ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-06-11 nr. 752

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (265) • KOBAYASHI ISSA. 30 haiku (15) • Mums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaGINTARAS BERESNEVIČIUS. Atsipeikėjimas (89) • VIRGINIJA VITA. ŠvelnumasRENATA ŠERELYTĖ. Sapno kilometraiJURGITA GERLIKAITĖ. Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas (1) • LEONARD FELDER. 10 gyvenimo principųSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiSTASYS STACEVIČIUS. EilėsDALIA STAPONKUTĖ. NegatyvasVITALIJA PILIPAUSKAITĖ. SMS UNLIMITED, arba Sutalpinimo rebusasLAIMANTAS JONUŠYS. Antroji "Lolita" ne geresnė (21) • ARŪNAS KYNAS. Pamąstymai apie senąją aisčių pasaulėjautąMYKOLAS SLUCKIS. Po 40 metųMums rašo KĘSTUTIS KEBLYS. Linksma žiniaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Upė

Petronėlė Gerlikienė: savos tiesos žinojimas

Liaudies menininkės šimtmečiui

JURGITA GERLIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petronėlė Gerlikienė. Vyras ir moteris. Kilimas

Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) yra savamokslė tapytoja ir kilimų siuvinėtoja. Jos kūrinių pasaulis, nors ir poetiškas, nėra naivus, motyvuota poza, veido, akių išraiška, rankų ar kojų padėtimi taupiai ir psichologiškai tiksliai išreikštos žmonių vidinės būsenos. Darbai stebina kolorito įvairove, komponavimo laisve ir aiškiu visumos jutimu. Stiprus emocinis įtaigumas, vidinė jėga geriausius jos darbus leidžia gretinti su profesionalių dailininkų darbais, dažnai šiuos jie pralenkia vizijos originalumu, savita interpretacija, žemaitišku šmaikštumu. "Archajiška jos kūrinių tvirtybė, ramus savo vienintelės tiesos žinojimas, nepaisant jokių įsikišimų iš šalies, atskleidė reto vientisumo asmenybę, sugebėjusią pro kasdienines smulkmenas išnešti skaidrų ir sudvasintą gyvenimo visumos vaizdinį" (Gražina Kliaugienė, Petronėlė Gerlikienė. Parodos katalogas, 1979).

Per pirmosios Petronėlės Gerlikienės personalinės tapybos ir siuvinėtų kilimų parodos atidarymą Miestų projektavimo institute 1977 m. profesorius, lietuvių dailės klasikas Antanas Gudaitis (1904–1989) priėjo prie Petronėlės ir pasiūlė pasikeisti darbais. "Ar ir tamsta tapai? – pakreipusi galvą ir įvertinusi jo amžių, blykstelėjusi akimis paklausė Petronėlė. – Tai kiekgi pačiam metų?" – "Na, tapau, – oriai atsakė Gudaitis. – Kad mes beveik vienmečiai". – "Tai kad aš nežinau tamstos darbų", – atsakiusi Petronėlė. – "O gal aš galiu nusipirkti?" – tada klausęs Gudaitis. – "Pirkti gali", – sutikusi Petronėlė.

Gyvendama Vilniuje, sūnaus šeimoje, Petronėlė planavo sutikusi gerą žmogų vėl ištekėti, pirkti namus Šilalėje ir gražiai gyventi. Pati viena apeidavo parodas, lyg mieste būtų gyvenusi visą gyvenimą. "Pamislyk, paruoda – visuokių išsidirbiniejimų prikabinieta. Negaliu suprasti, kaip gal’ pamatyti medį su šaknims, jagu anuos puo žeme, i da žmuonims ruodyti. Geresnį išsiūsiu, negu tūs jūsų paruodūs iškabinta", – sakė parėjusi namo ir šypsojosi atlošusi rausva skarele suveržtą galvą, o rankos vis glostė geltonų siūlų giją, tarsi vakaro prieblandoje regėtų siuvinėtais kilimais nukabintas savų namų sienas. Marčiai Danutei (dailėtyrininkei, tapytojai Marijonai Danutei Gerlikienei (dabar – Čiplė)) pasisakė siuvinėsianti kilimą ir ėmėsi darbo, – taip paprastai, vis pakaitomis keisdama siūlų spalvą, dygsnių kryptį. Paklausta, iš kur žinanti, kaip reikia daryti, atsakiusi, kad daug kartų matė ąžuolą. Kilimą "Ąžuolas" ir išsiuvinėjo be didelio vargo, apgailėdama išpjautus Mažrimų ąžuolus. "Ąžuolas turi būti vienas ir būtinai centre, jo kamienas stambiai gruoblėtas ir šakos retos, neišsikraipiusios. Čia bus ruduo, lapai pageltę, bet dar laikosi. Neužtenka aukščio ąžuolui, tai didelis ir stiprus medis – pridursiu viršuje dar gabalą, o kad taip nekristų į akis, ant siūlės uždėsiu du lapus ir užtupdysiu šešias kiaunes. Kiaunės visuomet taip viena paskui kitą bėga, jų akys tik blyksi! Ir jau vakaras, tarp ąžuolo šakų raudona saulė, va, pridėsiu tos medžiagos gabalą ir bus gerai. Po ąžuolu išsiūsiu girtus partorgus, kolūkio pirmininką, tik jie ir gali medžioti. Tiek girti, kad įsitvėrė ąžuolo šakos ir nulaužė, kitas su degtinės buteliu, o trečias jau visai ant kojų nepastovi, atsiklaupęs ant kelių taikosi į kiaunes" (iš Petronėlės Gerlikienės pasakojimų apie savo darbus, užrašė Marijona Danutė Čiplė). Atrenkant darbus respublikinei liaudies meno parodai tuometinių Liaudies meno rūmų Dailės skyriaus vadovė A. Kireilienė patarė butelį išardyti, nes tai esą neatitinka tikrovės ir kilimo nebūtų priėmę į parodą. Petronėlė butelį pakeitė gėlių puokšte.

Sumano išsiuvinėti šermukšnį. Balkšvame naminio audinio fone pradėjo siuvinėti nuo kamieno, kaip medis auga – pačiame audeklo vidury iš apačios į viršų kyla glotnus polaibis šermukšnio kamienas, į šalis skleidžiasi plonos, trapios, net palinkusios nuo uogų šakos. "Šermukšnis glotnus medis ir visada šalia savęs augina atžalą. Neilgaamžis, tik taip ir išlieka". Siuvinėja dieną ir naktį, visai nekreipdama dėmesio į surauktas, nelygias vietas, susimazgiusius siūlus. Skuba kuo greičiau užbaigti, nes "nebaigta nier kuo nie žiūrieti". Nors, atrodo, ir susirinko tinkamus siūlus, tačiau, žiūrėk, ir netinka – uogos turėjusios būti švelnesnio rausvumo, nupjauta šaka blyškesnė. Jokių nuolaidų: ardo, kerpa gabalą iš megztinio, vaikiškų kelnių ar kokio nors audinio. Svarbu, kad tiktų ir darbas nestovėtų...

Petronėlė tik mintyse turi aiškiai suformuotą idėją, visą bendrą kilimo kompoziciją, jo spalvinius derinius. Neradusi atitinkamos spalvos siūlų uogoms, skrituliukais sukarpo raudoną audinį ir kiekvieną tokią uogą prisega juodu siūlu, mat šermukšnio uoga turinti juodą galvutę: "Ali kyk sykių mačiau šermukšnį – kaap nežinuosiu!" Pagirta marčios, kad gražiai siuvinėja, Petronėlė ilgai žiūri, ir jos akyse baimė maišosi su viltimi – ar tikrai patinka, ar nesijuokia? Nors pati jaučia – tos uogos išties pasisekė, net akys raibsta bežiūrint. Ir lyg tarp kitko tarsteli: "Daa ne taap galiu padaryti". Pasakė ir lyg įsipareigojo, o mintys vis dažniau sukosi apie klevą – labai gražūs rudenį jo lapai, plačiai išsikerojusios šakos. Susirinkusi nudažo siūlus ir išsigąsta, kad nežino, kaip tie lapai ir šakos atrodo. Mažrimuose klevai neaugo. Susirūpinusi klausinėja, o nuėjusi prie Jeruzalės bažnyčios pamato augančius klevus. Eina ratu, delnu liesdama kamieną, varto nukritusius lapus, apžiūrinėdama išlinkimus, kotelius, ir jai net baugu nuo to sudėtingo grožio... Prisirinkusi parsineša puokštę klevo lapų.

Kilimui "Klevas" ilgai neturėjusi tinkamo fono, mat klevas turėjo būti rudenį pamatytas, su šalnos pakąstais lapais, o dangus debesuotas. "Nudažysiu medžiagą, kad būtų debesys ir atrodytų, jog purškia lietus, klevas aukštas, jo šakos plačios, raudoni, pakąsti šalnos, vienas po kito krinta lapai. Žmonės maži, sušalę, kūrena po juo laužą. Ir jo šilumoje drugeliai dar šoka vasaros šokį..." Dažo audinį taip, kad atrodytų lyg debesys. Nepasisekė nudažyti, kaip norėjo, fonas išėjo per tamsus, buvo nepatenkinta.

Kilimui "Iššluok kiemelį subatoj..." ji pati parduotuvėje nusipirko brangaus vilnonio audinio: "Reikia labai geros, brangios medžiagos, kokių trijų metrų, geriausiai tiktų ne visai juodas milas". Pirmiausia ir pradėjo siuvinėti pakraštį, kaip rėmą. Siuvinėjusi ilgai, vasarą atsisėdusi sode tarp obelų, paskleidusi medžiagą ant kelių, mat kilimas turėjęs būti labai iškilmingas: karalaitis Kęstutis prie jūrų marių susitinka Birutę. "Mačiau tokių kilimų. Kęstučio ir Birutės rūbai labai puošnūs, išsiuvinėtas jo apsiaustas ir Birutės prijuostė, – kilmingi tik tokius turi".

Su sūnaus šeima persikėlusi gyventi į dailininkų namus Šilo gatvėje Vilniuje, Petronėlė pradėjo tapyti. Marti Danutė pasiūlė ir iš Pranciškaus studijos atnešė kartonėlių ir dažų. Stebėjosi, kaip greitai ir lengvai gali tapyti. Taip vienu pradėjimu ir nutapė savo pirmąjį paveikslą "Po tuo klevu, po žaliuoju...", pasakiusi: "Čia tai bus dainuška "Po tuo klevu, po žaliuoju, gul bernelis jaunasai..." ir, žinoma, mergelė tiesia jam savo širdį. Visuomet mergelės širdis didesnė nei bernelio..."

Tapyti patiko, tai ne siuvinėti, kaip ji sakė, "knebinietis", "čia – sugalvuojaa, kaip mataa i padaree". Jau kitą dieną pareikalavo didelio kartono, mat norinti nutapyti Nojaus laivą. Apibrėžė didelį ovalą – laivą ir pradėjo į jį sodinti žmones, dar nutapė po porą gyvulių ir paukščių. Nojus ir septynios jo dukros irkluoja laivą. Paklausta, kodėl dukros su kelnėmis, atsakiusi, kad irkluoti laivą reikia jėgos, o tai galinčios tik vyriškos moterys.

Charakteringiausias Petronėlės Gerlikienės išraiškos būdas yra spalva. "Ji turėjo tokį retą tarp dailininkų absoliutų spalvinį regėjimą" (iš pokalbio su menotyrininku Vladu Drėma, 1979 m. rugsėjis, užrašė Marijona Danutė Čiplė). Petronėlės spalvinių derinių savitumas ir nenustygstantis potėpio judesys bei energija visuomet turi galingą psichinę įkrovą. "Sopulingoji" yra vienas tapybiškiausių, tačiau spalvine palete lakoniškiausių ir kontrastingiausių jos darbų, naudojamos trys spalvos: raudona, balta ir juoda. Tapytojos darbuose spalvinė išraiška paklūsta aiškiam žinojimui, poreikiui impulsyviai, bet tiksliai reikšti mintis. Intuityvus spalvos jutimas, įgimtas spalvinis regėjimas padiktuoja vienur netikėtus, kontrastingus, intensyvius šiltų ir šaltų spalvų derinius ("Vyšnių skynimas", "Karas I", "Atminimas"), kitur – švelnią šiltų ochrinių ir gelsvų bei šaltų melsvų pustonių gradaciją ("Mielaširdystė").

Tapė stovėdama, virtuvėje, kur šilčiau, ant stalo priešais save pasidėjusi kartono lapą, ir kuo didesnio formato: "Ant maža nier kuo nie prasidieti, kas ten gal’ tilpti". Tapė greitai, skubėdama, tarsi užsimiršusi, be jokio išankstinio piešinio, tepdama tiesiai iš dažų tūbelės, dažus teptuku maišydama tarp potėpių, tiesiai ant kartonėlio ar drobės. Pradžioje sausu teptuku, jo kotu ("kam be reekala braukti, tepliuoti") pažymėdavo svarbiausio veikėjo vietą. Paletę naudojo tik dažų tūbelėms pasidėti. Intuityviai rinkosi išraiškos priemones: perspektyvą, kompoziciją, spalvų derinius. Tikėjo, kad siuvinėja ir tapo taip, kaip yra natūroje.

Petronėlės pasaulyje dominuoja žmonės. Figūros dažnai vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. Emocinė personažų skalė jos paveiksluose skleidžiasi nuo mirties sąstingio iki palaimingos būties ramybės: mirties akivaizdoje iš baimės pastirę žmonės paveiksle "Varnas", gailestis ir neviltis ("ant sniego negyvos pempės ir kiaušiniai pajuodę") paveiksle "Pempių kiaušinių rinkimas", akinantis atsilošusiosios į nebūtį skausmas "Sopulingojoje", padykę ir smalsūs vaikai, į beržynėlį nulėkę pažiūrėti "Ar jau išperėti paukščiukai?", šmaikštus ponas, nukėlęs skrybėlę, sveikina išdidžią ponią ("Pasveikinimas"), mylinti, svajinga kilimo "Iššluok kiemelį subatoj..." mergelė, palaiminga "Mergelė Marija su lelija rankoje žengia į dangų" paveiksle "Mergelė". Emocijos išreikštos itin stipriai ir įtaigiai, – sakytum tapydama buvo su jais visais.

Petronėlės žmones supa gamta, tik labai retai veiksmas vyksta patalpose – dažniausiai darbo tema sukurtuose tapybos kūriniuose: "Kūlimas", "Linų brukimas". Gamta neatsiejama nuo žmonių pasaulio, ypač medžiai vaizduojami tarsi gyvi: juose gyvena dvasios ("Ąžuolų pjovimas"), jie prilaiko kilimo "Vyras ir moteris" žmones, rauda "Eglė žalčių karalienė", jais išreiškiamas grožis (kilimas "Šermukšnis") ar gyvenimo pilnatvė (paveikslas "Medis su vaisiais"). Tapybos darbe "Motina" paukščiai jaudinamai arti žmonių – "jie saugo" apgobę sparnais, patikliai priglaudę galvas.

Petronėlė tobulai valdė meninę išraišką. Kūrinių personažų plastika, jų judesiai sukonstruoti atsižvelgiant į charakterio bruožus, vaidmenis: tarsi lėlių teatre juda veikėjai, triukšminga persirengėlių procesija ir pargriuvęs girtas vežikas nekantriai ragina priekinėmis kanopomis įsispyrusį arklį ("Užgavėnių kaukės (Balsių Magdė)"). Tapybos darbe "Pasaka" ramus šv. Jurgis su sulinkusia ietimi ir šalmu ant galvos, labiau primenančiu minkštą geltoną kepurę, sėdi ant pastėrusio arklio. Pasižiūrėkite, kaip Petronėlė jo arklį ištapė: visas dreba, "iš baimės jam net uodega atsistojo"! Kokia išraiškinga plastika Petronėlės siuvinėtame kilime "Dainų šventė": miklus, įgudęs šokėjas ("pačios kojos vyniojasi") ir šokėja, jau "žiliukė raudonais skruostais, su paukščiais ant pėdų, labai modeliuota suknele", ir pagarbus pagyvenęs vyriškis, teikiantis jai gėles. Šalia dvi skrybėlėtos ruselės trumpomis suknelėmis ir doros lietuvaitės, susipynusios kasas, su prijuostėmis. Pasižiūrėkite į Petronėlės "kaimo kapelijos muzikontus": grojo, kol pargriuvo! Ypač taikli siuvinėjimo ir aplikacijų plastika kilime "Eglė žalčių karalienė" sukuria tragišką, slogią nuotaiką, nors žiūrėjimo rakursas suponuoja pasakoms būdingą atstumą: išbalusi, kupina gėlos, atsukusi veidą į dangų verkia Eglė, ašaros trykšta upeliais... Šalia melancholiškai pasviręs sūnus Klevas su baltu paukščiu šakose.

Petronėlės kūryba aprėpia žmogaus gyvenimą su visais jo aspektais, tačiau viena pagrindinių jos kūrinių temų yra moters likimas bei vyro ir moters santykiai. Šie "amžini" motyvai perteikiami su išmanymu ir humoru, iš vyrų dažnai pasišaipoma ("Vyšnių skynimas"): rami, šviesiaplaukė moteris už rankos traukia vyrą į ežerėlį maudytis, o "vyras, kai bijo, iš baimės net veršio uodegos įsitvėręs laikosi". Petronėlė tapo intriguojančias kompozicijas, meilės trikampius, psichologiškai sudėtingas situacijas: paveiksle "Jauna pati" išmoningai sukomponuoti moteris ir du vyrai. Jauna moteris sėdėdama rūko, lakuotais nageliais kasydama savo seno vyro plikę, pučia jam į veidą dūmus, tuo pat metu surėmusi padus su kavalieriumi, sėdinčiu už krėslo. Paklausta, ką nutapė tapybos darbe "Kvietimas šokiui", pasijuokusi: "A, čia žemaitiškas šmaikštavimas. Panelės labai laukia, kad jas kviestų šokti, o kviečiamos apsimeta, kad joms tai nerūpi. Kavalieriai tai žino". Epiškame tapybos darbe "Laivas" laivo priekyje pasisukęs ryžtingas Nojus vis "daboja" vyriausiąją dukrą laivugaly, ši, apsigobusi skara, susidėjusi rankeles ant irklo, suvokia savo misiją ir jaučiasi išskirtinė, nes Nojaus žmona jau susmukusi senikė, sėdinti su lazdele prie skrynios. "Taip išlikusi žmonių giminė".

Su kokiu džiugesiu siuvinėjo "Vyrą ir moterį"! Tai Adomas ir Ieva rojuje. Rojui išsiuvinėti reikėjo labai skaidraus geltonumo, o jo reta, "yra virš namų ir tik liaunos rojaus medžių šakelės su žiedais ir vaisiais prilaiko Adomą ir Ievą". Adomas plikas ir nerūpestingas, jo kūnas minkštas ir atsipalaidavęs, su aiškiai pažymėtu Adomo obuoliu, rodos, besvoris supasi erdvėje. Susidėjęs ant pilvo rankeles, jis judina kojų pirštelius džiaugdamasis rojumi. Ieva šalimais traktuojama visai kitaip – ji tikras kontrastas Adomui. Ieva kupina nerimo ir tai pabrėžta jos apranga: "Ievos sijonas toks pasipūtęs... Moteris visada turi būti gražesnė už vyrą, su neužmirštuolių puokšte". Jos kūnas įsitempęs, ji susitelkusi ir pasiruošusi, nes žino, kas jos laukia.

Kūrybos pradžioje moters likimą, gyvenimą Petronėlė vaizdavo pripildytą svajų ir meilės laukimo, kupiną prieštaringų jausmų ("Iššluok kiemelį subatoj..."). Veikėjų figūros traktuojamos labai subtiliai: basa mergelė (Birutė) su gėlėmis rankose droviai traukiasi nuo bernelio, baugščiai ir su viltimi klausydamasi jo žodžių. Vėliau jos moteris tampa motina, sensta ir lieka viena – pasišiaušusiais plaukais, skausmo perkreipta burna šoka makabrišką šokį – vienas paskutinių tapybos darbų "Šokis". Kiek jame šėlsmo ir nerimo!

Reto menininko darbuose aptiksime tokias išraiškingas akis, pavaizduotas labai paprastomis priemonėmis: jų įstatymu personažo veide, forma, kontūru, spalvų derme, dviem taškais ar visai neištapant vyzdžių, tik brūkšneliu, tamsuma pažymint jų vietą. Gudriai primerktos, "smailios", susižavėjusios pono akys darbe "Pasveikinimas I", ašaromis paplūdusios karo našlės akys darbe "Karas III", giedros besišypsančios Mergelės Marijos akys paveiksle "Mergelė", juodi motinos akių plyšiai ir kaip kontrastas jiems – naivios vaiko akytės tapybos darbe "Sopulingoji".

Petronėlė Gerlikienė visuomet turėjo aiškiai suformuotą kilimo ar tapybos darbo idėją. Ne tik pati jos mintis visuomet buvo aiški, bet ir išraiškos būdai, spalvos, kompozicija, plastika. Petronėlės pasakojimuose apie darbus stebina netikėtai atsivėręs keistas jos pasaulėvaizdis: "Rojaus medis tuo pat metu žydi ir vaisius veda" (kilimas "Raudonas medis"). "Kas patikės, kad angelas buvo nusileidęs į žemę, jei jis nepaliks jokio pėdsako? Nutapiau raudonas pėdeles. Angelas neša žmonėms gėlę", – pasakojusi apie tapybos darbą "Skrendantis angelas". Petronėlė turėjo savą požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius.

Petronėlė Gerlikienė talento prigimtimi, temų pasirinkimu, raiškos laisve ir jėga yra viena ekspresyviausių, originaliausių ir dramatiškiausių lietuvių tapytojų. Nors buvo beraštė, nemokėjo net pasirašyti, ji nesijautė esanti menkesnė už mokytus. Aiškus savos tiesos žinojimas leido atsiskleisti individualiam kūrybos pasauliui. Per beveik septynerius intensyvaus kūrybinio darbo metus Petronėlė sukūrė 11 didelio formato kilimų ir per 60 tapybos darbų. Plačiau su Petronėlės Gerlikienės gyvenimu ir kūryba galima susipažinti gausiai iliustruotame albume "Petronėlė Gerlikienė. Siuvinėti kilimai. Tapyba".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


156089. Greta Gerlikaitė :-) 2009-04-03 13:32
na siap as pati is gerliku gimines ji yra mano proproprosenele ir buvo nuostabi dailininke gaila kad neturiu jos darbu

Rodoma versija 23 iš 27 
0:37:01 Dec 27, 2010   
Dec 2009 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba