ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-26 nr. 910

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Paskutinio teismo alėja (144) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Ugniniai protėvių raštai Neries krantinėje (10) • -js-. Sekmadienio postilė (60) • Su kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė. Švelnus tylos kalbėjimas (3) • SIGITAS GEDA. Trumpas atsakymas Egdūnui Račiui (51) • MARIUSZ WILK. Vilko užrašų knygutė (7) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (9) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Kaip vanduo vandenim (2) • IEVA GUDMONAITĖ. Nuotraukų ryškinimo paslaugos (5) • VALDAS GEDGAUDAS. Eilės (11) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (2) • RAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantams (8) • Su neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys. Jūreiviško džigo ritmu (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Širdis (19) • artėja rudeniška okupacija... (687) • 2008 m. spalio 3 d. Nr. 37 (911) turinys (95) •

Jūreiviško džigo ritmu

Su neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rogeris Watsonas „Griežynėje 2008“
Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Kas Jus paskatino domėtis senąja tradicine anglų muzika?

– Ypač ja susidomėjau praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Pagrindinis stimulas buvo siekis bent ką nors daryti, kad pavyktų sumažinti amerikiečių „popso“ įtaką. Visoje Europoje tada radosi panašių pasipriešinimo užplūdusiam primityviam amerikietiškam „popsui“ židinių. Mes pasirinkome priimtiniausią priešinimosi variantą – domėtis tradicine muzika. Antrasis motyvas imtis tradicinės muzikos buvo tai, kad mūsų mokyklose daugiausia dėmesio skiriama pasiturinčių žmonių, diduomenės, „šios žemės galingųjų“ istorijai ir kultūrai, o mums norėjosi aiškintis, kuo įvairiais vystymosi tarpsniais dvasiškai stiprūs buvo paprasti žmonės, liaudis, ką jie dainavo, šoko, kuo ir kaip muzikavo.

Kodėl vis dėlto daugiausia susitelkėte į tradicinius dumplinius instrumentus?

– Iš pradžių buvau dainininkas, labiau domėjausi dainomis nei instrumentine muzika. Tiesa, tada dar grojau ir gitara – daugiausia anglų liaudies muziką. Dumpliniais instrumentais ir melodionu (armonika) tuomet grojo labai nedaug anglų. Tuo metu labiausiai žinomas dumplinis instrumentas Anglijoje buvo koncertina. Tai anglų patobulintas ir perkonstruotas instrumentas, iki šiol juo groju. Pirmuoju susidomėjimo liaudies muzika tarpsniu būtent koncertina akompanuodavau atliekamoms dainoms. Vėliau susidomėjau šokių muzika ir ėmiau griežti vakarėliuose. Beje, kai jaunas žmogus susidomi kokiais nors senoviniais instrumentais, jis dar nėra pasirengęs jais groti, taip pat nemoka jų taisyti. Mano aplinkoje daugiausia buvo grojama airiškais instrumentais, jie buvo gaminami Italijoje. Pats instrumentų tipas buvo airiškas – tai lėmė specifiškas spaudiklių išdėstymo instrumento šonuose pobūdis. Kadangi tuo metu daugiausia dumplinių muzikos instrumentų buvo gaminama Vokietijoje ir Austrijoje, jų derinimas buvo susijęs su pučiamaisiais instrumentais, su kuriais kartu grodavome. Tuo metu daugiausia anglų tradicinės muzikos buvo atliekama smuiku, kuriam ypač didelę įtaką turėjo grojimo dūdmaišiu maniera, ir labai dažnai anglai, grodami smuiku, naudoja dvigubas natas. Tai siejama su grojimo dūdmaišiu tradicija. Kadangi smuikas dažniausiai derinamas sol mažoro ir re mažoro tonacijose, turėjome panašiai suderinti ir armonikas, pritaikyti minėtam ryšiui. Daug kas tuo metu grodavo „Honeriais“, todėl buvo stimulas važiuoti į Londoną ir įsigyti būtent to derinimo instrumentą. Iki šiol atsimenu, kaip su draugu sėdome į mašiną ir atvykę į sostinę įsigijome tris tokius instrumentus.

Daugiausia grodavau bandža, gitara pritardavau dainuodamas, o dumpliniais instrumentais grodavau šokiams. Kadangi tada neturėjome bosinės gitaros, specialiai išmokau groti tūba ir naudojau ją grodamas su kapela. Kai baigiau groti su kapela, suvokiau, kad solo groti su tūba negalėsiu, nes ji tam netinkama...

Apie 1980-uosius parašiau dvi studijas apie grojimą tradiciniais muzikos instrumentais. Viena iš jų yra apie koncertiną, kita – apie melodioną (armoniką). Po šio etapo atnaujinau grojimo stilių – studijuodamas radau naujų grojimo niuansų, kuriais galėjau sudominti publiką.

Kaip dabar įsigyjate groti solo reikalingų instrumentų, juk liaudies tradicija Anglijoje jau nunykusi?

– Tie, kurie dabar užsiima instrumentų gamyba, sako, kad būtų galima daryti juos ir pagal individualų užsakymą. Didesnės paklausos nėra, todėl tariamasi tiesiogiai su užsakovu muzikantu. Anglijoje melodionų jau niekas nebegamina, ieškojau Prancūzijoje, bet nesėkmingai. Radau meistrą (tai buvo išties netikėtas atradimas!), kuris gyvena Utrechte, Olandijoje, ir jis man pasiūlė reikiamo modelio melodioną.

Tai buvo individualus užsakymas ar kopija?

– Meistras iš Utrechto man padarė du instrumentus. Ten turėjau grojimo mokymus, per juos ir susipažinau su juo. Beje, jis nėra profesionalus instrumentų gamintojas – daugiausia rekonstruoja įvairius instrumentus ir taiso didelius akordeonus. Tada vyko ir koncertas, kuriame grojau, ir mes susipažinome. Po dvejų metų jau turėjau du labai gerus melodionus, suderintus pagal sol ir re tonacijas, tinkamas groti šokiams. Buvau maloniai nustebintas, nes gavau unikalų instrumentą, pritaikytą mano grojimo manierai ir net padarytą taip, kad juo būtų patogu ir gera groti.

Kuo išsiskiria Jūsų atliekamų kūrinių repertuaras?

– Anglijoje nėra įprasta ir būdinga dainuoti pritariant dumpliniais instrumentais. Bet aš tai darau – tai mano individualumo apraiška. Mano atliekamų kūrinių repertuaro pagrindas – senų angliškų šokių muzika. Jų yra dvi rūšys – vieni skirti paprastų žmonių bendruomenės sueigoms, kiti turi labiau apeiginę paskirtį.

Kokie yra patys archajiškiausi anglų muzikavimo tipai?

– Sunku dabar nustatyti, kokia senoji tradicinė anglų muzika yra archajiškiausia. Žinoma, nemažai remiamės rašytiniais šaltiniais ir pavyksta nustatyti tam tikrus dominavusius melodinius ir ritminius muzikos sluoksnius. Anksčiausia anglų muzikavimo tradicija, aišku, susijusi su senaisiais pučiamaisiais muzikos instrumentais (tarp jų, žinoma, ir dūdmaišis). Taip pat, aišku, ji siejasi ir su mušamaisiais, ritmą palaikančiais ir formuojančiais instrumentais. Vis dėlto iki šiol sudėtinga kategoriškai teigti, kas anglų muzikoje buvo archajiškiausia.

Kaip nusakytumėte regioninę anglų muzikos specifiką?

– Jei aš kaip besidomintis folkloru imu melodiją iš tam tikros vietovės, iš konkretaus kaimo, tai galiu beveik tvirtai pasakyti, kad ji nebus visiškai savita. Ji visuomet bus aplipusi įvairiausiomis įtakomis. Kai tokią melodiją ar šokį lyginu su kitų vietovių panašia muzika, visada pastebiu įtakas. Tai gali būti ir stilistiniai pakitimai, be to, melodijų kaitą lemia ne vien geografinis faktorius, bet ir kūrybingų asmenybių įsikišimas, kita vertus, ilgainiui gerokai keitėsi ir anglų nacijos mentalitetas, ypač Didžiosios Britanijos imperijos gyvavimo metais.

Manau, kad valsai ir polkos nėra būdingi tradicinei anglų muzikai. Jie į muzikinę apyvartą atėjo tik XIX a., bet smarkiai pakeitė Anglijos muzikinę tradiciją.

Kaip galėtumėte apibūdinti tai, kas buvo būdinga ikivalsinei ir ikipolkinei tradicijai?

– Ankstesnių istorinių amžių muziką sunku skirstyti pagal požymius – jų daugybė, neretai vienas kitą paneigiančių ar patvirtinančių. Ypač sudėtinga pasakyti, kas istoriniais laikais buvo anglų, airių ar škotų muzika. Šiandien [IX.11 – J. Š.] lietuvių šokėjus mokiau šokti džigą, ir jeigu pakviestume jį sugroti anglų, airių ir škotų muzikantus, jie visai pamatuotai galėtų tvirtinti, kad būtent jie yra konkretaus džigo sukūrimo paveldėtojai. Kiekvienas iš jų sakytų, kad jie pirmi tai padarė... Beje, kartais norint juos sukiršinti užtenka užduoti šį nekaltą klausimą... Jie kautųsi dėl pradininkų laurų, bet iš tikrųjų tai sunku arba beveik neįmanoma nustatyti. Net dabartiniais laikais daug kompozitorių kuria džigo formos muziką. Džigas kaip muzikinė forma būdingas visai salai, bet vėliau džigas atėjo ir iš Prancūzijos, todėl sampynos kuo įvairiausios.

Kokios dar istoriškai nulemtos aplinkybės veikė anglų tradicinę muziką?

– Jų būta daug ir įvairių – pavyzdžiui, karai su saksais ir normanais (vikingais). Iš Pietų Ispanijos ir Prancūzijos irgi netrūko kultūrinių įtakų, ką ir kalbėti apie flamandus ir vokiečius. Laikausi pozicijos, kad tiek socialiniu, tiek istoriniu lygmeniu muzikos stiliai nuolat susipindavo. Išgryninto angliško modelio, matyt, nepavyktų aptikti, nes niekas iki šiol dar nedrįso teigti, kad aptiko gryną anglų muziką be perimtų įtakų.

Ar šiame kontekste vartotina sąvoka „britiška muzika“?

– Tai išties opi ir ne visai išspręsta problema. Manau, kad „britiška muzika“ yra netikslus terminas, ir nenorėčiau jo vartoti. Net šnekėdamas apie save visada pabrėžiu, kad esu anglas, o ne britas. Taip galiu būti pavadintas tik politine prasme, turint galvoje mano valstybinę priklausomybę. Net patys anglai labai skiriasi, pavyzdžiui, niekaip nesupainiosi šiaurinių ir pietinių anglų. Esu iš Šiaurės Anglijos, ir tuo daug kas pasakyta. Jei groju airišką ar škotišką muziką, visada tai darau anglišku stiliumi. Niekada neimituoju nei airiško, nei škotiško grojimo, nes tai būtų neteisinga mano atžvilgiu, nes aš esu anglas. Mano nuostata (ir per grojimą su „Vydraga“ tai pasireiškė) – groti kartu anglų melodijas, ir aš jiems neaiškinau, kaip jie turėtų groti anglišku stiliumi, nes norėjau, kad jie anglišką melodiją grotų lietuvišku stiliumi, savo įprasta maniera. Vėliau, kai grojau jų išmokytą lietuvišką muziką, grojau tai irgi savo maniera, anglišku stiliumi.

Kokią matote anglų muzikinės tradicijos raidą?

– Tam tikru laikotarpiu anglai buvo beveik nustoję tuo domėtis, tai nebuvo populiaru. Kodėl taip buvo atsitikę? Todėl, kad tai buvo britų imperijos laikai, o kai norima užkariauti kitas šalis ir užimti daug žemių, tada savaip būtina užmiršti savo šaknis ir kultūros paveldą. XX a. pradžioje vėl imta domėtis tradicine anglų muzika, ir tai pirmiausia darė anglų kompozitoriai. Jie norėjo rasti tikruosius angliškumo grūdus, o ne remtis, tarkim, vokiška ar itališka muzikine kultūra. Ypač vidurinės klasės žmonės lyg ir patyrė pavergtų šalių kultūrų „eksporto“ įtaką. Ypač Karibų regiono, Afrikos, Pietryčių Azijos. Patys anglai ėmė dainuoti ne savo, bet iš Jamaikos atkeliavusias dainas, ir tai buvo tam tikra tų laikų liaudies muzika. Po II pasaulinio karo didelę įtaką tradicinei muzikai turėjo buvusių kolonijų žmonių atvykimas gyventi į Angliją. Dabar daugelis tų anglų, kurie domisi tradicine muzika, labai norėtų suvokti, kas yra tikroji angliška tradicija ir kas iš jos liktų, jei būtų „nuskusti“ visi dengiamieji apvalkalai. Per pastaruosius penkiolika metų pradėjome ieškoti, kokios srovės sudaro tradicinės muzikos pamatą.

Tai, matyt, nebeatsiejama ne tik nuo muzikos, bet ir nuo tradicinių šokių figūrų, jų kompozicinio piešinio, judesių ornamentavimo, galop esminio „šokio dvasios“, jo nenusakomos esencijos lygmens? Tai matėme visai neseniai, kai mūsų šokėjus mokėte „angliškų karibiškų“ šokių.

– Per kursus matytas kadrilis iš tikrųjų yra atėjęs iš Karibų salų. Iki šių dienų Anglijoje gyvena karibų, kurių protėviai seniau atnešė ir jų regionui būdingus muzikos ir šokių elementus. Beje, man labai patinka muzika be mušamųjų instrumentų. Prieš maždaug 400 metų vyravo bažnytinė nuostata, kad smūgiai į būgnus esą neleidžia žmonėms priartėti prie Dievo. Anglijoje ir dabar esama grupių, kurios groja be mušamųjų instrumentų – tik melodiniais, yra ir vien tik perkusinių instrumentų ansamblių.

Kadangi dabar Anglijoje yra daugybė atvykėlių iš Afrikos, Azijos ir kitų regionų, įdomu atrasti savitus jų grojimo būdus, bet taip grodamas išlaikau sau artimą manierą. Jei, tarkim, pasikviečiu kartu groti afrikiečius su būgnais, niekada neprašau, kad jie grotų anglišku stiliumi. Groju anglišką melodiją ir prašau jų, kad rastų savo kelią, leidžiantį pritarti ir akompanuoti tokiai muzikai.

Esate suinteresuotas anglų šokių mokytojas ir platintojas pasaulyje – pavyzdžiui, žinau, kad neseniai Viljandyje (Estija) surengėte jų mokymosi akademinio lygio kursus. Koks yra tradicinis anglų šokis?

– Tai iš esmės bendruomeninis šokis – jame svarbu ne tik būti ir asistuoti porai, bet ir pajusti, kad esi visumos dalis, kad gebi išgyventi bendrumą, būti su kitais. Tradiciniame anglų šokyje daug figūrų, kurias atliekant visi šokėjai susitinka ir kiekvienas turi galimybę pabūti su kitu. Tai lyg tam tikra šokėjų energijų kaita. Aišku, kad kiekvienas yra individualybė, kiekvienas turi save parodyti, bet svarbu ir partnerystė, kuri šokant visada turi būti išlaikyta.

Esama visai Europai bendrų tradicinių šokių figūrų, elementų, tarkim, su prancūziška dominante. Kokiose šokių jungtyse ar sanduose išryškės angliškasis „užkulas“?

– Labiausiai angliškąjį šokį apibūdina stojimasis ir susiskirstymas vienas prieš kitą į dvi linijas. Manau, tai anglams ypač būdinga išeitinė kompozicinė struktūra, iš kurios randasi įvairios figūros, ir tie linijiniai šokiai gali būti labai sudėtingi. Akivaizdu, kad jei nori pažinti anglų demokratiją, neik į parlamentą, bet eik į kaimo bendruomenę ir ten, kaip buvo ir XVIII a., kai šokiai natūraliai gyvavo, patirsi, kad žmonės, kurie gyvena kaime ir yra darbininkai (greta kilmingųjų ir pasiturinčiųjų), šokdami sustoja į linijas, ir tas, kuris yra pats turtingiausias, šoka su ta, kuri yra pati vargingiausia (niekaip nepavyks to išvengti). Čia slypi angliškosios demokratijos esmė – visi žmonės yra lygūs, ir yra tam tikros šokio figūros, kurios priverčia žmones bendrauti, kad ir iš kokios visuomenės klasės būtum – valdytum pinigų maišą ar šluotum grindis.

Ar įmanoma liaudies muzikoje ir šokyje rekonstruoti keltiškąjį pradą – jei ne anglų, tai bent airių ar škotų tradicijose? Gal dar kur patyliukais puoselėjami keltų praktikuoti ritualai?

– Tuo metu, kai salą puolė vikingai ir romėnai, keltai pasitraukė į vakarus. Keltų įtaka daugiausia pastebima aukštumose (didelių kalnų nesama), o apskritai Anglijos kultūrai keltai daug davė kaip ją formuojantis veiksnys, siekęs ikikrikščioniškuosius laikus. Kai saloje įsigalėjo krikščionybė, bažnyčios buvo statomos keltų šventviečių vietose. Tuo metu keltų tikėjimas ir druidų žyniavimas nebuvo draudžiami, veikė pagrečiui ir, galima teigti, išliko žmonių pasaulėjautoje, nes jėga niekas jų nepaneigė. Įdomu tai, kad Bažnyčia, siekdama pritraukti žmones, leido keltų tikėjimui funkcionuoti, ir netgi jų Žaliasis žmogus, arba Miško dievas, išlikęs iš tų laikų, kai kur dar ir dabar aptinkamas Anglijos bažnyčiose. Kur nors kampe galima pastebėti jo medinę skulptūrėlę.

Per festivalio šokių kursus minėjote, kad kai kurių šokių, ypač tų, kurių brėžiniai kryžiuojasi, Bažnyčia neleisdavo šokti?

– Anglijoje prie didžiųjų katedrų yra aikštės, kuriose ir dabar sekmadieniais draudžiama šokti apskritai bet kokius šokius. Maždaug apie 1975 m. Anglijoje vyko įvairūs folkloro festivaliai ir šventės, ir jie būdavo rengiami taip, kad šeštadieniais vykdavo šokių šventės, o sekmadieniais būdavo galima tik groti, bet ne šokti.

Be tradicinės senosios anglų muzikos, grojate daug modernizuotos world music, esate išleidęs nemažai kompaktinių plokštelių. Su kokių tautybių žmonėmis ir kokiomis ansamblių sudėtimis buvo įdomiausia groti?

– Man nepatinka elektroninė muzika. Mielai groju įvairiausių tradicinių instrumentų sudėčių kapelose. Vienas iš naujausių projektų – grojimas su afrikiečiais iš Gambijos, jis pasibaigė kompaktinės plokštelės išleidimu. Prieš kurį laiką Londone taip pat parengėme tradicinės anglų ir lietuvių muzikos projektą su „Vydraga“.

Noriu trumpai papasakoti, koks atradimas grojant man daro įtaką (dažniausiai – netiesioginę). Studijavau indų ragas, senąsias jų melodines slinktis; kartais su manimi groja muzikantas su indišku instrumentu santuri. Buvau paprašytas atlikti vienos anglų melodijos improvizaciją. Improvizuodamas netikėtai suvokiau, kad susiduriu su panašiu į ragų muzikos principu. Radosi ta pati muzikinė slinktis kaip ir indų ragose. Egzistuoja ir mokslinė teorija, kad ragų melodinės slinktys turėjo didelę įtaką graikų muzikinei kultūrai, dariusiai poveikį visos Europos melodikai. Manoma, kad taip jos pasiekė ir Angliją. Ir tos muzikinės genezės šaknys kartais netikėtai susitinka ir sukibirkščiuoja. Grojant world music didžiausią malonumą ir teikia galimybė panaudoti indų ir anglų muzikos panašumų ir įvairių derinių sąskambius.

Kur esate gimęs, kokia Jūsų giminės kilmė, kiek jos kartų esate užfiksavęs genealoginiame medyje?

– Gimiau netoli Notingamo – Mansfilde, Norfolko grafystėje. Mano senelis taip pat gimęs tose apylinkėse, o močiutė kilusi iš Rytų Anglijos. Ten, kur gimiau ir augau, buvo ir yra galbūt gajausios aludarystės tradicijos, o iš Rytų Anglijos į tuos kraštus prekeiviai veždavo parduoti salyklą. Panašiu būdu ten ir atsirado mano močiutė. Kai ji ten atkeliavo ir pamatė daugybę aludžių bei jose vykstantį gyvenimą, nuo tos dienos daugiau neišgėrė nė gurkšnio alaus. Ir jokio kitokio alkoholinio gėrimo. Tėvas iš pradžių darė balnus arkliams, vėliau turėjo galimybę mokytis, baigė inžinieriaus mokslus ir grįžęs dirbo vietiniame tekstilės fabrike. Mūsų regione išvystyta ne tik aludarystė, bet ir tekstilės pramonė.

Tėvų netekau prieš penkerius metus, bet jei jie būtų gyvi, būtų labai nustebę, kad kažkas Lietuvoje su jų sūnumi kalbasi ir apie juos. Beje, Watsonų genealogijoje dauguma vyrų buvo Jamesai, aš kaip Rogeris tėvo dėka „iškritau iš sistemos“, bet greit ją vėl atkūriau, nes savo sūnų pavadinau Jamesu. Esu nustatęs septynias savo genealoginio medžio kartas. Viena iš seniausių mano tėvo linijos šakų – ateiviai iš Škotijos.

Apie pavardės kilmę – ji reiškia, kad kažkuris iš mano protėvių buvo Walterio sūnus, atėjęs iš Škotijos. Škotiška versija būtų MacWat, jie nuorodą apie sūnaus ir tėvo ryšį pavardėse iškelia į žodžio pradžią (mac – sūnus).

Už pagalbą verčiant interviu J. Š. dėkoja muzikologei Jūratei Šemetaitei

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133018. briedis2008-09-30 21:23
o- cia manau- teisingai(kaip visada)- ir mie- turetu sori isbuciuoti.

Rodoma versija 28 iš 32 
0:35:37 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba