Nuo ištakų eitumei, kur upės žiotys gal plūstas
ar ginčijasi su apžiojančiomis jas pačias Pakeleive, prieš ką?
Į kurią giedrą pusę antrojoj gyvenimo pusėj?
Kur Šiaurės pašvaistė sutampa su jos pabaiga?
Ten toliausiai pro gaudesį ūktelia laivas ar griaudžia
ir lengva atrast naują žvaigždę, nes tamsių apsčiai?
Kur paskliautėse knygos virš tūkstančių tomų sukrautos,
o Naujojo Babelio bokštuose kaušta svečiai?
Nuo upokšnio pradžios tu vingiuotum, kur žiotys paklūsta
dailininkės teptukui su sąlyga, jeigu pėsčia,
tai ištversi ir nersi į žiotis, apžiojančias galvą?.. Antrojoje pusėj
gal Siekiamo kalnas nušvito rūsčiąja puse.
Visų (ne?) šventųjų nakty girdisi aklinai
atskirti nuo visų sau mielų, nuo visų nemielųjų
nebe Tamsy slūgso gūbriai lyg atokūs kalnai,
įsiūžė medžiai nelyg Šiaurės vėjo malūnai.
Pasvils Rytuose Šiaurės vėjo malūnai, et, užsigesins
Vakaruos ir Malėja, vėlai tave guldo ir kelia
ne rupios mintelės, ne?.. Skersvėjų girnos garsyn,
išryškėja sapnovaizdyje mano rupūs kalneliai.
Ten mala nakty mano valią ne mano valia,
et, suspėčiau į permaltą srovę panirt į rausvūnę, melsvūnę,
į Nė paskutinėj nakty nekalbėtumei kaip vėlyva,
ir išeinant pritartų visi Šiaurės vėjo malūnai.
Užgaustų galbūt Vakaruos Rytų vėjas: et, gal
O Pietuos Šiaurės vėjo malūnai lyg debesys šiauštųs,
skubėtų pirmyn visa, kas pavėlavo atgal
visa, kas Šiaurės vėjo malūnus užpūs ne nuo Šiaurės.
Tebejuda debesys tartum ištižę laivai,
užkliūva už mano visų seklumų nemielųjų
lyg už aukštumėlių Malėja, atėjus vėlai,
gal nepavėluosime į Šiaurės vėjo malūną.
Lyg tikėjau, kad grįžtančios vėlės parskrieja atgal kiaurai saulę,
išgrynina regą ne giedros, greičiau dargana,
ir pati tu užgniaužusi snaigių žiupsnelį įmėlusioj saujoj
išgausi iš jų paslaptėlę, gana to ar ne.
Lyg pakankamai perkando mudu dantingosios pusnys,
gražių atsiskyrėlės bruožų įgavo gimtoji kukli žemuma,
kur nelipo sniegai prie pirmosios gyvenimo pusės
ir Tiek tų stebuklų, žiema, ne žiema, vėl žiema.
Lyg tikėjai, beveik negyvai sniegą saujoj užgniaužus,
kad būsi už rankos toli nešaltai vedama ir pati vedina
už Skliautai lyg tikėjimus vakaro spindulius laužia,
į žarą vyniojas kalbos ir tylos dovana.
Įsipieštum į vakaro sklaidą? Priskirtumei sau ją?
Su prierausviais pilkapiais? Plūstelėtų per mane
palinkėjimai siaustelt Nuo pusės, nuo trečdalio saulės
prasideda sielų plėtra ir nakties pamaina.
Ei, tyla, nuo kalnelių pasruvusi, priekalnėj kliokia,
ir srovės pagauna mus priemelsvėj įkalnėje, kur pražuvusieji Pagal tą
minutę anas debesis lyg pakruvinta kuoka
po šimtmečių gal pirmąsyk taip ramiai pakelta.
Ar nupieštumei galvą po ja? Nepriskirtumei sau jos?
Neantrintum senkapiams kaip užmaršties atmaina?
Nenumėltum nei lūkesčių sankaupa? Luktelk, kol saulės
viena ketvirtoji, viena dešimtoji, viena
Užtemstanti saule, kas bus aitrią dieną gražesnio
už ištiktųjų visuotinę pertrauką žvilgtelt ramiai Ak, meni,
kaip ryškėja kraštovaizdy neatpažinto grimasos
ir tėvo bruožai vos vos rūsčiame akmeny.
Mamos bruožai vos vos debesėly Lyg amžinos temos,
nuščiuvusi drauge, mes einam skaidryn ir Tylyn
užtemusios knygos, užtemę paveikslai, tačiau neužtemę
jauni nutikimai susišviečia su ateitim.
Ten užtemsta vaikams, nugiedrėjusi drauge, lėtai ir nežiauriai
ryškėja kalnelių grimasos, namų nedarna,
ir skaidrėjam lyg pertraukoj žvilgtelėt į savo aurą...
Užtemusi saule, užtemusi saule, aš sieloj dar ne...
Nepalauktumei, kol užtemimas užeis ir praeis?
Gal užtemusi saulė užbaigs prarastų namų temą, likutį susėmęs,
vėjas pūstels atgal Laikas gydo žaizdas paprastai,
vietoj vaistų dygliuotieji rudenys, priešviesės žiemos.
Šviesiausi sekmadieniai mano. Dygliuojas namai,
lyg netinkami laukti sekmadienio, luktelt žinutės,
kad švenčių tolybėj dar kaip Laikas gydo ramiai,
užsiveria durys, o šalčiai savųjų nežudo.
Neatviras prieangi, po atviriausių žiemų
vėl vaikystės knygelę skaitau per atstumą tarytum per baimę,
kad nuotolio ne Laikas gydo žaizdas pamažu,
kol praeina svarbiausi skausmai, mes ir patys praeinam.
Praeinam galvom nuleistom, einam vėl pakeltom
pro suspėtą išgelbėti, pro nesuspėtą pasaugot
praeivį tamsoj Laikas gydo tave patylom
lyg daininga velionė ar kartais užtemstanti saulė.
Nelukteltum, kol užtemimas užeis ir praeis?
Ar turi laiko pergalvoti, kas ryškesnis už mirtį
suka žvilgsnį atgal Laikas gydo žaizdas paprastai,
vieną skolintą knygą grąžina, o kitą užmiršta.
Čia nebus atgarsių didesnių, negu reikia artojams,
lyg iš giminės išeinu iš namų nuošalių
nuo kietesnės kilmės Pasisveikinu miglą, kartoju,
nebe sentėvių akmenies ir nebus ąžuolų!
Čia nelauks didesnių nei Nelieka mąslaus erškėtyno,
kurio šaltą žariją kitur pabandysiu įpūst,
nes žiūrėti į tylą anie neketina, nežino,
kur dingti sekmadienį ir Ąžuolijos nebus!
Čia nebus ąžuolinių turėklų, įslaptintų durų,
žmogaus mano veidu naktiniuos languos, šūksnio iš vėlyvų
grėslių automobilių po ą ir prieš a Nieks čia laiko neturi
žiūrėt, kur nebus jų aukos ir nebus ąžuolų.
Dar girdžiu, kaip kilmės atgarsiai mano krosnyje ūžia,
bet jau grumdos anie ir neklausia, ugnele, kur tu,
kas esi, akmenie Dar tebesiekia šakos keružio,
ko siekė vienišiai iš siekusių grumsto kartų.
Čia nebus ąžuolų tartum šiaurėj ar herbuos artojo.
Mąslios giminės jie, kuriai vis labiau nuošalu
su manim susisiekti Norėčiau suklyst, pakartojęs:
nebe sentėvių akmenies ir nebus ąžuolų.
Pasiilgau vilkų, jie vaikystėj per sniegą nušniojo,
pro mano sodybą, prabėgo kilmingai ir taikiai,
nutolo Užkauktų vilkai tikresni taptų žmonės,
puikiam vilkui stūgaujant naktį daugiau būtų laiko.
Seniai pasiilgau vilkų. Tylint vilkui daugėja pasaulio,
arti tūnant vilkui, laukai ir krūmokšniai šventėja,
mažyn to labai sudėtingo, daugyn paprasčiausio,
ir vis tylyn ir tylyn ne vilkų suėstieji.
Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,
nes kaukiant vilkams trobesiai lyg atgauna šventumą,
aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt
Pasiilgau vilkų gal kaip metų vilkų nuneštųjų.
Šūktelėjo miškai ir nutilo tarytum pavojuj,
negrįžo pas mus aidesiai, kurie tam pačiam slėny už šauksmą aiškiau
andai rėžė Sakai, šioj vietovėj aidai pavėluoja
sugrįš, kai jau būsiu užmiršęs, ką vakar šaukiau.
Ar šaukiau, kad nušauksiu tave, atšaukli rūstaveide?
Neperkeitė balso jautri pilnatis nė delčia?
Ar šaukei, kad norėtum didžiulėj tyloj pasilaidot
ne ten, kur nešūkaujama, o prie ežero, čia?
Ar paskiau nutilai, tolimos pabaigos nenukandus
nejaukiai istorijai su pašauktais po rudens
į?.. Nejaugi šaukiau, kad gojelį kalne pragyvensi,
vėliau debesėlis užslinks ir mane pragyvens?
Nelabai bežinau, ar toli tąsyk pašauktas būsiu,
gal juodkranklis į visą nugirstą sparnu numos,
ir nebus pašaukimo atšaukti gyvenimo pusę
ar neatsiliepti pašaukusiai gal ne namo.
Dar neatmušė iššaukto vardo mėnulis apdilęs,
į nuokalnę žiūrim, kur akina gert sielgraužys,
tenai tūkstančio metų gilumo toks ežeras tyli
Sakai, po tiek laiko palauktum aidai gal sugrįš.
Atsisveikinam su kometa nesilpni ir jauni
mes dainuojam ant kalno nelyg romantizmo paveiksle,
atsisveikiname su kieta lyguma, su naktim, su savim
Ar galėsiu tave jauną jauną kaip vakar pasveikint?
Atsisveikinam su kometa skaidriai ir paprastai
taip norėčiau su sesėm ir broliais vėliau atsisveikint,
palydėtų tave taip juodoji ieva ar krūmokšniai Prieš tai
ji pataiso sielovaizdį, gal artimųjų pakeiktą.
Atsisveikinam su kometa, ir poetui aklam
išryškėja galbūt pagaulesnis nei mudu regėjom paveikslas,
kur ji grįš, nužydėjus du tūkstančius kartų karklams
Jei gali, su manim panešiotom akim pasisveikink.
ATĖNAI
Lietuva internete
