ką galvoti. Ar čia tiesa, ar žmonių gąsdinimas?
Psichotropinis ginklas (čia V. išjuokė mane, girdi, šios laidos yra fantazmai...).

Iš nuogirdų


Oppenheimeris (atominės bombos išradėjas) mėgdavo sakyti:
– Genijus atsakymą žino dar prieš paklausiant...

Kovo 5, pirmadienis


SMS


          Demoniška tulpė yra tavo veidas,
          kurio tamsoje buvau
          prasiskleidęs.


Kovo 6, antradienis


T. V. atsakydamas A. M. į „Vilniaus vardų“ kritiką:
– Esu girdėjęs kitą – manding, gana tikslų – apibrėžimą: „Vogimas iš vieno šaltinio – plagiatas, iš kelių šaltinių – kompiliacija, iš daugelio šaltinių – erudicija.“
Man regis, tokie žinynai eruditų ir sudaromi. Kas kita plagiatas ar kompiliacija poezijoje, tapyboje, muzikoje.
Turėčiau prisipažinti, kad nesu „be kaltės“. Jau poemoje „Strazdas“ citavau, perfrazavau jį patį. Vėliau į savo knygas esu įdėjęs perdirbtų jo eilėraščių. Panašiai elgiausi ir kitur.
Aš vartoju terminus „asambliažas“, „preparacija“, „reparacija“, „skolinys“, „pamėgdžiojimas“, „rekonstrukcija“, „dekonstrukcija“.
Mano galva, čia yra tai, apie ką andai Dailės akademijos studentams dėstė vienas profesorius iš JAV:
– Kodėl Lietuvoje menininkai nesinaudoja daugybe technologijų?
Poezija – irgi gali būti „daroma“ labai įvairiai. Šaltinių, žinoma, nereikėtų slėpti.
Viena austrė (Jelinek) prisipažino nuolat užsirašinėjanti jai patikusias frazes, paskui perdirbinėjanti jas iki „neatpažįstamumo“.
Esu (čia verta parausti!) perrašęs porą laiškų iš XIX amžiaus, esu šiek tiek jaukęs žmonių galvas. Kada nors, žinoma, teks už tai atgailauti, bet viską dariau plėsdamas eilėraščio lauką.
Bėda, kad ta poezija, kuri iš niekur „neima“, yra maždaug tokia (Radži):
          Jei turi čigono širdį,
          Tavęs niekas nesupras,
          Tai turi tu likti vienas
          Ir dainuoti daineles...

Banalybių niekas nevagia – jų pilnos galvos.

Žiniasklaida


Geltonoji ir bulvarinė (pas mus beveik visa tokia)... Iki šiolei nepagalvodavau, kaip smarkiai susijusi su kriminalinėm struktūrom (ir politinėm...).
Tai ir bendras verslas – moralės, padorumo neverta tikėtis. Ėsti žmones (gyvus) yra jų pelnas. Jokių skrupulų. Dar svarbu – nutaisyti švelnią, nuoširdžią, užjaučiančią miną. Yra tokių, kurie smogia be užuolankų.
Garbę, sąžinę – palikite XIX amžiui. Bent jau šių dalykų likučius.

Svarstyklės


Ūmai viena jų lėkštė ėmė leistis žemyn, ir iš visų mano gyvenimo darbų liko šnipštas. Ir iš paties gyvenimo. Kodėl maniau, kad man taip negali būti? Kad manęs TAI neištiks... Neva „išrinktasis“... Kvailystės visa tai. Puikybė ir neišmanymas. Vandenio era – jam ir klius daugiausia. Tegul priburbuliuoja.

Juokinga, jei ne dėsninga


Tai, kad mane areštavo 4 val. ryto, anot Bergmano – vilkų valandą... Visi nusikaltimai daromi tokiu laiku, bent jau didžiuma.
Iš karto buvo pasitelkti – žiniasklaidos – Petka ir Tata, du iš priešingų stovyklų, iš kurių esu smagiai pasišaipęs. Apklausa (jau trečia) surengta Nepriklausomybės dienos išvakarėse, kai turėjau kvietimą į iškilmes Seime. Vasario 16-ąją per „Panoramą“ mane išpeizojo R. P. – pavargėlio senelio balsu, sekmadienį, rinkimų dieną – Grinevičiūtė, komsomolka, keršijanti visam pasauliui.
Galop kolegos, kaimynai... Šmeižė, kas netingėjo.
Visa tai, kaip J. K. sako, „iš neturėjimo ką veikti“. Trūksta „koncovkės“.

Iš prielaidų


Stabas – iš „stebti“, „stebėtis“, „nustebti“, „nuostabus“, „nuostaba“.
Su akmeniu (iš jo buvo daromi „stabai“) sutapo tik vėliau.
Senlietuviai garbino, gerbė tai, kas stebina, stulbina, kelia nuostabą.
Tas pats kaip visose sen. religijose. Tarkim, liepsnojantis Mozės krūmas.
Stebina tai, kas antgamtiška, kas iš Anapusės. Tai, kas transcendentiška.
Asmenys, Dievo sūnūs ir pranašai atsiranda vėliau, mąstant apie doktriną.
Šiuo požiūriu islamas nei geresnė, nei blogesnė religija. Tiesiog čia Dievas garbinamas KITAIP.
Su tuo turime skaitytis, t. y. susitaikyti ir gerbti. Visa kita atmesti. Žmonės tikėjimus naudoja piktam – tai nuodėmė visuose žemynuose. Negali būti nesutarimų tikėjimo pagrindu.
Nesutarimai prasideda ten, kur žmonės nori apgauti vienas kitą, pasinaudoti etc.

Dar apie įtakas


Šįryt esu užsiminęs. Dabar, skaitydamas A. Achmatovą, pagalvojau:
– O iš jos kiek pasiimta!
Yra atvejų, kai iš vieno genialaus poeto pasiima (vagia!) kaip kas moka. Kas temą, kas motyvą, kas įvaizdį, kas daro savo variantą.
Esu rašęs apie a. a. D. Samoilovą, kuris formulavo visai neblogai: jeigu vienas poetas parašo gerą eilėraštį, tai pasipila jo variantai. Kai kurie – lenkia originalą...
Taip mūsų S., kuri ėmusi „iš visų“, K. Simonovo „Ždi menia“ pervedė į apokaliptinę plotmę. Originale viskas buitiška, šilta, jauku, o S. – kosmiška, religiška. Ir iš viso – nelengvas darbas apie įtakas kalbėti. Grįžtu prie minties, andai išskaitytos knygose apie didžiuosius prancūzų tapytojus: yra patinų, kurie apvaisina meną šimtmečiams...

Kada skaitau Achmatovą –


ir verčiu... Aišku kaip dieną. Vyras velniai žino ką veikia (kariauja, kelia revoliucijas, geria, lošia kortom, jodinėja...), o moteris – myli.
Kažkas gerai prasitarė: dabar moterys užsiplėšė per daug... Jos panoro to, ką darė vyrai.
Vyrams palikite „projektus“, pačios gyvenkite Meile... (Ar aš čia nusikalbu?..)

Ir dar – Achmatova


Man regis, jos poezijoje daug senovės Rytų. Pavyzdžiui, atošaukos iš senovės kinų lyrinės poezijos. Pagalvojau, kad Rytai buvo jos dvasioje ir genuose, ji kildino save iš tungų, kaip žinome, tungai – gentis (labai kilminga) – suvaidino didelį vaidmenį senovės Kinijos valstybėje.
Ką ir kalbėti apie subtiliąją lyrikos epochą – Tung.
Beje, jos vertimai iš senosios kinų poezijos visa galva aukščiau kitų.
Savojo archetipo nepaslėpsi. Jeigu, žinoma, nebijosi atsiverti, o jinai – atsivėrė.
Skaidri, melancholijos sklidina siela kalnuos, stepėj, prie jūros ar ežero... Palyginkit su kinų ar japonų didžiaisiais.

Provokatoriai


Dar du. Vienas prisistatė kaip Vidas. Iš vakarinės suaugusiųjų gimnazijos (prie geležinkelio stoties). Girdi, aš buvęs pas juos pernai, dabar jam reikia parašo po nuotraukomis... Nieko sau. Iš tikrųjų buvau prieš dvejus metus.
Kitas... Girdi, reikia mano pagalbos. Prifotografavęs kaimo žmonių.
– Kreipkitės į fotomenininkus...
Dukart numečiau ragelį. Atsirupūžino į redakciją. Su skambančiais krepšiais. Visi kaži kodėl mano, kad mane galima nugirdyti. Ar prigirdyti... Velniava, beprotynas.
– Mes gi dzūkai!
Nieko sau dzūkai.

Šiek tiek dangaus


Pagaliau! Atleido galvą veržęs lankas! Taip yra buvę 2004 rugpjūty ir 2005 liepą. Sakiau:
- Išėjau iš to košmaro!

Kovo 7, trečiadienis


Iš pokalbių


J. atvažiavo vežti manęs į Santariškių lig. su taksistu Arvydu. Labai šnekus ir protingas, malonaus veido 40-etis. Pasirodo, buvęs firmos vadovas. Bankrutavęs. Dabar jam patinka vežioti žmones ir kalbėtis, kalbėtis...
- Kodėl, pasakykit, viena moteris eina į gatvę ir pardavinėja savo kūną, kita 8-10 val. stovi prie konvejerio, parduotuvėj, kirpykloj, mokykloj?
- O kaip sako sutiktosios?
- Pirmosios sako: “Vaiką reikia augint...” Lyg kitos vaikų neturėtų!
- Kodėl vyriausybė neinvestuoja į švietimą?
Ir pats atsako:
- Tie, kur valdžioj, nori matyt greitą rezultatą. Pavyzdžiui, paleidai tramvajų...
Sakau:
- Jeigu lavinsi žmones, tai jaunimas subręs ir išstums kvailius iš valdžios.
- Kada nors vis vien išstums.
- Be abejo, bet visi, kurie aukštai, manosi esą nemirtingi.
- Nieko nėra amžina, - atsidūsta.
- Pats žodis “amžina” nelabai aiškaus turinio. Rytai nežino, kas yra Empirėjus - nejudanti erdvė viršum devintojo rato...
- Iš kur žinot?
Sakau:
- Reikia amžinybės ieškoti skausme, džiaugsme, meilėje... Akimirkose.
- O kai buvau jaunas ir įsimylėjęs savo žmoną! Lyg su sparnais... Rodos, nuskrisdavau į Telšius, vidur nakties atsikėlęs.
Pakui apie skausmą:
- Va šuniukas, katė - stovi, toks skausmas akyse, o pasakyt nemoka. Tik žiūri liūdnom akim.

Sugrįžtančios viltys: varnėnai


Šiandien po metų buvo jų net penketas sudrėkusio gluosnio paslėpsniuose. Visad jie taip: parskridę bijo, glaustosi, jeigu lipa kamienu žemyn, tai atsargiai stato pageltusias kojas... Sveiki, šio pasaulio varguoliai! Su jumis aš atgaunu prapuolusią viltį.

Marc Chagal


- Neklauskite manęs, kodėl tapau žalia mėlyna spalva ir kodėl karvės pilve matyti veršiukas. Jeigu Marxas toks išmintingas, tegu jis paaiškina... (apie 1919-1920 metus Rusijoje).
- Manęs nereikėjo nei sovietinei, nei imperatoriškąjai Rusijai (1920 m.).
Tais pačiais metais jis išvyksta į Berlyną, be nė vieno savo jaunystės paveikslo. Kai kuriuos atkūrė iš atminties.
B. Cendvarą pasiūlė jam atvažiuoti į Paryžių ir imtis iliustracijų.
- Gogolis, - pasakė Chagalas.
- O kas tas Gogolis? - paklausė leidėjas.
- Jis didžiausias siurrealistas...
Kai baigė Gogolį, tai pasakė:
- Dabar bus visa Prancūzija.
Po to - Biblija. Nuvažiavo į Palestiną ir Jeruzalę, norėdamas pamatyti Pažadėtąją Žemę.
1933 m. naciai Vokietijoje surengia jo paveikslų autodafe. Visi jo paveikslai nukabinami nuo sienų ir areštuojami.
Baltasai nukryžiavimas.
1937-tais Chagalui įsakyta išvykti ir iš Prancūzijos. Jis išplaukia į JAV. Amžinojo žydo mitas. Niujorką pasiekia ir kai kurie jo paveikslai.

Artists in Egsil


Jie suskaičiavo, kiek dar metų būtų gyvenę vienas šalia kito ir būtų buvę laimingi... tą dieną, kai išvaduojamas Paryžius, miršta Bela (jo žmona). Tiek metų ji buvo pripildžiusi mane meno, dabar mane gaubia tamsa...
Chagalas grįžta į Prancūziją, gyvena nuošaliam Nicos užkampy. Atsiranda moteris vardu Virdžinija, jiems gimsta dukra.
- Čia per gražu! Koks dangus...
Chagalas priimamas į prestižiškiausią galeriją. Gerbė Piccaso, pabrėždamas jo ispanišką temperamentą. Piccaso jo nemėgo. Abu vengdavo susitikti. Apie savo darbus Chagalas nemėgdavo kalbėti, bet kitų - mielai aptarinėdavo.
1952 m. jo žmona tampa Valentina Brodsky, išeivė iš Rusijos. Su ja praleis bene 30 metų.
- Aš panašus į savo tėvą. Mano tėvas, žiūrėdamas į kelią, sakydavo, kad tai besitęsianti siena.
Nė viena estetikos šventovė neatsilaikė prieš jo talentą. Jis padarė taip, kad į logiką įsiskverbtų fantazija.
Jis sugalvojo operoje plafoną - tam tikrą reginį skliaute ir apšvietimą iš ten.
- Ar kas nors žino, kas yra (buvo) plafonas operoje?
Viskas nušvito.
(apie jo dekoracijas Stravinskio baletui Niujorke, buvo sakoma, kad jos nustelbė spektaklį...)
- Man apskritai nėra išsilaisvinimo. Ką reiškia išsilaisvinimas? Aš mokykloje buvau blogiausias mokinys... Nėra nei naivumo, nei išsilavinimo. Manau, kad psichikos dalykus galima gydyti - kaip ir gėlės...
Jis išliko stebukladariu per visą šimtmetį. Pabėgo (atsiskyrė) nuo savo gerbėjų minios.
“Rusijai, asilams ir visiems kitiems” - vienas garsiausių jo paveikslų.
Garsioji freska Chikagoje. O buvo silpnos sveikatos.
- Dirbau iš visos širdies. Manau, jums patiks.
Vitražas - paslaptis, prasiskverbianti per langą. Tai pertvara tarp mano širdies ir viso pasaulio širdies. Žinote, jei nėra virpesio, galite palikti meną.
Gal jau per daug? Reikia palikti kūrybą. O gal per mažai?
Jis norėjo, kad jam suteiktume daugiau laisvės. Jei buvo panašus į Kvatročento žmogų. Jautė medžiagą ir norėjo ją išaukštinti.
- Jūs turite reikalo su šviesa, su dvasia, kuri stovi už jūsų.
- Man tikroji spalva yra Meilė, ji yra tikroji meno materija.
- Kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs, kai pastatyta tiek katedrų? Po Mocarto ir kitų?
1973 m. Nicoje įkuriamas jo muziejus. Pirmas gyvo menininko muziejus Prancūzijoje.
- Pranašystės man geriausia poezija. Iš esmės kopijuojame tai, ką turime savo sieloje, o ne tai, ką matome.
Tas muziejus vadinasi Biblijos.
- Aš nematau, kaip aš piešiu. Tai mato mano ranka. Mano akys atsigręžusios į sielą. Tai tarsi langas, pro kurį aš iškrisiu (jo tapyba).
- Mes neišmanome amato. Aš jį pamiršau. Mes neišmanome amato.
- Jūs kuriate filmą apie vargšą žmogų. Negi menininkas gali būti kam pavyzdys? Negi aš esu kam nors pavyzdys?

Atsipalaidavimui - apie katinus


Šiandien J. Pasakojo, kad jų kieme ilgus metus “viešpatavo”... giedantis katinas. Jam einant pro šalį, tas vis pragysdavo:
Niauniaauu. Niau, niau, niau..
(su keisčiausiom vibracijom).

Dabar tą giedorių išgrūdo katinas kariautojas. Vos praauš - gena visus šunis iš kiemo. Nespėja kuri močiutė išvest savo amsiaus, katinas šoka iš krūmų...
Svarbiausia - žino ką daro. Išvaikęs šunyną, ateina prie slenksčio ir oriai laukia... atlygio. Ką kalbėt apie žmones...

Kovo 8, trečiadienis


Sapnas, bet vakarykštis...


Vakar tiesiog bijojau užrašyti. Kelionė, jausmas, kad kažkur turime namus. Ten švarus paklotas, daug daiktų. Viskas mūsų... Atvažiuojame, a. a. G. atidaro duris, - tamsa, viskas suversta, sujaukta, išniekinta. Baisu pažiūrėt.
Kitas, pasikartojantis. Tai į vieną lauką, tai į kitą vis bėgu... vogti svetimų daržovių. Paskui slepiuosi ir bijau, kad žmonės mane pagaus...
Iš kur visa tai? Namų ir sodų praradimas... Tikriausiai iš vidinio nerimo, iš nežinios, kamuojančios mane. Kur būsiu po pusmečio, kada, po velniais, baigsis šita kelionė?
Moters diena. Lėkšta publika, dviprasmiauja, guodžia mane banalybėmis.

Liesutė, peržiem nušiurusi zylė siunčia man sms iš Vakarų šalies... Po tiek nesimatymo dienų!

Dar apie A. Achmatovą


Nemadinga būdavo ieškoti lyrikos bruožų - genuose. Betgi A. A. niekad neslėpė savo kilmės. (plg. “??? ?? ??????? ???????...”). Kas yra domėjęsis Pavolgio ir Sibiro tautų folkloru ir poezija, atras jos kūryboje tą trapų azijietišką piešinį (plg. G. Aigi eilės ir jo perrašyta čiuvašų, totorių, mordvių, marių liaudies lyrinę poeziją).
Nedrįsiu pasakyti, kad jos eilėse daug senų, šamaniško užkalbėjimo reliktų, o kai kur Dievo samprata - rytietiška, kažkas iš persų, kažkas iš (...)
O gal - iš A. Puškino, kurį jinai itin vertino.

Dar kartą apie idealus


Vis dažniau susiduriu su žmonėmis, kurie juos niekina. Tataigi - reikėtų atmesti ir tą sąvoką, kuri užtinkama XIV a. Dantės v i r t u - dvasios aukštieji polėkiai, žygiai, drąsa, kilnumas.
Kas būtų be jų žmogus ir pažinimo aistra?

Vienintelė frazė


Iš lietuviško teleserialo “Niekviesta meilė”. Vienas epizodas ligoninėje, kur akt. Večerskis, vaidinantis Baroną, guli po širdies smūgio. Jį aplankiusi močia su dukra pradeda kloti savo reikalėlius, o Večerskis (labai išblyškęs) neiškenčia ir drebia:
- Nutikit jūs, p...os, pas mane turi atskristi angelas, aš prie mirties, o jūs čia...
Tos bemat susigūžia. Man regis, tai paties aktoriaus improvizacija (per laidą, skirtą serialui, kalbėjo, kad kartais tekdavę improvizuoti.
Čia tokia netikėta aukšto ir žemo stilių dermė.

Poetizmų sugriovimas


A. Achmatova savotiškai suprozino rusų poeziją, atsisakydama daugybės gražmenų. Pavyzdžiui, rožes beveik neįmanu atsisakyti, tada ji (“Epiniai motyvai”, II) “įmerkia rožes į prausimosi ąsotį”... (? ??????? ??????????).
Arba visą rinkinį pavadina - “Gyslotis”. Pas mus tokios drąsos anuomet nebūta. Ir O Mandelštamas šalia jos atrodo pernelyg dabitiškas.
Balanda, pelynas... nekalbant apie visą eilėraščio piešinį (“Šiaurės elegijos”). Man regis, čia jos mokytojas išties buvo Puškinas, konkrečiai - “Eugenijus Oneginas”). Romanas eilėmis arba eiliuotas romanas. Poetiškoji proza... Grafinis vaizdas, juoda - balta, pilkoji, užtemdyta Šiaurė - Sankt Peterburgas, Neva. Sutaurintas klasicizmas susilieja su romantizuotu realizmu.
Tai kas čia per metodas? Nėr metodo, yra kenčiantis žmogus.
Viena moteris iki J. Brodskio laikė visą rusų lyrikos portalą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160689. fa2009-05-21 00:55
Sianakt padariau tokia isvada: daznai komentarai gilesni ir idomesni uz straipsnius. S.Gedos zodziais tariant, "čia tokia netikėta aukšto ir žemo stilių dermė".

160736. alora2009-05-21 12:27
o as vienu metu buvau nuteisus S.G. kaip kvaila!

160944. archyvaras2009-05-23 13:08
Šio teksto nėra " Vasarėj ajero šakoj". Puikūs pastebėjimai bei įžvalgos. Subjektyvu ir įdomu.

161023. archyvarui2009-05-24 11:48
Jūsų atradimas kaip Pilypo iš kanapių. Tamstos žiniai, "Vasarėj ajero šnekoj" yra tekstai, rašyti 2000-2004 m. Visko, ką toliau rašė Sigitas Geda, minėtoje knygoje nėra. Taigi nėra ne tik šio, bet ir visų kitų čia publikuojamų tekstų.

161081. 161029 < archyvaras2009-05-24 21:37
Ką čia naujo pasakei tuo kanapiniu savo papildiniu?

161286. archyvarui2009-05-26 10:25
Gal kartais girtas čia užeini - "vasarėj ajero ŠAKOJ"? Pamanykit, šio teksto ten nėra. Atradimas. Kaip iš medžio iškritęs.

161315. archyvaras rašo pasiteisinimą anonim/- ui/ -ei/2009-05-26 14:07
Girtut girtutėlis įlendu čia su bambaliu rankoje, ir pamąstau, ar šis tekstas yra ar jo nėra. Taip darau visus atradimus...

161415. Anonimas,- ė -anonimui,- ei archyvarui,-ei2009-05-27 13:13
Jei savęs nelaikai anonimu, tai apsišviesk prablaivėjęs.

161422. archyvaras2009-05-27 14:30
Galime pradėti apsišvietimą ir nuo Tavęs, anonime...O aš esu Raimondas( Raimis) Kubilius iš Plungės, Senamiesčio aikštė, 6 - butas 5.

Rodoma versija 22 iš 22 
2:22:29 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba