ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (82) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (144) • -js-. Sekmadienio postilė (4) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (2) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (13) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) •

Rasojančių rugių šventė (1)

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

Vasaros saulėgrąžos šventės pirmykštę prasmę aiškinosi daugelis lietuvių etnografų, istorikų ir mitologijos tyrėjų. Apie šią šventę rašyta įvairiausiais rakursais, jos apeigose ir tikėjimuose įžvelgtos tai vienokios, tai kitokios dominantės: ryškus saulės ir ugnies vaidmuo, virsmo misterija vidurnaktį, augalijos kerojimas ir apskritai chtoninės gyvybės perviršis. Nepaisant daugybės rašytinių pamąstymų ir svarstymų apie šią šventę, prie jos ir vėlei sugrįžtame, siekdami vis tikriau suvokti jos prigimtį, vis labiau priartėti prie jos sakralumo paslapties, atskleisti hierofanijos, tai yra šventybės galių proveržio, gamtoje šiuo laikotarpiu pobūdį. Tai tarytum nuolatinis „amžinasis sugrįžimas“ prie gyvastingo, kolektyvinėje atmintyje tvyrančio, dvasiškai mus maitinančio provaizdžio.

Norime pasiūlyti šiek tiek eksploatuotą, tačiau vis dėlto nepakankamai išplėtotą žiūros į Jonines tašką. Šventės tradicijoje įžvelgiama itin ryški semantinė augalijos ir pirmiausia javų žydėjimo sureikšminimo trajektorija: ji telkia kitas šio tarpsnio papročių bei tikėjimų temas ir potemes.

Raktas paaiškinti pirmykštę šventės intenciją glūdi senuosiuose esminių ritualinių objektų ir pačios šventės pavadinimuose. Kaip žinoma, ankstesnieji Joninių vardai – Rasos šventė, taip pat Kupolės. Abi šios nominacijos, manau, yra autentiškos, nes jos užfiksuotos ganėtinai senuose šaltiniuose, be to, jų tikrumas patvirtinamas tuo, kad šiais žodžiais būdavo įvardijamos religinėse šventės apeigose naudotos realijos.

Šventė Rasos vardu užregistruota XIX a. lietuvių raštijoje. Teodoras Narbutas bene pirmasis (1835) yra rašęs apie šiuo vardu vadinamą šventę: „Lietuviai laikotarpį nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos paskirdavo Ladonai. [...] Paskutinė diena buvo Rasos šventė.“ Liudvikas Adomas Jucevičius „Lietuvoje“ (1846) pateikė žinių apie „ėjimo į Rasas“ per Jonines apeigą, ją taip apibūdino: „Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo.“ Motiejus Valančius šią sąvoką yra pavartojęs „Žemaičių vyskupystėje“: „Garsi tos nakties iszejga buwa atminimu stabmeldiszkos szwętes Raszos.“ Antano Juškos užrašytose dainose (I t. – 1880 m.) minima per šienapjūtę būdavus Rasos šventę: „Rasõs šventė kai atėjo, / Šieną pjauti jau reikėjo.“

Svarstant Rasos šventės pavadinimo kilmę, be abejo, kyla klausimas, kokia rasa turėta omenyje: „rugių rasa, tai yra žiedadulkės, kylančios, kai javai rasoja – žydi“ ar rasa – „drėgmė, vandens lašeliai ant žolės“. Sprendžiant iš išskirtinio dėmesio javams per Kupoles, viso komplekso jiems skirtų apeigų, taip pat ir iš javų poetizavimo apeigas lydėjusiose dainose, rugių rasa ir jų rasojimas (žydėjimas) šventėje galėjo atlikti ypatingą vaidmenį. Šventė, kaip pastebima kai kuriuose folkloro naratyvuose, ir buvo skirta vaisingumui, ypač javų augimui, užtikrinti: „[Jonas] – itai vasarinė šventė, kad duot Dievas uražejų, kad javas išaugtų“ (LTR 2919/90/).

Be svarbos pragmatiniu požiūriu, rugių žydėjimui buvo suteikta religinė reikšmė, nes vaisiaus radimąsi žemdirbys įsivaizduodavo kaip išskirtinės svarbos sakralią misteriją, kaip tam tikros numinozinės (lot. numen – „dievybė“) jėgos manifestaciją. Senosiose Europos kultūrose, kai tik pradėta verstis žemdirbyste, vaisingumo galios ir vaisiaus pradžia homo religiosus sąmonėje įgijo religinio fenomeno aureolę. Tai liudija agrariniai ritualai ir archajiškiausios javų dievybės – pavyzdžiui, graikų Demetra, romėnų Cerera, kurioms skirtos religinės ceremonijos sietos su grūdinių kultūrų „būtimi“ – jų sėja, vegetacija ir derliaus nuėmimu. Javai kadaise buvo svarbiausia kultivuojamoji kultūra ir stebint jų augimo bei grūdų brandos vyksmą tuo tiesiog gyventa.

Vaisiaus užsimezgimą nulemiantys javų vegetacijos tarpsniai gegužės ir birželio mėnesiais lietuvių kalboje įvardijami tam tikromis sąvokomis. Pirmiausia, kaip žinoma, prieš pražystant javams, susiformuoja varpos, sakoma – javai plaukia. Su javais susijusiame kontekste plaukti reiškia „leisti, skleisti iš bamblių varpas, plaukėti“: „Kad plauka rugiai – varpos lenda lauko[n] iš laiškų“; „Rugiai jau didoki, tuoj gal plauks“; „Rugiai kelias, pradeda plaukt“; „Rugiai jau plaukia.“ Išplaukę javai ima žydėti. Tai gali būti nusakoma veiksmažodžiu rasoti. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiami pavyzdžiai: „Jau rugiai rasója“; „Miežiai rasója“; „Rugiai rasója – kad vėjas yra, tai kap dūmai eina, raselė tokia būna“; „Rugiai auga, rasa kyla“; „Raso[je] miežiai y[ra] atsileidę, malonu prigriebti renkant.“

Kadangi rugiai rasodavę kartais ir ligi Joninių (nelygu kokie metai), tai ir pati šventė, per kurią javams buvo skirta nemažai religinių akcijų, galėjo būti vadinama Rasos švente, kitaip tariant – rugių rasojimo laikotarpiu.

Rugių žydėjimas, jų rasa poetizuojami per Kupolines giedotose sutartinėse: „Gražiai rugiai žydėjo, / Tatata, / Net laukeliai mirgėjo, / Tatata“ (Utenos aps., SlS 58); „Nu rugių, nu rugių, / Nu rugių raselė / Aukso krito. / Močiutės dukrelės / Graudžiai verkė“ (SlS 59; u. 1849 m.; pirminis šaltinis – Mykolo Miežinio rankraštis). Vienoje šakotinės kompozicijos sutartinėje rasos leitmotyvas siejamas su jaunų žmonių poravimosi tema: „Kukol rože, ratilio, / Kas loukeli vaikšte? / Rasito rasyte, / Rasito rasyte. / Kukol rože, ratilio, / Vaikšte jauns bernelis, / Rasito rasyte, / Rasito rasyte.“ Toliau kalbama apie tai, kaip bernelis pameta žiedelį, jį randa mergytė; antroje dainos šakoje – apie mergelę, vaikščiojusią „loukely“ ir pametusią šilkų kuskelę, kurią randa bernelis (Biržų aps., SLS 545). Refrenas „Rasito rasyte, / Rasito rasyte“ asocijuojasi su žodžiu rasoti ir su pačiu rugių žydėjimu, o ir pats apdainuojamasis įvykis vyksta būtent lauke ir per Kupoles. Tokiame gamtos klestėjimo, kupėjimo fone metaforiškai atskleidžiami intymūs jaunuolių santykiai. Šioji subtili paralelė atspindi intuityviai juntamą gamtos ir žmonių pasaulio sąsają.

Šventės ryšį su augalija, ypač su kultivuojamąja, patvirtina ir kitas jos pavadinimas – Kupolės arba Kupolinės. Žodis kupolės randamas jau XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. Ankstyviausiame paminėjime (Volfenbiutelio postilėje) jis vartotas Joninių žolių reikšme (kupalamis, 1573 m., BRMŠ II 445). Ta pati aptariamosios sąvokos reikšmė nurodoma „Lexicon Lithuanicum“ (kupoles, XVII a. vidurys, BRMŠ III 77), Frydricho Pretorijaus vyresniojo (Kupoles, apie 1680 m., BRMŠ III 95), Mato Pretorijaus (kupole, kaupole, BRMŠ III 289). Pačią šventę bene pirmieji šios šaknies žodžiu įvardijo Motiejus Strijkovskis – kupala (kupałą, 1582 m., BRMŠ III 508, 542) ir M. Pretorijus – Kupolės (Kupoles) (BRMŠ III 183, 289).

Žodis kupolė, kuriam artima forma žinoma ir rytų slavams (rusų купалa, baltarusių купалa, ukrainiečių купало, купайлo), kildinamas iš indoeuropiečių šaknies *kūp-. Lietuvių kalboje yra daugybė šios šaknies žodžių: kupėti, kūpėti „gerai augti, vešėti, virsti iš dirvos“, „būti ko nors per daug, per viršų eiti“; kuplótis „šakotis, kerotis“; kuplus „tankus, vešlus, trąšiai išaugęs, šakotas“; kùpinti „su kaupu pilti, kaupinti“; kupinas „pilnas su kaupu“; kupeliuoti „pilną dėti, kaupuoti“; kupelė „rugių ar kviečių guba“; kupeta „didelė šieno, šiaudų ar kt. krūva“; kupetótis „dėtis į krūvas, į kupetas“; kupstà, kupsna „krūva“; kupstas „nedidelė krūva šieno, kūgis, kaugė“, „javų guba (10 ar 12 pėdų)“; kùpuliotis „ristis, kultis, kupstuotis, išdykauti“; kupėtis (kùpisi, -ėjosi) „norėti, geisti“. Tos pačios šaknies yra latvių kupls „vešlus, kuplus, tankus, apstus, gausus“; kuplot „vešėti, tarpti, klestėti“; kuplināt „turtinti, papildyti“; rusų купина „krūmas, krūmynas“; купeна „vasarūnė, baltašaknė (Polygonatum)“; lenkų kupa „krūva, kupeta, stirta“; kupalnik „arnika“. Su kalbama šaknimi sietinas ir lotynų cupido „stipri aistra“. Pateikti pavyzdžiai leidžia konstatuoti, kad šaknies kup- dariniai itin dažnai vartojami su javais, jų augimu ir derliaus dorojimu susijusiame kontekste.

Atkreiptinas dėmesys į posakį rugiai kupa / kūpa. Kazimiero Būgos jis šitaip aiškinamas: rugiai kūpa „toks geras derlius, kad svarios varpos net linksta“ (Tverečius). „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamas toks veiksmažodžių kupėti ir kūpėti vartojimo kontekstas: „Ant kalno kupa rugiai ir želia“; „Dobilai iš pakalnių kupa“; „Rugiai kūpa“; „Kai užderėjo vasarojus, tai net iš dirvos kūpa“; „Javai net kūpa iš dirvų.“ Tad žodžiais kupėti, kūpėti nusakomas augalijos, ypač javų, geras augimas, vešėjimas, tai yra intensyvusis jų vegetacijos laikotarpis. Kaip teigia Daiva Vaitkevičienė, gali būti, kad kūpėti pamatinė reikšmė – „kilti į viršų“ (D. Vaitkevičienė, „Kupolės: šventė ar dievybė“, Liaudies kultūra, 1999, Nr. 3). Augimas paprastai ir esąs stiebimasis, kilimas į viršų, tačiau sykiu – ir kerojimas. Vadinasi, veiksmažodžiais kupėti ir kūpėti atskleidžiama tarpstančių javų būsena kaip tik vasaros pradžioje.

Šventės ryšį su javų rasojimu ir kupėjimu atspindi ne tik kalbos, bet ir etnografijos, ypač apeigų, duomenys, kurie dažnai papildo vieni kitus. Pažymėtina, kad žodžiu kupinės vadintos „laukų žiūrėjimo apeigos per rugių žydėjimą“: „Kokios čia kupinės – kas sau; seniau visas kaimas eidavo, alaus padarydavo, ugnis kūrendavo, jaunimas šokdavo – tai bent kupinės.“ Kupinėti „apeiti pasėlius (atliekant tam tikras apeigas, kad būtų geras derlius)“: „Kupinėt kupinėk, o dirbt netingėk!“

Rasojančių rugių apeiginio lankymo formos galėjo būti įvairios. Kai kuriuose papročių aprašymuose pažymima, kad šventės rytą juos apibėgdavęs vienas šeimininkas, ir dargi nuogas: „Prieš Šv. Joną, kada pradeda rugiai žydėti, šeimininkas nuogas apibėga apie lauką ir nuogas gula po patalu“ (Simnas, J. Kudirka, Joninės, Vilnius, 1991); „Šv. Jono rytą šeimininkas apibėga nuogas aplink lauką, kad javai geriau derėtų“ (Tauragnai, ten pat).

Vyraujanti Kupolių sutartinių tema – būtent javų lankymas: „Siūlina, dūlina / Par laukų, lylio, / Rugėlių, mieželių / Lunkytų, lylio, / Rugėlių, mieželių / Lunkytų, lylio“ (Papilys, SlS 551); „Kupolio, rože, / Kur buvai, Jonai? / Rugių laukely / Rugelius lunkei?“ (Radviliškis, SlS 548); „Kupolio rože, / A kur buvai, Jonai? / – Rugelių lunkyti. / – Ar gerūs rugeliai? / – Gerūs gerumo, / Lylio, išložėjį“ (Biržai, SlS 552).

Žydinčių ir kupančių, tai yra vešinčių, rugių lankymas – apėjimas, apibėgimas, o neretai ir vaišės prie jų, ten surengiant alaus gėrynes, apeiginius šokius, buvo esminė Kupolinių religinės prigimties apeiga, kurios paskirtis – palaikyti ir stimuliuoti jų kerojimą, grūdo formavimąsi, taip pat apsaugoti, sakralizuoti javus, ritualais bendraujant su juos globojančiomis dievybėmis.

Šventimo laikas

Rugių žydėjimas galėjo būti siejamas ne tik su Kupolėmis, bet ir su Sekminėmis (švenčiamomis tarp gegužės 14 ir birželio 12 d.). Pažymėtina, kad Sekminės agrariniame cikle būdavusios reikšmingos ir tuo, kad jos žymėjo lauko darbų baigtį: „Senovėje per Sekmines žmonės švęsdavo pavasario lauko darbų pabaigą“ (V. Vaitkevičius, Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija, Vilnius, 2006). Šios šventės ir per ją rengiamų vaišių – sambarių ryšį su sėjos pabaiga yra akcentavusi ir Pranė Dundulienė (P. Dundulienė, Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1993).

Iš tiesų vasarinių javų sėja iki Sekminių paprastai būdavo užbaigiama. Grikiai, bijantys šalnų, būdavo sėjami vėliau, kartais tik gegužės gale ir net birželio pradžioje. Todėl visiška sėjos laikotarpio pabaiga galėjo sutapti su Kupolėmis. Liaudies tikėjimuose pabrėžiama, kad po saulėgrąžos netinka ką nors sėti ne tik dėl sėjai pernelyg vėlyvo meto, bet ir dėl to, kad javai ar kitos kultūros tiesiog nebeaugs: „Po saulės sugrįžimo nebegalima sėti jokie javai, nes nebeauga – grįžta atgal“ (Kupiškis, J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993); „Ką sėji ar sodini daržuose ar laukuose, viską baik iki Joninių, nes vėliau sėti neaugs, sako, kad gegutė nebekukuoja“ (Šiaulėnai, ten pat). Tad Kupolinės buvo galutinė riba, skirianti pavasarinį žemės kultivavimo ir sėjos metą nuo to laikotarpio agrarinio ciklo, kuris buvo skirtas žemės ūkio kultūroms toliau augti, vaisiams bręsti ir derliui nuimti. Kupolių laikotarpis – intensyviausios vegetacijos tarpsnis, kai augimo galios pasiekia viršūnę.

Kupolines ir jų apeigines realijas sieti su sėjos pabaiga leistų svarbiausio šios šventės atributo kupolės-karties su ant jos pritvirtintu žolių kuokštu iškėlimas kaip tik po javų sėjos apie Jonines. M. Pretorijus teigia: „nes ir dabar dar nadruviai, skalviai, kaip ir žemaičiai, tebeturi paprotį per Jonines, k a i     b ū n a     u ž s ė j ę     l a u k u s, aukštai ant ilgos karties pririšti kesulą visokiausių žolių [...]“ (M. Pretorijus, Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3, Vilnius, 2006).

Kadangi rugiai pradėdavę žydėti skirtingu laiku, nelygu kokios būdavo gamtinės sąlygos, ir tasai jų plaukimo, rasojimo, grūdo radimosi tarpsnis trukdavęs keletą savaičių („Rugiai dvi nedėlios rasója, dvi nedėlios grūdas auga, dvi nedėlios noksta“), tai galbūt dėl to ir Kupolių šventimo laikas apimdavo – apie tai dar XVI a. buvo užsiminta kronikininko Motiejaus Strijkovskio (1582) – visą mėnesį: „Ir buvo pratę vyrai ir moterys, seni ir jauni, per tų dievų šventes rinktis vienon vieton į šokius ir kitokias pramogas, o tas sueigas vadino kupala (kupałą), ypač gegužės 25 dieną ir birželio 25 dieną, ir tokio papročio ligi šiol tebesilaikoma Rusioje ir Lietuvoje“ (BRMŠ II 542); „Mat tuoj po Atvelykio ir ligi pat Šv. Jono Krikštytojo moterys ir merginos renkasi būriais pašokti ir ten, susiėmusios už rankų, „lado, lado“ ir „lado mano“ kartoja, gieda prisimindamos Ledą (Ledy), arba Ladoną (Ladony), Kastoro ir Polukso motiną, nors prasti žmonės nežino, iš kur tas paprotys radosi“ (ten pat).

Apie ištęstas, dar prieš tris savaites iki saulės grąžos pradedamas švęsti Kupolines kalba ir šis faktas: „Prieš Šv. Joną 3 sekmadienius mergų būrys eidavo apie rugius kupoliauti – pynė vainikus ir dainavo“ (LTR 209/44a).

Su tokiais duomenimis netiesiogiai siejasi „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikta Kupolià (brus. кyпaлa) reikšmė: šis žodis „galėjęs reikšti jaunimo gegužinę prie rugių lauko Sekminių antrąją dieną“. Tad šiuo atveju Kupolià įvardijamos apeigos, atliekamos kaip tik prie rugių lauko ir – per Sekmines.

Etnografų patvirtinama, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Šiaurės ir Rytų Lietuvoje per Sekmines vykdavusios sudėtinės kaimo vaišės vadintos, be kitų vardų (sambaris, parugė), kupoliu. Šias apeigas lydėjusi dainuojamoji tautosaka, kurios refrenuose minima kupolė (ar pan.), taip pat siejama su Sekminių švente. Pasak Zenono Slaviūno, „Kupolinės sutartinės seniau buvo dainuojamos ne tiktai per pačias Jonines ir prieš jas, bet ilgesnį laikotarpį – ligi Petrinių, ligi liepos mėnesio pradžios, lankant javų laukus, raunant iš pasėlių piktžoles ir šokant apie ugnį“ (SlS II 12).

Apie Sekmines dainuotų dainų ryšys su kupolės sąvoka atsiskleidžia jų turinyje, ypač refrenuose. Vienos Sekminių dainos (užrašyta Ignalinos apylinkėse) priedainyje kartojama invokacija kupalia: „Oi ta ta, kupalia graži, / Dai kur tu buvai, oi ta ta? / – Oi ta ta, laukely buvau / Rugių daboti, oi ta ta. / – Oi ta ta, dai ko rugeliai / Už vis gražesni, oi tata?“ (Tverečiaus vls., LTt I 252). Pastaboje prie dainos sakoma: „Buvo paprotys vasarą, daugiausia antrą dieną Sekminių, sueiti parugėn su valgiais ir išgėrimais ir dainuoti“ (LTt I 769).

Vykintas Vaitkevičius yra atkreipęs dėmesį į šventviečių, vadinamų Kupoliakalniais, ryšį su Sekminėmis. Jo pateikiamais duomenimis, skirtingose Lietuvos vietose – Utenos r. Mineiškiemyje, Rukliuose ir Švenčionių r. Vaikučiuose, Dotenėnuose – užfiksuoti Kupoliakalniai gyventojų prisimenami kaip vietos, pasižymėjusios tuo, kad ten būdavo švenčiamos, kaip jų pabrėžiama, Sekminės. Pasakojama, kad Mineiškiemio Kupoliakalnyje „žmonės per Sekmines gerdavo ir šokdavo“ (V. Vaitkevičius, „Kupolių šventvietės“, Tautosakos darbai, 2003, t. II. XIX(XXIV)). Į Vaikučių Kupoliakalnį, anot V. Vaitkevičiaus, žmonės rinkdavosi per Sekmines, galbūt ir per Jurgines, Jonines. Per Sekmines, kaip yra pasakojęs I. Gumbrys (74 metų) iš Vaikučių kaimo, „darydava Kupoles“: „Antrų dienų Sekminių sanybos žmones an to akmenia darydava Kupoles – kas lašinių, kas kiaušinių, kų gert atsineš. Tį akmuo didesnis kap stalas, tį susaina. Šeimininkės keps kiaušinienę an lauka. Na, taki įpročiai sanybas. Mana atminimi tai ne, ale tai toj dienoj po pietų suveina, ó – tai puota, tį atlikdava kupolių, saka Kupólia“ (V. Vaitkevičius, ten pat). Taigi, per Sekmines, kaip liudijama Vaikučių gyventojo, ant Kupoliakalnio ir dargi ant akmens Kupólia būdavo rengiamos kiaušinienės, apeiginio šios šventės patiekalo, susijusio su vaisingumo skatinimu, vaišės, vadintos Kupolėmis.

Taigi Kupolių šventimo laikotarpis galėjo trukti porą ar net keletą savaičių – nuo Sekminių iki Joninių ar iki pat Petrinių, apimdamas javų ir apskritai žaliosios žemės dangos vešėjimo, žydėjimo metą.

Kupolės-žolės

Kupolės, kaip minėta, turi ne tik šventės, bet ir per ją laukuose merginų surinktų žolių, naudotų mantikoje (būrimuose) ir gydymo tikslais, reikšmę (apie tokias kupoles-žoles ir jų funkciją rašė dar M. Pretorijus; BRMŠ III 289).

Vasaros saulėgrąžos tarpsniu žolės turi ypač daug gyvybinės, taip pat drauge, kaip tikėta religingo žmogaus, ir maginės jėgos. Tos žolės ir vadintos kupolėmis, nes, kaip ir javai, šiuo metu jos kupa, tai yra gerai auga, keroja. Tačiau tokiu ypatingu veiksmingumu pasižymi tik iki Joninių nuskintos žolės: „Kiti plepa, kad po saulės grąžos žolės savaime nebetenka gydomosios galios. Dėl to po Joninių niekas vaistažolių ir neberenka...“ (J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, 1993); „Po Joninių niekas ir nerenka žolynų, sako: viedzmų aplekioti, apmyžti, tai liekarstom nepamauni“ (Tverečius, ten pat); „Dieną prieš Jonines (birželio 23 d.) moterys skuba susirankioti įvairiausių vaistažolių (ne tik 9 rūšis) ir sudeda namų pakrantėn (paliepin) džiovinimui. Yra žinoma visa eilė augalų, kurie, nuskinti po Joninių, jau nebeturi gydančių ypatybių, užtat arbatas ir kitas vaistažoles esą reikalinga susiskinti vėlų vėliausiai iki Joninių vidurnakčio. Ir dar šiandie kaimietės Joninių išvakarėse pievose susirauna devyneriopų žolių pluoštus, pusę jų iki vidurnakčio sušeria savo karvėms, o kitą sudžiovinus laiko iki Kalėdų [...]. Tada (kai kur ir Naujų Metų naktyje) tas liekanas duoda karvėms, kad liktų sveikos ir būtų pieningos. Tos žolės vartojamos ir smilkymui, sergant žmonėms arba gyvuliams“ (O. Vilmantienė, „Joninių papročiai prūsų lietuviuose“, Gimtasai kraštas, 1941, Nr. 1–2). Po Kupolių gamtos, kartu ir žolynų, vitališkumas ima menkėti, todėl jos gyvulių produktyvumui, gyvastingumui skatinti, žmonių sveikatai gerinti ir burtams netinka, nes jau neturi pirmykštės substancijos ir jau nebevadinamos kupolėmis.

Kupėjimo, kerojimo fenomenas religingo žmogaus buvo suvokiamas kaip tam tikru metų tarpsniu gamtoje beatsiskleidžianti dieviškos prigimties augalijos galių manifestacija. Tokio pobūdžio potencijos šaltiniu senosiose žemdirbių religijose paprastai laikomas chtoninis numenas (ryškus pavyzdys romėnų mitologijoje – Cerera, personifikuota vegetacijos jėgos inkarnacija).

Kupolė-kartis

Stipriu vitališkumu pasižyminčios žolės, turinčios kupolių, tai yra kupančių žolių, statusą, naudotos gaminant ir svarbiausią ritualinį šventės objektą – kupolę-kartį. Pasak M. Pretorijaus, iš laukų parneštos žolės surišamos į puokštę ir užmaunamos ant ilgos karties – kupolės (Kaupole, M. Pretorijus; BRMŠ III 255; kitur – Kupole; BRMŠ III 289). Kaip šių jėgų pergalę skelbiantį ženklą, matyt, buvo galima žemėje įtvirtinti kartį su klestinčios augalijos ženklu. Kadangi augalija tuomet būdavo pasiekusi augimo kulminaciją, tai daryta džiugiai nusiteikus (mit frölichkeit die Stangen erheben, M. Pretorijus). Tąją „kartį įsmeigia prie vartų palei kelią, kuriuo ateityje bus vežami javai“ (BRMŠ III 289; M. Pretorijus). Kai javų derlius pargabenamas į kluonus, tas žolių kuokštas nuimamas nuo karties, „dalį žolių, iš kurių padarytas kuokštas, deda į javus ir tiki, jog tokios žolės, išdžiūvusios saulės kaitroje, padeda javus apsaugoti nuo parazitų, žiurkių, pelių, kad kluone jų neėstų. Dalį tokių žolių pasideda vaistams“ (BRMŠ III 255; M. Pretorijus). Vadinasi, vegetacijos aukščiausiąjį tašką pasiekusios, gyvastingumo kupinos žolės, pritvirtintos prie kupolės-karties, tarytum budėdavusios kartu su ja vežant javus iš laukų, o paskui, sumestos prie javų, atliko apotropinę funkciją, saugodamos juos nuo kenkėjų.

Lazdėnų precentorius Schultze iš Prūsų Lietuvos, pateikęs žinių apie kopolį-kartį, taip pat pažymi, kad jo lokalizacija būdavusi orientuota į javus: „Toji kartis vadinasi „kopolis“, ją pastato kaimo gale, į javų lauko pusę [...].“

Kupolės-karties sąsają su javais patvirtina ir vėlyvesni O. Vilmantienės pateikiami duomenys, kurie liudija šį apeiginį objektą stovėjus kaimo gale netoli rugių: „Užtektinai gėlių prisirinkusios, mergaitės grįžo į kaimą ir ten dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį, k o -p o l į, kurį papuošdavo dar ir margais, plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų, ir per dvi naktis ir vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti.“

Apie apeiginės kupolės lokalizaciją parugėje užsimenama ir J. Balio pateikiamoje medžiagoje: „Degdavo [stebulę – N. L.] parugės lauke“ (Naciūnų apyl., Biržų v.); „Kai prieš Jonines arba Sekmines daro kupoles, tai reikia daryti parugėje, pagiry arba ant kalno (Tverečius).

Taigi, kupolė-kartis – svarbiausias šventės ritualų objektas, kaip parodo ankstyviausi ją liudijantys duomenys, tiek lokalizacija (buvo statoma netoli javų lauko ar palei kelią, kuriuo būsią vežami javai), tiek galiojimo laiku (nuo sėjos užbaigimo per Jonines iki to laiko, kol javai pargabenami į kluonus) buvo artimai susijusi su javais. Priminsime, kad kupolė stovėdavusi, kaip buvo užsiminęs M. Pretorijus, nuo sėjos užbaigimo (jis teigia, kad per Jonines, tačiau tuo abejoja) iki to laiko, kol dorojamas javų derlius: „...nes ir dabar dar nadruviai, skalviai, kaip ir žemaičiai, tebeturi paprotį per Jonines [...] tą kartį iškelti ir pritvirtinti prie varčios arba stulpo, pro kur bus įvažiuojama su javais [...] ir ji stovi tol, kol pradedamas doroti javų derlius...“ (M. Pretorijus; BRMŠ III 255). Šioji kartis, stovėdavusi prie vartų ar parugėje, matyt, atliko javų globos ir apsaugos funkciją, kurią patvirtina ir nuo karties nuimtų žolių dėjimas prie sugabento į kluoną derliaus. Gali būti, kad tokiu būdu buvo reprezentuojamas kažkoks javų globėjas.

Tęsinys kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2010 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120113. po palme2008-06-13 06:51
aciu, visi sitie musu tautos kulturos gabaliukai neikainuojamos vertes

Rodoma versija 24 iš 24 
0:22:08 Dec 27, 2010   
Apr 2008 Aug 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba