Eilės

Upė

Kartais atrodo
vos tik pabudus
pamenu viską

kaip motinos įsčiom slinkau
į pirmąjį žingsnį ir žodį

kaip delnas prie lygintuvo
triskart (didesnio už delną)
lyg tiltas siūbavo

o Paulius iš kiemo
kaip gluodenas pirmąjį kartą
pabudo ir dvišakiu lietė - - - - -

Pramerkiu akis
ir laikas tarsi nurytas
skyla atomais

Plaukia upe palaikai

O ji

Didesnė už Gangą

Riešutėliai

I

Slyvos kauliukas
akmeniu perskeltas
iš po kaimynų balkono –

kartus branduolėlis
forma geišos akies

Bliūmų kompoto trys litrai,
dieduko gimtadieniui saugoti:

– tik tu, vaikel, po balkonais
daugiau nebelandžiok,
netepk kimono

II

Pilnos lentynos migdolų:
su glaistu, čili, alyvuogėm –

niekada jų nemėgau

O kartą mačiau,
kaip rudenį
skleidėsi slyva –

tais metais nebuvo žiemos.

Ilgalaikės pasekmės

Po žvejybos su tėvu
smagiausia būdavo kai
iš pilvo žuvies išimtą pūslę
persmauktą plautį –
ant kranto žolės –
ir koja –

Aidas sprogimo per ežero vilnį
plokščiu akmenėliu skardėjo

Dabar naktimis
sapnuoju kabliuką įrijusią kuoją
ir kvapo atgaut negaliu

Kronika

karolius granatų ant kaklo,
veneros kaukę ant veido,
įsprausti save į drabužį, 
veninio kraujo raudonio –

„sprogimo būta tylaus,
įvykio vietoje rasta:

1. taftos suknelė
2. kaukė be veido
3. kaklas
4. granatų karoliai.“

Autoportretas (šešeri)

Stipena,
tai, stipena,
stypčioja šalia
dviračio stipinų,

kojos ligi ausų,
uodo sukąstos –
kasosi,

užausiuos styro
dvi kasos
strykt –

Varpininkas

Lazdynuos turėjome
nuosavą varpininką

Sekmadienio rytą
aidėdavo kiemas
tai dusliai tai skardžiai
tai skaudžiai

Beširdžiai buvom vaikai
negražiai jį vadinom

Prieš viso gyvenimo langus
ritinį skleidė ant rėmo
kiekvieną sekmadienio rytą
purvus širdim uždaužydamas

Tai dusliai tai skardžiai
tai skaudžiai kiemas skambėjo

mirus (sekmadienio rytą)
lingavom bešerdžiais varpais
ant dulkėm įrėminto lyno
kaimynui iš trečiojo aukšto

Medžioklė pro darželio langą

Skylutės lange
nuo vyzdžių prasigręžia,
šaudo dvivamzdžio kulkomis,
paraku žvilgsnio nubarsto –
pašlaitė mėlyna mėlyna

Toliau – stadionas,
liepų alėja, dviračių takas,
Mindaugo namas,
už kampo – mano namai - - - -

Nebematau –
nei liepų alėjos,
nei dviračių tako –

Nebeiššauna –
parakas šlapo sušlapo.

Namai

Siūbavo tiltas
- - - - srauni tos vasaros Šešupė
purslais ir sūkuriais dygles šokino,
per dugno akmenis gurgėjo

Žilvičių plaukuose – Matiso drobė
sparnuota vėliava plazdeno, tarp tilto vijų –
lininės antklodės skiautelė

Siūbavo tiltas
tarp namų, kurie pilni kaip šimtamečio atmintis,
tuščių namų, kuriuos jau niekas negyvens,
kurių, tarp mūsų kalbant, ir nebuvo.

Vėluojantis vakaras

Seni ir nauji lagaminai, puokštės gėlių:
kardelių, jurginų ir astrų –
krantų perone būriuojasi žmonės

Nuo molo pažyra smulkių pinigėlių lietus –
sidabro spalvos konfeti
į vėluojančio vakaro skreitą

Kirų švilpynė paskelbia:
- - -  „laikas“ –
skubrūs žmonių judesiai,
paskutiniai mojavimai, šypsenos, ašaros
tolsta, mažėja, išnyksta pakrantės peronas.
Beliekam tik mudu –

smarkiai vėluojantis vakaras
lyžteli skruostą, glosteli lūpas
atvėsusia cafe latte jūros vandens –
kopų medus vietoje cukraus.

Šeštadieniai

I

– Ką užsakysite damai? –
Damos kojos po staltiese
žemės nesiekia

– Sulčių pomidorinių, –
Balsas skardus kavalieriaus
per visą salę kavinės

Nuo Arklio Lazdynų lig skardžio –
keturios penkios minutės,
tik laiko dar nepažįstu

Daug ko dar nepažįstu,
pavyzdžiui, tų kukulėlių
po uodega Arklio

Eiklios Aro rogutės - - -

II

Kabo kekė lazdynų
balta šarma prisidengus

Du ledo krisleliai
taurėje vyno raudono

Delniaklevė

Klevo lapas prie dešinės mentės,
iš kaulo kairės prasikala Viešpaties delnas –
kur lėksi sparnais delniakleviais auginta?

Skęsta ledo namai,
dega priešpilnio sodai,
raudos vaikelių upėm pavasarį lieja –

Sunki tavo plaštaka, Viešpatie,
dangų ir žemę uždaro,
tarp kairio ir dešinio sparno
ryjančią tuštumą atveria

Kai tuštuma prisipildo,
delniaklevė pakyla –