ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-09 nr. 720

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS PARULSKIS. Pražūtingos aistros (77) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Svajonių šilas–Bezdonys (8) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Didingi (neįgyvendinti) projektai (I) (10) • DENNIS O’DRISCOLL. Miłoszo sugrįžimas (2) • BRONISLOVAS KUZMICKAS. Tapatumui reikia atvirumo (11) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (3) (9) • AURELIJA JUODYTĖ. Apie televiziją, arba Pokštas kaip pramogos kritika (6) • ALDONA RAGEVIČIENĖ. Spalio 10 d. Liudui Truikiui – 100 metų (10) • Pokalbis su rusų psichologe JEKATERINA JEGOROVA. Politiku tampama vaikystėje (8) • LARRY DAVID. Ar jūs neapsisprendėlis? O gal ne? (2) • SIGITAS GEDA. Kaip vagilis daktaru tapo (14) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Aš esu GMO (39) • SALOMĖJA BURNEIKAITĖ. Lėlių keliais iš Kretingos (14) • ERNST JANDL. garso ir vaizdo žaidimai (4) • Dr. ŠEŠTOKAS-MARGERIS. Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931) (2) • l a i š k a i (94) •

Sakralybės turinys šiandien (3)

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Édouard-Denis Baldus. Luvras. 1855

Nacionalizmas reikalingas tam, kad apskritai išliktų sakralybei pajėgus subjektas. Tačiau subjektas "nacija" susideda iš atskirų žmonių, ir atskirų žmonių religingumus Lietuvoje vienija nebent likimo kategorija. Likimas – mitologinė, archajinė ir todėl labai stipri kategorija, kuri apauga įvairiausiais prietarais, burtais, paramokslais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina. Ir apvaizda, jei norime. Likimo dimensija Lietuvos "povandeniniame religingume" yra ašinė. Net institucionalizuotą religiją išpažįstantis asmuo nesugeba išlipti iš bendro likimo lauko; likimu tiki didžioji dauguma. O likimas labai pajėgus apimti daugybę šalutinių srautų. Likimas gali būti sužinomas astrologijos, kortų, kitokių būrimų būdu; jis šiaip neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti.

Tačiau likimo kategorija neleidžia pernelyg "išsimušti" iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.

Nenoriu pasakyti, kad likimas yra priimamas kaip racionali doktrina ar filosofinė kategorija, bent jau ne visais atvejais; nebūtinai likimas aiškiai reflektuojamas, tačiau religinių išgyvenimų lauke likimo išgyvenimas egzistuoja atskirai, kaip lemties, paskirties savimonė, sukurianti bendrą lauką su kitomis pajautomis. Nesyk likimas išgyvenamas veikiau kaip pakankamai giedra predestinacija nei kaip prievarta; tai paskirties įgyvendinimas, jos atpažinimas pasaulio ženkluose, sapnuose, déjà vu, nuojautose, "lemtingų susitikimų", lemtingų knygų ar jų puslapių faktuose, sortes Vergilianae (būrimuose iš spėtinai atverčiamo puslapio aklai bakstelimos eilutės, geriausiai čia, žinoma, tinka Vergilijaus "Eneida", naudojama ir Biblija, tam nesipriešino nė M. Liuteris; gali tikti ir žodynas). Tai natūralus fonas, kuriame likimo dimensija yra laikoma prigimtine natūralybe, lengvai ir jautriai atpažįstant likimą kaip asmeninį dialogą su būtimi, apsireiškiantį kaip gyvenimo kelias.

Likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo besančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę. Atitinkamai jaučiama, kad šis lemtingų atsitiktinumų vektorius yra nepaprastai dėsningas ir nusidriekia į ateitį. Tai yra praeities likimo dimensija patikrinama dabartimi. Logiška manyti, kad dabarčiai virstant praeitimi tie dėsningumai kartosis, ir galima nuvokti, kur link žmogus "yra vedamas". Šita "likimo priklausomybė" gali būti išgyvenama skirtingai – nuo lengvo dialogo su savo biografija pojūčio iki paranojiško lemties ženklų ieškojimo ar desperatiško mėginimo išvengti "likimo smūgių". Kiekvienas žmogus likimo dimensiją išgyvena savitai.

Patarlė "kiekvienas savo laimės kalvis" lietuvių (ir latvių) kalboje yra absurdiška. Laimė yra ta pati Lėmėja, ta pati deivė, kuri nepermaldaujama. Lygiai taip pat absurdiškai skambėtų teiginys "kiekvienas yra savo Fatumo kalvis". Ši patarlė, pvz., vokiečių kalboje (Jeder ist seines Glückes Schmied) yra visiškai pasaulietiška ir kartu krikščioniška, taip sekuliaria kalba apibrėžiamos žmogaus galimybės pačiam siekti laimės – tik lietuviškai laimė ir laima yra mitologemos, Likimo deivės. Pati kalba orientuota mitologiškai, ir kol kalbame lietuviškai ir turime gausų "pagoniškų archetipų" genofondą, tol likimas ir bus ne kalamas, o gaunamas.

Iš esmės tai pagoniška pajauta, lygiai kaip ir dar vienas likmuo iš senosios religijos. Tai Dalia, atskiro žmogaus lemtis, kurioje įsiterpia turto ir neturto kategorija. Dalia – tai dalis, skirta Laimės / Laimos. Ji irgi nekeičiama. Tačiau dalyti bedaliams galima, ir tai gana socialdemokratiškai skambanti tezė; dalijimas, dalijimasis – dažni žodžiai tiek katalikybės, tiek klasikinių socdemų ir (klasikinių) krikščioniškų partijų leksikoje. Dalijimasis lietuviškame kapitalizme nemadingas, užtat sovietiniais laikais šis žodis buvo ganėtinai populiarus. Dalijimasis nemadingas ne tik dėl godumo, bet ir dėl to, kad pagal pasakų ir sakmių logiką bedaliams vis vien amžinai nesiseka, o elgetoms išmalda neduodama sau po nosimi aiškinant, kad "vis vien pragers", t. y. pinigai neužsilaiko bedalio rankose.

Taip lietuvių tautosakoje bedalis negali pabėgti nuo savo vargo, persikrausčius į kitus namus – dalia jau laukia jo užkrosnyje. Laima skiria dalią. Tai yra lemia, ar žmogus bus pasiturintis, ar vargšas, ir tai nulemta iš anksto. Egzistencinis fatalizmas – Laimos viešpatijoje, turtinis fatalizmas – Dalios.

Šitas fatalizmas yra ir individualistinė nuostata, bet ji praplečiama ir į nacijos gyvenimą; tautos lemtis, tautos likimas – dažnos frazės mūsų istorijoje, publicistikoje, žiniasklaidoje. Jos praslysta nepastebimai, bet išties jei individas turi likimą, tai likimą turi ir tauta, ir mes turime aibę ženklų, liudijančių, kad Lietuva tikrai yra Dievo plano dalis. Atitinkamai per tautą ir mes buvome Dievo plano dalyviai. Tauta sakralizuojasi Dievo plano horizonte, ir mes turime potencijas jaustis jei ne išrinktąja, tai bent likimine tauta, kad ir kokį turinį čia sudėtume. Ir kiekvienas daug ką gali sudėti.

Socialinis susvetimėjimas sukuria sąlygas ieškoti naujų identifikacijų; taip pat atsiranda galimybė atgaivinti XIX a. mesianistinį nacionalizmą, panašiai kaip jį susikūrė lenkai, kaip jį modeliavo, bet neužbaigė Oskaras Milašius, jį turi ir šiandien ne tik vidinėje apyvartoje realizuoja prancūzai, rusai, amerikiečiai. Tai mums kelia istoriosofijos, geopolitikos, sakralizuotos "likiminės istorijos" reikalavimus, ir jie turi būti įgyvendinti pasitelkiant švietimo sistemą ir opinijos formavimą, bet labai atsargiai, švelniai. Kaip visada, tautos sakralizacija per "Dievo planą" turi būti pakankamai atsargi, subtili, pritaikant atitinkamą leksiką ir pritaikant istorijai modernius vaizdinius. Reikėtų kažko panašaus į "Būtovės slėpinius", tik atvirkščiai. Bet tai atskira užduotis ir atskira tema.

Susvetimėjimo pasekmės yra daugialypės. Susvetimėjimas, viena vertus, skatina individualizaciją, kita vertus – grupių, bendrijų paieškas. Tačiau bendrijos nėra išsigelbėjimas, nes net neformali bendrija, ką ir kalbėti apie kokius nors naujuosius religinius judėjimus, reikalauja paaukoti dalį savo individualumo; kai kam to ir tereikia, kadangi, priėmus formalių ar neformalių grupių identitetą, grupės hierarchiniai ar emociniai žaidimai gali užimti visą laisvalaikį ir atitinkamai neutralizuoti susvetimėjimą, stresus. Deja, šitame įtampų kupiname pasaulyje grupės vidinis gyvenimas irgi apipinamas intrigomis, stresais, ir dar kartą trenkia antrinio susvetimėjimo smūgis, kuris skatina "grįžti į savo urvelį". Idant vėl būtų ieškoma naujų bendruomenių arba – dar stipriau užsiskliaudžiama kiaute.

Susvetimėjimas, išgyvenamas visuomenėje ar grupėse, vis vien suteikia tam tikrą sakralinį impulsą. Išgyvenant susvetimėjimą atsiranda gana stiprus atskirtumo nuo pasaulio potyris, kuris labai gerai leidžia suvokti, kad pats pasaulis yra profaniška (pasaulietiška) erdvė. Tai tautologija, bet, kaip ir daugelis tautologijų, teisinga. Moderniam žmogui svarbu įsisąmoninti profaniškumą, nes jis, apsuptas informacinio ir pramogų industrijos triukšmo, ne visada gali pajusti, kad yra ir sakralioji erdvė, kad yra ir dvasios pasaulis. Erdvės šiandien susimaišiusios; "popsas", "kultiniai" herojai, magijos ir astrologijos hibridai, pseudoreligijos teikia ne pasiūlą, o apčiuopiamą egzistencijos foną ir mėgina įtikinti, kad egzistencija sutampa su tuo fonu ir kad "popsinės dievaitės", "kino žvaigždės", erzacinė magija yra sakralios tiek, kad galima mėgdžioti, jomis sekti, rankiotis paskalas ir fotografijas iš jų gyvenimo, apsikrauti prietarais ir juos įdaiktinančiais esą dvasingais artefaktais, taip realizuojant sakralybės instinktą.

Visi šie masinės kultūros reiškiniai ir reikalingi žmogui apdumti akis tiek, kad jis prarastų sakralinį skonį ir kryptį; Matricos dūmų uždanga, leidžianti virtualybę laikyti tikrove ir atitinkamai gauti tiek morfijaus sielai, kad būtų galima gyventi "kaip visi", t. y. būti valdomam ne vien per politinius prievartos monstrus, bet ir per sakralybės surogatus. Kapitalizmas nusavina ne tik fizinį ir socialinį kūną, bet ir sielą. Išsiveržti už savęs, pamatyti savęs nusavinimo faktą galima racionaliais išmąstymais, bet tai gana sunku, nes dangtis ant akių uždedamas dar vaikų darželyje; vis dėlto dažniausiai sakralinės autonomijos poreikis net nesuvokiamas (kalbu ne apie tradicinių tikinčiųjų, o apie indiferentų ar abejojančių, ar savaip dvasingų – pastarųjų yra absoliuti dauguma – religingumą). Šiais laikais dvasinį pasaulį gali atverti krizė: artimojo, mylimojo liga ar mirtis, išsiskyrimas, asmeninė trauma, – šiais atvejais išgyvenami potyriai yra baisūs, bet jie sukrečia ir atveria kentėjimo dimensiją, kuri savo pobūdžiu gali vesti į sakralinį kančios išgyvenimą ir priversti susimąstyti apie baigtinumą. Baigtinumas suponuoja tobulumą, o tobulumas jau yra viena iš sakralybės apraiškų. Ar, tikriau, tobulo ir amžino bei baigtinio ir mirtingo skirties išgyvenimas yra sakralus. Tiesa, ne visada krizinės situacijos lemia persiorientavimą prie sakraliųjų reikšmių, tačiau krizę išgyvenantis asmuo yra sakralinėje dimensijoje. Tiesa, jis laisvas joje likti arba ją atmesti kaip nepakenčiamą, gali rinktis grįžimą į Matricą arba grįžimą į sakralinį matmenį. Norėčiau pasakyti, kad pasirinkimas dažnai net nereflektuojamas, bet, net grįžus į pasaulietiškumo prieglobstį, krizės išgyvenimas tebegyvas atmintyje ir atmintyje galima jį sužadinti.

Krizenti iš Lotynų Amerikos serialų gerbėjų verčia geras tonas ir minimalaus skonio turėjimas, tačiau tų serialų populiarumas gan mįslingas. Iš esmės serialai yra ne sentimentalūs, o žiaurūs. Juose piešiamos krizinės situacijos nuolat mainosi ir keičia viena kitą. Patys siužetai mitologiniai, jie papildyti nesveikos psichikos suformuotais vaizdiniais ir, kas be ko, stengiasi spausti žiūrovų ašaras, o ašaros – katarsio požymis. Čia yra ir gelminių dalykų. Matyt, susitapatinant su herojėmis ir herojais, drauge išgyvenamos krizės ir laimėjimai, atpažįstami savoje biografijoje. Su veikėjais susitapatinama taip pat kaip, tarkime, su kenčiančia, mirštančia ir prisikeliančia dievybe. Bet serialų sakralumas šiuo atveju mums įdomesnis kaip sakralaus išgyvenimo imitavimo erdvė. Išgyvenama krizė ir prisikėlimas, atgimimas nauja kokybe. Tai ir egzistencinės krizės išgyvenimas, tik daug lengvesne forma, o egzistencinė krizė, kaip minėjome, pavedėja link sakralybės išgyvenimo. Tai yra serialas, be aibės kitų socialinių ir psichologinių reikšmių, modeliuoja ir sakralinį išgyvenimą; tai yra artimas sakraliniam potyriui išgyvenimas, jo analogas. Ar analogas gali būti tikro sakralinio išgyvenimo dalimi? Greičiausiai ne – analogas taip ir lieka analogu, nepereidamas į sakralinio išgyvenimo periferiją, tai nesusisiekiantys indai. Tačiau analogas yra nuoroda. O nuoroda į kelią jau yra kelio galimybė, o pasirinkta kelio galimybė yra kelionė ir pats kelias. T. y. serialas net to nesuvokiančiam žiūrovui yra tam tikra sakralinių raumenų pramankšta.

Kažką panašaus įžiūrėtume ir atostogų kulte, kuris masinių informacijos priemonių lauke, suprantama, reklamos palaikomas ir hipostazuojamas, pradeda užimti vis didesnę minčių, vilčių ir elgesio dalį. Egzotiškos atostogos pateikiamos kaip keliavimas arba sugrįžimas į rojų, Edeną, o "paprastos", "lietuviškos" atostogos pajūryje tampa, viena vertus, išsilaisvinimo akimirka, kita vertus, tiesiogine pareiga kaimynams. Metas, kai į pajūrį per kelias valandas ar pusdienį persikrausto gal milijonas žmonių, išties yra pasižiūrėti prabangus vaizdas, net tautų kraustymosi epochoje kraustytasi mažesnėmis bangomis ir ne taip sparčiai. Piligrimystės prie Baltijos yra jau ne tik poilsis, jos paverstos žmogaus visuomenine pareiga. Viena vertus, tai išties klajokliškų genų veikimas (klajokliams galutinė riba – jūra, ženklas, kad pasiekta kelionės riba ir ateina laikas pailsėti). Kita vertus, kiekviena kelionė yra kelionė į nebūtą, neregėtą ar retai lankomą vietą ir ji šiek tiek primena kelionę į dangų ar kitokybę, kitokią būseną. Kiekviena kelionė lietuviškos šeimos biudžetui yra pernelyg brangi, tačiau tam yra paskolos. Kad ir koks būtų biudžetas, per atostogas pinigais taškomasi beatodairiškai, šlėktišku principu, patvirtinant sau, šeimai, aplinkiniams ir oficiantams, kad poilsiautojas yra atsidūręs pertekliaus ir beatodairiško vartojimo erdvėje, kur modeliuoja būsimojo rojaus gausą (tiesa, jei, pasak M. Bulgakovo, kiekvienam duodama pagal jo tikėjimą, tai moderniųjų lietuvių rojus turėtų būti įsitaisęs pajūryje, o ne sode, kaip lietuvių senovės religijoje ir, suprantama, krikščionybėje).

Ir dar vienas akivaizdus švaistymo(si) pavyzdys – pirkimas, pakeltas į surogatinės psichoterapijos ir savotiško kulto rangą. Tai irgi atostogos, bent jau savo švaistymusi; neįmanoma piramidės dydžio parduotuvėje nusipirkti tik tiek, kiek žmogus ar juolab šeima planuoja – visąlaik perkama per daug, nežiūrint į sutartą iš anksto ar turimą sumą. Tik pažiūrėkim, kiek žmonių apsiskaičiuoja ir susigėdę ar susigraužę atiduoda kelias prekes kasininkei – prisirinkta per daug; vadinasi, žmogus nebejaučia saiko, pirkdamas jis yra ištiktas savito transo, kada nebesusivokia ne tik prekių gausoje, bet ir savo piniginėje. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys visuotinis, jam paklūsta ir vaikai, ir suaugusieji, ir pensininkai. Tai tiesiog transas, po kurio norisi dar ir dar, bet, kaip žinome iš savo transinės patirties, po tokių pirkimų šaldytuvas lieka tuščias. Tai šventojo paklaikimo analogas, neturintis nieko bendra su sakralumu, bet jausti, kaip plečiasi tavo galios, didėja pirkinių krepšys ir tave ima supti gausūs, iš reklamų atpažįstami tave viršun keliantys ir nuotaiką skaidrinantys daiktai – paprasčiausiai malonu. Daiktai sukuria apsauginę aurą, kas, kad tariamą, greitai išgaruojančią, bet jų gausa teikia pojūtį, kad tu saugesnis, kai turi daiktų, nei jų neturėdamas.

Švaistymasis – antgamtinės galios apsireiškimas, nes kaip tik sakralybėje yra gausybės ragai ar gausybės puodai, savaime pasidengiantys staleliai etc. Šioje galioje dalyvauti verčia ne tik godumas, bet ir svaigulys. Nesakralinis, bet artimas jam. Panašiai svaigsta asketas, jausdamas, kaip plečiasi jo akiratis, gelminės įžvalgos, kaip jį pakylėja pasninkas ir kaip kaupiasi jo šventumo užtaisas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


22773. Crazy :-) 2004-10-12 15:10
Isivaizduojate, vos tik pamatau gerb. Gintaro Beresneviciaus pavarde "Satenuose", net bloga pasidaro... Kiek galima spausdinti tuos pacius "rasiklius"... Na, kiek galima?

22799. rasa2004-10-12 22:42
visai nieko gal skaityt nemoki Crazy? Ypač apie pirkimą ir ėdimą atsiprašau askezę žinok tai sveika KAŽI AUTORIUS IŠBANDĖ?

22847. Helen Blinkevičienė2004-10-13 17:56
Čia visi Bazenovo ligos smptomai. O gal ir dar kažkas.

22900. ebola2004-10-14 12:21
Geras straipsnis.Iskalbingas pasidygejimas musu prakaito putomis.As tik labai noreciau kad paskutineje dalyje pasiulytu koki kelia, kaip viso to po pinigais pakasto meslo, kuri cia lyg megina atkapstyti, mums nusikratyti...

23001. varna2004-10-15 19:44
Beresnevičius, kaip ir visi fašistiškai filosofuojantys žaliukai, yra gerai informuotas 9 ir matyt yra neslaptas jų gerbėjas ) apie Lotynų Amerikos serialus.

23016. Mafija Kumstyte2004-10-15 22:46
...na Berioza matyt nori uzlipti ant antiintelektualizmo podiumo...Organiska,"kiseninio demiuzilininko" baigtis. Taip ebola, jis tau pasiulys kelia, palauk truputeli...

23029. ebola :-) 2004-10-16 11:24
naginagi

23075. varna2004-10-17 15:47
Apie Beresnevičių. Baisus ir keliantis nerimą straipsnių ciklas. Jei sakralumas ir nacionalizmas, Beresnevičiaus teigimu, neatskiriami dalykai ir, negana to, sakralumo išlikimo sąlyga yra nacionalizmo buvimas (propogavimas?) - tai kokios išvados galima prieiti? Ogi tokios, jog sakralūs dalykai ( kad ir jausmai, nuojautos, menas...) tegali egzistuoti nacionalistinėje terpėje. Taigi, jie nėra universalūs! Dievas, gėris, blogis - tai ne universlios sąvokos. Tik nacionalizmu persunktas individas gali nuspręsti, kas yra kas - ir taikyti savo supratimą kitų, "svetimų", atžvilgiu kaip tinkamas. Todėl Beresnevičius taip įkyriai perša pagonybę ( aišku - "grynai" lietuvišką ir "grynai beresnevišką" ). Bet prieš tai fašistai, komunistai ir t.t. numeta "saldainį" tautai - socialinę lygybę. Na kaipgi be šito apsieisi. Iš pradžių sulyginsim pasaulį ( atskirai paimtoje šalyje ), o paskui griebsimes jos sakralizavimo, paremto nacionalistinėmis idėjomis. Taip, sakralizuosime viską, kas yra "grynai" tautišką - Gediminą, cepelinus, kalbą, alų, vyžas ir t.t. Viską, ant ko neglima užklijuoti etiketės "nacionalinis", išmesime, sukišime į krosnis, sumesime į laužus, uždrausime. Aplinka taps nacionaliai gryna, nesutepta. Beresnevičius ir jo sėbrai padės tautai sukurti nacionalinę religiją - be "popsų", "matricų" ir "akropolių". Ir tada kiekvieno paauglio kambary, biure, mokykloje etc ant sienos kabos tikro sakralumo persunkta Beresnevičiaus ( tautos gelbėtojo ) fotografija. Uždarysime "per dideles" parduotuves, nes jos gviešiasi atimti iš Beresnevičiaus sakralumo aurą ir jose patiriamas "transas" konkuruoja su nacionizmo teikiamu transu. Tada naujai atrasime "prarastą sakralinį skonį ir kryptį". Nes "transas" turi būti nacionalistinis. Ką gi, Beresnevičius mums nurodys kokios turi būti sakralinės atostogos ir kodėl važiavimas prie jūros yra netinkamas "tikram" lietuviui - juk tai "klajokliškas" sindromas. O tikram lietuviui tinka sėslumas. Taip, nes keliaujintis žmogus daug mato ir tampa tolerantiškas kitiems - tai jokiu būdu neįeina į Beresnevičiaus planus. Tolerancija žudo nacionalizmą ir, tuo pačiu, sakralumą ( anot Beresnevičiaus ). Tik sėslus, siaurų pažiūrų, ribotą daiktų kiekį ( kurį paslaugiai nurodys Beresnevičius ) turintis bukagalvis, imlus įtaigai, nekenčiantis "svetimo" ir dievinantis savo vadukus žmogus yra priimtinas Beresnevičiui. Pažįstamas siužetas? Ligota, iš tamsiausių pasąmonės užkobrių iššliaužusi Beresnevevičiaus mesianizmo tvaiku atsiduodanti ideologija yra kraupus reiškinys. Uždaryti save kalėjime ir pradėtii garbinti jo grotas - tai kelias, kurį siūlo Beresnevičius. "Šiaurė Atėnus" paversti "Šiaurės gyvulių ūkiu" - kuriame būtų lygesni už lygius. "Lygesni" - tai tie, kurie padėjo tautai susigaudyti, į kokią "bedugnę" ją stumia pasirinkimo laisvė ir pagarba žmogaus svarankiškumui. Taip, Beresnevičiau, tokiems kaip tu, patarlė "kiekvienas savo laimės kalvis" lietuvių (ir latvių) kalboje yra absurdiška." Nes tą "laimę" tik tu ir tavo sėbrai norėtų nukalti visiems pagal savo modelį. Vienodą ir padabintą skraliniais paistalais. Tik neužmiršk nupjauti nosis - nes tavo "laimė" DVOKIA. Nacionalsakralizmas? Kažkas naujo? Ne, ta pati smarvė kitoje pakuotėje.

23084. ebola2004-10-17 17:04
"jausmai, nuojautos ir menas" nera sakralus dalykai, varna. Tai yra tas pats kaip "baime(jausmas), gliukai (nuojautos) ir visa tai kas is to isplaukia (menas)". Ir tiek! Butu labai idomu isgirsti, vat ivardink kas is tikro tau yra Sventi dalykai Tavo gyvenime? Nagi, dek nuo dusios! Nes tai ka cia deklaruoji yra mesa.Vejai.Ir kur tu randi autoriaus siulyma uzsidaryti, kas per marazmai? Zinau kaip cia is sono atrodo? Lygtais tu sakytum:"Nu tas beresnevicius, nu jau tas.." o paskui visa kita tai tu nusikeli savo skalpa ir parodai kazkoki nesveikai greitai ir be jokio rysio kalanti laikrodini mechanizma.Surisk galus, pabaik minti, pasistenk kad butu kas bent jau skaitomo, ka?

Rodoma versija 25 iš 25 
2:12:53 Jan 3, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba